LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETASEKONOMIKOS IR VADYBOS FAKULTETAS
Administravimo ir kaimo plėtros katedra
Lina ANDRIEJAUSKAITĖ
Žemės ūkio ekonomikos programos neakivaizdinių studijų1 kurso 1 grupės studentėStudijų knygelės Nr. 030658
EKONOMINĖ IR PINIGŲ SĄJUNGA
Europos sąjungos politikos referatas
Akademija, 2004
TURINYS
ĮVADAS ……………………………………………..……………………………………… 31. EKONOMINĖS IR PINIGŲ SĄJUNGOS APIBŪDINIMAS …………………………… 42. MAASTRICHTO SUTARTIS …………………………………………………………… 53. EURAS – BENDRA EUROPOS SĄJUNGOS VALSTYBIŲ NARIŲ VALIUTA……… 64. EURAS LIETUVOJE …………………………………………………………………….. 8IŠVADOS …………………………………………………………………………………… 10LITERATŪRA ……………………………………………………………………………… 11
ĮVADAS
Dabartinė europos sąjunga yra labai sudėtinga valstybių vienijimosi įvairiuose bendradarbiavimo srityse forma. Jos kompetencijai priklauso ekonomika, pramonė, piliečių teisės, užsienio politika ir t.t. [5, p-795].Šiuo metu Europos sąjungia priklauso šios valstybės: [6] Ekonominei ir pinigų sąjungai pradžią davė Deloroso pranešimas, bei atitinkami Europos Tarybos nutarimai priimti 1989 m. gruodžio mėnesį Strazbūre ir Romoje.Europos Sąjunga – tai Europos valstybių asociacija, siekianti platesnės ir gilesnės ekonominės bei politinės joje dalyvaujančių šalių integracijos.Europos Sąjungos misija yra sukurti kuo “glaudesnę Europos tautų sąjungą, kurioje sprendimai yra priimami kuo arčiau piliečio” (Europos bendrijos steigimo sutartis, Roma, 1957).Šiandien Europos Sąjunga yra didžiausia pasaulyje tarptautinė organizacija, apimanti 3.2 mln. kv. kilometrų, vienijanti 15 valstybių ir daugiau kaip 370 milijonų gyventojų. 1999 metų ES biudžetas siekia 86 350.4 mln. eurų, arba 362 671.68 mln. litų. Tai valstybių asociacija, siekianti glaudesnės ekonominės ir politinės integracijos vardan savo piliečių gerbūvio užtikrinimo, taikos ir stabilumo Europoje.Europos Sąjunga – tai didžiausias pasaulyje prekybos blokas.
1. EKONOMINĖS IR PINIGŲ SĄJUNGOS APIBŪDINIMAS
Manoma, jog bendroji rinka efektyviausiai veikia ne tik tarp valstybių narių pašalinus kliūtis “keturioms laisvėms”, bet ir suderinus jų ekonominę politiką, t.y. žengiant dar viną žingsnį gilesnės ekonominės integracijos – ekonominės ir pinigų sąjungos – link. Beje, posdtūmį tolesniam politikos derinimui gali teikti jau egzistuojančios ekonominės integracijos struktūros. Pavyzdžiui, pašalinus importo muitus prekybai, paaiškėja, jog prekybai dar trugdo produkto kokybės normų skirtumai, kuriuos reikia deritni, pripažinti skirtumus ar ba juos pašalinti. Muitų sąjungos funksijonavimas gali paskatinti valstybes nares visiškai suvienodinti užsienio prekybos politiką. Ateityje postūmį ekonominės sąjungos kūrimui ES gali suteikti pinigų sąjungos įgyvendinimas ir nustatyti vadinamieji konvergencijos kriterijai, kurie sukuria aiškius apribojimus biudžeto politikai ir kuriais pasinaudodama Europos Komisija skatina valstybes nares labiau koordinuoti savo ekonominę politiką. Tačiau ekonominės politikos sričių koordinavimas, o ypač bendros politikos nustatymas, tiesiogiai apriboja valstybių narių vyriausybių laisvę vykgyti savarankišką ekonominę politiką, vadinasi, ir siekti savo politinių tikslų ekonominėmis priemonėmis, todėl šis procesas yra labia sudėtingas ir kaip rodo Europos Bendrijos patirtis, politiškai pireštaringas [4, p-21].
