Antanas Baranauskas (1835 – 1902) Dar jaunas Maironis pakiliais posmais kreipėsi į Baranauską,reiškė jam savo pagarbą ir gražiai nusakė jo poezijos vertę: Tėve mūsų tėvynės! Mūsų ryto žvaigždele! Būk pagarbints pramynęs Mums kaip milžinas kelią! ——————————— Matau Jūrą ir Ventą: Melsvos eina per pievas… ——————————— Tenai gieda Lietuvė Dūmas Tavo, Tėveli! Kelias broliai pražuvę, Skaito Tavo „Šilelį”. Biografija. Baranauskas gimė 1835 m. sausio 17 d. Anykščiuose,karališkųjų valstiečių šeimoje. Poetas augo kartu su trimis broliais irseserimi. Trobesiai buvo menki, skurdi ir visa buitis, bet aplinkui buvograži gamta. Kaip poetas brangino savo tėviškę, matyti iš jo eilėraščio„Naktis prieš atsisveikinant su gimtine”: Išvažiuoju iš tokio mielo krašto, kur gimiau, kur mane glamonėjomotina, iš to krašto, kur ir mažiausiame kampelyje slypi tūkstančiai manbrangių atminimų. Čia po berželiu ant kalno, ar čia prie klėtelės, arba vėlant akmens, kur upė teka — čia savo lakiomis svajonėmis, mintimispakildavau į aukštybes ir, lengvai skriedamas, aplėkdavau dausas, saules irplanetas, apžvelgdavau tūkstančius pasaulių, o mano mintims nebūdavo ribų.Arba toje pievoje, kur išsirangęs upelis per akmenėlius neša savočiurlenančius skaidrius krištolinius vandenis, akimis glostydamasspalvingas gėles, mąstydavau ne kartą tardamas: „Malonu gyventi pasaulyje,kurį puošia tokie puikūs žiedai”. […] Nuošalus kaimo gyvenimas gamtos prieglobstyje, kur platūs slėniaiir milžiniški kalnai, tamsūs gojai, niūksančios girios, platūs laukai,arimai juosia kaimo trobelę… Kaip malonu!.. Miegan užliūliuojalakštingalos, o iš miego pažadina gaidžiai. Atgaivina šaltinio vanduo, otamsus gojus vėsina… Tris žiemas Baranauskas lankė pradžios mokyklą. Čia jis išsiskyrėdarbštumu ir gabumais. Jam ypač sekėsi aritmetika. „Dar mažas tebebūdamas,—rašė senatvėje Baranauskas,— girdėjau aždavimą išrokuoti, kiek reikiapirkti jaučių, karvių ir teliukų už 100 rublių, kad būtų 100 štukų? —jaučiui 10 rublių, karvei 5, teliukui pusė rublio. Per ilgiausia tada antpirštų išrokavau, jog išeina l jaučias, 9 karvės ir 90 teliukų. Potam netpasenėjau, beieškodamas pailgai ir paskersai po aritmetiką ir algebrątaisyklės tai rokundai”. Iš poeto dienoraščio sužinome, kad jis ligitrylikos metų ganęs tėvų bandą, žaidęs su vaikais, paskui metus tarnavęsliokajumi, meistravęs, porą metų tėviškėje dirbęs žemę, aštuonerių metųpradėjęs mokytis lenkų, o dešimties — rusų kalbos. Pats mokęsis grotiklavikordu, smuiku, gitara ir armonika, bandęs tapyti, bet, neturėdamaspavyzdžio, negalėjęs tobulintis. Jaunuolį traukė mokslai. 1851 m. vasario10 d. jis atvyko į Rumšiškių dvimetę mokyklą. Manoma, kad tai buvovalsčiaus mokykla su atskiru skyriumi būsimiems valsčiaus raštininkams,kuriuos čia pat, Rumšiškių valsčiaus raštinėje, apmokydavo raštvedybos —kaligrafiškai „cirkuliuoti” aplinkraščius, sudarinėti duoklių beiinventorių knygas. Šia mokykla Baranauskas labai nusivylė. Laiške tėvamsjis rašė: ,,Jausdamas didelį potraukį mokytis ir jį labiausiai vertindamas,tariausi, kad valdiškoje gubernijos mokykloje bus mokoma to paties, kaip irgimnazijose… Bet apsirikau…, nes nieko neišmokau ir dvejus