Impresionizmas – 19a. paskutiniųjų trijų dešimtmečių ir 20a. pradžios meno kryptis. Terminas yra kilęs iš prancūziško žodžio impression – įspūdis. Apie impresionizmą plačiai kalbėti pradedama po to, kai 1874m. prancūzų tapytojai Klodas Monė, Ogiustas Renuaras, Kamilis Pisaro ir kt. surengė dailės kūrinių parodą. Tai buvo meno kūriniai, kuriuose svarbiausia šviesos, spalvų ir lengvų potėpių žaismas, vizualinis ieškojimas. Ši meno kryptis pavadinta pagal K.Monė paveikslą “Įspūdis. Saulėtekis”. Impresionizmo estetikos filosofinis pagrindas – įsitikinimas, kad viskas pasaulyje kinta, žmogus jaučia ir mato tik tam tikrą apraišką konkrečiu momentu. Impresionizmo apraiškų yra kompozitorių Klodo Ašilo Debiusi, Moriso Ravelio kūriniuose. Literatūroje impresionizmas ne toks ryškus. Impresionistas – Stefanas Malarmė. Jis neaprašinėjo daikto, bet perteikė jo daromą įspūdį. Ryškių impresionizmo apraiškų galima rasti ankstyvoje Rainerio Marijos Rilkės (1875 – 1926) kūryboje. Pirmuosiuose eilėraščiuose savo mintis ir jausmus poetas stengiasi išreikšti peizažais ir pasaulio vaizdais.