Sėkmingas pinigų sąjungos įgyvendinimas gali ženklinti naują ekonominės integracijos tarp Europos Sąjungos valstybių etapą ir savo ruožtu daryti įtaką tolesniam kitų politikos sričių, pavyzdžiui, fiskalinės politikos, derinimui, tačiau integracijos raida sunkiai prognozuojama ir priklauso nuo įvairių politinių bei ekonominių aplinkybių. Kol kas Europos Sąjungos atveju galima kalbėti tik apie bendrą pinigų politiką (nors joje dalyvauja ne visos ES valstybės narės) ir kitų ekonominės politikos sričių koordinavimą. Tačiau tokios ekonominės sritys kaip (tiesiogiai) mokesčiai ir pajamų iš biudžeto skirstymas, sveikatos priežiūros politika arba socialinė šalpa lieka valstybių narių kompetencijoje. Pagrindiniais iki šiol žinomais ekonominės ir pinigų sąjungos įgyvendinimo pavyzdžiais galima laikyti JAV, Vokietiją ir kitas federacijas. Visais šiais atvejais ekonominė integracija buvo neatsiejama nuo politinės sąjungos sukūrimo ir buvo veikiau pastarosios padarinys, o ne priežąstis [4, p-22].2. MAASTRICHTO SUTARTIS
Remiantis 1989m. balandžio mėn. 17 dienos Deloroso pranešimu bei atitinkamais Europos Tarybos nutarimais, priimtais1989m. gruodžio mėn. 8-9 dienomis Strazbūre bei 1989m. gruodžio mėn. 14-15 dienomis Romoje vykusiuose aukščiausio lygio konferencijose, buvo pradėtos derybos dėl ekonominės ir valiutų sąjungos sutarties parengimo. [5, p-794]. Tai ir buvo Ekonominės ir pinigų sąjungos pradžia.Supratus, kad bendroji valiuta turės įtakos ir bendrajai ekonominei politikai, sąlygojančiai politinę sąjungą su atitinkamomis institucijomis, sutarties derybų objektas buvo išplėstas: politinės sąjungos, naujos sprendimų priėmimo tvarkos ir naujų sprendimų priėmimo temomis [5, p-795]. Derybos nėjosi lengvai, buvo daug svarstybų ir prieštaravimų. Kaip dažnai Europos Bendrijų istorijoje atsitikdavo, ir šiuo atveju 1991 metų gruodžio mėn. 9-10 dienomis Maastrichte vykusio Europos Tarybos plenumo metu pavyko pasiekti kompromisą, kuris tik dėl padarytų tam tikrų nuolaidų vis dėlto buvo įgyvendintas. 1992 metų vasario mėn. 7 d. pasirašyta sutartis dėl Europos Sąjungos. [5, p- 795]. Nors jos įsigaliojimo teko dar nemažai plaukti. Europos sąjungos Sutartis įsigaliojo tik nuo 1993m. lapkričio 1 dienos.