metussugaišau”. Ir šioje mokykloje jam laikas nepraėjo veltui, poetas daugskaitė ir daug ką suprato. Jaunuolis laiškuose džiaugėsi, kad iš knygųišmokęs daug gražių dalykų, kad knygos praskaidrinusios jo protą. Čia jispradėjo mąstyti apie gyvenimo prasmę, apie žmogaus laimę, graužtis, kadligi šiol taip mažai padaręs. Tada Baranauskas nusistatė griežtas gyvenimotaisykles, pasiryžo negerti alkoholinių gėrimų ir nerūkyti, atliekamu nuopareigų laiku skaityti naudingas knygas arba rašinėti. Vertos dėmesio irkitos Baranausko gyvenimo taisyklės, kurios reikalavo laikytis tylos —kalbėti tik tiek, kiek būtinai reikia, su nieku neįsivelti į vaidus, apienieką niekados blogai nekalbėti, labiausiai saugotis melo, kas dieną tuopačiu metu keltis ir gulti, laikytis valgymo tvarkos, valgyti tik priestalo. Rumšiškėse ėmė ryškėti ir poetiniai Baranausko gabumai. Mokytojųir draugų pripažinimo susilaukė eilėraščiai apie metų laikus, Nemunopotvynį, Naujųjų Metų sveikinimai. Apie poetinio talento pripažinimą rašoir pats Baranauskas savo dienoraštyje: „Iždininkas vakare pareikalavo manoeilių ir, jas perskaitęs, gyrė ir net nepatikėjo, kad visos iš tikrųjųmano… Mano eilės buvo skaitomos, dalyvaujant visiems valdininkams irkanceliaristams, ir visi Rūmai griaudėjo nuo jų pagyrimų”. Baigęs Rumšiškių mokyklą ir Kaune atlikęs praktiką, Baranauskas1853 m. pavasarį išvyko dirbti valsčiaus raštininko padėjėju į Vainutą,pasienio miestelį. Čia poetas pajuto sunkų liaudies gyvenimą, liaudiesrūpesčius ir vargus. Jau pirmąją darbo dieną savo dienoraštyje jis įrašė,kad į valsčių atvažiuoja „daugybė žmonių su skundais”. Kitoj dienoraščiovietoj vėl rašo, kad matąs daug rūpesčių ir sielvartų. Apie liaudies skurdąjis kalba laiške: „Duona brangi… Cholera, rodos, dar tebesiaučia kaikuriuose miesteliuose, o pas mus ir be jos dažnai ir apsčiai miršta badoišsekinti žmonės”. „O mano luome?!.. Kiek ašarų reikia išvysti ir dejoniųprisiklausyti”,— dejuoja susijaudinęs jaunuolis kitame laiške. Valsčiausraštininkas turėjo dalyvauti rekrūtų ėmime, sudaryti šaukiamųjų sąrašus. Šiliaudies tragedija irgi aprašoma Baranausko dienoraštyje. Vainute poetas pažino caro valdininkų gyvenimą. Dienoraštyje irlaiškuose jis vis rašo apie jų nederamą elgesį: „Viršaitis nusigėrė…sukėlė skandalą… su raštininku susimušė”. „Žuvo Jurgaitis už pinigus,imtus iš rekrūtų…” „ …Nors badu mirk patvoryje, o net ir negyvąviršininkas privers eiti savo pareigas”. Vainute jaunuolis susidūrė sudvaro žmonėmis, su jų prabanga ir klastingumu. ,,…Ne kartą įpuoliau įpriešo pinkles… nežinojau dvaro, jo pataikavimo ir intrigų, dviprasmiųžodžių, mirksėjimų, kaip žmogui pataikaujama, o paskui prisitaikius,apkaltinama”,— rašė Baranauskas tėvams. Ypač daug nemalonumų jam pridarė
