H. Radausko eilėraščio „Gėlė ir vėjas“ analizė
H.Radauskas – XX a. vid. poetas. Tai labai savitas lietuvių rašytojas. Jo kūrybos negalima supainioti su kitų kūryba. H.Radauskui svarbu netikėtumo efektas, spalvų ir garsų asociacijos, ironija. Tai ryšku ir eilėraštyje „Gėlė ir vėjas“. Jame gamtos grožis atskleidžiamas, kaip stebuklas, kuris visada yra unikalus.Iš eilėrasčio pavadinimo galime matyti žodžių žaismą, dinamiškumą. Gėlė tai grožio simbolis, o vėjas asocijuojasi su lengvabūdiškumu, nepastovumu.Eilėraščio pasaulis yra labai spalvingas, žaismingas. Svarbią vietą užima gamta, jai suteiktas ypatingas žavesys. Eilutės sudeliotos labai harmoningai, o jų paskutiniai žodžiai rimuojasi. Tai suteikia kūrinio nuotaikai pakilumo ir žaismingumo. Eilėraštis prasideda gėlės ir vėjo pašnekesiu.“Gėlė pasakė vėjui, kad ji pražys rytoj,O vėjui pasigirdo, kad ji pasakė „tuoj“,-“Tai tarsi persofinikuota dviejų jaunuolių kalba. Gėlė – tai jauna mergina, o vėjas lengvabūdiškas berniokas, kuris nenurimsta nepaskleidęs naujienų.“Tas pakuždėjo broliui, o brolis dar kitam,“Viso eilėraščio centras – vėjas. Jis viską išjudina iš sąstingio klaidingom šnekom. Atrodo visas pasaulis atbudo naujam gyvenimui, kada sužinojo naujieną.“Ir saulės krosnį išpūtė, kad ji karščiau spindėtų,Ir visą kaimą sujaukė ir dūko be galvos,“Eilėraščio pagrindinis kūrimo įrankis yra netikėtumas. Nerūpestingumo ir linksmumo įspūdį galima pajusti pirmuose eilėraščio posmuose. Niekas nestovi vietoje, viskas tarsi veržiasi, bėga į priekį. Žaismingumas ir netikėtumas trečiajame eilėraščio posmelyje tarsi sustingsta .“Ir nutarė nelaukus pražyst gėlė gera“ Bet tas netikėtumo sąstingis greitai prasisklaido ir vėl grįžtama prie įprastinės eilėraščio nuotaikos .
“Lingavo vėjas šaukdamas: Balta, balta, balta!“Kūrinio lyrinis „aš‘- tai nerūpestingas stebėtojas, kuris viską mato iš šono, tarsi tai būtų graži pasaka, kurioje viskas atgyja: vėjas, gėlė. Jis į viską žvelgia su meile ir džiaugsmu.Taigi eilėraštyje „Gėlė ir vėjas“ H.Radauskas kuria nepaprasto atgimimo vaizdą. Tai pasiekti gali tik talentingas poetas, galintis į įprastus dalykus pažvelgti kitaip: meniškai, sąmojingai, jautriai įsiklausant į vidinius meninio teksto sąskambius, gėrintis vidinėmis garsų, spalvų bei formų dermėmis.