1.Klimato atšilimas
XIX a. pab. prasidėjęs Žemės klimato atšilimas XX šimtmetyje įgavo dar spartesnius tempus. Per XX a. globalinė Žemės troposferos oro temperatūra pakilo 0,5 °C. Svarbiausia priežastis, dėl kurios prasidėjo visuotinis klimato atšilimas – šiltnamio efektą stiprinančių priemaišų (anglies dioksido, anglies monoksido, metano, azoto suboksido, azoto oksidų, vandenilio chloridų, vandenilio fluoridų ir jų junginių) koncentracijos didėjimas atmosferoje dėl žmogaus ūkinės veiklos. Šios dujos praleidžia iš Saulės trumpųjų elektromagnetinių bangų pavidalu sklindančią spinduliuotę, bet Žemės paviršiaus ilgosiomis bangomis skleidžiamų spindulių dalį sulaiko ir atspindi atgal. Sugrąžinta ilgabangė spinduliuotė šildo žemės paviršių, o šis savo ruožtu – žemutinius troposferos sluoksnius. Tai ir vadinama šiltnamio efektu. Todėl, didėjant šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentracijai, oro temperatūra prie Žemės paviršiaus ima kilti.Ikiindustriniu laikotarpiu (iki XIX a. pradž.) CO2 atmosferoje buvo 0,025 %. XX a. pab. CO2 koncentracija dėl mineralinio kuro deginimo jau pasiekė 0,037 %. Vykstant šiltnamio efektą sukeliančių priemaišų emisijai numatoma, kad jų koncentracija atmosferoje didės, net jeigu bus imtasi visų įmanomų priemonių išmetimams sumažinti. Dėl pramonėje plačiai naudojamų technologinių procesų ir susiklosčiusio kuro santykio ypač smarkiai didės anglies dioksido, anglies monoksido, metano, azoto suboksido kiekis atmosferoje. Todėl prognozuojama, kad visuotinė žemutinės troposferos temperatūra XXI a. kils vidutiniškai po 0,2–0,3 °C per dešimtmetį ir apie 2030 gali būti 1 °C aukštesnė negu dabar. Tačiau regioniniai klimato svyravimai dažnai būna ryškesni ir kontrastingesni už visuotinius, atšilimo intensyvumas įvairiose Žemės rutulio vietose skirtingas. Sparčiausiai temperatūra kyla vidutinėse ir poliarinėse šiaurės platumose. Modeliuojant klimato kitimą, įvairių termodinamiškai aktyvių dujų šiltnamio efektas prilyginamas ekvivalentinio anglies dioksido efektui. Vadinasi, taikant klimato dinamikos modelius nustatyta, kad ekvivalentinei CO2 koncentracijai padidėjus du kartus (iki 0,057 %) palyginti su ikiindustriniu laikotarpiu (tai gali įvykti apie 2040–2090), Lietuvoje vidutinė metų oro temperatūra pakiltų 2–4 °C, o kritulių kiekis padidėtų 20–40 mm. Įvykus panašiems arba net ir per pusę mažesniems klimato pakitimams, iš esmės pasikeistų augalų vegetacijos sąlygos, sutrumpėtų sniego dangos laikymosi trukmė, atšilimas turėtų įtakos gyvūnų mitybos bazei, ligų ir kenkėjų paplitimui, paukščių migracijai ir pan. Todėl dabar kuriami modeliai, kuriais siekiama įvertinti šios įtakos padarinius ūkiui, žmonių sveikatai, numatomos priemonės tai įtakai sumažinti.
2. Klimato atšilimas pakeis Europos kraštovaizdį
Katastrofiški karščiai, gaisrai, žemės ūkio ir turizmo pramonės sunykimas, išnykę miškai, geriamo vandens trūkumas, – štai kuo Viduržemio jūros šalių gyventojus gąsdina straipsnio naujausiame mokslinio žurnalo “Science” numeryje autoriai. Jei klimatologų prognozės apie ženklų ir greitą planetos temperatūros augimą pasiteisins, tai, jų nuomone, mūsų žemyno pietūs palengva virs nesvetinga pusdykume. “Sausros kartosis kasmet, o gaisrai ir vandens tiekimo pertrūkiai taps kasdienybe”, sako Klimato tyrimų instituto Potsdame darbuotoja Dagmar Schroeter, vadovavusi kelioms dešimtims mokslininkų iš 14 šalių, dalyvavusių tyrimuose. Nuo pakitusio klimato visų pirma nukentės žemės ūkis bei masinis turizmas, kuris yra labai svarbi visų Viduržemio jūros pakrančių šalių ūkio šaka (kas čia atostogaus, jei negailestingai kepina karštis, o vanduo vos varva iš krano. Jos grupė prognozavo Europos gamtos pokyčius naudodama kompiuterinius modelius. Modeliai buvo net keturi -šitaip buvo stengiamasi sumažinti modeliavimo paklaidą. Remtasi dviem svarbiausiom prielaidomis. Visų pirma, buvo laikoma, kad iki 2080 m. oro temperatūra Europos žemyne pakils 2-4 laipsniais, o, antra, kad šiaurinėje žemyno dalyje kritulių kiekis padidės, o pietinėje sumažės. Klimato specialistai mano, kad toks scenarijus yra labiausiai tikėtinas. Tiksliai pasakyti, kaip į tokius pokyčius atsilieps Europos gamta, nėra įmanoma, nes nežinia, kaip elgsis žmonės – ar atkreips dėmesį į mokslininkų įspėjimus ir sumažins šiltnamio dujų išmetimą į atmosferą, ar tuos perspėjimus ignoruos. Pastaruoju atveju temperatūra Europoje per porą dešimtmečių gali išaugti net 5-7 laipsniais, nors šis “juodasis” scenarijus yra laikomas mažai tikėtinu. Bet ir nuosaikus atšilimas, kurio reikia tikėtis, labai pakeis Europos klimatą ir jos kraštovaizdį. Žemynas pasidalins į dvi sritis – šiaurė laimės, pietūs praloš. Jei pietinėje Europos dalyje miškai teišliks tik retuose kalnuotuose regionuose, į šiaurę nuo Alpių jie suvešės. Vegetaciją stimuliuos aukštesnė temperatūra ir padažnėję lietūs. Jeigu medienos paklausa labai neišaugs, galima spėti, jog miškingieji plotai išaugs net dešimtadaliu. Dideli pokyčiai laukia ir Europos žemės ūkio. Pietuose jo laukia rimta krizė, nebent į pagalbą ateitų milžiniškos investicijos į drėkinimo sistemas. O šiaurėje? Tyrimų autorių nuomone čia derliai gerokai išaugs ir augalininkystei bei gyvulininkystei nebereikės tokių didelių plotų kaip šiandien. Aišku, arimai mūsų krašte neišnyks, bet juose vietoje javų bus auginami energetiniai augalai, pavyzdžiui, biodyzelinui skirtas rapsas. Schroeter paskaičiavimu bioenergetikai skirtų augalų plantacijos iki XXI a. pabaigos Europoje išaugs 7-8 procentais, o šiauriniuose kraštuose net 20-30 proc. Viduržemio jūros šalys
kentės ne tik dėl aukštos temperatūros ir kritulių trūkumo. Jiems labai pakenks ir spartus Alpių ledynų tirpimas. Juose prasideda daug upių ir jų intakų, tiekiančių vandenį nesuskaičiuojamam kiekiui ūkių. To vandens gali sumažėti net vienu trečdaliu. Labai sumažės tokių upių, kaip Po, Dunojus ar Rona, debitas, dėl to vandens pradės trūkti net kas trečiam Viduržemio jūros šalių gyventojui. Dėl to kai kurie šių šalių regionai gali visai ištuštėti – žmonės pabėgs į šiaurę, kur gyvenimo sąlygos bus lengvesnės. Šiandien dar sunku nuspėti klimato pokyčių sukeltos migracijos mąstą, nes jis prikalusys nuo to, kuri iš mokslininkų prognozių bus arčiau tiesos. Bet jei atšilimas įvyks greitai, bėgimas iš Europos pietų gali tapti realybe. Apie tai, kaip reiktų užkirsti kelią tokiems nerimą keliantiems scenarijams, gruodžio pradžioje bus kalbama Monrealyje vyksiančioje konferencijoje, kurioje dalyvaus 150 šalių mokslininkai ir politikai.
3.Klimato atšilimas prailgins Žemėje parą
Paros trukmė Žemėje nėra pastovi. Ji nežymiai svyruoja, keičiantis vandenynų srovėms arba oro srautams atmosferoje. Tokie pokyčiai veikia Žemės sukimosi aplink savo ašį greitį, taigi ir paros trukmę. Šiuo metu mokslininkai paros trukmę apskaičiuoja šimtatūkstantosios sekundės dalies tikslumu. Belgijos Karališkosios observatorijos ir Leveno katalikų universiteto tyrinėtojai
prognozuoja, kad klimato atšilimas, kurį sukelia padidėjusi anglies dioksido koncentracija atmosferoje, sulėtins Žemės sukimąsi ir pailgins parą. Šias išvadas jie paskelbė išanalizavę 14 skirtingų kompiuterinių modelių. Mokslininkai teigia, kad, didėjant anglies dioksido koncentracijai atmosferoje 1 proc. per metus, Žemės sukimasis aplink savo ašį lėtės. Tačiau tik tiek, kad para kasmet pailgės keliomis mikrosekundėmis, t.y. milijoninėmis sekundės dalimis. Remiantis gautais duomenimis, para šiame amžiuje pailgės apie 11 mikrosekundžių per dešimtmetį. Taigi per visą šimtmetį pailgėjimas sudarys 11 šimtatūkstantųjų sekundės dalių, rašoma Europos Bendrijos Mokslinių tyrimų ir plėtros informacijos tarnybos leidinyje.
4.Klimato atšilimas turi neigiamos įtakos paukščiams
Nyderlandų aplinkosaugos mokslininkai tvirtina radę įrodymų, kad klimato atšilimas gali būti pražūtingas tam tikroms paukščių rūšims, nes turi įtakos jų mitybai ir dauginimuisi. Nedidelis ilgus atstumus įveikiantis paukštis margasparnė musinukė (Ficedula hypoleuca) žiemoja Vakarų Afrikoje, o pavasarį grįžta į Europą perėti.Dešimtmečius šį paukštį stebintys Nyderlandų mokslininkai fiksuoja jų parskridimo ir išskridimo laiką, o taip pat vertina jų galimybę susirasti lesalo – vikšrų. Mokslininkai pastebėjo, kad anksčiau atšilus orams vikšrai taip pat atsiranda anksčiau, todėl margasparnė musinukė gali nespėti sugrįžti tuo metu, kai yra didžiausia maisto pasiūla, ir dėl to gali pritrūkti tinkamo maisto savo mažyliams. Grioningeno Universiteto mokslininkai, vadovaujami Christiano Botho, nuo 1987 iki 2003 metų tyrinėjo paukščių populiaciją ir jų galimybę susirasti maisto. Dėl ankstyvo vikšrų atsiradimo margasparnių musinukių mažylių sumažėdavo net 90 procentų. Jei vikšrai pasirodydavo vėliau – musinukių sumažėdavo tik 10 procentų. “Klimato atšilimas ir dėl jo vykstantis išsimušimas iš įprasto ritmo yra plačiai paplitęs reiškinys, – sako Ch.Bothas. – Turimi įrodymai rodo, kad tai gali sukelti tam tikrų populiacijų mažėjimą”.