vietos dvarininkai, kai jis pasipriešino jų kontrabandai. Bloga valdininkųir dvaro įtaka atsimušė į stiprų poeto charakterį, analitinį protą. Nuomoralinės degradacijos jį gynė kultūros troškimas, poetinis įkvėpimas irgamtos meilė. Iš Vainuto Baranauskas buvo perkeltas į Raseinius, bet čia dirboneilgai. Netrukus jis turėjo vykti į Sedą. Tarsi nujausdamas, kad šivietovė jo gyvenime turės lemiamos reikšmės, klausė savęs: , „O Telšiai,Telšiai, o Žemaitija, Žemaitija! Kokią įtaką mano likimui padarysite?”Sedoje poeto gyvenimas pasisuko visai nauja linkme. Čia jis susipažino supoete K.Praniauskaite, kuri turėjo didelės įtakos Baranausko asmenybei irkūrybai. Ji žadino jaunuolio pasitikėjimą savo jėgomis, skatino siektimokslo, kurti, tarnauti savo liaudžiai. Apie draugystės pradžią poetas taiprašo dienoraštyje: ,,…Gavau p. K.Praniauskaitės eilėraštį „Dvasiosatsiuntimas”… po poros dienų Sirokomlės „Pokalbius” ir pridėtas p.Praniauskaitės eiles, pavadintas „Jaunajam poetui”… Paprasta eiliųintonacija…, vilties ir meilės žodžiai tose eilėse galingai prabilo įmane… To paveiktas, grąžindamas perskaitytą Sirokomlę, parašiau atsakymą:„Puikaus Žemaičių krašto poete”. Po kelių dienų į tas eiles sulaukiauatsakymo: „Už ką man teiki tokį garbingą vardą”, kur… ji suniekino visąmano nebrendusios vaizduotės nykumą ir labai padėjo man pabusti iš toletargo”. Be minėto eilėraščio, Baranauskas dar yra dedikavęs keletąkūrinių K.Praniauskaitei: „P.K.P.”, „Žemaičių poetei”, „Kilnioji Poete”.Juose rašoma, kad poetės daina žadinanti iš snaudulio, kaip tylus gegužėslietus palaimintu gėrimu pagirdanti sielą, dėkojama poetei, kad jiskatinanti kurti daineles broliams, kad jos dvasios tvirtumas būsiąspavyzdys: „Ilgesingoje dainoje broliams padės iš storų praeities pelėsiųatgaivinti tolimus mirusių amžių prisiminimus, juos papuošti nuostabiusvajonės žiedu, surinkti senus liaudies padavimus, kad atgytų jų kerintisgrožis”. Bet Baranauskui nebuvo lemta ilgai džiaugtis ta draugyste.Neišbuvęs nė trijų mėnesių Sedoje, jis turėjo kraustytis į Skuodą. „Priešmano norą paskyrė mane Skuodo raštininku”,— guodžiasi poetas dienoraštyje.Visur valsčiaus raštininko darbas buvo nuobodus: rašyti mokesčių irprievolių knygas, žiniaraščius, sudarinėti šaukiamųjų sąrašus, registruotiir tvarkyti raštus, priiminėti duokles ir mokesčius. Slėgė beteisė mažovalsčiaus tarnautojo padėtis, atlyginimas buvo menkas — neužteko netmaistui ir aprangai. Visi tie nemalonumai Skuode dar ryškiau buvo jaučiami.Apie tai Baranauskas kalba ir savo dienoraštyje: „Apleistas raštinėsdarbas, dideli įsiskolinimai, griežta pasų tvarka, aukštesnių valdininkųvienašališkumas priešiškomis įtemptomis aplinkybėmis, supainiotosvalstiečių prievolių sąskaitos, valsčiaus vyresnybės piktnaudžiavimas…Valsčius didelis ir daug darbo reikalaujančios pareigos…, daug valsčiujebesipešančių grupių ir kitos nesuskaičiuojamos aplinkybės tarsi suplaukė įvieną, iš kur audra po audros, smūgis po smūgio daužė mane ir visaipnuodijo man ramybe ir sveikatą”. Stengdamasis išsivaduoti iš tų visųnemalonumų, Baranauskas nukreipia žvilgsnį į kunigų seminariją. Padedamas K.Praniauskaitės brolio, įtakingo dvasininkoO.Praniausko, ir kitų asmenų, poetas, įsigijęs Telšių bajoriškosiosmokyklos 4 klasių baigimo pažymėjimą, 1856 m. rudenį įstojo į Varnių kunigųseminariją. Čia vyravo lenkiška dvasia, bet tarp klierikų buvo jaunuolių,mylinčių savo kraštą ir savo kalbą. Prie tokių priklausė ir K.Kairys beiP.Viksva, su kuriais Baranauskas greitai susidraugavo. Juos jungėpatriotiniai ir kultūriniai interesai. Visi trys jaunuoliai pasiryžolenkiškoje seminarijos atmosferoje tarpusavyje tekalbėti tik lietuviškai.Baranauskui didelės įtakos turėjo ypač K.Kairys. Jam dedikuotuoseeilėraščiuose Baranauskas apie savo bičiulį atsiliepia labai pakiliai.