Hamleto interpretacija

VILJAMAS ŠEKSPYRAS TRAGEDIJOS „HAMLETAS“ INTERPRETACIJA Viljamas Šekspyras – vėlyvojo Renesanso anglų rašytojas, vienas žymiausių dramaturgų pasaulyje. Didysis jo veikalas – penkių veiksmų tragedija „Hamletas“. Tragedija komponuojama taip, kad visų įvykių centre atsiduria danų princas Hamletas. Tačiau ir kiti kūrinio veikėjai išgyvena savo tragedijas. Skaitytoją sukausto nuolat auganti įtampa, įvykis, keičiantis kitą įvykį. Čia atskleidžiamas slaptas rūmų gyvenimas, santykiai tarp įvairių luomų atstovų, valdžios ir keršto troškimas. Pagrindinis tragedijos veikėjas – princas Hamletas – nepaprasta asmenybė, apdovanota įžvalgiu protu. Vienas svarbiausių Hamleto bruožų – dvasinė kaita. Jiis niekada neskuba atlikti veiksmų, o pirmiausia siekia ir bando susivokti situacijoje, suprasti reiškinių priežastis ir esmę. Savo monologuose jis filosofiškai kalba apie pasaulį, gyvybę ir mirtį, žmogaus būties prasmę. Garsusis jo monologas „Būti ar nebūti“ yra visos dramos pagrindas, jos kulminacija, kur šiam veikėjui iškyla esminis klausimas, didysis pasirinkimas, lemsiantis daugelio žmonių ateitį. Viljamas Šekspyras yra žinomas sonetų rašytojas. Daugelį sonetų galima apibūdinti kaip trumpas dramas. Čia taip pat ryškėja veikėjų tragiškumas, charakteris, išsakomi jausmai. Viljamo Šekspyro kūryba yra skkirstoma į tris periodus. Tragedija „Hamletas“ buvo parašyta antrojo periodo metu. Šis periodas pasižymi optimizmo nebuvimu, visišku pesimizmu. Tikrovės prieštaravimai, neišsprendžiami konfliktai, vidinis herojaus pasaulis susiduria su išoriniu. Šiame kūrinyje išryškėja humanistinė pasaulėžiūra fantastiniai, magijos ir burtų motyvai. „Hamletas“ – lyg nusivylusio žm

mogaus jausmų išpažintis, jo sielos atspindys. Hamletui skaudu matyti nesvetingą pasaulį.jo akyse subyra gyvenimo vertybės, jį sukausto tarsi grandinėmis neviltis ir siaubas. Griūva visi Hamleto autoritetai ir tobulumo pavyzdžiai, lieka tik pasitikėjimas ir pasikliovimas savimi. Jis sugniuždytas pasaulio neteisybės, todėl trokšta iš jo pasitraukti. Vyrauja mirties nuotaika. Tačiau veikėjui mirtis nėra baisi, priešingai – ji gali suteikti jam prieglobstį nuo žiaurių realybės vėjų. Hamletas blaškosi tarp gyvenimo ir mirties, tikėdamasis rasti išeitį. Jo sužeista širdis gedi tėvo, reikalauja keršto. Jis jaučiasi vienišas, jam labai sunku įvykdyti teisingumą, todėl vis dažniau mąsto apie gyvenimą anapus šio kankinančio pasaulio. Soneto lyrinis „aš“ ir dramos veikėjas Hamletas labai panašūs, tarsi būtų vienas asmuo. Jie abu yra gėrio ir teisingumo pusėje, nelygioje kovoje kaunasi su viisa apimančiu blogiu. Šis blogis kovoje tarsi įgyja materialų kūną. Ji įkūnija visa, kas baisiausia šioje žemėje. Sonete Hamletas visą savo neapykantą išsako tiems, kurie kitais naudojasi, prisiima nepelnytą šlovę, be jokių skrupulų siekia naudos, kitiems suteikdami daug skausmo. Čia ryškėja lyrinio aš Renesanso idealai ir vertybės, tai asmenybės įspūdingumas, jėga, kūno grožis, protas, geros manieros. Dėmesys nukreipiamas į kūną, jo teikiamus malonumus, svarbi tampa asmenybė, o ne apsimetimas ja, ne apgaulingas svetimumas ir bandymas parodyti tą, kuo neesi, išryškinamas asmenybės įd
domumas, gebėjimai. Hamletas vis dar tiki didvyriais, juos gerbia, seka jų pavyzdžiu. Dramoje didysis blogis – tai Hamleto dėdė Klaudijus, kaltas dėl visų nelaimių. Jis nužudė karalių ir užėmė jo vietą, vedė jo žmoną ir apgaule pelnė pavaldinių palankumą. Hamleto akimis Klaudijus – sėdintis krauju suteptame soste, besišildantis svetimos garbės spinduliuose. Hamletui taip pat nesvetimi seni įsitikinimai, kad reikia atkeršyti tėvo žudikui, įvykdyti teisingumą, aiškiai žvelgia į pasaulį. Jis puikiai supranta visa, kas vyksta šalia jo ir pripažįsta, kad gėris pralaimi kovą, o visi jo palydovai, visos pagrindinės vertybės kaip priesaika, garbė, laisvė, gėda, ryžtas, talentas, menas ir gėris – turi tarnauti blogiui, neteisybei, melui, išsišo.

Leave a Comment