Yra įkurtas Europos ekonomikos ir pinigų politikos komitetas, šio komiteto kompetencijai priskiriami klausimai, susiję su:1. palaipsniui kuriama Ekonomine ir pinigų sąjunga;2. vidutinės trukmės ir ilgalaikiu ekonominės ir pinigų politikos planavimu (EB sutarties 98-100 straipsniai);3. pinigų politikos, mokėjimų balanso, kapitalo judėjimo ir paskolų teikimo klausimais (kapitalo judėjimo iš trečiųjų šalių kontrole, priemonėmis, skatinančiomis kapitalo eksporto iš Europos Sąjungos į trečiąsias šalis, EB sutarties 56-60 ir 101-124 straipsnių taikymu);4. santykiais su Europos centriniu banku;5. pasauline pinigų sistema;6. taisyklių dėl konkurencijos, apribojimų ir monopolijų taikymu (EB sutarties 81-86 straipsniai), nepažeidžiant specialiųjų komitetų įgaliojimų šioje srityje;7. valstybių teikiama pagalba (EB sutarties 87-89 straipsniai), nepažeidžiant specialiųjų komitetų įgaliojimų šioje srityje;8. mokesčių derinimu ir mokesčių nuostatų dėl laisvo prekių, asmenų paslaugų ir kapitalo judėjimo vidaus rinkoje taikymu (EB sutarties 90-93 straipsniai);9. finansinėmis paslaugomis (EB sutarties 51 straipsnio 2 dalis) ir šių paslaugų tinkamos kontrolės bei priežiūros aspektais;10. einamųjų išlaidų, už kurias jis yra atsakingas, priežiūra, vykdoma remiantis Komisijos periodiniais pranešimais[8].3. EURAS – BANDRA EUROPOS SĄJUNGOS VALSTYBIŲ NARIŲ VALIUTA
Europos šalių pasiryžimas turėti bendrą valiutą pirmiausiai pagrįstas ekonominiais sumetimais. Sukūrus bendrą rinką Europoje, norima geriau išnaudoti jos privalumus, o tam reikia bendros valiutos ir pinigų politikos, kuri užtikrintų didesnį ES šalių pinigų sistemų stabilumą ir padidintų Europos svarbą pasauliniame ūkyje.Europos kelias į Ekonominę ir pinigų sąjungą prasidėjo 1957 m. Romoje, kur buvo pasirašyta sutartis dėl Europos ekonominės bendrijos (EEB) įkūrimo. Šioje sutartyje įteisintas laisvas prekių, paslaugų ir darbo jėgos judėjimas EEB šalyse, tačiau nenumatyta bendra šių valstybių pinigų sistema. Septintojo dešimtmečio pabaigoje – aštuntojo dešimtmečio pradžioje bandyta įgyvendinti bendros valiutos įvedimo idėją, tačiau nesėkmingai. 1979 m. sukurta Europos pinigų sistema, kuri iš dalies užtikrino Europos bendrijos šalių pinigų sistemų stabilumą. 1987 m. Vieningos Europos Akte išreikštas Europos Bendrijos šalių noras ateityje siekti glaudesnio Europos susivienijimo, o 1989 m. parengtas Europos ekonominės ir pinigų sąjungos įgyvendinimo projektas.
1992 m. Mastrichto sutartyje Europos Sąjungos (ES) šalys aiškiai išreiškė ketinimus iki šio amžiaus pabaigos sukurti Ekonominę ir pinigų sąjungą, t.y. integruoti ES šalių pinigų sistemas ir įvesti bendrą valiutą.1999 m. sausio 1d. Europos Monetarinės Sąjungos (EMS) šalyse, greta šių šalių nacionalinių valiutų, pradėjo cirkuliuoti nauja valiuta – EURAS. 1998 m. gegužės 2 d. buvo nuspręsta, kad pradinėmis EMS narėmis taps vienuolika valstybių: • Airija • Austrija • Belgija • Ispanija • Italija • Liuksemburgas • Nyderlandai • Portugalija • Prancūzija • Suomija • Vokietija Šios šalys dalyvauja Ekonominėje ir pinigų sąjungoje nuo 1999 m. sausio 1 d., o likusios ES šalys – Didžioji Britanija, Danija, Švedija ir Graikija prisijungs vėliau. [9]Pereinamuoju laikotarpiu, nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d., euras buvo naudojamas tik atsiskaitant negrynaisiais pinigais. Europos centrinio banko ir euro zonos valstybių valstybinio sektoriaus mokėjimai buvo atliekami tik eurais, o privataus sektoriaus – eurais arba euro zonos valstybių nacionalinėmis valiutomis. Sutartys, sudarytos euro zonos valstybių nacionalinėmis valiutomis, įvedus eurą nebuvo keičiamos, jei sutarties šalys nesusitarė kitaip. Pereinamojo laikotarpio pabaigoje (2001 m. gruodžio 31 d.) sutartys, sudarytos euro zonos valstybių nacionalinėmis valiutomis, buvo traktuojamos kaip eurais sudarytos sutartys, taikant neatšaukiamai nustatytą perskaičiavimo kursą.Mokėjimams ir atsiskaitymams grynaisiais pinigais ir toliau buvo naudojamos euro zonos valstybių nacionalinės valiutos. Euro banknotai ir monetos buvo išleisti į apyvartą 2002 m. sausio 1 d. Nuo šios dienos ne ilgiau kaip iki 2002 m. birželio 30 d. apyvartoje cirkuliavo ir eurai, ir euro zonos valstybių nacionalinės valiutos. Po 2002 m. birželio 30 d. teisėta mokėjimo priemonė yra tik euras. Europos Taryba, remdamasi Europos Bendrijos steigimo sutartimi, 1997 m. birželio 17 d. patvirtino reglamentą Nr. 1103/97 ,,Dėl tam tikrų nuostatų, susijusių su euro įvedimu’’ ir reglamentą Nr. 974/98 ,,Dėl euro įvedimo’’, kuris įsigaliojo 1999 m. sausio 1 d. Šie reglamentai, parengti vadovaujantis bendraisiais principais, kuriuos Europos Taryba patvirtino Madrido viršūnių susitikime, yra teisinis euro įvedimo pagrindas [1, p – 81].1998 m. balandžio 23 d. Europos Sąjungos Komisija paskelbė rekomendaciją “Dėl bankų komisinių už euro valiutos keitimą”. Bankams rekomenduojama pereinamuoju laikotarpiu neimti komisinių už euro zonos valstybių nacionalinių valiutų perskaičiavimą į eurus ir atvirkščiai.2002 m. pasirodė naujosios Europos valiutos banknotai ir monetos. Tai labai reikšminga data visiems EMS šalių piliečiams. Pirmą kartą jie bankuose gauvo naujuosius banknotus ir monetas. Nacionalinių valiutų keitimas į EURUS nebuvo atliekamas per vieną dieną. Vokietijos markė ir kitos nacionalinės valiutos palaipsniui buvo pakeistos EURAIS per šešis mėnesius. Šis laikotarpis yra traktuojamas kaip piliečių susipažinimo su naująja valiuta kritinė fazė, nes ir EURAI, ir senosios nacionalinės valiutos pusę metų lygiagrečiai cirkuliavo kaip grynieji pinigai. 2002 m. liepos 1 d. valiutos keitimas buvo baigtas, ir EURAS tapo vienintele atsiskaitymo priemone EMS šalyse.2004m. gegužės 1 d. pasipildžiusi Europos Sąjunga naujomis narėmis: Čkijos respublika, Kipras, Estija, Latvija, Lietuva, Malta, Lenkija, Slovėnija ir Slovakija, taip pat papildė ir Ekonominės ir Pinigų sakungos narių gretas. Įsijungiant į sąjunga nUjosios narės paruošė savo įsijungimo į bendrąją ekonomiką programas, kurias perdavė patirkinti komisijai, kad jų ekonominė politika yra suderinta su naryste Ekonominėje ir pinigų sajungoje [7].Naujosioms nerėms yra duotas 2 metų terminas stabilizuoti savo valiutos kursą euro atžvilgiu, kad galėtų pereiti pire bendros Europos sąjungos valiutos – euro. Naujosios narės gali pačios pasirinkti kada jos pereis pire naujoios valiutos, t.y. kiek laiko joms reikės paruošti savo ekonomiką šiam perėjimui. O jos turi išspręsti dar daug klausimų susijusių su infliacija, palūkanų norma, valiutų kursu, bei investicijomis [3, p-32].Taigi, įvesta bendra valiuta ir bendra pinigų politika reiškia mažesnes sandorių sąnaudas euro zonoje, stabilesnę valiutą ir pinigų politiką, didesnę iždo drausmę, valiutos keitimo kursų rizikos pašalinimą, kapitalo ir pinigų rinkų likvidumo bei efektyvumo didėjimą [2, p-26,27].4. EURAS LIETUVOJE