„Broli Klemensai,— rašoma poezijos rinkinio įraše,— Tavo jaunuoliška dvasiair Tavo tyki daina skamba tokiu taktu, kad nuostabi gaida, tyli irvirpanti, iš krūtinės išblaško pasaulio smūgius. Ir mano sieląpatraukia…” Baranauskas džiaugėsi K.Kairio draugyste ir troško su juokasdien bendrauti. Varniuose Baranauskas palaikė ryšius ir su lietuviųkalbos puoselėtoju A.Kašarausku. Šio prašomas, Baranauskas užrašinėjoAnykščių apylinkių liaudies dainų melodijas. Seminarija turėjo gausią biblioteką. Poetas daug skaitė, brendo jotalentas, kuris greitai buvo kitų pastebėtas. M.Valančius paprašė parašytigiesmių aukštaičių tarme jo leidžiamam giesmynui. Baranauskas sukūrėpenkias giesmes. Čia subrendo ir reikšmingiausi jo kūriniai „Dainų dainelę”bei „Anykščių šilelis”. Baigęs Varnių kunigų seminariją, Baranauskas, kaip gabusjaunuolis, J.Dovydaičio, kuris tuo metu buvo M.Valančiaus sekretorius,iniciatyva 1858 m. buvo pasiųstas studijuoti į Peterburgo dvasinęakademiją, kurią baigė 1862 m. Dvasinės akademijos siųstas, Baranauskas 1863 – 1864 m. buvoišvykęs į užsienį gilinti studijų Miuncheno, Liuveno ir Romosuniversitetuose. Atostogaujantį Insbruke, jį pasiekė žinia apie 1863 m.sukilimą, kuriame dalyvavo poeto broliai Jonas ir Anupras. Už dalyvavimąsukilime jie buvo ištremti į Sibirą, iš kur sugrįžo tik po 12 metų.Susirūpinęs poetas rašė tėvams: „Tamstos man parašykit apie Joną, Anuprą irSteikūną, ar da negrįžo namuos. Tamstos ar da gyvi krutat?!! Būkit sveiki,tik kepkit visus obuolius, ba čėsas nesveikas”. Obuoliais Baranausko tėvaivadinę sūnaus eilėraščius. Poetas, dėl jų nerimaudamas, šiame laiške prašojuos sudeginti. Bet motina juos išsaugojo, visą sukilimą nešiodamasiužantyje. Iš tolesnių šio laiško žodžių galima spręsti, kad poetas pritarėsukilimui. Yra žinių, jog buvo lietuviškai parašęs net atsišaukimą į savotautiečius, tik nuodėmklausiui įsakius, jį įmetės į ugnį. Poetą, be abejo,sujaudino ir žinia apie jo artimiausio bičiulio K.Kairio ištrėmimą į Sibirąir tragišką mirtį. Baranausko nuotaikos 1863 m. sukilimo laikotarpiuatsispindėjo eilėraštyje „Ko gi skaudžia man širdelę”. Į PeterburgąBaranauskas grįžo 1865 m. ir buvo paskirtas akademijos dėstytoju. Bet jopažiūros nepatiko akademijos vadovybei, ir tais pačiais metais jis grįžo įLietuvą. Čia buvo paskirtas Kauno katedros vikaru, o nuo 1867 m. kunigųseminarijos profesoriumi: Baranauskas dėstė įvairias teologinesdisciplinas, o vėliau ir lietuvių kalbą. Pats jis ėmėsi lietuvių kalbostyrinėjimų, sudarė savo rašybos sistemą, pagrįstą garsų kilmės principu.Baranauskas pripažino, kad rašyba turi būti bendra, o šnekėti siūlėtarmiškai. Savo tarmių studijomis Baranauskas padėjo pagrindus lietuviųdialektologijai. Jis buvo ir pirmasis lietuviškų gramatikos terminųkūrėjas. 1884 m. Baranauskas buvo paskirtas Žemaičių pavyskupiu. Šiuo metujį buvo vergte pavergusi matematika. Laiške H.Vėberiui guodėsi, kadmatematika „loskos” neprašanti, „prisispyrusi speičia, ir gan — nors tu kurgyvas dėkis”. Aprašydamas skaičiavimus, pastebi, kad „kruvina buvo procia”.