5.Lietuvos klimato svyravimai
Apie klimato svyravimus Lietuvoje galima sužinoti išanalizavus Vilniuje atliktų meteorologinių matavimų duomenis: oro temperatūra čia buvo pradėta matuoti 1770 (duomenys išlikę nuo 1777),
krituliai – nuo 1887. Lietuvoje oro temperatūra 1777–2003 buvo nevienoda. Vidutinė metinė oro temperatūra nuo XVIII a. pab. pakilo apie 1 °C (per XX a. pakilo 0,4–0,5 °C). Per šį laiko tarpsnį ypač atšilo žiemos ir pavasario sezonai (1,5–2,0 °C), o vasaros ir rudens sezonų temperatūra pakilo tik 0,1–0,2 °C. Vėsus klimatas Lietuvoje buvo XVIII a. pab. ir XIX a. pirmajame dešimtmetyje, kai užregistruotos dvi šalčiausios per visą stebėjimų laikotarpį žiemos (pagal 1789 ir 1799 sausį), šalčiausias pavasaris (1785) ir antras pagal šaltumą ruduo (1786). Tik vasarų temperatūra nuo dabartinių beveik nesiskyrė. Tai buvo „mažojo ledynmečio“, prasidėjusio XV a., pabaiga. 1820–1860 Lietuvoje buvo šiltų vasarų laikotarpis, tačiau vėliau šio metų laiko vidutinė temperatūra ėmė kristi, ir XX a. pradž. vasaros Lietuvoje buvo apie 0,6 °C vėsesnės negu XIX a. vid. XX a. pab. vasarų oro temperatūra tapo vėl panaši į XIX a. vid. vasarų temperatūrą. Panašiai keitėsi ir rudens sezonų vidutinė oro temperatūra. Pavasario sezono temperatūros svyravimuose galima išskirti tris šiltus (1815–1836, 1890–1925 ir nuo 1966) ir tris vėsius (1780–1814, 1837–1889 ir 1940–1965) laikotarpius. Žiemos sezono oro temperatūra svyravo labiausiai – amplitudė siekė net 12,5 °C (pavasario – 8,3 °C, vasaros ir rudens – 6,4°C). Ypač atšiaurios žiemos buvo XVIII a. pab.–XIX a. pradž. ir XX a. vid. Nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio žiemos ir pavasario sezonai vėl atšilo. Neseniai užregistruotas unikalus klimato reiškinys – net septynios iš eilės šiltos žiemos (1988/1989–1994/1995). Tokio ilgo anomaliai šiltų žiemų laikotarpio Baltijos regione per pastaruosius du šimtmečius dar nebuvo.
Kritulių kiekio svyravimas: Nemažiau svarbu, ypač praktiniu požiūriu, įvertinti kritulių kiekio svyravimus. Jie liudija agroklimatinių ir ekologinių sąlygų nepastovumą. Metinė kritulių suma Vilniuje po 1887 svyravo 393 mm diapazone, šiltojo metų periodo (IV–X mėn.) – 466 mm, šaltojo periodo (XI–III mėn.) – 282 mm diapazone. Po 1887 buvo trys šlapymečiai: 1897–1906, 1921–1936 ir 1945–1962. Tarp jų – du palyginti neilgi sausmečiai. 1963 prasidėjęs sausmetis, atrodo, tebesitęsia. Dabar vidutinis metinis kritulių kiekis prilygsta šio šimtmečio pradžios kritulių kiekiui, bet yra mažesnis už buvusį trečiajame–ketvirtajame ir šeštajame dešimtmetyje. Ryškėja tendencija, kad nuo šio amžiaus vidurio šaltuoju metų laiku kritulių tolygiai gausėja, o šiltuoju – mažėja. Todėl šiltojo ir šaltojo periodų
kritulių sumos skirtumas mažėja, t. y. krituliai per metus pasiskirsto vis tolygiau. Tai patvirtina jūrinio klimato požymių ryškėjimą Lietuvoje. Kylant žiemų temperatūrai, atmosfera tampa imlesnė drėgmei, gerėja kritulių susidarymo sąlygos, daugiau iškrinta lietaus pavidalo kritulių, trumpėja sniego dangos slūgsojimo laikas. Šias klimato tendencijas daugiausia lemia visuotinis klimato šiltėjimas ir atmosferos cirkuliacijos pokyčiai. Išanalizavus barinių darinių pasikartojimą paaiškėjo, kad nuo XX a. vid. virš Baltijos jūros regiono šaltuoju metų laiku aktyvėja ciklonų veikla, todėl atplūsta daugiau šiltų ir drėgnų oro masių.
6. “Pasaulio pabaigos baimė”
„Pasaulinis klimato atšilimas nėra toks nekaltas ir nepavojingas, kaip kad ankščiau buvo manoma. Jo pasekmės daug rimtesnės ir tai susiję su neseniai išsiaiškintomis mūsų planetos “vidinio branduolio” savybėmis. Visuotinai pripažįstama ir dešimtmečius trukusių seisminių stebėjimų patvirtinta, kad Žemės vidinis branduolys yra beveik sferiškas apie 1220 km spindulio kietas kūnas. Jo vieta pačiame planetos centre. Šiuo metu daugelis sutinka su prielaida, kad vidinis branduolys lėtai išsivystė iki dabartinio dydžio, vykstant aplink jį esančios skystos masės “kristalizacijai”. Tos “kristalizacijos” metu išsiskyrusi šiluma lyg ir paaiškina, kaip vidiniame branduolyje atsiranda šiluminė energija. Šiame straipsnyje nagrinėjamos globalinės hidro-gravitacinės Žemės vidinio branduolio pusiausvyros sąlygos. Taip pat pateikiamas tikslus ir aiškus mokslinis įrodimas, kad kietas mūsų planetos branduolys niekada negalėjo būti mažesnis ir lengvesnis už tam tikrą ribą. Antraip jis nebeišsilaikytų Žemės centre. Tad jei vidinė planetos šerdis galėjo būti tik didesnė ir tik sunkesnė už dabartinę – vadinasi ji nesusidarė kokios nors “kristalizacijos” metu. O tai daug ką keičia. Įsivaizduokite milžinišką 1220 km spindulio kūną. Jis milijonus metų spinduliuoja šilumą, po truputį mažėdamas bei lengvėdamas. Kas tai galėtų būti? Tai gali būti tik objektas, skleidžiantis energiją vykstant branduolinio skylimo reakcijoms. Čia galime padaryti pagrindinę išvadą, kad visa Žemės viduje sukuriama šiluma yra branduolinės kilmės. Kitaip tariant, į mūsų planetą reikėtų pažvelgti kaip į didžiulį atominį reaktorių, varomą savaiminio įvairių izotopų skylimo, esančių supersunkioje planetos šerdyje, taip pat reakcijos produktų mantijoje bei išorinėje plutoje. Vadinasi, gyvybė Žemėje gali egzistuoti tik esant
efektyviam šio reaktoriaus aušinimui, t.y. procesui, už kurį atsakinga atmosfera. Ji taip pat atsakinga už dabar planetoje esančią pusiausvyrą tarp šilumos, sklindančios iš branduolio, Saulės radiacijos ir terminės energijos, išsisklaidančios atgal į kosmosą. Tai ir sąlygoja šiuo metu Žemėje esančią vidutinę 13 laipsnių Celcijaus temperatūrą. Šiame straipsnyje nagrinėjama, ar įmanomas vidinio branduolio “išsilydymas” dėl sumažėjusios atmosferos galimybės aušinti, kadangi joje užsilieka vis daugiau ir daugiau Saulės spinduliuojamos šilumos dėl taip vadinamo šiltnamio reiškinio. Taip pat aptariami visi kiti veiksniai, pagreitinantys šį procesą, kaip pavyzdžiui galimas padidėjusio Saulės aktyvumo sutapimas su didesniu šiltnamio efekto dujų išmetimu. Blogiausia tokio “išsilydimo” pasekme galitėtų būti dėl gravitacijos svyravimų išsiskyrę ištirpusiame vidiniame branduolyje nestabilūs izotopai. Jie “pagerintų” branduolinį kurą vidinėje planetos šerdyje, o tai reiškia, sukurtų sąlygas grandininei reakcijai, t.y. milžiniškam atmominiui spogimui. Ar gali Žemė tapti dar vienu “asteroidų žiedu” Saulės sistemoje? Visiems žinoma, kad Saulė – tai pagrindinis faktorius nulemiantis temperatūrą Žemės paviršiuje. Tai galima pajusti stebint metų laikus. Tačiau ties ašigaliais Saulės įtaka lauko temperatūrai minimali, todėl ten geriausiai atsispindi šiluminiai pokyčiai planetos viduje. Todėl padidėjusią poliarinių vandenynų temperatūrą bei tirpstančius ledynus reikėtų laikyti pirmaisiais vidinio Žemės rektoriaus perkaitimo požymiais. Kol politikai ir verslininkai vis dar abejoja, ar reikia mažinti šiltnamio efekto dujų išmetimą ir didžiuojasi, galėdami išvegti bet kokios atsakomybės dėl susiklosčiusios padėties, vidinio planetos reaktoriaus perkaitinimo procesas jau prasidėjo – vandenynai ties ašigaliais atšilo, o ledynai pradėjo tirpti. Ar turime mes nors kiek vaizduotės, intelekto ir sąžinės, kad suprastume gresiantį pavojų, kol dar yra kelias atgal?“
(Straipsnio ištrauka iš „Journal of Discovery“)6.1 Šylanti oro temperatūra-pražūtingaGarsaus Lietuvos klimatologo, Vilniaus universiteto profesoriaus Arūno Bukančio duomenimis, per paskutinius 150 metų oro temperatūra žemėje pakilo apie 1 laipsnį Celsijaus. Lietuvoje per pastarąjį šimtmetį – maždaug puse laipsnio. Anot A. Bukančio, iki 21 amžiaus pabaigos vidutinė temperatūra Lietuvos teritorijoje gali pakilti dar 3-4 laipsniais. Kitais duomenimis, Lietuvoje, kaip ir kitose Europose šalyse, temperatūra atšils iki 4,9 laipsnių. A. Bukančio teigimu, temperatūra 3-5 laipsniais turėtų atšilti visoje planetoje. Vidutinėse ir poliarinėse srityse bus dar šilčiau – temperatūra gali kiltinet 6-7 laipsniais. Per artimiausią šimtmetį temperatūra daugiau kaip 5 laipsniais pakils ir Azijos šalyse nuo Kazachijos iki Saudo Arabijos, kurios, žinia, ir dabar negali skųstis per vėsiu klimatu. Kai kuriose iš šių šalių – Uzbekijoje, Afganistane, Tadžikijoje, Irane – šiais metais dėl didelės sausros buvo prasidėjęs badas. Panaši perspektyva laukia ir sausrų kamuojamų Vakarų Afrikos šalių. JAV nacionalinio atmosferos tyrimų centro mokslininkai teigia, kad pasaulinis atšilimas sukels dažnesnes ir intensyvesnes karščio bangas Europoje bei Jungtinėse Valstijose. Karščio bangos padidino vyresnio amžiaus žmonių ir vaikų mirties riziką.
