H.Radausko”Rytas geležinkelio stoty”

Henrikas Radauskas

Atrieda rytas traukiniais nerimstančiais.
Jo žvilgiai spindi bėgiu geležim.
Dangus ir miškas ir peronas gimsta čia,
Kur buvo vien tik tamsuma graži.

Iš nebuvimo, iš nakties, iš nerimo
Išėmęs mėto tolius ir medžius.
Pajutę spindulius, į pievą beriamus,
Pravirksta rasos, kad reikės nudžiūt.

Stoty būdėtojas bučiuoja sužadėtinę
(Sapne, po laikrodžiu, kur rodo tris [po keturių).
Ant stalo juokiasi saldainis mėtinis
Ir Morzė mirksi mirgančiu variu.

Ant žydro stiebo rytas kelia inkilą-
Raudoną dėmę tarp žalių beržų.
Du žvirbliai pešasi ant geležinkelio
Dėl saulės avižų.

H.Radauskas- žymus XXa.vidurio poetas modernistas, lietuviško eilėrasčio poetas. Jo eilėraštis yra sudėtingos sttruktūros, siejasi su mitais ir kultūros vaizdais. H.Radauskui būdingas netikėtumo efektas, garsų ir spalvų asociacijos. Tai raišku mano interpretuojamame eilėraštyje „Rytas geležinkelio stoty “.
Jau pats pavadinimas mums pasako, apie ką yra šis eilėraštis- apie rytą geležinkelio stoty. Apie perėjima nuo tamsios ir neramios nakties į šviesų ir saulėtą rytą,apie linksmus ir besidžiaugiančius paukštelius, arba apie verkiančias rasas, kad reiks joms nudžiūt.
Šis tekstas yra kupinas gyvumo, nerimstamumo. Kiekviena eilutė kupina vis naujesnių netikėtumų. Eilėraštyje nėra labai daug veiksmo,bet ir tuo visai maažičiu veiksmu galima labai daug ką pasakyti, apibūdinti.
Eilėraštyje veikia dvi veikėjų rūšys: gyvieji ir negyvieji veikėjai. Gyvieji: budėtojas, budėtojo sužadėtinė ir žvirbliai. Jie pagivina eilėrašti, jis tampa tikrovesnis, pasyvesnis. O negyvieji veikėjai (mėtinis saldainis, mirksinti morzė, pravirkstančios rasos, atriedantis rytas) ji

ie eilėraščiui suteikia gyvumo, aktyvumo. O pagrindinis šio eilėrasčio veikėjas yra pats pasakotojas- lyrinis aš, kuris galbūt viską ir išgyvena. Dar galėtume jį pavadinti- prozos pasakotoju.
Pirmoje ir antroje stofoje ervė nenusakoma. Ji yra labai plati. Ji apriapia dangų ir mišką. Trečioja strofoje yra transcendentinė erdvė- budėtojas bučiuoja sužadėtinę ( Sapne, po laikrodžiu, kur rodos tris [ po keturiu). Ketvirtoje strofoje vėl grįštama prie plačios erdvės, kuri apima saulę, geležinkelį, beržus ir žydrą stiebą.
Eilėraštyje yra pereinamasis paros laikas. Kai iš tamsios ir nerimo kupinos nakties po truputį atrieda rytas. Ne kiekvienam jis yra geras ir nuostabus, ne visi juo džiaugiasi. Rasos pravirksta, kad joms reiks nudžiūt. Žvirbliai pešasi ant geležinkelio dėl saujos saulės avižų.
Nuotaika nėra kiekvienam gera, nes ne visi džiaugiasi, kad attrieda šiltas ir saulėtas rytas. Ne kiekvienam yra malonu, kad jį užgoš, kad jo nebeliks. Bet jeigu jis džiaugiasi, ir jam malonu sutikti rytą, tai ir jam bus ir gera ir miela kiekvieną rytą, o jei ne, tai ne.
Naktis yra tamsi. Kai kurie ją džiaugiasi, kai kurie ne. Šiame eilėraštyje yra dvi svarbiausios spalvos- juoda ir balta, o šių dviejų spalvų atspalvių yra šimtai. Naktis yra tamsi, todėl ir spalvos bus tamsios ir nykios. Diena yra šviesi, todėl bus šviesios ir
r ryškios spalvos. Kiekvieną spalvą vis kitas žmogus apibūdina beveik kitaip. Vienam raudona reikš meilę, kitam kraują, trečiam besiledžiančią saulę. Kiekvienas turi vis kitokį požiūrį. Dar kūrinyje daug spindesio- žvilgiai spindi, spinduliai, mirgančiu variu.
Kiekvienas vertina savo norus, jeigu man nepatinka rytas, tai aš rinksiuos naktį, arba atvirksčiai- tai yra šio eilėrasčio pagrindinė vertybė ir kitą dar svarbi vertybė, tai meilė rytui, kad jis atneša saulės spindulius. Dauguma džiaugiasi saulėtu rytu. Jiems gera, kai saulės spinduliai juos šildo.
Man šis eilėraštis patiko dėl to, kad jis yra kasdieniškas. Kad rašytojas pažvelgė į paprastus reiškinius ir apibūdino juos stebuklingu vaizdu.Mano nuomonė, kad šiuo eilėrasčiu H.Radauskas norėjo sukurti ryto vaizdą. Kuriame jis aprašytu svarbiausius ir matimiausius ryto vaizdus. 47

Leave a Comment