Realizmas

Turinys

Įvadas..............................3
Realizmo atsiradimo veiksniai...........................4
Realizmas ir romantizmas..............................4
Svarbesnieji realizmo bruožai............................4
Svarbesnieji realistinės literatūros žanrai.......................6
Realizmo raidos etapai..............................6
Pažintinė realistinė literatūros reikšmė........................7
Literatūra..............................8Įvadas
Terminas „realizmas“yra kilęs iš lotyniško žodžio realis ir reiškia „daiktiškas, tikras“. Žodis „realizmas“ turi kelias reikšmes. Viena iš jų literatūros, teatro ir dailės krypties, kuri tikroviškai ir objektyviai vaizduoja gyvenimą ir žmogų, atsižvelgdama į jo ryšį su pasauliu.
Realizmas pradeda formuotis trečiajame XIX a. dešimtmetyje, geriausi realistinio meno pavyzdžiai sukuriami apie šio amžiaus vidurį, pirmiausia Prancūzijoje, paskui kitose šalyse.
XIX a. viduryje pasirodė pirmosios knygos apie realistinį meną.Realizmo atsiradimo veeiksniai.
Realizmo krypčiai atsirasti nemažą poveikį turėjo romantikų istorinis romanas, gvildenęs tolimų įvairiaspalvių epochų problemas. Antrasis veiksnys, sudaręs sąlygas realistiniai literatūrai atsirasti,- dideli gamtos ir istorijos mokslų laimėjimai. XIX a. pradžioje mokslininkas Ž. B. Lamarkas iškėlė evoliucinės raidos hipotezę gyvoje gamtoje.Realizmas ir romantizmas.
Realistinė literatūros kryptis pradeda formuotis tuo metu, kai romantizmas jau buvo pasiekęs viršūnę. Iš pradžių romantizmą ir realizmą siejo bendras tikslas – kova prieš klasicistinę literatūrą. Romantikai ir realistai nepripažino ankstesniųjų meno taisyklių; jie manė, kad menas turi kalbėti apie ammžininką ir kelti aktualias dabarties problemas, o ne sekti antika.
Kurį laiką abi kryptys reiškėsi kartu, viena kitą palaikydamos arba kovodamos, vieną kitą veikdamos. Ilgainiui romantizmo literatūra pradeda nykti, įsigali realizmas. Kartu užsimezga vis aštresnė polemika tarp abiejų krypčių atstovų, ne

es realistai į daugelį dalykų žvelgia naujai.Svarbesnieji realizmo bruožai.
Svarbiausias momentas, skiriantis romantizmą nuo realizmo,- rašytojo santykis su tikrove, jos vertinimas. Realistai atidžiai įsižiūri į tikrovę, ją analizuoja, ieško gyvenimo dėsningumų, stengiasi nustatyti reiškinių priežastinį ryšį. Taigi tikrovė tampa tyrinėjimo objektu, gyvenimiškoji tiesa – rašytojo kūrybos principu.
Rašytojai realistai stengiasi perteikti objektyvų gyvenimo vaizdą, pastebėdami visa, kas yra teigiama ir neigiama. Jų manymu, objektyvumas yra didelis rašytojo privalumas, jo dėka rašytojas tampa toks pat autoritetingas stebėtojas, koks yra mokslininkas. Realistiniame mene dėl tikroviškumo iš dalies arba visiškai atsisakoma to, kas itin abstraktu arba alegoriška. Tikrovė vaizduojama taip įtikinamai ir atvirai, kad kūrinys atrodo lygiavertis gyvenimui.
Rašytojai realistai sukuria tipizavimo principus. Kūrėjas renkasi tai, kas būdinga aprašomai epochai, žmonių klasei ar socialiniam sluoksniui, o ne atsitiktinius dalykus, nee tai, ką padiktuoja fantazija ar laki išmonė.
