v.m.putino “margi sakalai” analize

Eilėraščio tema – tai saulėlydyje į dangų pakylančių margų sakalų laisvės ir nepriklausomybės troškimas. Tai minties skrydis ir noras išsilaisvinti iš žemėje juos slegiančių problemų.Lyrinis “AŠ” eilėraštyje ir yra margieji sakalai “ir tarė margieji: negrįšim į žemę, kol josios kalnai ir pakalnės aptemę”. Bet “margieji sakalai” eilėraštyje pateikiami ne vien materialiąja išraiška. Tai proto, minties skrydis į šviesą. Eilėraštyje, pasakotojai sakalai prabyla pirmuoju asmeniu: “mes, skaisčiąją aušrą dangum pasiviję, iš josios vainiko nuskinsim leliją”. Šiame eilėraštyje sakalai yra tarsi nedrąsūs žmonės, jie trokšta laisvės, tačiau bijo to, kas jų laukia ateityje. Eilėraštyje jaučiamas stiprėjantis ryžtas, didėjantis džiaugsmas. Sakalai jau atsiplėšė nuo žemės, išskleidė sparnus, mato nuostabius žemės vaizdus, kuriuos nuspalvina gęstanti žara. Jų tikslas yra pavyti ir pasiekti saulę, o saulė – tai šviesa ir išsigelbėjimas, tai jų viltis.Meninis vaizdas yra regimasis. Gęstanti saulėlydžio žara sakalų skrydžio matomiems vaizdams suteikia paslaptingumo “sapnai ir šešėliai padangėse mums šviesiųjų į saulę kelių nebedrums”. Psichologiniai vaizdų atsiradimo veiksniai yra stebėjimas ir jausmai. Sakalai stebi vis tolstančią žemę ir jaučia vis didesnį lengvumą ir laisvumą, tarsi išsilaisvinimą iš žemėje tykančių pavojų.Eilėraštyje jaučiamas kontrastas: gęstanti žara ir saulėtekio laukimas. Lydėdami gęstančią žarą, į dangų pakilo margi sakalai, bet štai rytuose jau nuraudo dangus. Visame kūrinyje jaučiama laiko priešprieša “tačiau iš dangaus nei anksti, nei vėlai negrįžo į žemę margi sakalai”. Eilėraštyje egzistuoja paros laikas. Jau temstant nuo žemės pakyla į dangų sakalai, tačiau net ir prašvitus jie nesugrįžta atgal.

Eilėraščio erdvė yra begalinė, vertikalioji. Tai beribis dangus, žemę supanti visata. Sakalai pakyla nuo žemės į viršų, į savo tikslą – saulę.Kūrinio kalba yra paprasta, tačiau sakalų skrydis aprašomas vaizdžiai “ir miegančios žemės laukus ir uolynus paversim į žėrinčius saulės gėlynus”.Eilėraščio ritmas yra metriškas. Intonacija – kalbėjimo tonas yra švelnus ir paslaptingas. Gęstanti žara eilėraščiui suteikia romantikos. Eilėraštyje persipynusi filosofinė ir peizažinė lyrika. Žodžiais tapomas saulėlydžio apgaubtos gamtos peizažas, tačiau taip ir lieka neatsakyta, kodėl išskrido ir negrįžo margieji sakalai. Šį atsakymą, į saulę, į erdvę nusinešė sakalai. Tai būdinga romantizmo epochos menininkams. Jie patys blaškosi ieškodami atsako į savo klausimus, bet negali jo rasti. Todėl dauguma kūrinių lieka be atsako arba baigiasi retoriniu klausimu.