Henriko Radausko eilėraščio „Laiškai sau pačiam“ interpretacija
Henrikas Radauskas – moderniosios literatūros atstovas, estetinės poezijos meistras, siekęs meninio tobulumo, susikūręs savitą stilių bei poetinį pasaulėvaizdį. Jo eilėraščių centre – daiktų ir reiškinių pasaulis, išreiškiantis asmenybės nerimą, atsiribojimą nuo pasaulio, realaus gyvenimo problemų. Būtent toks ir yra H. Radausko eilėraštis „Laiškai sau pačiam“Šis eilėraštis- tai vidinis monologas, kuris atskleidžia lyrinio subjekto vienatvę, skepticizmą, atsiribojimą, užsisklendžiant savyje nuo realybės ir žmonių. Kyla problema: kodėl žmogus yra vienišas ir atsiskyręs?Pirmoji strofa – atskleidžia lyrinio subjekto požiūrį į save. Žmogus stebi aplinką iš šalies, taip išskirdamas save iš kitų („Vos liesdamas daiktus ir žmones“). Be to, refleksišką atsiribojimą rodo ir įvardžiai „aš“, „pats“, „savęs“. Tačiau akivaizdu, jog subjektas neramus: „einu be dangaus malonės/ Per pasaulio gatves.“ Antroje strofoje įtampa auga. Čia atsiskleidžia H.Radausko kūrybai būdingas daiktiškumas. Subjektas kalba apie nerimastingą, dinamišką pasaulį, kupiną gąsdinančių ir šaltų bei indiferentiškų detalių: „loja šuva“, „plėšia plėšikai“, „ritas galva“. Be to, kiekvienoje eilutėje anaforiškai pakartojamas „ir kažin“ rodo vidinę subjekto įtampą. Žmogus susikoncentruoja į kasdienišką aplinką, kuri reiškiama tiek garsiniais („loja, rieda“), tiek regimaisiais („plėšia“, „ritas“) įvaizdžiais. Šioje strofoje vyrauja priebalsiai r, š, ž, kurie kuria grėsmės įspūdį. Trečioje strofoje kalbama apie žmogui tenkančius išbandymus. Tačiau čia akivaizdžiai pakinta lyrinio subjekto santykis su kitais žmonėmis, nes vartojamas įvardis „mes“. Žmonės čia lyginami su per laukus vejama avimi, taip sustiprinamas dramatiškumas. O nelaimės lyginamos su aru – tai kultūriškos aplinkos archetipas. Situacijos dramatiškumą atskleidžia ir nelaimę nešančių, vis grėsmingesnių įvykių seka: „badas“, „maras“, „karas“, „pragaras“. Tačiau tai lyrinio subjekto neišgąsdina. Jis susitaikęs su likimu (tai rodo keturis kartus pakartojamas jungtukas „nei“ bei neiginys „nepakeis“).
Ketvirtoji strofa yra viso eilėraščio apibendrinimas. Eilėraščio žmogus vėl grįžta į save: „Negaliu nė vienam padėti/ Ir padėti man neprašau“. Šioje strofoje gausu neiginių, reiškiančių, jog žmogaus siela nerami. Jis supranta, kad gyvenime viskas laikina, sąlygiška, nepastovu, todėl negali „nežydėt, neliūdėti“. Amžina yra tik kūryba, todėl žmogus rašo „laiškus – eiles“ sau pačiam, taip tarsi siekdamas įprasminti savo būtį žemėje. Visame eilėraštyje gausu opozicijų: aukštai – žemai, aš – mes, atitrūkimas nuo tikrovės – grįžimas į ją. Žmogus čia – tarsi tarpininkas. Jis niekuo negali pasitikėti, jaučia savo tragišką būtį žemėje, tačiau negali nuo jos pabėgti, todėl įamžina save kūryboje – vienintelėje amžinoje ir didžiausioje vertybėje.Daugelyje H.Radausko vėlyvosios kūrybos eilėraščių vyrauja liūdni, niūrūs, net šiurpūs posmai, transformuotame estetiniame eilėraščio pasaulyje viešpatauja chaosas ir netvarka. Tačiau tuo jo kūryba ir savita bei patraukli. Tai kūryba, praturtinusi lietuvių literatūros lobyną bene tobulinusių grynojo žodžio meno kūriniais, iracionali savo dvasia, bet klasikinė stiliumi.