Realistai daug dėmesio skiria detalei, tiksliam aplinkos vaizdavimui. Rašytojai realistai atrenka būdingiausias aplinkybes ir parodo, kaip jos susijusios su veikėjo gyvenimu, charakteriu ir likimu. Tos pačios aplinkybės formuoja tuos pačius reiškinius. Aplinkybių veikimas yra laikomas neginčijamu dėsniu. Dėl to realizmo literatūroje atsiranda tipiškų aplinkybių sąvoka.
Herojaus paveikslą realistai kuria pagal tuometinį mokslinį ir filosofinį požiūrį į žmogų. Visų šiuos krypties atstovų kūrinių veikėjai glaudžiai susiję su aplinka, kurioje gyvena, priklauso nuo įvairių (istorinių, ekonominių, tradicinių ir
r pan.) veiksnių, kitaip tariant,- nuo aplinkybių. Taigi sukuriama tipiško charakterio sąvoka.
Kalbant apie kitas realistinės literatūros ypatybes, reikėtų paminėti išsamų epochos ir jos reiškinių filisofinį apibendrinimą, o greta jo – ir mokslinių reiškinių aiškinimą. Realistų kūryboje gausu tuometinio gyvenimo faktų.
Literatūra nebeieško vaizdų ir įdėjų fantazijos pasaulyje; ji nusileidžia į kasdieninį realų gyvenimą, kuriame eina kova dėl būvio. Mažiau juos domina gamta, daugiau žmonių gyvenimas. Šita socialinė antitezė yra mėgstamoji literatūros sritis. Parodomas ir žmogus, naujų amžiaus idėjų pagautas.
Realistinė literatūra nori vaizduoti gyvenimą, koks jis yra, vaizduoti objektyviai, nerankiojant „gražių“ ir „negražių“ paveikslų, nerodant savo nuomonės ir jausmų; vaizduoti su visomis smulkmenomis. Dėl to iš rašytojo reikalaujama dabar ne lakios fantazijos, o sugebėjimo gyvenimą pastebėti.
Šio amžiaus rašytojai stipriausiai išplėtojo romaną ir novelę. Vietoj romantinio nuotykių romano išaugo socialinis romanas (Dikensas, Turgenevas), papročių romanas (Balzakas, Floberas, A. Dode, Mopasanas), psichologinis (Destojevskis, Buržė), istorinis (Tolstojus), evoliucijos romanas (Zola).
Šiame amžiuje literatūroje išskirtini du periodai – realistų ir natūralistų. Pirmieji mato šlykštumą ir gerumą; šlykščiųjų gyvenimo pusių jie privengia. Antrieji jas mėgsta iškelti. Pirmieji žmoguje pastebi ir dvasinių pradų, antrieji tik fiziologiją (kūną). Realistinė kryptis yra ankstesnė, kiek susijusi su romantizmu, be aiškių mokslinių tendensijų; natūralistinė vėlesnė.Svarbesnieji realistinės literatūros žanrai.
XIX a. realistai didelį dėmesį skiria aplinkos ir da
aiktų vaizdavimui. Smulkiai aprašinėjama namų išorė ir vidus, veikėjų išvaizda, apranga. Realistiniuose kūriniuose detaliai pasakojama, kaip gyvenama didmestyje, sostinėje ir tolimos provincijos miestelyje ar kaime. Tokiam gyvenimo vaizdui atkurti geriausiai tiko epiniai žanrai: romanai, apysakos, novelės. Visgi realistinėje literatūroje labiausiai paplitęs – romanas. Iš įvairių romano rušių – filosofinio, psichologinio, istorinio ir socialinio dažniausias pastarasis.Realizmo raidos etapai.
Realistinėje literatūroje pamatus padėjo prancūzų rašytojas Stendalis; jis suformulavo kelis svarbesniuosius realizmo principus. Pirmajam realizmo raidos etapui priklauso Onorė de Balzakas, Prosperas Merimė ir kiti. Šio laikotarpio rašytojai realistai dar nėra visiškai atsiriboję nuo romantinės literatūros. Į antrąjį etapą realizmas įžengia antroje XIX a. pusėje. Žymiausias atstovas – Giustas Floberas.