6.2 Gamtos atsakas-audros,liūtys,potvyniai
Anot J. Burneikio, vyraujanti nuomonė, kad atšalimas – blogai, o atšilimas – gerai, yra klaidinga. Iš tiesų blogai ir viena, ir kita, mat civilizacijos egzistavimo pamatas – nusistovėjusios klimato sąlygos: nepageidautinas bet koks nukrypimas, mat tokiu atveju žmonija būtų priversta prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų. Profesoriaus teigimu, atšalimas 3-4 laipsniais Celsijaus sukeltų naują ledynmetį; ledo dykyne virstų didžioji dalis žemės. Tuo tarpu atšilimas 4-5 laipsniais atneša tokias pasekmes: neišvengiamai pradeda tirpti ledynai, kyla vandenynų lygis, užliejamos derlingiausios žemės. Blogiausia, anot profesoriaus, kad dėl tokio atšilimo sumažėtų temperatūrų skirtumas tarp pusiaujo ir ašigalių, o jis yra svarbiausias atmosferos cirkuliacijos, pernešančios šilumą iš pusiaujo į poliarines sritis, variklis. Kadangi atmosferos cirkuliacija taptų vangesnė, drėgmės irgi būtų mažiau pernešama, tad sausringos sritys taptų dar sausesnės. Pasak mokslininkų, stiprėjant šiltnamio efektui, neišvengiamai padaugės ekstremalių gamtos reiškinių – liūtys ir audros bus galingesnės, padažnės karščiai, potvyniai, žemės drebėjimai, gali padidėti maksimalus vėjo greitis. Paskutiniu metu vos ne po kiekvienos didesnės stichinės nelaimės pasaulio mokslininkai graso pirštu ir stebisi, kaip politikams dar nepakanka įrodymų, jog padėtis yra išties rimta. Taip buvo ir 2002-aisiais, kai Kinijoje iškrito lietus su kiaušinio dydžio ledo krituliais; kruša atėmė gyvybę daugiau nei dvidešimčiai žmonių, daugybę sužeidė. Su šiltnamio efekto stiprėjimu kai kurie mokslininkai sieja ir dižiulius potvynius Europoje – Čekijos sostinėje Prahoje tų pačių metų vasarą. Europos aplinkos agentūros tyrimo duomenimis, praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje vidutinis metinis gamtos stichijų skaičius padidėjo dvigubai, palyginti su ankstesniu dešimtmečiu, o ekonomikai tai
atsieina maždaug 11 mlrd. dolerių per metus. Pasak agentūros, potvyniai, kilę 2001 metais vienuolikoje Europos šalių, nusinešė maždaug 80 žmonių gyvybes, o dėl neregėtų karščių pernai Europos vakaruose ir pietuose mirė daugiau nei 20 tūkst. žmonių.
6.3 Kalėdos-be sniego?
Taip pat ši agentūra prognozuoja, kad iki 2050 metų gali ištirpti trys ketvirtadaliai Šveicarijos Alpių ledynų, o iki 2080-ųjų Europoje gali beveik išnykti šaltos žiemos. Tačiau klimatologas A. Bukantis patikino, kad baimintis, jog Kalėdas Lietuvoje švęsime be sniego, nereikėtų. “Žiemos neišnyks, jos neišvengiamos, tačiau žiema žiemai nelygu. Tiesiog žiemos bus šiltesnės, nors yra didelė tikimybė, kad bus staigių trumpalaikių atšalimų. Sniego bus, nes šaltų oro masių centrai yra arti Lietuvos, tačiau tikėtina, kad jis tai pasirodys, tai vėl nutirps. Sniego danga gali būti dar nepastovesnė”, – pasakojo A. Bukantis.
6.4 Vanduo sunaikins pakrantes
Kalbėdamas apie visuotinio atšilimo keliamas grėsmes mūsų šaliai, profesorius pripažino, kad ypač verta susirūpinti Baltijos pakrante. Mat tirpstant sausumos ledynams, kyla vandenyno lygis, o lygiagrečiai ir vanduo Baltijos jūroje. Anot A. Bukančio, per 20 amžių vandens lygis Baltijos jūroje jau pakilo apie 15 cm. Vadovaujantis vadinamosiomis pesimistinėmis prognozėmis, iki 21 amžiaus pabaigos Baltijos jūros lygis kils dar apie 50-60 cm. Pagal kitas prognozes – 20-30 cm. Tad grėsmė netekti pakrantės taps ypač reali. Anot A. Bukančio, vandeniui taip pakilus, galime netekti ne tik paplūdimių – jūra gali užlieti ir pajūrio zonoje esančius statinius. Anot mokslininko, pirmieji pavojaus ženklai ryškiai matomi jau dabar – paplūdimiai Lietuvoje gana sparčiai siaurėja.
6.5 Naujas ledynmetis?
Pasaulio moksliniuose leidiniuose pasirodė ir daugiau bauginančių pranešimų, susijusių su mūsų planetos ateitimi. Juose teigiama, kad vis labiau artinasi naujas ledynmetis, kurį paskatins kaip tik visuotinis atšilimas. Mokslininkai aiškina, kad netrukus po perversmo mūsų planetos ekosistemoje didžioji dalis Šiaurės Amerikos ir Europos bus apsemta ir aptraukta ledais, o tam esą gali nereikėti nė šimtmečio. Tačiau profesorius A. Bukantis ramina, kad pagal ledynmečių ciklą kitas atšalimas tikėtinas tik maždaug po 20 tūkst. metų. Anot klimatologo, šie procesai yra nulemti astronominių faktorių, o ne žmogaus veiklos. Tad A. Bukantis nemano, kad teršdama atmosferą žmonija spartina ledynmečio atėjimą.
6.6 Gali pritrūkti maisto
Globaliniai procesai jau privertė sunerimti ir ryžių augintojus. Tarptautinio ryžių tyrimo instituto duomenimis, klimato atšilimas gali sumažinti ryžių, šiuo metu maitinančių daugiau nei 2 milijardus žmonių, derlingumą. Pasak instituto, per pastaruosius keliolika metų atlikti tyrimai ir meteorologiniai duomenys rodo, kad 1 laipsniu Celsijaus pakilus vidutinei dienos temperatūrai, ryžių derlingumas sumažėja 15 proc. Instituto atstovų teigimu, tuo būtina susirūpinti, nes priešingu atveju ryžių, svarbiausio maisto bemaž pusei pasaulio gyventojų, gali pritrūkti.
6.7 Lietuva-nežymi teršėja
Pasak profesoriaus J. Burneikio, Lietuva, palyginti su kitomis pasaulio valstybėmis, išsiskiria labai mažu anglies dvideginio dujų emisijų kiekiu, tad mūsų šalies įtaka globaliniam klimato atšilimo procesui yra simbolinė. Anot pašnekovo, per metus Lietuvoje išmetama apie 16,1 megatonos anglies dvideginio. Tuo tarpu JAV “indėlis” – 5,6 milijardo tonų, Kinijos – 3,1 milijardo tonų, Rusijos – 1,5 milijardo tonų. Beje, profesoriaus teigimu, didelę teigiamą įtaką atmosferos apsaugai turi Ignalinos atominė elektrinė. Uždarius antrąjį elektrinės bloką, atmosferos tarša anglies dvideginiu Lietuvoje padidės.
6.8 Siekiama mažinti dujų emisiją
Pasaulyje jau imtasi konkrečių priemonių, siekiant sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, tačiau tik laikas parodys, kiek jos bus veiksmingos. Susirūpinus neigiamu poveikiu klimatui, Jungtinių Tautų (JT) konferencijoje 1992 m. Rio de Žaneire aukščiausio lygio 178 šalių vyriausybių susitikime buvo priimta XXI a. Darbotvarkė – Pasaulinė subalansuotos plėtros veiksmų programa bei Aplinkos ir plėtros deklaracija, kurioje Lietuva, kartu su kitomis 154 šalimis, pasirašė JT Bendrosios Klimato Kaitos Konvenciją (JTBKK). 1995 m. vasarį LR Seimas ją ratifikavo. Kad JTBKK Konvencijos nuostatos neliktų vien deklaracija, buvo nuspręsta parengti protokolą su konkrečiais valstybių įsipareigojimais ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo sumažinimo mechanizmais. Lietuva, kaip ir Europos Sąjunga, yra įsipareigojusi iki 2008-2012 m. sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas 8 proc. lyginant su baziniais 1990 metais. 1997 m. tarptautinėje Klimato kaitos konferencijoje Japonijoje, Kioto mieste, buvo pasirašytas protokolas, kuriame susitarta iki 2008-2012 m. šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, išmetamą į atmosferą, pasauliniu mastu sumažinti 5 proc. Lietuvos Seimas Kioto protokolą ratifikavo 2002 m. lapkritį.
7. Gamtos katastrofos ir žmonija
Miunchenas, gruodžio 31 d. (dpa-ELTA). Daugiau kaip 50 tūkst. žmonių šiemet žuvo nuo gamtos stichijos – tokį liūdną skaičių paskelbė draudimo kompanija “Munich Re”.Didžiausios pasaulyje perdraudimo bendrovės “Munich Re” duomenimis, aukų skaičius jau buvo didžiulis ir iki gruodžio 26-osios, kai Irano pietryčius nusiaubė žemės drebėjimas. Vien nuo karščių Europoje šių metų vasarą mirė daugiau kaip 20 tūkst. žmonių. Žemės drebėjimui Irane “Munich Re” priskyrė 25 tūkst. aukų, tačiau šis skaičius iš tikrųjų yra dar didesnis, nes gruodžio 31 dieną žuvusiųjų nuo šios gamtos katastrofos jau suskaičiuota daugiau kaip 30 tūkst. “Munich Re” teigia, kad 2003 m. draudimo išmokos, susijusios su gamtos atneštomis nelaimėmis, sudarė 60 mlrd. JAV dolerių. Tai yra 5 mlrd. dolerių daugiau nei praėjusiais metais, kai per stichines nelaimes žuvo 11 tūkst. žmonių. Skaičiuojant įvertinti visi žuvusieji, ne tik apsidraudusieji.”2003 metus iki pat pabaigos žymėjo Dievo rykštė – mirčių skaičius viršijo daugiametį vidurkį”, – skelbia “Munich Re”. Nuo didžiulės finansinės rizikos draudikai mėgina apsisaugoti sutartyse mažindami atsakomybę ir didindami įmokas.”Munich Re” išmokomis padengė tik ketvirtį nuostolių – 15 mlrd. JAV dolerių. Daugiausia nuostolių pridarė gegužę JAV vidurio vakaruose nuūžę viesulai. Jie draudikams kainavo 3 mlrd. dolerių. Šiemet įvykę 70 žemės drebėjimų pridarė nuostolių, įkainotų 6 mlrd. JAV dolerių, tačiau tik 100 mln. iš jų tebuvo apdrausti. Sukrečiančių nelaimių gamta šiemet atnešė neturtingosioms šalims, todėl “Munich Re” ketina suteikti ženklesnę paramą Kalifornijoje įregistruotai pagalbos organizacijai “GeoHazards International”, padedančiai įveikti žemės drebėjimo padarinius.Iš 700 stichinių nelaimių, išvardintų “Munich Re” sąraše, trečdalį 2003 metais sudarė audros.((Munich Re))
8. Vulkanai
Didelį vaidmenį Italijos dirvožemiui suvaidino vulkanai. Iš vulkanų ypatingai gerai žinomi yra Etna Sicilijos saloje ir Vezuvijus vakarinėje Italijos pakrantėje. Pastarasis antikinėje epochoje buvo laikomas galutinai užgesusiu, tačiau 79 m. e.m. rugpjūčio mėnesį staiga jis baisiai prasiveržė ir nuo tada iki dabartinių laikų Vezuvijus pasilieka nepertraukiamai veikiančiu vulkanu. Apie šį ugnikalnį yra sukurta daug mistinių pasakojimų, legendų, pranašysčių, net senovės vergai ten slėpdavosi, norėdami pabėgti nuo savo darbdarių, ten buvo įsitvirtinę net sukilėliai Išsiverždamas ugnikalnis nušlavė meno stebuklą – Pompėją, su kartu mieste gyvenančiais darbininkais, menininkais, paprastais žmonėmis bei namais, architektūra ir lyg “užkonservavo” viską ligi šių dienų.
