hamletas būti ar nebūti

V. Šekspyro “Hamleto” monologo “Būti ar nebūti” analizė

Monolgo pirmosios eilutės vaizduoja gilų Hamleto susimąstymą. Jis galvoja apie savo dėdės Klaudijaus, neteisėtai užėmusio sostą nužudant Hamleto tėvą, žmogžudystę: “ar nusilenkti dvasioj/ Strėlėms ar dūžiams atšiauraus likimo,/ Ar su ginklu prieš negandų minias/ Į kovą stot ir jais nusikratyt?”. Klaudijaus sūnėnas svarsto, ar toks žingsnis užbaigs visas karalystę apėmusias negandas.
Toliau Hamletas kalba apie savižudybę: “Numirt? Užmigt? – ir tiek; ir baigt užmigus/ Širdies kančias bei sopulių šimtus”. Miegas ištraukos veikėjui tampa įrankiu, kuris tuuo metu atrodo galįs išgelbėti jį iš visų “sopulių” ir neišsprendžiamų galvosūkių. Staiga Hamletas suvokia, kad “sapnai/ Prisisapnuos tuomet, kada mirtis. išvaduos.”. Taigi savižudybė neišgelbės nelaimingojo jaunuolio, nes jis sapnuos ir miręs; tie sapnai bus kupini košmarų. Miegas ir sapnas šiame monologe yra mirtį ir pomirtinį gyvenimą siejanti paralelė.
Monologe veikėjas atrodo labai susimąstęs, apimtas didelio skausmo. Vis dėlto, kalbėdamas jis neatskleidžia mirties baimės. Hamletą baugina tai, kas gali atsitikti pomirtiniame gyvenime. Jis teigia, kad savižudybė sumažintų vidinę širdgėlą, bet poo mirties jis galįs tapti labai nelaimingas.

Leave a Comment