XIX a. viduryje ir antroje pusėje geriausius Anglijoje realistinius kūrinius parašė Čarlzas Dikensas, Viljamas Meipkis Tekerėjus. Kiek mažiau žinomi vokiečių rašytojai – Teodoras Štormas, Teodoras Fontanė. Taip pat realizmui priklauso ir šie rašytojai: P. Merimė, M. Tvenas, N. Gogolis, V.Kudirka, Žemaitė, J. Biliūnas, A. Vienuolis, P. Cvirka, I. Simonaitytė, V. Mykolaitis – Putinas.
Nors XIX a. pabaigoje įsigali nauja literatūros kryptis – natūralizmas, realizmas nenueina nuo literatūrinės arenos. Visą laiką atsirasdavo rašytojų, kurie realistinę tradiciją praturtindavo naujais įdomiais kūriniais, naujomis mintimis. Todėl ir XX amžiuje turime garsių realistų – Tomą maną, Romeną Rolaną ir kitus.
Lietuvių literatūroje XIX a. šalia romantizmo kita perspektyviausia lietuvių literatūros ra
aidos tendencija buvo realizmas. Romantizmas daugiausia reiškėsi poezijoje, realizmas- prozoje. Galima paminėti M. Valančiaus, V. Kudirkos kūrinius, XX a. pradžioje žemaitę (Juliją Beniuševičiūtę-žymantienę) lietuvių prozoje įtvirtinusią socialinį realizmą, tikrovišką vaizdavimo būdą, etniškumą (žemaitiškumą). Jonas Biliūnas psichologinio realizmo rašytojas, europietiško tipo novelės kūrėjas, lyrinis vaizduotojas, moralinių vizijų autorius. Psihologiniam realizmui atstovauja ir Šatrijos Ragana (Marija Peškauskaitė), intymaus pasakojimo lietuvių literatūroje pradininkė, įtvirtinusi asmenybės saviraišką, moteriškąsias būties versijas, krikščioniškąsias vertybes, dienoraščio ir užrašų stilistiką.Pažintinė realistinė literatūros reikšmė.
Didelės šios krypties rašytojų nuopelnas yra tas, kad jie stengėsi sukurti tuometinį platų visuomenės vaizdą, tuo pateikdami meninę savo epochos istoriją. Realistų knygos spalvingos ir ekspresyvios, jose subtiliai perteikiama žmonių galvosena, mintys ir veiksmai, motyvuota charakterio kaita.
Sakydami tiesą apie savo meto visuomenę, realistai sukūrė daug įdomių tos visuomenės tipų. Jie parodo to meto visuomenės gyvenimo normas, papročius, žmonių santykius. Matome, kad labiausiai vertinami turtas ir pinigai.
Rašytojai realistai, nupiešę nepatrauklų visuomenės vaizdą, drauge verčia skaitytoją mąstyti ir įvertinti jį. Tas vertinimas dažniausiai neigiamas, skaitytojas savaime pradeda galvoti, kaip šitai pakeisti, kaip ištaisyti gyvenimo blogybes.
Taigi, rašytojų realistų nuopelnas ne vien tas, kad jie sukūrė plačią pažintinę reikšmę turinčią visuomenės panoramą, bet kartu ir tas, kad verčia skaitytoją kritiškai vertinti tą visuomenę, pasmerkti tai, kas joje bloga, sekti tuo, kas gera.Literatūra
G r i n i u s J., Ambrozevičius J., Vaičiulaitis A. Visuotnė Literatūra. V., 1991. P. 213-218.
K u o s a i t ė – Jašinskienė E., Dilytė – Staškevičienė D., Bartkus G. Visuotinė
Literatūra. K. „Šviesa“ 1991. P. 166-174, 192-196.
I n t e r n e t a s. http://ualgiman.tinklalapis.lt.

Leave a Comment