9. Uraganai
Uraganas – tai galinga, šelstanti atogražų audra su smarkiais vėjais ir lietumi. Pilnas uragano plotas dažnai apima net 500 myliu rata. Jo vidurys – centras – vadinamas ,,akimi”. Pačioje akyje – centre – maždaug 15-kos myliu plote, debesu nebūna ir vėjas nesiaučia, bet aplink debesys juoduoja ir vėjo greitis siekia nuo 80 ligi 150 myliu į valandą. Uraganai paprastai ateina per Atlanto vandenyną į vakarus, paliečia Karibų salas ir Šiaures Amerikos pakraštį. Ramiajame ir Indijos vandenynuose žinomi „taifūnai” (typhoons) ir tropiniai „ciklonai” (cyclones). Bet kaip tuos vėjus pavadintum, jie labai pavojingi žmonėms – būna daug mirčių ir sugriautų pastatų. Uraganai, kurie susidaro vakariniame Meksikos pakraštyje, yra mažiau pavojingi, nes jie išsisiaučia pačiame Ramiajame vandenyne ir, nepasiekę žemės, nurimsta.Vakarinio Ramiojo vandenyno audros priešingai – neša didelį pavojų ir pražūti tirštai apgyventiems Filipinams, Japonijai ir Azijos žemynui.
Kaip uraganas susidaro?
Niekas tiksliai nežino, kaip ir kodėl susidaro uragano audros. Tačiau šiluma ir drėgmė yra pagrindinės priežastys. Paprastai uraganai susiformuoja vasarai baigiantis, kai vandenynas buna išilęs ligi 80°F ir drėgmė labai didelė. Uraganas prasideda kai susidaro žemo slėgimo žiedai virš tropinės jūros. Šiltas, drėgnas oras kyla smarkiai į tuos žiedus nešdamas karštą ora ir garus aukštyn. Tada drėgnas vėjas ima verštis sūkuriais iš visų pusių sukdamasi aplink uragano akį. Kai vėjai įsismagina, prasideda ciklono tipo audra ir siaučia ligi nusibloškia i žemyną arba į šaltą sritį vandenyne, kur sunyksta.
Kurie uraganai pavojingiausi?
Uraganas gimsta vandenyne, tornado paprastai susikuria žemyne. Tornado gali kilti visur, bet dažniausia Amerikos lygumose ypač pavasarį ar vasaros pradžioje. Texas, Oklahoma ir Kansas valstybės nuo tornado daugiausia nukenčia. Nors mokslininkai dar nėra pilnai ištyrę, kas pradeda tuos mirti nešancius vėjus, bet aišku, kad jie surišti su griaustinio debėsimis. Tam sąlygos yra palankios, kai masė karšto, drėgno oro stumiasi į šiaurę iš Meksikos įlankos ir patenka po šaltesniu, sunkesniu šiaurės oru, susidaro debesys ir išsivysto audra, kartais iki didžiausio viesulo dūkimo. Pradžioje matomas kabantis apskritimas nuo debesų. Pamažu lopas ilgėja, leidžiasi žemyn ir pasiekia žemę viska sukdamas. Pradžioje šviesus, vėliau, kai įsuka dulkes ir skeveldras, tampa tamsus. Siaučia jis valandą ar kiek trumpiau, kartais kelias valandas. Jo takas siekia 1,000 pėdų pločio, 16 mylių ilgio. Būna ir kitaip.
10. Pirmoji ekologinė katastrofa
Pirmoji ekologinė katastrofa ištinka prieš 7000 metų. Sacharos vietoje tuo metu buvo klestintis kraštas, veisesi daugybė gyvūnų. Anri Loto [Henri Lhote] atrasti uolų piešiniai Tasilyje tai iškalbingai liudija. Matome žirafas, begemotus, zebrus, antilopes ir daygybę kitų savanos gyvūnų. Tačiau taip pat matome ir daugybę žmonių su nesuskaičiuojamomis gyvulių kaimenėmis. Manoma, kad žolės nuganymas buvo svarbus veiksnys, padejęs atsirasti didžiausiai planetos dykumai. Šiuo metu šis procesas tebesitęsia – dykuma plinta iki 10 km per metus. Tačiau ir dabar vietiniai gyventojai dykumos pakraščiuose prestižo sumetimais laiko didžiules bandas, tuo tik pagreitindami procesą. Biblijinio rojaus vietoje – šalyje tarp Tigro ir Eufrato taip pat dabar plyti dykuma. Intensyvi drėkinamoji žemdirbystė iššaukė dirvožemio druskėjimą, dirva buvo nualinta. Dabar ten vėjas pusto smėlį. Pavyzdžių toli nereikia ieškoti. Visi žinome kas atsitiko Aralo jūros apylinkėse. Tai taip pat neapgalvoto žmogaus įsikišimo į gamtos procesus pavyzdys. Jūros vanduo atsitraukė apie 40 km ir
traukiasi toliau. Vėjas nešioja druską, nebėra geriamo vandens, plinta ligos. Beatodairiškai kertami tropiniai miškai Brazilijoje ir kitur. Nyksta natūralūs planetos plaučiai. Statomos naujos gamyklos niekam nereikalingiems daiktams gaminti. Žmogus puikiausiai gali apsieiti be 80 procentų pramonės gaminių, dauguma jų be naudos voliojasi arba išmetami. Vyksta gamyba dėl gamybos ir dėl pelno. Jau Egipto faraonai kiekvienas stengėsi išsiskirti savo piramidės dydžiu. Šiuolaikinis pavyzdys – Holivudo magnatai Los Andžele demonstruoja savo galią ir turtus statydamiesi savo namus : Taikonas Marvinas Deivis pasistatė 5 000 kv. metrų namus, o jį lenkia Aaronas Spelingas, netoliese statydamas 6 000 kv. metrų būstą.
11. Ekologinės katastrofos
Afganistano laukia dar viena katastrofa. Amerikiečių bombardavimai, kartu su daug metų trukusiu pilietiniu karu ir sausra, gali šioje šalyje sukelti ekologinę krizę. Dabar žiniose iš šios šalies dominuoja humanitariniai ir politiniai klausimai. Bet jie neleidžia pamatyti kadaise turtingų Afganistano gamtinių resursų ir nuostabios gamtos, tyliai sunaikintos karo metais. Kitą mėnesį JT siunčia į regioną grupę ekspertų, turėsiančių įvertinti aplinkai padarytą žalą.
Kadaise Afganistano pietrytinė dalis buvo apaugusi vešliais miškais, gausiai drėkinamais musoninių lietų. Dabar krašte miškas užima mažiau nei 2 proc. teritorijos. Daugiausia miškų buvo iškirsta Talibano valdymo metais, kuomet mafija masiškai išvežinėdavo medieną į Pakistaną. O intensyvus bombardavimas dabar naikina ir degina ir tą, kas išliko. Aplinkai labai kenkia ir pabėgėlių krizė, o padaryta žala gali būti nepataisoma. Miškai kertami siekiant padidinti dirbamos žemės plotą, bet šitaip pasiekiama nauda yra tik trumpalaikė. Galiausiai žemė nebetiks net ir primityviausioms žemės ūkio formoms. Pabėgėliai, kurių dabar yra apie 4 mln., taip pat kerta mišką kurui. Bombos, krentančios Afganistane, ypač kenkia šalies gyvūnijai. Paukščiai, tokie kaip pelikanai ar nykstančiosios Sibiro gervės, kerta rytinį Afganistaną skrisdami vienu didžiausių pasaulyjemigracijos maršrutų, nusitęsusiu nuo Sibiro iki Indijos ir Pakistano. Tačiau regionu praskrendančių paukščių skaičius sumažėjo net 85 proc. Gervės yra labai jautrios, todėl, pajutusios mažiausią pavojų, jos pakeičia maršrutą. Raižyti kalnai paprastai buvo saugi kalnų leopardų, gazelių, lokių ir Marko Polo avių gyvenamoji vieta. Bet dabar visi šie žvėrys kenčia dėl bombardavimo, kovotojų ir pabėgėlių antplūdžio. Pavyzdžiui, kai kurie pabėgėliai medžioja sniego leopardus siekdami išsipirkti saugų sienos kirtimą. Juodojoje rinkoje už vieną leopardo kailį galima gauti 2000 dolerių. Manoma, kad centrinėje Azijoje iš viso teliko apie 5000 sniego leopardų, o Afganistane jų yra mažiau nei 100, bet šie skaičiai nuolat mažėja. Nyksta ir sakalų, medicininių augalų ir retesnių rūšių medžių skaičius. Anksčiau didumą nelegalios prekybos šiomis vertybėmis kontroliavo Talibanas, tačiau dabartinis valdžios vakuumas tik dar pablogino situaciją. Bombardavimas paliks ne tik sprogimų išraustus kraterius, bet ir kitas skaudžias žymes. Nors gynybinių klausimų žinovai ir teigia, kad nuskurdintojo urano bombos Afganistane buvo naudojamos rečiau nei Kosove, bet ir tradiciniai sprogmenys bus užteršę šalį daugeliu kenksmingų medžiagų. Tarp jų rasime tokius nuodingus junginius, kaip kancerogenas ciklonitas ar raketų kuras, turintis savyje perchloratų, kenkiančių skydliaukei.
11.1 Naftos išsiliejimas į aplinką
Norėdami atkreipti dėmesį į tai, kokį pavojų kelia susidėvėję Sibiro naftotiekiai, vokiečių “žalieji” surinko 50 tonų ištekėjusios naftos ir atgabeno ją savo šalies politikam. Gamtosaugininkai iš organizacijos “Greenpeace” mano, kad didžiausios rusiškos naftos vartotojos – Vokietijos politikai ir naftos biznieriai irgi turi prisimti dalį kaltės už ekologinę katastrofą. Rugpjūčio pradžioje grupė “Greenpeace” narių netoli Samotloro verslovės naftininkų miestelio Nižnevartovsko įkūrė palapinių miestelį. Aktyvistai kastuvais surinko į penkias dideles talpas po 10 tonų naftos.