Šioje srityje būdamas savamokslis, didesnių atradimų nepadarė. Bet ir čiaminėtinas kaip lietuviškų matematikos ir ypač geometrijos terminų kūrėjas.1897 m. Baranauskas buvo paskirtas Seinų vyskupu. Atliekamu nuo pareigųlaiku jis atkakliai dirbo, vertė į lietuvių kalbą bibliją. Baranauskas mirė1902 m. lapkričio 26 d. askezės ir fizinių negalavimų išsekintas. Asmenybė. Maironis apie Baranauską sakė, kad „buvo tai vyrasaukšto ūgio, gilaus mokslo, tvirto būdo, geležinės valios… nepaprastaigabus”. Vienas ryškiausių Baranausko asmenybės bruožų yra atkaklumas irvalingumas. Tos charakterio ypatybės pasireiškė ir smulkmenose, irdideliame darbe. Jis, dar Rumšiškių mokinys, žaisdamas sniego gniūžtėmis,atsilaikė vienas prieš visą būrį, kai kiti išbėgiojo. Vainute Baranauskasatkakliai pasipriešino kontrabandininkams, nors už tai ir teko jamnukentėti. ,,…Mečiausi į visas puses, su įkarščiu įrodinėjau jųniekšingumą ir tuo kai ką sutramdžiau…, atskleidžiau jų nusikaltimus”,—rašė Baranauskas tėvams. Atkaklumą jis parodė ir Skuode, pats savegindamas. Pagal poeto brolio Anupro pasakojimą, Skuodo viršaitis Vilgockis,negaudamas iš raštininko kyšių, buvo pradėjęs prie jo kibti ir kartąnorėjęs jį rykštėmis nubausti. Viršaičio lieptas, Baranauskas buvo jaunusimetęs švarką. Tik paskutinę akimirką viršaitis atlyžęs, kai Baranauskasjau buvo betraukiąs peilį. Valingai jis siekė mokslo — labai gerai baigė Varnių kunigųseminariją. Baigdamas Peterburgo dvasinę akademiją, vienintelis iš savomokslo draugų gavo pirmojo laipsnio atestatą ir teologijos magistrolaipsnį. Dėstydamas Kauno kunigų seminarijoje, Baranauskas atsidėjolietuvių kalbos tyrinėjimams, vėliau atkakliausiai pasinėrė į matematikospasaulį. Senatvėje dėl fizinių negalavimų tegalėjo dirbti klūpsčiomis, betatkakliausiai vertė į lietuvių kalbą bibliją. Baranausko vidinis pasaulis buvo turtingas ir sudėtingas. Nuo patjaunystės jis įprato save stebėti ir analizuoti. Jau Rumšiškių mokyklojeaštuoniolikametis jaunuolis svarstė, kokia esanti gyvenimo prasmė, jei jisnejaučiąs jokio malonumo gyventi. Jis klausė savęs, kas yra laimė, iratsakė, kad nieko daugiau nematąs pasaulyje, tiktai blyškius žiburėlius, įkuriuos žmonės taip uoliai veržiasi. Kas pirma atrodę laime, dabar jam tesątiktai tušti sapnai. Bet tai ne pesimistiniai svarstymai. Juos kėlėprasmingesnio, turtingesnio gyvenimo ilgesys. Baigdamas aštuonioliktusmetus, Baranauskas sau linki „laimės, bet ne tos laikinos, o anos amžinos”,linki sau sielos laisvės arba kad protas valdytų pats save, visas aistrasir geidulius. Tas sielos nerimas, svarbiausias kūrybos variklis, buvobūdingas Baranauskui visą gyvenimą. Vainute jis nerimavo dėl ateities, dėlžmogaus dvasinių sugebėjimų ribotumo, dėl nepakankamo valingumo atsispirtigyvenimo blogiui. Net senatvėje, kai jis jau buvo įtakingas dvasininkas irturėjo didelį autoritetą, dvasinis nerimas jo neapleido. 