Neabejotinai euras bus labai svarbi Lietuvos ūkiui valiuta, kadangi Lietuvos statistikos departamento duomenimis prekybos apimtis su ES šalimis 2003 metų sausio-rugsėjo mėn. sudarė apie 44 % visos užsienio prekybos (34,8 % eksporto ir 49,8 % importo). Pagal Lietuvos banko statistiką ES šalių nacionalinėmis valiutomis antrą šių metų ketvirtį buvo atsiskaitoma apytiksliai už 16 % viso Lietuvos eksporto ir 37 % importo.Be to, atsižvelgiant į ES šalių valiutų svarbą Lietuvos užsienio prekyboje ir aktyvų Lietuvos dalyvavimą Europos Sąjungos valiutinės integracijos procese, buvo pradėta lito kurso perorientavimo politiką ir litą susieti tik su euru siekiant Lietuvos narystės Europos ekonominėje ir pinigų sąjungoje.Nors Lietuva kol kas ir nedalyvaus Europos ekonominėje ir pinigų sąjungoje, tačiau jau dabar ruošiamasi euro įvedimui. Lietuvos bankas 1998 m. lapkričio 20 d. “Valstybės žiniose” paskelbė informacinį pranešimą dėl euro įvedimo. Jame teigiama, kad Lietuvos bankas remsis Europos Tarybos patvirtintais reglamentais bei nuostatomis ir nuo 1999 m. sausio 1 d. lito ir užsienio valiutų santykių sąraše vietoj lito ir ECU bei lito ir EPS valstybių nacionalinių valiutų santykių skelbs tik lito ir euro santykį. Lietuvos bankas taip pat ketina peržiūrėti ir dėl euro įvedimo keisti kitus bankų veiklą Lietuvoje reglamentuojančius norminius aktus.Jau 1999 m. pradžioje Lietuvos eksportuotojai ir importuotojai galėjo atsiskaityti eurais. Dauguma ES šalių stambiausių tarpnacionalinių kompanijų nuo 1999 m. pradžios savo apskaitą tvarkė tik eurais vietoj nacionalinių EPS šalių valiutų. Kitos kompanijos, bendradarbiaujančios su jomis, buvo priverstos taikytis prie didžiųjų ir euro naudojimas EPS šalių įmonių apskaitoje neišvengiamai didės. Tai neabejotinai lems nuolat didėjantį sutarčių, sąskaitų bei kitų mokėjimo dokumentų, kuriuose sumos nurodytos naująja valiuta, kiekį. Todėl Lietuvos verslininkai, atsiskaitydami su užsienio partneriais, bus priversti vis dažniau naudoti eurą.
Taigi Lietuvos verslininkai turi ruoštis euro įvedimui. Jiems būtina gerai žinoti įsigaliosiančią atsiskaitymų eurais ir EPS šalių nacionalinėmis valiutomis (toliau tekste sutrumpintai – nacionalinės valiutos) tvarką ir atsižvelgti į ją sudarant tarptautines verslo sutartis.Lietuvos bankas, ruošdamasis euro įvedimui, remsis prieš tai minėtomis nuostatomis ir:– nuo 1999 m. sausio 1 d. lito ir užsienio valiutų santykių sąraše vietoj lito ir ECU bei lito ir euro zonos valstybių valiutų santykių skelbė lito ir euro santykį. Tvarkant operacijų euro zonos valstybių nacionalinėmis valiutomis apskaitą, taip pat įvertinant valiutinius straipsnius šiomis valiutomis sudarant balansą, euro zonos valstybių nacionalinės valiutos iš pradžių buvo perskaičiuojamos į eurus (pagal ES Tarybos patvirtintus neatšaukiamai nustatytus euro ir euro zonos valstybių nacionalinių valiutų perskaičiavimo kursus), o po to perskaičiuojamos pagal Lietuvos banko paskelbtą lito ir euro santykį; – nustatė euro ir euro zonos valstybių nacionalinių valiutų perskaičiavimo tvarką, atliekant užsienio valiutos operacijas;– korespondentinėse sąskaitose vietoj euro zonos valstybių nacionalinių valiutų laiko tik eurus;– nuo 1999 m. sausio 1 d. Lietuvos banko klientų sąskaitas ECU bei euro zonos valstybių nacionalinėmis valiutomis pakeistė euro sąskaitomis; sąskaitose esančius lėšų likučius perskaičiavo į eurus pagal neatšaukiamai nustatytus perskaičiavimo kursus;– nuo 1999 m. sausio 1 d. naujos Lietuvos banko klientų sąskaitos buvo atidaromos tik eurais, o