H.Radauskas „Gėlės audroj“

Henriko Radausko eilėraščio
„Gėlės audroj“

Henrikas Radauskas gimė ir mirė už Lietuvos ribų. Jis yra XXa. raštojas, estetas, modernistas. Poetas mėgdavo savo kūryba šokiruoti skaitytojus. H. Radauko poezijoje gamtos vaizdas kuriamas visai kitaip nei romantinėje lyrikoje, kurioje gamta suvokiama kaip žmogaus sielos atspindys, peizažas drauge su lyriniu subjektu liūdi ar džiaugiasi. Gamta, kaip ir daigtų pasaulis, šio poeto kūryboje labai dinamiškas, peizažas eilėraštyje gali būti veikėju, gamtos reiškinys gali pavirsti mitologine ar pasakos būtybe.

„Gėlės audroj“ eilėraštis yra peizažinis, tai galime spėti iš paavadinimo. Jis išduoda, kad bus rašoma apie gamtą,gėles.

Pirmasis posmelis prasideda personofikacija: „lietus išpylė žalią spalvą“, kuri parodo vandens (lietaus) svargą gamtai. Po lietaus gamta atgyja, viskas tarsi nuskaidrėja. Eilėraštyje minima balta spalva: „dvi baltos rožės.“, kuri simbolizuoja nekaltumą, tyrumą. Rožių baltumas palyginamas su širmu žirgu: „dvi baltos rožės.kaip širmas žirgas“. O dvi rožės suteikia meilės įvaizdį, kuris vėliau yra plėtojamas dviejų viduramžių literatūros herojų meilės istorija.

Antroje srtofoje randame pavasario metafora: „audros dievaitė žaliaakė“. Nes pavasaris – vėjavaikiškas, daugiau laimės ir džžiaugsmo, po šaltos žiemos sąstingio, atnešantis metų laikas: „pralėkė“, „juokėsi“, „linksma“.Pavasaris ateina audringai tai pasako paskutinė eilutė: “žaibais žibuokles plakdama.“

O teciame posme iškyla Šekspyro sukurtų heroju Otello ir Dezdemonos meilės istorija. Apsiniaukęs, šėlstantis dangus lyginamas su Otello iš meilės kilusiu įn

niršiu ir pykčiu. „Tragiška aistra“ mums pasako, kad jo meilė buvo nelaiminga,nes jį išdavė jo mylimoji. Gamtos reiškiniai gretinami su herojų vidiniais išgyenimais.

Ketvirtame posmelyje jauciamas išgastis, baimė, skausmas: „o nusigandusi. <.> Dezdemona./ <.> verkė paupy“. „Trapi“, „virpanti“ šie būdvardžiai parodo jos būseną. Dezdemona suprato, kad blogai pasielgė: „tarp nendrių verkė paupy“.

Eilėraštis dinamiškas: „purtė“, „pralėkė“, „juokėsi“, ‚plakdama“. Yra ir spalvų: :žalią“, „baltos“, „žaliaakė“, „žydra“. Gausu personifikacijų: „lietus išpylė“, „rožės purtė“, „dangus įtūžęs“, palyginimų: „rožės galvą purtė kaip širmas žirgas“, „dangus įtūžęs kaip Otello“.

Eilėraštyje lyg pasakojama, lyg aprašoma iš šalies bundanti gamta. Sunku būtų rasti nuoselią veiksmų eiga, nes eilėrašti jungia ta pati erdvė (gamta), tas pats laikas (pavasaris) ir herojai (Otellas ir Dezdemona) – fragmentiška kompozicija

Kūrinys sudarytasiš keturių ketureiliu strofių. Rimuojama labai tiiksliu kryžminiu rimavimo būdu.

Henrikas Radauskas kūriny „Gėlės audroj“ akcentuoja gamtos grožį, kartu gretindamas su lyrinio herojaus vidiniais išgyvenimais. Dažniausiais jo eilėraščiai skirti in telektualiems skaitytojams.

Leave a Comment