1884 m. H.Vėberiuijis rašė: „Ir aš kaip tas žolynėlis, tarpu erškėčių ir dagilių išžėlęs,vargstu, kartais suvaitoju, dažniaus savo skaudulį tarpu keturių sienųnubraškinu. Dėl to ir kito sopulį numanau, ir draug man sopa…” Baranausko vidinio pasaulio turtingumą rodo ir jo dvasiniogyvenimo intensyvumas bei interesų platumas. Jis nuo pat jaunystės daugskaitė. Skaitymą Baranauskas laikė „mieliausia pramoga”, atkakliausiaiveržėsi į mokslą. Jau senatvėje Baranauskas rašė: „Mokslą gi mėgiu, noriujo, ieškau kiek išgalėdamas ir dėl to džiaugiuos, tiesos žodį užgirdęs…”Iš labiausiai jo mėgstamų poetų minėtini: A.Puškinas, M.Lermontovas,I.Krasickis, kurį jis yra pavadinęs poetų kunigaikščiu, J.Slovackis,A.Mickevičius. „Vėlinių” III dalį Baranauskas slapta nusirašinėjo Varniųkunigų seminarijoje, o „Pono Tado” ištisus puslapius mokėjo atmintinai.Poetas turėjo gražų balsą, jaunystėje buvo nepakeičiamas pakasynųgiesmininkas. Buvo jis pramokęs ir muzikos bei galėjo užrašyti dainųmelodijas. Be to, poetas dar domėjosi daile, vėliau, jau būdamasdvasininkas,— kalbotyra, matematika. Baranausko interesų platumą rodo ir jolaiškai. Jis palaikė ryšius su žymiais rusų kalbininkais J.Boduenu deKurtenė, A.Aleksandrovu, J.Grotu, A.Byčkovu, su vokiečių mokslininkaisA.Šleicheriu ir H.Vėberiu, su lenkų filologu J.Karlovičiumi, su latviųetnografu ir kalbininku J.Kuznecovu, su lietuvių kultūros veikėjais,mokslininkais ir literatais: A.Kašarausku, S.Didžiuliu, J.Dovydaičiu,F.Kuršaičiu, J.Zauerveinu, J.Juška, A.Dambrausku-Jakštu, E.Volteriu ir kt. Baranauskas buvo jautrus žmogus. Jis sielojosi dėl savo nesėkmių,skriaudų, įžeidimų, artimųjų bėdų. Tai atsispindi iš jo dienoraščio, laiškųbei asmeninio pobūdžio lyrikos, kur gausu tiesiogiai reiškiamų jausmų. Ypačjausmingai aprašomi atsiskyrimai su tėviške, artimaisiais: „Prieš saulėtekįišvažiuoju, griaudžiai atsisveikinęs, širdis man iš skausmo plyšta,jokiomis priemonėmis negaliu sulaikyti dviem upeliais besiliejančių ašarų”.Arba kitoj vietoj jis rašo: ,,Mano vaizduotė buvo išmušta iš proto vėžių,kupina svajonių, ji aplėkė Anykščių apylinkes ir ten nuo pat vaikystėspraleistas visas valandas. Širdis smarkiai plakė tėvų meile”. Baranauskassielojosi ir dėl savo bičiulių likimo. Jo laiškuose, rašytuose H.Vėberiui,gausu nuoširdžiausio rūpinimosi bičiulio sveikata, tarnyba, mokslineveikla. Viename laiške jis prašė: „Atsiųsk man keturis žodžius: 1. gyvas,2. sveikas, 3. gromatą apturėjau, 4. nepykstu. Man tie keturi žodžiai, kaiptam pavytusiam žolynui gausi rasa, širdelę atgaivins…” Visą gyvenimą Baranauskas buvo augte suaugęs su gamta. Išdienoraščių ir korespondencijos matyti, kaip jis nuo pat vaikystės mėgogamtą, kaip mokėjo ją stebėti ir įsijausti į jos paslaptis. Jo dienoraštyjeaprašoma kiekvieno mėnesio gamta. Štai birželio keliami įspūdžiai: Prabėgo maloniais kvapais dvelkiantis birželis ir dingo kaipvasaros migla. Rytai kvepia sidabrine rasa, ir groja laumžirgis žolėje.