ne kuria nors euro zonos valstybių nacionaline valiuta;– mokėjimus Lietuvos banko klientai iš euro sąskaitų Lietuvos banke gali atlikti tiek eurais, tiek bet kuria euro zonos valstybių nacionaline valiuta. Įplaukos į šias sąskaitas yra įskaitomos eurais pagal mokėtojo eurais arba bet kuria euro zonos valstybių nacionaline valiuta denominuotus mokėjimo pavedimus; – neimė komisinių už sąskaitų eurais atidarymą, už euro zonos valstybių nacionalinių valiutų perskaičiavimą į eurus ir atvirkščiai;– nuo 1999 m. sausio 1 d. privalomąsias Lietuvoje veikiančių komercinių bankų atsargas nuo įsipareigojimų užsienio valiuta priimė ir laikė eurais ir JAV doleriais;– nuo 1999 m. sausio 1 d. statistinėse ataskaitose ECU pakeitė euru; – papildė 1997 m. sausio 16 d. Lietuvos banko valdybos nutarimą Nr.11 “Dėl maksimalios atviros pozicijos užsienio valiuta ir tauriaisiais metalais normatyvo skaičiavimo taisyklių”, kuriame numatytė, kad nuo 1999 m. sausio 1 d. komerciniai bankai banko balansinį turtą, nebalansines pretenzijas, taip pat banko balansinius ir nebalansinius įsipareigojimus euro zonos valstybių nacionalinėmis valiutomis perskaičiuotų į eurus, nes nebebus jų tarpusavio kurso pasikeitimo rizikos;– patikslino Operacijų užsienio valiuta apskaitos ir atsiskaitomybės bankuose taisykles (1997 01 16, Nr.12);– rekomendavo Lietuvos komerciniams bankams pereinamuoju laikotarpiu neimti komisinių už euro zonos valstybių nacionalinių valiutų perskaičiavimą į eurus ir atvirkščiai.Lietuvos komerciniai bankai nuo 1999 m. sausio 1 d. suteiktė galimybę savo klientams atlikti operacijas tiek eurais, tiek euro zonos valstybių nacionalinėmis valiutomis.IŠVADOS
Ekonominiu požiūriu bendra ekonominė ir pinigų politika gali duoti labia daug naudos. Panaikinus muitus tarp bendrijos narių – suaktyvėja prekyba, panaikinus vizas – leidžiama laisvai darbo jėgai migruoti, o tai savo ruožtu padidina gamybą, tad gaunama didelė ekonominė nauda. Vizų panaikinimas taippat dalinai išsprendžia nedarbo problemą.Bendros valiutos įvedimas taip pat turi gerų rezultatų. Nėra suvaržymųn keliaujant. Taip pat daug lengviau vyksta prekyba kai šalys prekiauja vienoda valiuta, nes sumažėja nuostoliai patiriami dėl valiutų kursų svyravymų.Atsiradus Eurui kaip vieningia europos valiutai sustprėjo visa europos ekonomika. Lietuvai daug naudos davė Lito pririšimas prie euro, nes kitu atveju dolerio kursui kritus, šalis butų patytusi daug nuostolių, dėl euro valiutos įsigalėjimo pasaulyje.Europos ekonominėje ir pinigų sąjungoje aš išskirčiau šiuos bruožus:1. Laisvas darbo jėgos ir kapitalo judėjimas;2. Priklausymas bendrai europos rinkai;3. Viena finansų rinka padeda norintiems pasiskolinti ar taupyti pinigus;4. Nevaržomos kelionės po europą;5. Europos reikšmingumo pasaulyje padidėjimas.
2004-05-18
LITERATŪRA
1. Baltoji knyga. – Vilnius: Lietuvos bankas, 1999.2. Europos Sąjungos vidaus rinka. Laisvas prekių judėjimas. Europos komitetas prie LRV. – Vilnius, 2003.3. S.Kropas. Kelias į pinigų sąjungą. – Vilnius: UAB “Biznio mašinų kompanija”. 1999; 4. R. Vilpišauskas. Europos Sąjungos vidaus rinka ir Lietuva. – Vilnius: Eugrimas, 2003.5. Tarptautinės organizacijos/ D.Žalimas, S.Žaltauskaitė-Žalimienė, Z.Petrauskas, J.Saladžius. – Vilnius: Justitia, 2001.6. Europos sąjungos lietuviškas puslapis. – (2004-05-14)7. Europos sąjungos oficialusis puslapis (2004-05-14)8. Europos parlamento oficialusis puslapis (2004-05-14)9. Ekonomika, politologija, (2004-04-07)