Gyvenimą miestelyje aprašo vienas iš akcijos dalyvių – Karstenas Kriebitzschas iš Leipcigo: “Visą dieną dvokė nafta – tai aštrus kvapas, kažkas per vidurį tarp degalinės ir deginamų automobilių padangų kvapų. Ilgiau kaip šešias valandas išdirbti buvo neįmanoma. Nuo to labai įskausta galva”. “Greenpeace” vertinimu iš pasenusių ir sulūžusių rusiškų naftotiekių į aplinką patenka apie 5 proc. jais transportuojamos žalios naftos – tai atitinka 15 milijonų tonų kasmet (Mažeikiai apie tokį kiekį gali tik pasvajoti) arba po tokį kiekį, kuris 1989 m. išbėgo iš prie Aliaskos krantų avariją patyrusio tanklaivio “Exxon Valdez” kiekvieną dieną. 11.2 Gaisrai
Gaisrų metu išsiskiriančios įvairios medžiagos neigiamai veikia aplinką. Toksiškos yra ne tik gaisro metu išsiskiriančios degiosios dujos, bet ir milžiniški sveikatai kenksmingų d lelių kiekiai, per gaisrą pasklindantys į aplinką. Šių dalelių sudėtyje yra suodžių, dervos, nesudegusių medžiagų bei neorganinių atliekų. Švedijos Mokslinių tyrimų ir bandymų instituto (SP) priešgaisrinės saugos specialistai nustatė, kad užterštumas dėl nesudegusių angliavandenilių emisijos gaisro metu prilygsta viso pasaulio sunkvežimių transporto per metus sukeltam užterštumui. Per gaisrą į atmosferą paprastai išmetama 20-400 kartų daugiau kenksmingų dalelių negu tada, kai degiosios medžiagos yra specialiai deginamos. Dėl netinkamos priešgaisrinės saugos ir nedidelis gaisras gali virsti katastrofa. Pavyzdžiui “Sandoz” chemijos gamykloje (Basel, Šveicarija) kilus gaisrui, ištisos tonos pavojingų chemikalų pateko į Reino upę. Žuvo daugybė žuvų. Smarkiai užteršta buvo ir pati upė, kaip geriamo vandens šaltinis. Toksinės nuolaužos – tai dar viena milžiniška, su gaisrais susijusi problema, dėl kurios gali kilti daugybė papildomų išlaidų, būtinų užterštumo padariniams likviduotiToksinės, ugnies plitimą stabdančios medžiagos Rockwool akmens vatoje yra apie 94-98 % akmens medžiagų, kurios yra nedegios, todėl šiai izoliacijai pagaminti nebereikia papildomų ugnį stabdančių medžiagų. O degiosios izoliacijos atveju, kad ji taptų mažiau degi, neretai pridedama papildomų cheminių medžiagų. Kai kurie šių
chemikalų yra smarkiai kritikuojami dėl neigiamo jų poveikio aplinkai. Boratas ir borato rūgštis, pavyzdžiui, naudojami izoliacijai iš popieriaus atliekų (makulatūros) gaminti, teršia dirvą ir vandenį. Pagal Europos Sąjungos medžiagų klasifikaciją, šias medžiagas siūloma priskirti reprodukcinėms toksinėms medžiagoms. Borato kiekis popieriaus atliekų izoliacijoje yra iki 20 % (arba iki 150 kg 100 m2 izoliuoto ploto). Bromintos, ugnį sulaikančios medžiagos naudojamos daugelyje polimerų. Jos gali biologiškai kauptis maisto pramonėje naudojamose medžiagose ir, jas pakaitinus, pavyzdžiui, gaisro metu, išsiskiria dioksinai.
11.3 Asteroidai ir meteroidai taip pat gali sukelti gamtos katastrofas
Birželio 14 d. beveik 3 kartus arčiau už Mėnulį (atstumas lygus ~120000 km arba ~10 Žemės skersmenų, ~10,5 km/s greičiu praskriejo 60-130 m skersmens asteroidas 2002 MN. Susidūrimo su juo atveju pasekmės būtų buvusios kaip po galingos vandenilinės bombos sprogimo (arba apie 1,5 megatonos TNT) – pvz. nuo žemės paviršiaus būtų nušluotas toks miestas kaip New York. Iš žinomų asteroidų kol kas arčiau Žemės (~105000 km atstumu) yra praskriejęs tik vienas – 1994 XM1, tačiau jis buvo 10 kartų mažesnis. Šį kartą Žemė išvengė katastrofos – tačiau anksčiau ar vėliau, tai turės atsitikti… Kai ką galbūt nustebins, kad asteroidas 2002 MN buvo pastebėtas po 3 dienų nuo prasilenkimo, – “ir ką gi tie astronomai veikia!” – pasipiktins tūlas pilietis. Bet, pirma, tokius mažus objektus dėl jų nedidelio spindesio įmanoma pastebėti tik kai jie būna jau pakankamai arti Žemės, antra, nors ir telkiamos pajėgos asteroidų paieškai, kol kas žemiškų pajėgumų dar nepakanka, kad nuolatos būtų stebimas visas dangus. Ypač stebėjimų trūksta pietiniame danguje – mat kai kurių šalių politikai mano, kad neverta tam “mėtyti pinigų”. Ir, trečia, gali atsitikti taip kaip, kad šiuo atveju – asteroidas atlėkė iš Saulės pusės, – naktiniame danguje jo paprasčiausiai nebuvo matyti! Pagal dabartinį asteroido 2002 MN judėjimą paskaičiuota, kad ateityje jis dar ne kartą pavojingai priartės prie Žemės – artimiausias toks apsilankymas laukiamas 2068 metais. Tačiau, tikėtina, kad iki to laiko situacija pakis į gerąją pusę, nes asteroidų orbitos nėra absoliučiai tiksliai žinomos, be to, jos gali laikui bėgant kisti dėl sutiktų pakeliui dar nežinomų asteroidų ar kometų arba dėl Jarkovskio efekto.
O kol kas suskilusių asteroidų ir kometų liekanos meteoroidai nuolatos bombarduoja Žemę.Kasdien ant Žemės nusėda 20-100 tūkst. tonų kosminės kilmės dulkelių – kelių dešimčių metrų skersmens ir mažesni kūnai suardomi viršutiniuose atmosferos sluoksniuose. Palyginti neseniai, naudojant kosminius palydovus, buvo atrastos mažos kometos – savotiški “sniego gniužulai”, tiesa, nedidelio namo dydžio, – kurie kas kelios sekundės krenta į Žemę, po savęs palikdami vandens debesėlius. Kasmet Žemės atmosferoje stebima iki 30 gana didelių sprogimų – kai kurių jų energija prilygsta ant Hirosimos numestos atominės bombos sprogimui, bet tai ne kariškių bandymai, – manoma, kad juos sukelia nuo trinties įkaitę 5-10 metrų skersmens meteoroidai.Didesni meteoroidai jau gali pasiekti Žemės paviršių (tada jie vadinami meteoritais), tačiau, laimei, kuo didesnis dangaus kūnas, tuo mažesnė tikimybė su juo susidurti. Keleto dešimčių-šimtų metrų skersmens asteroido ar kometos smūgis į Žemę sukeltų tam tikro masto lokalią katastrofą – nelygu kur pataikytų. Praeitame šimtmetyje iš užfiksuotų susidūrimų didžiausias ir geriausiai žinomas yra 1908 metų įvykis. Tada ~50 metrų skersmens meteoritas sprogo virš mažai apgyvendintos Sibiro vietovės ties Tunguskos upe, išvartydamas medžius 2000 kv. kilometrų plote. O jeigu Žemė būtų pasisukusi kitu šonu? Pavojingiausi yra kelių kilometrų skersmens asteroidai – Žemę jie atakuoja vidutiniškai kas kelis 100 000 metų. Susidūrimo su 1 km ir didesniu kūnų pasekmės būtų jau globalios: atmosferos užteršimas sprogimo išmestomis dulkėmis, ilgalaikis klimato atšalimas, milžiniškos cunami bangos, žemės drebėjimai, rūgštūs lietūs, masiniai gaisrai, vulkanų išsiveržimai ir t.t. Susidūrimai su didesniais asteroidais (>10 km skersmens) įvyksta kartą per ~100 mln. metų. Prieš 65 mln. metų dinozaurus išnaikinęs (ir apie 70% kitų tuo metu gyvavusių rūšių) Čiksulubo asteroidas, kaip manoma, buvo 10-15 km skersmens – šio asteroido ir ankstesnių “didžiųjų žudikų” smūgio pėdsakai aptinkami visame pasaulyje – apie tai liudija ir jų palikti krateriai. Panašaus masto kosminį susidūrimą – Shoemaker-Levy 9 kometos kritimą į Jupiterį – 1994 metais galėjo stebėti visas pasaulis. Kol kas iš žinomų pavojingų Žemei asteroidų didžiausią tikimybę pataikyti į Žemę turi asteroidas 1950 DA – bet susidūrimas su juo, jei ir įvyks, bus dar negreitai – 2880 metais; 2101 metais pavojingai priartės asteroidas 1997XR2. Tačiau kiek dar jų lieka iš viso nežinomų?
11.4 Katastrofos ir žmogus
Specialistų teigimu, pasaulį siaubiančios gamtinės katastrofos gali būti tiesiogiai siejamos su žmogaus veikla. Ryškesnius nei bet kada anksčiau klimato pokyčius stebintys specialistai tikina, kad tam įtakos turi gamtą alinantis žmonių gyvenimo būdas, nors šie nėra linkę pripažinti savo poveikio globaliniams pokyčiams. Žemė siunčia ženklus Mokslininkai, tyrinėjantys ledynus skuba specialiose laboratorijų kolbose užšaldyti pasaulio ledkalnių ledo pavyzdžius, nes jie tirpsta 40 kartų greičiau nei 7 dešimtmetyje. Jie tikina, kad garsieji Kilimandžaro sniegynai gali išnykti jau per artimiausius 15 metų. Planetos siunčiamų ženklų nereikia ieškoti taip toli. Dzūkijos grybautojai šią žiemą stebisi kvailiojančia gamta, nes miške gausiai dygsta voveraitės, šiaip jau laikomos vasaros grybais. Šiltėjant orui, žemė mums siunčia daugybę signalų apie jai daromą spaudimą. Tirpsta ledkalniai, dažnėja miškų gaisrai, traukiasi ežerai, išdžiūsta kalnų upės. Žiemos šiltesnės, anksčiau susprogsta medžiai, paukščiai keičia savo migracijos įpročius, o rudąsias meškas kankina nemiga. Klimatologas Arūnas Bukantis iš VU sako, kad tokių drastiškų pokyčių planeta nematė jau tūkstantį metų. Kol pasaulio lyderiai skaičiuoja pinigus būtinus cunamio nusiaubtam regionui, žiniasklaida praneša apie žmonių aukas Kalifornijos pietuose, kur po savaitės liūčių susiformavo masinė purvo nuošliauža. Australiją alina neužgesinami krūmynų gaisrai, kokių sakoma nebuvo jau 30 metų. Per Europą praūžė audra, kokios kai kuriais pranešimais nebūta net 40 metų. Klimatologo teigimu, yra požymių, kad anomalijos ne tik dažnėja, bet ir stiprėja. Jis sako, kad ekstremalių gamtos reiškinių dažnėjimas yra susijęs su klimato kaita, kuri prasidėjo drauge su pramonės vystymusi. Ilgai ginčijęsi mokslininkai galų gale sutarė, kad pirmiausia iškastinio kuro deginimas, taip pat transporto populiarėjimas bei chemijos pramonė drastiškai pakeitė atm Nors pokyčiai gamtoje didele dalimi yra žmogaus veiklos padarinys, šie dažnai visiškai nesusieja jų su savo kasdieniais įpročiais. Regioninio aplinkos centro specialistė Laima Galkutė sako, kad nors ir sunku tai iš karto suvokti, didelės katastrofos kaip tik ir atsiranda dėl netinkamo mūsų gyvenimo būdo. Kai kurių specialistų nuomone net ne ekonominės priežastys ar mokslinių įrodymų trūkumas, bet viešo kalbėjimo apie reiškinį stoka trukdo įgyvendinti šiltnamio efekto mažinimo programas. Darnaus vystymosi specialistės įsitikinimu, žmonės turi būti geriau informuojami apie jų daromą
poveikį aplinkai ir turi atsirasti sąlygos keisti kasdienius įpročius. Tuomet kiltų ir sąmoningas noras kažkaip prisidėti prie išteklių tausojimo ar mažesnio teršimo.
