Ignas ŠeiniusIgnas Šeinius (tikroji pavardė – Ignas Jurkūnas; 1889 m. balandžio 2 d. – 1959 m. sausio 15 d.) – lietuvių ir švedų rašytojas, Lietuvos Respublikos diplomatas.Biografija: Ignas Šeinius gimė Šeiniūnuose, Širvintų rajone, mokėsi Gelvonų ir Musninkų mokyklose. 1907 – 1908 m. mokėsi „Saulės“ kursuose. 1908 m. eksternu išlaikė Peterburge egzaminus, suteikiančius teisę dirbti mokytoju liaudies mokyklose. 1909 – 1910 m. pradėjo bendradarbiauti lietuvių periodiniuose leidiniuose „Aušrinė“ ir „Viltis“. Bendradarbiaudamas „Viltyje“ susipažino su J. Tumu – Vaižgantu, kuris rėmė talentingą jaunuolį. 1913 m. Šeinius išspausdino bene geriausiai žinomą savo kūrinį, romaną „Kuprelis“. Tuo metu jis jau mokėsi Maskvoje, A. Šaniavskio liaudies universitete.1915 m. Šeinius buvo pasiųstas dirbti į Stokholmą Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti įgaliotiniu. Per metus su trupučiu laiko gerai išmoko švedų kalbą, 1917 m. išėjo pirmoji Šeiniaus knyga švedų kalba „Litauisk kultur“. Švedų kalbos ir kultūros įsisavinimą palengvino asmeninio gyvenimo aplinkybės. I. Šeinius 1917 m. vasarą vedė švedę Gertrūdą Sydoff. 1922 m. jiems gimė sūnus Irvis Šeinius. 1919 m. Šeinius buvo paskirtas Lietuvos Respublikos atstovybės Stokholme Spaudos biuro vedėju. 1920 – 1921 m. dirbo Lietuvos atstovybėje Kopenhagoje. Nuo 1924 iki 1927 m. Šeinius dirbo Lietuvos atstovu Skandinavijoje su rezidencija Stokholme. Po to kurį laiką tarnavo privačiose Švedijos firmose, skyrė didesnį dėmesį kūrybai. 1932 m. Šeinius grįžo į Lietuvą, 1933 – 1934 m. užėmė „Lietuvos aido“ redaktoriaus pareigas, 1935 – 1939 m. dirbo Klaipėdos gubernatūros spaudos patarėju. 1939 m., po Klaipėdos praradimo ir Vilniaus prijungimo prie Lietuvos, paskirtas Lietuvos Raudonojo Kryžiaus įgaliotiniu Vilniaus krašte. 1940 m., Lietuvą okupavus SSRS, Šeinius emigravo į Švediją, 1943 m. gavo Švedijos pilietybę, ten gyveno iki mirties. Parašė eilę kūrinių švedų kalba, iškiliausias iš jų yra romanas „Stebuklo belaukiant“(1943).Diplomatinė veikla: Neoficialiu Lietuvos diplomatu Švedijoje Šeinius tapo nuo 1916 metų, kai jo uždavinys buvo skleisti informaciją apie Lietuvą, taip rengiant dirvą gimstančios valstybės tarptautiniam pripažinimui. I. Šeinius I Pasaulinio karo metais švedų spaudoje paskelbė ne vieną dešimtį straipsnių apie Lietuvą ir lietuvius. 1921 m. buvo paskirtas Lietuvos laikinuoju charge d’affaires Suomijoje. Čia Ignas Šeinius veiksmingai prisidėjo prie vadinamosios Varšuvos sutarties (1922), kuria Lietuva būtų izoliuota nuo tarpusavio sąjungą sudarančių Estijos, Latvijos, Lenkijos ir Suomijos, ratifikavimo Suomijoje sužlugdymo. Dirbdamas atstovu Švedijoje Šeinius prisidėjo prie ekonominių ir kultūrinių Lietuvos ir Švedijos ryšių plėtojimo, siekė užsitikrinti Švedijos paramą Lietuvai Vilniaus ir Klaipėdos klausimu tarptautinėje arenoje. Po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybinio perversmo Lietuvoje turėjo trauktis iš diplomato posto dėl konflikto su naujuoju Lietuvos užsienio politikos šefu Voldemaru. Į Lietuvos diplomatinę tarnybą Šeiniui teko sugrįžti gyvenimo pabaigoje, vėlgi nevisiškai oficialiai. Paprašius Lietuvos diplomatijos šefui Stasiui Lozoraičiui, Šeinius nuo 1955 metų buvo laikomas Lietuvos Respublikos atstovu Skandinavijoje ir siuntinėjo pranešimus Lozoraičiui apie politinę situaciją Skandinavijos valstybėse.Kūryba: Žinomiausi I. Šeiniaus kūriniai yra romanas „Kuprelis“ (1913) ir grožinės memuaristikos kūrinys „Raudonasis tvanas“ (1940). „Kuprelis“ – pirmasis ir bene ryškiausias impresionizmo krypties romanas lietuvių literatūroje. Tai idealistinis kūrinys, vaizduojantis įgimtą ydą turinčio žmogaus, kuproto malūnininko Olesiaus ir gražuolės Gundės meilės istoriją. Pasak J. Žėkaitės, „reta, o gal ir visai nėra kito lietuvių prozos kūrinio, kur prieš akis vyniotųsi visas sudėtingas myli – nemyli raizgalynas“. „Raudonasis tvanas“, parašytas švedų kalba iškart pabėgus iš okupuotos Lietuvos – meninis reportažas, iškeliantis pirmosios sovietinės okupacijos atmosferą Lietuvoje.