H.Radauskas visą laiką stengėsi nebūti toks, kaip kiti poetai. Jis siekė, kad jo kūryba būtų originali, savita, o ne ką nors kopijuojanti. Jo eilėraščius sunku priskirti konkrečiai literatūros krypčiai. H.Radausko kūryba – tarsi įvairių srovių (neoromantizmo, avangardizmo) samplaika, tarsi gražiai derintis individualusis stilius.Šis eilėraštis – lyg vieno žmogaus, šiuo atveju, Homero pasakojimas, išgyvenimų srautas. Eilėraščio kalbantysis, iš kurio lūpų liejasi sparnuotos mintys, panašus į epiškąjį Homerą, kuris, kaip žinome, buvo dainius, genialus poetas nukėlęs skaitytoją iš žemės pasaulio į Dievų sritį. Radauskas Homero įvaizdžiu, atrodytų, nukelia į šį nežemišką Antikinį pasaulį patį lyrinį subjektą, nes pasaulis eilėraštyje idealizuojamas, sudievinamas.Kalbama apie praėjusį, nepamirštamą laiką, gyvenimą lyg pasakoje, apie, iš gausybės rago besiliejančius, turtus. Tai ir žydinčios gėlės, ir maisto, ir netgi gėrimų įvairovė. Prisimenama kiekvienas garsas: ,,Man piemenys grojo vamzdeliais”, skonis: ,,Aš valgiau nežemišką duoną”, kvapas: ,,Ir bitės <…> kvepiantį medų gabeno”. Visi smulkiai, be galo spalvingai apibūdinti jutimai, vaizdai rodo, koks svarbus, nepakartojamas laikas supo eilėraščio žmogų. Sukonkretindami, galbūt galėtume teigti, jog visas šis praėjęs laikas – Homero jaunystė, kol jis dar nebuvo apakęs. O dabar, praradusiam regos dovaną, dainiui prisimenama kiekviena smulkmena.Eilėraštyje persipina H. Radausko, kaip lietuvių pasaulio atstovo, ir antikinio pasaulio motyvai. Juk Homeras turėtų gerti ne ,,putojantį pieną”, o vyną”, valgyti ne ,,nežemišką duoną”, o egzotiškus vaisius. Tačiau galbūt šiais aspektais atsispindi Radausko polinkis kurti kitokį pasaulį, transformuoti realybę.Eilėraščio žmogus jaučia beribį pasitenkinimą savimi. Atrodo, jog žvaigždės (kosmoso atstovės) verčia gamtą jam tarnauti. Antai net ir vynuogės sirpsta vien tik jam. Visi vaizdai labai dinamiški, juda, keičiasi. Rodosi, jog visas pasaulis jam po kojomis, o iš pat širdies gilumos besiveržianti daina nuteikia dar optimistiškiau. Pasaulis nusidažo visomis vaivorykštės spalvomis, pražysta begaliniu grožiu: „žėrinti diena“, „šviesi banga”, ,,žydinti gėlė raudona”. Taip atsiskleidžia eilėraščio estetinė funkcija.
Poetiniam žodžiui įkvepia pasaulinė mitologija ir kultūra. Radausko poezijos gamta panaši į Antikos mitų gamtą: platanas, vynuogės,užuomina į didžiuosius graikų karus. Taip pat pasitelkiami muzikos meno įvaizdžiai – vamzdeliai, lyra.Gamta – išgyvenimo šaltinis ir minties uostas. Lyg vienintelis prieglobstis lyrinio “aš” minčiai. Visas džiaugsmas, jausmai ir apmąstymai susilieja su gamta. Kūrėjas gali sunaikinti realybę, kuri jo nepatenkina ir susikurti naują pasaulį. Poeto siela, pilna siautulingo svaigulio, atranda prieglobstį tik kūryboje. Taip viskas persipina.Skaitant H.Radausko kūrybą niekada nebūna nuobodu. Savo netikėtais išsireiškimais ir sugretinimais poetas neleidžia nugalėti monotonijai. Jo eilėraščiai ne tik skamba maloniu muzikiniu grožiu, harmonija, bet ir atskleidžia tam tikrą mintį, kuri yra paslėpta puikių sąskambių šydu. Neretai norint ją užčiuopti reikia iššifruoti daugybę simbolių, bet tai tik padaro eilėraščio skaitymą įdomesniu. …Nužudyti tikrovę ir pagimdyti stebuklingą pasaulį…