11.5 Verslas jau imasi priemonių
Įtakingų draudimo specialistų duomenimis, net kas aštuntas apklaustas verslininkas klimato kaitą įvardijo kaip potencialią grėsmę, tačiau tik kas ketvirtas pripažino, kad imasi konkrečių priemonių jo verslo poveikio aplinkai mažinimui. Pasak britų visuomeninės organizacijos Klimato grupė specialisto Džimo Volkerio, tai lemia klaidingi stereotipai.”Manau problema ta, kad trūksta informacijos. Vyrauja nuomonė, kad investuoti į aplinkosaugą ekonomiškai nenaudinga, tačiau faktai įrodo priešinga. Kompanijos, užsiimančios tuo jau daug metų, nebankrutavo, nedingo iš rinkos – jos arba neprarado pelno dalies arba net sutaupė,” – aiškina jis.Nors nusiteikusių mažinti savo poveikį aplinkai įmonių nėra daug, tyrimų ir įrodymų, kad galima derinti aplinkosaugą ir verslą daugėja. “Mūsų tyrimai rodo, kad yra bent 5 didelės kompanijos, kurios sumažino savo šiltnamio dujų išmetimus daugiau nei 60 procentų per 10 metų. Tai yra būtent tas rezultatas, kurį mokslininkai reikalauja pasiekti kad padėtis imtų keistis į gerąją pusę,” – teigia Džimas Volkeris. “Viena tokių kompanijų yra IBM. Jie apskritai yra įdomūs tuo, kad vykdo gana drastišką energijos taupymo politiką savo organizacijos viduje dar nuo 8 dešimtmečio. Kasmet jie savo išmetimus į atmosferą sumažina 4 procentais ir daro tai net ne dėl aplinkosauginio intereso, bet todėl, kad tai realiai jiems padeda sutaupyti. IBM skelbia per pastaruosius 2 dešimtmečius sutaupę 800 milijonų dolerių”. Klimato grupės specialistas neigia, kad žinios jog GE, Intel, Amerikos elektros linijos ar biotechnologijų “blogiukais” tituluojami DuPont ieško būdų sumažinti išmetimus dažnai yra labiau noras pasirodyti ir įvaizdžio dalis, nei rūpestis dėl aplinkos. “Taip, kartais tai iš tiesų galim pavadinti viešųjų ryšių kampanijos dalimi. Bet tos kompanijos su kuriomis mes kalbėjomės, tikina, kad investuoja į poveikio aplinkai mažinimą arba grynai iš ekonominio intereso, nes tai padeda jiems taupyti, ar tiesiog žvelgia į priekį ir strateguoja savo padėtį ateities rinkose.Pavyzdžiui, Honda ar Toyota, kurios yra vandenilinių technologijų lyderės transporto srityje. Kol kas tokie hibridiniai varikliai sudaro tikrai mažą rinkos dalį, bet šios
kompanijos neslepia, kad žiūri į priekį. Jie žino, kad ateityje bus vis daugiau suvaržymų esamoms technologijoms dėl taršos, o jų plėtojamos technologijos joms užtikrins lyderio poziciją. Vėlgi tai nėra vien rūpestis dėl gamtos, bet sveikintina iniciatyva”.Džimas Volkeris tvirtina, kad atskirų valstijų pareigūnai šiaip jau skeptiškai klimato kaitos atžvilgiu nusiteikusioje Amerikoje pranoksta oficialią valdžios politiką. “Įdomu tai, kad valstijų lygmenyje Amerikoje vyksta kur kas daugiau nei Baltuosiuose rūmuose. Nacionalinėje strategijoje net nėra numatyta to, kad jau įgyvendinama tokiose valstijose kaip Masačiusetsas, Konektikutas ar Niujorkas, kur skaičiuojama, kaip sumažinti energetikos sektoriaus išmetimus į atmosferą. Kalifornijoje planuojama nustatyti tam tikras automobilių kuro sunaudojimo efektyvumo normas ir panašiai, ” – sako jis.
11.6 Stringančios Pasaulinės iniciatyvos
Prieš dešimtmetį per šimto šalių vyriausybės Rio de Žaneire pasirašė susitarimą, kuris padėjo pagrindus vadinamajam Kioto protokolui. Jį ratifikavusios Industrinės šalys įsipareigojo mažinti klimato pokyčius lemiančių dujų išmetimą į atmosferą. Lietuva taip pat prisijungė prie šių susitarimų ir, pasak Aplinkos ministerijos specialisto Vytauto Krušinsko, kol kas įsipareigojimus vykdo sėkmingai.Normos skirtingoms šalims buvo nustatytos pagal tai, kiek jos teršė atmosferą 1990 m. Tad po to sekęs Lietuvos ūkio nuosmukis savotiškai ir padėjo Kioto įsipareigojimus vykdyti. Taip pat kaip ir šalims, kurių pramonė silpnai išvystyta arba jei jos plėtoja atsinaujinančius energijos išteklius. Tačiau Sudėtingas taršos mažinimo normų nustatymo mechanizmas, taip pat skirtingi ekonominiai interesai Kioto protokolą įšaldė net 7 metams. Didžiosios teršėjos – Rusija ir Jungtinės valstijos atsisakė jį ratifikuoti ir atkakliai neigė net patį klimato kaitos faktą.Praėjusių metų rugsėjį Rusijai galų gale ratifikavus protokolą, drąsiai teigta, kad šis šalies žingsnis mažai ką bendro turi su rūpesčiu dėl planetos ateities ir yra grynai politinis žingsnis. Nes šis vienos didžiausių teršėjų prisijungimas ir nulėmė, kad sutartis galiausiai įsigalios ateinančių metų vasarį.Praėjusių metų pabaigoje Buenos airėse į Klimato kaitos konferenciją pasaulio lyderius sukvietusios Jungtinės Tautos taip pat buvo apkaltintos aplinkosaugos politizavimu ir laiko švaistymu diskusijoms.Nors dauguma mokslininkų tvirtina, kad pats gamtos reiškinys yra paremtas išsamiais
ir sudėtingais moksliniais skaičiavimais, vis atsiranda tokių, kurie jį ginčija.
11.7 Klimato kaita pagal JAV
Įtakingo verslo konkurencingumą tyrinėjančio instituto Jungtinėse valstijose ekspertas Maironas Ibelas sako, kad kompiuterinių modelių autorių prielaidos yra paprasčiausiai klaidingos. Jo įsitikinimu, jei klimato pokyčiai iš tiesų vyksta, tai labai lėtai ir jų pasekmės nebus tokios pražūtingos, kaip mus bando įtikinti aplinkosaugos aktyvistai. Faktą, kad protokolo įgyvendinimui priešinasi būtent didžiausios teršėjos jis taip pat vadina spekuliacija. „Aplinkosaugininkai iš tiesų labai spekuliuoja tuo faktu, kad amerika ir australija yra didžiausios teršėjos pasaulyje. Aš manau, kad Europoje yra nemažai gerų mokslininkų kurie gal ir neneigia, kad klimatas šiltėja, bet pabrėžia, kad tai yra natūralus procesas. Vidutinė metinė temperatūra nuolat šokinėja, tačiau jie nepuola daryti gąsdinančių išvadų,“ – sako jis. Nepaisant to, Britanijos premjero mokslinio patarėjo Sero Deivido Kingo teiginys, kad klimato kaita yra pavojingesnė žmonijos ateičiai ir už tarptautinį terorizmą Maironui Ibelui atrodo paprasčiausiai kvailas. Jis sako, kad Kioto protokolas yra pasaulio biurokratų būdas kontroliuoti energetikos pramonę ir todėl yra pavojingesnis už patį klimato atšilimą.„Net jei klimato kaita kelia tokią grėsmę kaip teigiama, kioto protokolas yra netinkamas būdas užkirsti tam kelią. Tai akilgatvis, tai lėšų ir išteklių švaistymas ir tai niekada neduos gerų rezultatų. Tai tik pirmas žingsnis, net jo šalininkai sako, kad reiktų 30 Kioto protokolų, kad tariama problema būtų išspręsta. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad tai pareikalaus ne 30 kartų daugiau , bet šimtą kartų daugiau lėšų. Net turtingiausia pasaulio šalis Japonija prisipažįsta, kad negali sau to leisti ir neįgyvendins jai keliamų reikalavimų. Kaip tuomet besivystančios šalys kaip Indija ar Kinija gali juos įgyvendinti? Tai neįmanoma, tai laiko gaišimas“. Prezidento Dž.Bušo administracija tikina esanti pasiruošusi išleisti naujų technologijų tyrinėjimui daugiau lėšų nei visas pasaulis kartu sudėjus ir rengiasi tai palikti laisvosios rinkos savieigai tas naujoves pritaikant dar ir pelningai. Kita vertus, pats Dž.Bušas cituojamas sakantis, kad nedarys nieko, kad apribotų energijos išteklių sunaudojimą. Tokia „oficialiosios“ Amerikos pozicija, rodos, nieko ir nestebina.
Mokslininkai sako, kad didžiosios valstybės, numodamos ranka į gamtą dėl ekonominių priežasčių, pačios sau kasasi duobę, nes vienaip ar kitaip su pasekmėmis susidurs. Pasaulis tapo toks mažas, kad ir katastrofas likviduoti teks visiems.
12. Besikartojančių klimato kataklizmo priežastys
2002 m. vasara užgriuvo vakarų ir vidurio Europą neregėtais potvyniais; Lietuvą tuo metu nusiaubė jau antra per paskutinį dešimtmetį sausra. 2003-ieji metai vakarų Europos šalims vėl buvo negandų metai: Prancūzija, Italija, Ispanija iškankinta sausrų ir karščio skaičiavo ne tik materialinius nuostolius, bet ir tūkstantines šiluminių smūgių aukas. Šie klimato kataklizmų sukelti padariniai ne vieną privertė susimąstyti – ar ne per didelė kaina mokama už vartojimo progresą, ar išvystytos ekonomikos šalys nepjauna šakos, ant kurios sėdi visa žmonija? Deginamas iškastinis kuras: nafta, anglys, dujos, durpės bei jų produktai: benzinas, dyzelinas, mazutas ir t.t. – per mėnesį sunaikina 2 mlrd. tonų atmosferos deguonies, to paties, kuriuo kvėpuojame šiandien ir turėsime kvėpuoti rytoj. Deguonies vietą ore užima anglies dioksidas – dujos, kurių gausėjimas sukelia vadinamąjį šiltnamio efektą – globalų žemės klimato atšilimą, įtakojantį įvairius atmosferinius bei hidrosferinius pokyčius bei kataklizmus.
12.1 Atmosferos ligos
Atmosferos situacija daug rimtesnė, negu bet kurios kitos Žemės sferos. Atmosfera serga. Jei ozono sluoksnio žaizdos, atsiradusios dėl žmogaus naudotų, bet šiandien jau draudžiamų freonų, prognozuojama užgis per 50 – 100 metų, tai lėtinis uždegimas tik ūmės, nes uždegimą sukėlusių dujų – anglies dioksido – atmosferoje daugės dar mažiausia kelis šimtmečius. Nors 1997 m. buvo pasirašytas tarptautinis Kioto protokolas, įpareigojantis valstybes palaipsniui mažinti anglies dioksido emisiją (išmetimus) į atmosferą, šių priemonių gali jau nepakakti. Žmonija turi imtis daug ryžtingesnių žingsnių susidariusiai šiluminei Žemės padėčiai stabilizuoti (pagerinti padėties – neįmanoma), nes kiekvieni uždelsti metai vėliau atsišauks neprognozuojamais padariniais.