Švelniai taškendamas sidabrinėmis bangelėmis, puikiame slėnyje šnaraupelis, ir čiobreliuose dūzgia bitutė, ir noksta derlios javų varpos… Irvasaros grožybes jau matau… Visą savo gyvenimą poetas mėgo būti gamtoje. Laiške H.Vėberiuikalba apie dažnus pasivaikščiojimus: „Sveikata mano vis buvo gera; tik šiąvasarą ėmiau per daug vaikščioti, ūmai ir ilgai eidamas, per ravusperšokdamas, gavau trūkį…” A.Vienuolis savo atsiminimuose pasakoja apiekasdienines vyskupo keliones į mišką. Baranauskas buvo labai susijęs su liaudimi. Jis be galo vertinoliaudies moralę, jos dvasinę kultūrą. „…Visados mintys skrieja prievienos ribos,— sakė jis,— kad ir kaip pradėtum tyrinėti. O ta riba arba tascentras visada yra darbštaus kaimo artojo luomas… Ar gali būti, oMielieji Tėveliai, didesnis malonumas ir laimė pasaulyje, kaip turėti grynąsąžinę? Garbingas kaimietis niekados jos nesuterš…” Jis labai mėgolietuvių liaudies dainas. „Reta svieto giminė turi tokią daugybę taipgražių dainų, kaip lietuvinykai. Iš tų dainų pasirodžia gražybė jausmų,apsiėjimų ir viso lietuvių gyvenimo. Senobiškosios dainos yra tai skarbasbrangiausių perlų, per tiek amžių surankiotas ir užlaikytas”,— rašėBaranauskas J.Juškai. Per atostogas pats poetas rinko tėviškėje dainas,pasakas, raudas, į tautosakos rinkimo darbą stengėsi įtraukti ir kitus. Jislabai brangino liaudies gyvąją kalbą. „Kiekvienam lietuvinykui,— sakėBaranauskas,— savoja tarmė labai brangi… Kas kita knyga, kas kita burna:knygoje kalba pusiau apmirusi; burnoje gi visa gyva… Kalba ne po knygasguli, bet žmonių burnoje tarmių upeliais teka ir, gyva būdama, pamažėl dylair mainos”. Lietuvių kalbą jis tyrinėjo ir būdamas Žemaičių pavyskupiu.H.Vėberiui jis tada rašė: „…Ar šiokį, ar tokį darbą turėsiu, vislietuviškos kalbos nepamesiu”. Baranausko suaugimas su savo gimtuoju kraštu, liaudies bei josdvasinės kultūros meilė turtino poetinį talentą ir Baranauską įgalinosukurti labai idėjiškus ir meniškus kūrinius. Baranauskas buvo sudėtinga asmenybė. Jaunystėje poetas užjautėliaudį, brangino jos dvasinę kultūrą, karštai kovojo dėl gimtosios kalbosir tautinės kultūros teisių. Jo socialinės ir politinės pažiūros buvo ganaradikalios. Vėliau, Baranauskui užimant vis aukštesnius dvasininko postus,jo demokratiškumas pamažu nyko. Akademinėje lietuvių literatūros istorijojerašoma, kad, tapęs „aukštu dvasininku, visuomeninėmis pažiūromisBaranauskas vis labiau sutapo su feodaline sulenkėjusia dvasininkijosviršūne, atitrūko nuo lietuvių liaudies, virto užkietėjusiu unijinių ryšiųsu feodaline Lenkija šalininku, stropiausiu katalikų bažnyčios interesųgynėju… buvo nusistatęs net prieš lietuvių interesus nacionaliniamejudėjime”. Dar priešiškiau jis žiūrėjo į liaudies socialinio irnacionalinio išsivadavimo kovą. Tie ideologiniai prieštaravimaiatsispindėjo ir Baranausko kūryboje. Ankstyvoji kūryba lenkų ir lietuvių kalba. Baranauskas savodienoraštyje rašė, kad pradėjęs eiliuoti nuo 1849 m. Pirmaisiais kūriniaislaikytini eiliavimai, kuriais jis atsikirsdavęs į bendraamžių ar namiškiųerzinimus. Kai vaiką erzindavę už nevikrumą, apsileidimą, vadindami„nevaleika”, „smalaūsiu”, tai jis atsikirsdavęs: Oi tu smala, smalaūsi, Kam tu gaudai mano žūsį? Mano žūsis tiktai viena, O tu gaudai trečia diena. Rumšiškėse Baranauskas rašo daugiausia lenkiškai. Čia jis eiliuojalaiškus tėvams, sveikinimus, eilėmis apmąsto savo likimą, aprašo metųlaikus, Nemuno potvynį. Jau ir šioje pačioje ankstyviausioje poeto kūrybojepastebimas talentas: laki fantazija, gebėjimas poetiškai įprasminti netbuitiškiausius tikrovės reiškinius, vaizdingas