”Rytas geležinkelio stoty’’
Atrieda rytas traukiniais nerimstančiais, Jo žvilgiai spindi bėgių geležim Dangus ir miškas , ir peronas gimsta čia, Kur buvo vien tik tamsuma graži.
Iš nebuvimo , iš nakties , iš nerimo Išėmęs mėto tolius ir medžius, Pajutę spindulius į pievą beriamus Pravirksta rasos , kad reikės nudžiūt.
Stoty budėtojas bučiuoja sužadėtinę (Sapne , po laikrodžiu , kurs rodo tris po keturių). Ant stalo juokiasi saldainis mėtinis Ir Morsė mirksi spindinčiu variu.
Ant žydro stiebo rytas kelia inkilą, Raudoną dėmę tarp žalių beržų. Du žvirbliai pešasi ant geležinkelio Dėl saujos saulės avižų.
Interpretacija
H.Radauskas visą laiką stengėsi nebūti toks,kaip kiti.Jis siekė,kad jo kūryba būtų originali,savita,o ne ką nors kopijuojanti.Jo eilėraščius sunku priskirti konkrečiai srovei.H.Radausko kūryba tarsi atskira srovė,įvairių srovių samplaika. Ne išimtis ir eilėraštis ”Rytas geležinkelio stoty”. Jame naudojant simbolius sukuriama poetui taip artima laisvės dvasia,išreiškiamos H.Radausko idėjos,jo filosofija.Eilėraštyje labai aiškiai jaučiama,permainų,naujovių, laisvės dvasia.Vaizduojamas naujos eros,naujo pasaulio gimimas,veržlus naujovių atėjimas.Bet visos šios naujovės – tai ne dangaus dovana,tai atkaklaus darbo rezultatas.Juk H.Radauskas taip tikėjo žmogumi,jo sugebėjimu kurti,nestovėti vietoje.Jo manymu,visas šis pasaulis sukurtas žmogaus rankomis,jo ilgu ir atkakliu darbu.Taip ir eilėraštyje po truputi ryškėja vaizdas,kontūrai,nors dar ir tolimi,neryškūs: “Iš nebuvimo , iš nakties , iš nerimo Išėmęs mėto tolius ir medžius,”. Visos šios naujovės,šie pakitimai šluoja sau nuo kelio visą senąją tvarką su visais jos šalininkais.
Nors tai kai kam irgi sukelia skausmą: “Pravirksta rasos , kad reikės nudžiūt”. Bet tai neišvengiama,visų permainų metu yra joms besipriešinančių,nepatenkintų.Tasenosios tvarkos stoiška ramybė,idiliškas pasaulėlis vaizduojama trečioje strofoje: “Stoty budėtojas bučiuoja sužadėtinę,”, “Ant stalo juokiasi saldainis mėtinis Ir Morsė mirksi spindinčiu variu.”. Bet ir čia jau įsisuko permainų vėjas,kurį simbolizuoja virš lovos kabantis laikrodis, rodantis nesustabdomą laiką ir pranešantis apie artėjantį rytą,atnešantį naują gyvenimą. Galutinai šioms naujovėms konkretus pavidalas suteikiamas paskutinėje strofoje: “Ant žydro stiebo rytas kelia inkilą,”. Juk inkilas-tai naujos gyvybės,pavasario,džiugių permainų ir pasikeitimų simbolis.O žydra spalva sukuria aukštą,didžiulę erdvę,kurioje nėra ribų svajonėms,siekiams ir troški-mams.Juk permainos daromos tikintis viską pakeisti į gerąją,o ne į blogąją pusę,todėl joms ir suteikiama žydra-svajonių ir vilties spalva.Sekančioje eilutėje dar labiau išryški-namas kontrastas tarp senosios tvarkos ir ateinančių naujovių.Šis kontrastas sukuriamas naudojant dvi priešingas spalvas: “Raudoną dėmę tarp žalių beržų.”. O juk gamtoje,tarp žalių beržų,niekada nerasi ryškiai raudonos spalvos.Būtent šis nenatūralus derinys ir pabrėžia priešingybę nusistovėjusiai tvarkai. Negali poetas pamiršti ir kitos šios revoliucijos pusės.Tai ta visuomenės dalis,kuri nesuvokia naujų idėjų svarbos ir kvailai pešasi dėl materialių dalykų,pamiršdama aukš-tesnes vertybes.Jiems rūpi tik savi reikalai,tik juos liečianti materialioji šio perversmo pusė: “Du žvirbliai pešasi ant geležinkelio Dėl saujos saulės avižų.”. Bet kad ir kaip tai būtų žema-tai neišvengiama,nes visada atsiras žmonių,kuriems jie patys yra svarbesni už bendrus visuomenės interesus. Skaitant H.Radausko kūrybą niekada nebūna nuobodu.Savo netikėtais išsireiškimais ir sugretinimais poetas neleidžia monotonijai paimti viršų.O kadangi visi šie įdomūs sąskambiai dar yra įvilkti ir į nuostabaus rimo rūbą,tai skaityti poeto kūrybą yra tikras malonumas.Bet tai nereiškia,kad jo kūryba neturi minties.Mintis yra ,tik ji paslėpta po viršutine,puikių sąskambių,plotme.Neretai notint ją užčiuopti reikia iššifruoti daugybę simbolių,bet tai tik padaro eilėraščio skaitymą įdomesniu.Todėl drąsiai galime teigti,jog H.Radauskas-ne tik vienas originaliausių,bet ir vienas įdomiausių lietuvių poetų.