Gamta pradėjo atsiimti skolas iš žmonijos, kuri plėšia ir drasko neliestinus, atmosferos deguonį pagimdžiusius, Žemės audinius: naftą, akmens anglį, gamtines dujas. Karščiuojanti atmosfera nežada nieko gero – neaišku kurioje vietoje Žemę išpils prakaitas, kurioje išmuš karščio banga, kurioje krės drebulys, o kurioje ištiks dehidratacija. Dabar niekas neapsaugotas nuo atmosferos kataklizmų, niekas neapgintas nuo karščių, vandens telkinių išdžiuvimo, nuo nebūdingų vidutinėms platumoms uraganų ar potvynių, kurie jau niekada neatslūgs. Jei šiandien sinoptikai mums praneša apie iškritusių kritulių kiekį, po dešimtmečio pranešimus papildys informacija apie dėl ledynų tirpimo kasdien milimetrais kylantį vandenynų lygį. Jei šiandien Lietuvoje džiaugiamės Kuršių Nerija, nereiškia, kad po penkiasdešimties metų tokia apskritai išliks žemėlapyje: viską praris jūra.
Kiekvienas iškastinio kuro: anglies, naftos, dujų ar jų produktų – kilogramas degdamas sunaikina vidutiniškai 3 kilogramus gryno deguonies. Tiek deguonies yra lygiai 10-yje kubinių metrų oro ir jis sunaikinamas, deja, negrįžtamai.Miškai nėra deguonies fabrikai, jei tokiais būtų – ore deguonies vis daugėtų ir daugėtų. Medis ar bet kuris kitas žalias augalas ir dumblis gyvendamas išskiria tik tiek deguonies, kiek vėliau supūdamas, sudeginamas ar kitu būdu suskaidomas sunaudoja. Todėl naivu tikėtis, kad atmosferos deguonį gali atstatyti žalieji augalai. Netgi užsodinus visą sausumą amžinai žaliuojančiomis giriomis, ir po šimto metų šioms pasiekus brandą, pasirodytų, kad būtų atkurta tik tiek deguonies, kiek jos dabar sunaikinama per 15 metų. Tuo miško funkcija atstatant egzistavusį deguonies/anglies dioksido balansą ir baigtųsi, nes subrendusiuose miškuose nusistovėtų augimo/puvimo pusiausvyra. Miškas gelbsti Žemę visai nuo kitų negandų: kaupdamas drėgmę, apsaugo žemę nuo sausrų ir dirvų erozijos, sulaiko, absorbuoja daugelį žmogaus veiklos teršalų, be to, yra daugelio retų gyvūnų bei augalų rūšių namai, tačiau miškas yra bejėgis sustabdyti žmogaus vartojamo iškastinio kuro sukeltas problemas, bejėgis atstatyti buvusį deguonies kiekį. Deja, netgi rimtuose gamtosauginiuose straipsniuose, kalbančiuose apie miškų kirtimo žalą, dažnai kartojama esminė klaida, neva Amazonės džiunglės ar Rusijos miškai yra pasaulio plaučiai, absorbuojantys anglies dioksidą ir atstatantys atmosferoje buvusį deguonies kiekį. Gaila, bet taip nėra. Miškai gamina tik apykaitinį deguonį, kurio dalis dar tais pačiais metais pūvant lapams vėl sujungiamas į anglies dioksidą. Kauptis atmosferoje deguonis gali tik tuo atveju, jei fotosintezės biomasė užkonservuojama durpių ar kitu (akmens anglies, naftos, dujų) pavidalu.Atstatyti buvusio deguonies kiekio atmosferoje
nepajėgs nei miškai net per tūkstančius metų, nei genetiškai modifikuoti dumbliai (nebent jie būtų biologiškai nesuskaidomi, bet tai sukeltų dar rimtesnes problemas), nei jokios kitos modernios biotechnologijos. 19 amžiaus pradžios – prieš įvykstant pramonės revoliucijai – atmosferos sudėtį gali atkurti tik pati Gamta, bet, deja, tik per milijonus metų. Šiandien mes jau gyvename tokioje deguonies/anglies dioksido atmosferoje, kokia gaubė Žemę prieš 2-5 mln. metų, t.y. maždaug tuo laiku, kai Arkties vandenynas palaipsniui tapo Ledynuotuoju, o Antarktidą baigė kaustyti netirpstantys ledynai. Kai nuo 19 amžiaus pradžioje buvusios atmosferos sudėties nutolsime į praeitį 10-20 mln. metų (o tai atsitiks maždaug per 100-200 metų) – ištirps paskutiniai ledynai mūsų planetoje, o vandenyno lygis pakils mažiausiai 40 metrų. Gyvensime pasaulyje, kurio oras mažai kuo skirsis nuo to, kuriuo kvėpavo dinozaurai; jų eroje – mezozojuje – dėl gana didelės anglies dioksido koncentracijos atmosferoje sniegas net Antarktidoje būdavęs tik sezoninis svečias žiemos metu, vasarą jis ištirpdavęs.
Dabartinėje Žemės atmosferoj deguonies yra apie 21 procentą. Jei staiga Žemės rutulys atšaltų žemiau minus 183 laipsnių, jį padengtų viso labo 2 metrų storio žydro skysto deguonies vandenynas – bekraštis, tačiau visai negilus. Iš šio deguonies vandenyno dabar visi semia jo visai netausodami, ir nenuostabu: juk kiekvienam žmogui tenka vidutiniškai po 160 tūkst. tonų deguonies. Tačiau eikvojamas jis labai netolygiai: turtingų šiaurės šalių gyventojas per metus negrįžtamai sunaikina apie 17 tonų deguonies, o likusieji 80 procentų planetos gyventojų vidutiniškai tik po 1-ą toną (ir tik pirmykštį gyvenimą gyvenančios gentys idealiai sutaria su gamta – jie neišeikvoja nė vieno naftos deguonies kilogramo). Neišvystytos ekonomikos šalys, eikvojančios mažai deguonies vandenyno resursų ir išmetančios mažai anglies dioksido, globalinius atmosferos ir klimato pokyčius įtakoja daug mažiau, negu išvystytos ekonomikos, didelio vartojimo šalys. Pastarosios ilgai rūpinosi tik savo kiemo tvarka ir švara (lokaliąja ekologija) ir nematė, kad jų kieme deginamo iškastinio kuro dūmai nešami ir į neturtingo kaimyno kiemą – klimato kaitos nelaimės užgriūna visus vienodai: ir tuos kurie dėl tos kaitos visai nekalti. Padažnėję uraganai, potvyniai nusiaubia ne tik JAV, Vokietiją ar Japoniją, bet ir Vietnamą, Venesuelą, Hondūrą ir t.t…
Tik paskutiniais XX-o amžiaus dešimtmečiais buvo pripažinta, kad nereguliuojama žmogaus ūkinė veikla yra viena klimato kaitos priežasčių. Gamtosaugininkų spaudžiami politikai ėmėsi pozityvių, nors ir nepakankamų, iniciatyvų. 1997 m. dauguma valstybių pasirašė Kioto protokolą ir įsipareigojo pradėti mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų (daugiausia – anglies dioksido) išmetimą. Šis teigiamas žingsnis mažinant atmosferos taršą, deja, neišspręs visų problemų, nes pasirinktas ne tas atskaitos taškas. Kalbėti reiktų ne tik apie šiltnamio dujų išmetimų kontrolę ir mažinimą, bet ir apie bendrųjų deguonies resursų apskaitą, tolygų paskirstymą tarp valstybių, atsižvelgiant ne į ekonominio išvystymo lygį, o į demografinį bei teritorinį faktorių. Neturtingos šalys, beveik neeikvojančios deguonies, gautų dideles finansines kompensacijas (bet ne paramą ar paskolas) lokalios ekologijos objektams, nekontroliuojamo gimstamumo stabilizavimui ir nenaftinės energetikos vystymui. Tai prisidėtų prie bendros įtampos pasaulyje mažinimo, būtų išvengta daugelio konfliktų ir karų. Daug deguonies eikvojančios šalys, norėdamos išvengti didelių išskaitymų būtų priverstos pereiti prie atsinaujinančių energetinių resursų spartesnio įsisavinimo bei prie besaikio vartojimo ribojimo.
Įrodyta, kad pagrindinės šiltnamio efektą sukeliančios dujos yra anglies dioksidas, metanas, nitrito oksidas bei fluorinti anglies ir sieros junginiai. Lemiamą įtaką klimato atšilimui daro pramonės, energetikos, transporto išmetamas anglies dioksidas, kadangi jo išmetimai į atmosferą yra nepalyginami su kitų teršalų: 50-70 milijonų tonų kasdien. Tačiau Kioto protokolo neratifikuojančios Jungtinės Amerikos Valstijos (sunaudojančios apie 25% viso žemės iškastinio kuro ir atitinkamai tiek pat deguonies resursų) nenoriai pripažįsta lemiamu šiltėjimo veiksniu esant anglies dioksidą. Kuriamos įvairios neginčijamais faktais pagrįstos teorijos apie periodinę klimato kaitą – jo atšilimą ir atšalimą. Pagrindine kaitos priežastimi atrandamas ne žemiškasis: geologinis ar žmogiškasis, bet išorinis veiksnys, o anglies dioksidas nurodomas ne šiltėjimo priežastimi, bet šiltėjimo pasekme. Kai kurie šių teorijų argumentai yra tikrai neginčijami, todėl Jungtinėms valstijoms lengva formuoti savo gyventojų viešąją nuomonę apie Kioto susitarimų nepagrįstumą ir neracionalumą. Tačiau mokslininkų įrodyta ir neginčijama yra tai, kad anglies dioksido padidėjimas atmosferoje per paskutinius du šimtmečius yra sukeltas deginamo iškastinio kuro (šiandien ore anglies dioksido – jau arti 0.04%, prieš du šimtus metų buvo 0,02%). Neginčijama ir tai, kad maždaug per 6 metus iš deguonies vandenyno yra iškerpamas Lietuvos dydžio plotas, per 50 metų – Prancūzijos plotas, o per 900 metų – JAV dydžio plotas. Tai reiškia, kad tuo atveju jei iškastinio kuro naudojimas bus stabilizuotas ties 6 mlrd. tonų per metus riba, per artimiausius 500 metų bus sunaikinta mažiausiai 1 procentas atmosferos deguonies resursų – negrįžtamai, o anglies dioksido koncentracija atmosferoje padidės iki katastrofiško 0,3%. Tačiau tai tik statistiniai prognozės skaičiai, už jų slepiasi kraupių ekologinių kataklizmų ir katastrofų vaizdai. Po kelių šimtų metų pasaulis bus neatpažįstamas, ir ne dėl to, kad švarų dangų
raižys švarios energijos pakrauti laineriai, o miestai skendės žalumos oazėse. Pasaulis, dėl globalaus atšilimo išgyvenęs neregėto masto klimatinius, ekoniminius, socialinius, o gal ir evoliucinius pokyčius bus artimas filmų “Vandens pasaulis” ar “Laiškanešys” vaizdui. Bet kodėl turėdamos stipriausią pasaulyje mokslinį potencialą ir geriausias technines galimybes JAV nepažvelgia į katastrofišką perspektyvą? Kodėl nenori prisiimti beveik viso pasaulio valstybių prisiimtų įsipareigojimų skatinti alternatyvios energetikos vystymąsi bei atsinaujinančių kuro šaltinių naudojimą? Matyt, politikų sprendimams lemiamą įtaką padaro naftos magnatų milijonai. Politika ir naftos pinigai Jungtinėse valstijose – neatsiejami. Tai patvirtina ir niekuo nepateisinami atviri ar slapti JAV naftos karai Irake ir Venesueloje. Atmosferos užterštumas daug skaudesnis, pražūtingesnis, negu vandens, nes dažniausiai susijęs su pagrindinio gyvybės komponento – deguonies – eikvojimu ir mažėjimu. Vandenį užteršus, jį nesunku išvalyti, be to numalšinti troškulį gali per dieną atsigėręs du – tris kartus, o kvėpuoji juk pastoviai. Jau dabar natūralios medicinos centruose atsiradusios deguoninės terapijos barokameros, kuriose pacientui tiekiamas oras su padidintu deguonies kiekiu, yra lyg preliudija deguonies automatų didmiesčiuose, kai dėl deguonies trūkumo pajutęs silpnumą, graibysi monetas (jei dar suspėsi sugraibyti) ir mokėsi už gryno oro gurkšnį. Kol kas deguonies terapijos taikymas susijęs daugiau su teršalų gausa ore, o ne su apčiuopiamu deguonies sumažėjimu, nors jau ir dabar didžiųjų smogų metu deguonies keliais procentais sumažėja. Tačiau papučia vėjas ir vėl viskas stojasi į vietas: ore atsiranda beveik 21 procentas deguonies, ir tik graboriai skaičiuoja keliagubai išaugusius pardavimus.
