Kometa – tai uodeguotoji žvaigždė, mažos masės, ūkanoto debesies išvaizdos kosminis kūnas, skriejantis Saulės sistemoje. Daugelis kometų matoma tik pro teleskopą, kai priartėja prie Saulės iki 4 – 5av. Kai kometa priartėja prie Žemės iki kelių dešimtųjų astronominių vieneto, ją galima matyti plika akimi. Tuomet kometa būna sudaryta iš branduolio, skraistės ir uodegos. Į žvaigždę panašus branduolys dažniausiai yra 1 – 100 km skersmens. Jame sukoncentruota beveik visa kometos masė. Jis švyti atspindėta Saulės šviesa. Sudarytas iš negaruojančių silikatų bei metalų dalelių ir lengvai garuojančių medžiagų (vandens, amoniako, metano, anglies dioksido, diciano, ciano vandenilio), sušalusių į ledą. Saulės kaitros veikiamas branduolys garuoja, ir iš dujų bei kietų dalelių priemaišų aplink branduolį susidaro reta atmosfera, vadinama skraiste, arba koma. Branduolys ir skraistė sudaro kometos galvą. Kai kometa priartėja prie Saulės iki 1 – 1.5 av, Saulės vėjo ir spindulių veikiama, skraistė tįsta į priešingą Saulei pusę; taip susidaro uodega, kuri kartais driekiasi dešimtis ir šimtus milijonų kilometrų. Uodega šviečia išsklaidyta Saulės šviesa ir Saulės sužadintų molekulių šviesa. Kometos uodegos forma, dydis ir nukrypimas nuo tiesės, jungiančios kometos galvą ir Saulę , priklauso nuo uodegos cheminės sudėties, iš skraistės ištrūkstančių dalelių greičio, atstumo nuo Saulės. Dauguma kometų yra neperiodinės (jų orbitos – parabolės arba hiperbolės) ir pralekia pro Saulę tik vieną kartą. Periodinės kometos (jų orbitos – elipsės) skirstomos į trumpaperiodes (Saulės apskriejimo periodas <200m.) ir ilgaperiodes (periodas siekia kelis tūkst. metų). Dėl planetų perturbacijų ir sprogimų netolygiai garuojančiame kometos branduolyje, jos orbitos nuolat kinta. Pagal tai, arti kurios planetos orbitos yra kometos orbitos afelis, trumpaperiodės kometos skirstomos į šeimas, pvz.: Jupiterio (Ponso ir Vinekės, Viplio ir Fedkės kometos), Saturno (Olberso, Halio kometos), Neptūno (Švasmano ir Vachmano kometos) kometų šeima. Ilgaperiodžių kometų orbitos yra labai ištęstos elipsės. Periodinės kometos, kelis kartus praskriedamos arti Saulės, dėl branduolio medžiagos garavimo gali iširti, kaip pvz.: Bielos kometa. Tada kietosios branduolio dalelės pasiskirsto išilgai buvusios kometos orbitos ir sudaro meteorų srautą.
Kasmet pastebima 10 – 12 kometų. Į katalogus įtraukta >600 kometų su apskaičiuotomis orbitomis. Naujos kometos žymimos atradimo metais ir perėjimo per perihelį eilės numeriu arba atradėjo pavarde; kartais vadinamos jų orbitą apskaičiavusio asmens pavarde, pvz.: Enkės, Halio. Pagal olando Orto hipotezę, kometos susidarė vienu metu su planetomis išorinėje Saulės sistemos dalyje, toli už Plutono orbitos. Pirmųjų žinių apie kometų pasirodymą ir judėjimą randama senovės Kinijos metraščiuose. Europoje iki 17a. Kometos buvo laikomos atmosferos reiškiniais. Tik anas T.Brachė, išmatavęs kometos 1577 paralaksą, įrodė, kad ji yra toliau už Mėnulį, taigi tai savarankiškas kosminis kūnas. Atradus visuotinos traukos dėsni, E.Halis (Anglija) 1705, V.Olbersas (Vokietija) 1797 sukūrė kometos orbitų skaičiavimo metodų. Kometų fizikinę prigimtį vokietis F.V.Breselis ir rusas F.Bredichinas. 20a. Pradėta kometas fotografuoti ir spektroskopuoti.• Kometų ieškiklisTai yra trumpo židinio nuotolio (1 – 2m) ir didelio objektyvo skersmens teleskopas kometoms ieškoti. Turi didelį šviesingumą, didelį regos lauką, bet mažai didina. Dabar naujų kometų dažniausiai ieškoma astrografais darytose fotografijose