Hermanas Hesė

Hermanas Hesė
(1877-1962)

Gimė nedideliame Švarcvaldo miestelyje – Kalve.
14 m. H.Hesė pradėjo lankyti teologijos seminariją Maulbrono vienuolyne. Gyvenimą vienuolyne jis vėliau aprašys apysakoje „Po ratu” (1906). Po pusmečio pabėgo iš vienuolyno. Už savo pinigus Leipcige išleido 2 pirmąsias knygas: poezijos rinkinį „Romantinės dainos” ir apsakymų rinkinį „Valanda po pusiaunakčio” (abi 1899), kurias palankiai įvertino kritikai. 1911 m. H.Hesė, šeimyninių nesutarimų išvargintas, išvyko kelionėn į Indiją ir po 2 m. išleido apsakymų, apybraižų ir eilėraščių knygą „Iš Indijos” (1913). 1912 m. jis su šeima persikėlė į Berną ir galutinai apsigyveno Šveicarijoje.
Pirmojo pasaulinio karo pradžioje paateko Berno miesto vokiečių konsulo dispozicijon ir rūpinosi pagalba vokiečių karo belaisviams. 1916-1917 rn. rašytojas pergyveno sunkią emocinę krizę, kurią sukėlė tėvo mirtis, žmonos psichinė liga ir nuolatinės jauniausiojo sūnaus ligos. H.Hesė 2 m. praleido klinikoje, kur jį psichoanalizės būdu gydė K.Jungo mokinys.
1919 m. H.Hesės bičiulis, dirigentas V.Andrea, norėdamas padėti rašytojui, padovanojo jam „Casa Camuzzi” – baroko stiliaus medžiotojų pilį netoli Montanjolos, ant Lugano ežero kranto, prie pat Šveicarijos – Italijos sienos. Tačiau rašytojui būdavo sunkių valandų, kai jo nedžiugindavo nei bičiuliai, nei ramybė, nei nuuostabūs vaizdai, nei vynas. Tada H.Hesė ėmėsi tapybos. Gyvendamas pilyje, įsijungė į dailininkų, architektų, literatų bendriją. Čia parašė romaną „Demianą” (1919), kurį išleido Emilio Sinklerio slapyvardžiu; čia rašytojas susitiko su architektu, kuris tapo knygos „Paskutinė Klingzoro vasara” (1920) herojaus prototipu; čia jis susipažino su

u Šveicarų rašytoja L.Venger ir jos dukterimi Rūta. Pastaroji pateko ne tik į knygą „Paskutinė Klingzoro vasara”, bet ir į rašytojo biografiją. H.Hesė, gavęs ištuoką, 1924 m. vedė Rūtą Venger, tačiau jų bendras gyvenimas truko tik 3 m.
Medžiotojų pilyje gyveno iki 1931 m. Joje jis parašė romanus „Sidharta” (1922), „Stepių vilkas” (1927), „Narcizas ir Goldmundas” (1930). Daugelis kritikų „Stepių vilką” laikė rašytojo autobiografiniu veikalu, tuo labiau, kad knygos pagrindinio herojaus ir autoriaus inicialai sutapo.
Pačiu reikšmingiausiu H. Hesės kūriniu laikomas utopinis romanas „Stiklo karoliukų žaidimas” (1943). Jis drauge buvo ir paskutinis stambus rašytojo darbas. Po jo buvo išleistos kelios apsakymų knygos: „Sapnų pėdomis” (1945), „Vėlyvoji proza” (1951), „Užkeikimai” (1955), straipsnių rinkinys,. „Karas ir taika” (1946), laiškai ir kt.
Už kūrybą H.Hesė buvo ne kartą apdovanotas. Jam buvo paskirtas Vienos krikščioniškosios sąjungos premija (1904), Fontanės premija (11920), kurios jis atsisakė, bet svarbiausia buvo 1946 m. gauta Nobelio literatūros premija.

Leave a Comment