Bet po poros tūkstančių metų mūsų proprovaikaičiai neabejotinai vaikščios su dirbtinio oro mišiniu pripildytais sunkiais balionais (kažkas panašaus į šių dienų akvalangą) ir klaus savęs: kodėl gi tokia sunki progreso našta? Ir tik mintimis nusikels į 19-o amžiaus pradžią, kai Žemę juosė Gamtos sukurtas ir dar nesuardytas gyvybės vandenynas – gaivinanti ir sauganti atmosfera.Tačiau tokio finalo Žemė greičiausia išvengs. Jau dabar įsijungia apsauginiai Gamtos mechanizmai. Anksčiau, negu prasidės masinis šiuolaikinių rūšių išmirimas ir žmonių šlitinėjimas su deguonies balionais, vienur šiltnamio efekto sukelti potvyniai, staigus vandenynų lygio pakilimas, kitur sausros, dykumų plėtimasis, nepakeliamas karštis ar kiti kataklizmai sukels katastrofiškas
ekonomines ir socialines krizes ir nušluos šiuolaikinę vartotojų civilizaciją, ardančią gamtinę pusiausvyrą. Žemės savigynos mechanizmai atstatys suardytą Gamtos pusiausvyrą, tik neaišku, ar joje liks vietos žmogui.
13. Pasekmės:uraganai ir potvyniai
Sinoptikai negali šimtu procentų garantuoti, kad Lietuvą kaustęs Arktinis šaltis į mūsų šalį nesugrįš. Nors specialistai sako, kad iki trisdešimties laipsnių žemiau nulio nukritusi temperatūra sausio mėnesį esąs įprastas reiškinys Lietuvoje, jau atslūgusi šalčio banga vis dėlto priskiriama klimatinių anomalijų grupei. Juolab kad pastaruoju metu vis daugiau kalbama apie visuotinį klimato atšilimą. Žinovai perspėja, jog nepaisant ekstremalių šalčių, globalinis klimato atšilimas jau dešimtmetį vyksta Lietuvoje, o vis ryškesnių jo pasireiškimo požymių – uraganų, audrų, sausrų ir potvynių – kasmet sulauksime vis daugiau. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos (LHT) prie Aplinkos ministerijos atstovės Audronės Galvonaitės teigimu, mūsų šalis yra gana judrioje orų “sankryžoje”, kur “eismą” reguliuoja Atlanto ir Arkties vandenynai, Viduržemio jūra, Eurazijos ir Afrikos žemynai. Skirtingo galingumo bei temperatūros oro masių judėjimas ir lemia lietuviškų orų įvairovę. Pastaroji šalčio banga apgaubė visą Europą po to, kai šaltos oro masės įsiveržė tarp Sibiro anticiklono ir judrių Atlanto anticiklonų. Ir tai, anot LHT Klimatologijos ir metodikų skyriaus specialistų, esą įprasta. Antai prieš 300 metų sausį į Lietuvą ir gandrai parskrisdavę, o štai 1940-aisiais tą patį mėnesį mūsų šalyje buvo net minus 40. LHT vyriausioji hidrologė Monika Misiūninė sako, jog visa tai, ką jaučiame – ar tai būtų šalčio, ar karščio bangos, – lemia ne tik oro masių judėjimai. “Lietuvoje specialistai neneigia globalinio klimato atšilimo fakto, šis procesas pas mus vyksta taip pat, kaip ir kitose pasaulio šalyse, tiesiog pasekmės gali būti kiek kitokios ir mes, paprasti mirtingieji, kasdieniame gyvenime atšilimo požymių tiesiog nepastebime.” Specialistės teigimu, per pastaruosius dešimtį metų vidutinė temperatūra Lietuvos teritorijoje jau pasikeitė: “Jau atšilo septyniomis dešimtosiomis laipsnio. Nors gali atrodyti, kad pokytis nežymus,
iš tikrųjų tai yra daug.” Anot pašnekovės, būtų klaidinga manyti, kad, jeigu jau vyksta visuotinis atšilimas, vadinasi, neliks Lietuvoje žiemų. Žiemos šiltės labai pamažu, tad artimiausiais metais nesulauksime nei ledynmečio, nei ištisus metus kepinančios saulės. Vis dėlto klimatinių pokyčių padariniai bus juntami: “Kalbėti apie ateities kataklizmus ir stichines nelaimes yra sunku, nes LHT klimatinius pokyčius tik fiksuoja. Galiu pasakyti tik tiek, kad vis dažniau savo kailiu patirsime uraganų, audrų, sausrų, potvynių pasekmes.” M. Misiūnienė nesiryžo raminti tautiečių, kad žemė po jų kojomis daugiau nejudės: “Lietuva nėra seisminėje zonoje, tačiau atokiau įvykusių žemės drebėjimų banga iki mūsų šalies teritorijos gali atsiristi.”
Atsakymų į klausimus, kas gi keičiasi dėl to, kad klimatas šyla, ir kodėl tai apskritai vyksta, galima aptikti begalę. O kol viso pasaulio mokslininkai ginčijasi, kada žmonija išnyks ir ieško būdų tai sustabdyti, Europos Sąjunga globalinį klimato atšilimą jau pripažino svarbiausia aplinkosaugine problema. Ekologinio klubo “Žvejonė” narys klaipėdietis Erlandas Paplauskis sako, kad bet kokie ginčai apie klimato atšilimą turėtų baigtis pasidomėjus situacija Žemės ašigaliuose. “Klimatas šyla ir apie tai byloja Antarktidoje atsirandantys plyno vandens “kilimai”. Jie įrodo, jog įprasti temperatūriniai svyravimai įgijo anomalią formą. Ledynų masė mažėja, nes jie tirpsta nė nepradėję judėti, dėl to kyla vandens lygis Atlanto vandenyne”, – aiškino praktikuojantis ekologas. E. Paplauskio teigimu, visa tai esą vyksta dėl žmonių veiklos, teršiančios aplinką.
Pasaulio mokslininkai savo ruožtu tikina, kad globalinis atšilimas lems skirtingus orus. Dalis planetos gyventojų gąsdinama, kad jie išmirs ne nuo alinančio karščio, o nuo šalčio. Būtent Europoje bei Šiaurės Amerikoje neva pamažu įsivyraus šilti ir drėgni subtropiniai orai, lemsiantys maro epidemijos, 16-ajame amžiuje nusinešusios 34 milijonus žmonių gyvybių, pradžią. Išbandymų esą pakaks ir tiems, kurie išliks: kryptį keičianti Golfo srovė, tūkstantmečiais užtikrinusi šalto ir šilto vandens cirkuliaciją tarp Šiaurės ir Pietų, Europą atšaldys. O kylantis vandens lygis Atlanto vandenyne pakoreguos ir valstybių geografines ribas. Rusijos astrologas Pavelas Globa tikina, kad 2039 metais Paryžius taps uostamiesčiu, Olandija virs jūros dugnu, o Anglija apskritai išnyks iš pasaulio žemėlapių. Išsigelbės tik žmonės, gyvenantys kalnuotose Škotijoje ir Airijoje. Anot jo, po vandeniu atsidurs ir Jūrmalos kurortas kaimyninėje Latvijoje.
Išvados
Šiame darbe apžvelgėme su klimato atšilimu bei gamtos katastrofomis susijusias temas. Nagrinėdami jas pastebėjome, kad klimato atšilimas ir gamtos katastrofos sukelia didžiules nelaimes, kurios gali pražudyti ne tik visą žmoniją, bet ir visą gyvąją gamtą. Šios nelaimės taip pat gali pakeisti Pasaulio kraštovaizdį ar net sutrikdyti gamtos rutiną. Įžvelgėme, jog klimato atšilimas yra viena iš priežasčių gamtos katastrofų padaugėjimui, o šios, pastaruoju metu, vis dažnėja ir aktyvėja. Pamatėme, koks glaudus ryšys yra tarp gamtos ir žmonijos, ką skelbia ir ekologija. Nuo žmogaus veiksmų priklauso gamta, taip pat nuo gamtos labai priklauso ir žmogus. Taigi, galima teigti, kad beveik visos gamtos nelaimės priklauso nuo žmogaus neteisingos veiklos.
Literatūros sąrašas
EnciklopedijosDienraštis “Vakarų ekspresas”http://rtn.elektronika.lt/mi/0511/klimato.htmlhttp://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2002/078kli.htmlhttp://mkp.emokykla.lt/enciklopedija/lthttp://sci-e-research.com/geophysics_lt.htmlhttp://www.draudimas.lt/index.php/lt/22894/http://mitglied.lycos.de/pketchera/http://vtv.lt/content/view/11508/99/
Turinys1.Klimato atšilimas 12. Klimato atšilimas pakeis Europos kraštovaizdį 23.Klimato atšilimas prailgins Žemėje parą 34.Klimato atšilimas turi neigiamos įtakos paukščiams 45.Lietuvos klimato svyravimai 46. “Pasaulio pabaigos baimė” 66.1 Šylanti oro temperatūra-pražūtinga 76.2 Gamtos atsakas-audros,liūtys,potvyniai 86.3 Kalėdos-be sniego? 96.4 Vanduo sunaikins pakrantes 96.5 Naujas ledynmetis? 106.6 Gali pritrūkti maisto 106.7 Lietuva-nežymi teršėja 106.8 Siekiama mažinti dujų emisiją 117. Gamtos katastrofos ir žmonija 118. Vulkanai 129. Uraganai 1310. Pirmoji ekologinė katastrofa 1411. Ekologinės katastrofos 1511.1 Naftos išsiliejimas į aplinką 1611.2 Gaisrai 1711.3 Asteroidai ir meteroidai taip pat gali sukelti gamtos katastrofas 1811.4 Katastrofos ir žmogus 2011.6 Stringančios Pasaulinės iniciatyvos 2211.7 Klimato kaita pagal JAV 2312. Besikartojančių klimato kataklizmo priežastys 2412.1 Atmosferos ligos 2413. Pasekmės:uraganai ir potvyniai 29Išvados 31Literatūros sąrašas 32Turinys 33