žodis ir frazė. O eilėraštis„Nemuno potvynis Rumšiškėse” parašytas su švelniu humoru. „Pakilo vanduo irvisai užliejo mūsų namus… Reikėjo būtinai bėgti. Pasivėlinęs Sovickis vossuspėjo pasprukti. Jam prisiėjo gerokai pavargti, iki nusikasė prietvoros… Aimanavo, laikydamasis tvoros, ir nedrįso kapstytis į krantą…Geraširdis Novachovskis jį ištraukė už ausų… Eičinas lakstė po sodą,pametęs savo pinigus, nusiminęs ir apsiraudojęs… Kitados puikus veidasvisai pamėlynavo… Mokiniai, matydami, kad neišvengs bėdos, vanduo nunešjų skryneles, plūduriuodami vandenyje, vargšai, arba ropodami kaip vėžiai,skryneles nukilojo nuo suolų ir sunešiojo į palėpę”. Baranauskui raštininkaujant Vainute, Raseiniuose, Sedoje irSkuode, lenkiška jo poezija taip pat daugiausia buvo proginė: sveikinimai,poetiniai laiškai, dedikacijos. Susipažinęs su K.Praniauskaite, jis pradėjogalvoti apie kūrybos prasmę, ketino broliams „atgaivinti tolimus mirusiųamžių prisiminimus, juos papuošti nuostabiu svajonės žiedu”. Lyriškumu irnuoširdumu iki sentimentalumo išsiskiria atsisveikinimo su namiškiais beiK.Praniauskaitei skirti eilėraščiai. Šiuo laikotarpiu poetas pradedaimprovizuoti. „Visiems pritariant, aš pirmąkart gyvenime išdrįsaupasakyti… šviežiai mintyse sudėtą, neparašytą eilėraštį”,— užrašo jisdienoraštyje. Netrukus Baranauskas pradėjo rašyti ir lietuviškas eiles.1853 m. spalio mėn. poetas dienoraštyje jau pažymėjo: „Rašau lietuviškaieilėraštį, antrašte Šventoja, arba Šventupis”. Eilėraštis neišliko.Spėjama, kad gal tai esąs toliau aptariamas „Saulėtekis”. Varniuose poetas vis daugiau rašė. Lygiagrečiai su lenkiškomiseilėmis jis parašė ir lietuviškų giesmių bei poetinių laiškų. Paminėtini dujo laiškai, skirti K.Kairiui. Iš jų matyti jauno poeto platėjantysvisuomeniniai interesai. Viename laiške pranašaujama lietuvių kalbai ilgaateitis, primenamos lietuvių kovos su kryžiuočiais. Simbolizuodamas Lietuvąmedžiu, poetas sako: Stuobriu stovi tėvynė.— Čia suklupo galiūnai. Kitame laiške aukštinami bičiulio nuopelnai kalbotyrai. Pirmasispoeto bandymas lietuviškai apdainuoti gimtojo krašto gamtą buvo eilėraštis„Saulėtekis”, kurio poetinė nuotaika jau aiškiai rodo būsimąjį „Anykščiųšilelio” autorių: Rugiai žaliuoja, ir miškai išsprogę, Sidabro rasa lapeliai sagyti. Teka per pievas upeliai rangyti. Kregždė ir žvirblis apleido pastogę. Su „Anykščių šileliu” šį eilėraštį sieja ir tai, kad poetas,džiaugdamasis gamta, prisimena dvaro išnaudojamų žmonių skurdą. „Dainų dainelę”. Šiame 1857 m. parašytame 24 posmų romantiniameeilėraštyje poetas išreiškė protesto nuotaikas prieš pat baudžiavospanaikinimą. Čia smerkiama feodalinė santvarka: Amžiai sukako, kaip seniai sako, Ir kitaip virto Lietuva: Augo didžiūnai, augo galiūnai, Žmonės vergijon pakliuvo. —————————– Miškai išgriuvo, medžiai supuvo, Ir nuogi laukai atliko; Žėlimas pievų ir brąsvos javų Kasmets nualo, išnyko. Iš socialinės priespaudos kilusios ir visos žmonių nelaimės: Žmonės prispausti pradėjo jausti Dažnai ir badą, ir marą… Bet į ateitį poetas žiūri optimistiškai: Štai diena aušta, naktis išlaužta Nyksta tarp prastų žmonelių. ————————————- Ūžia šileliai, kriokia upeliai Ir kalnai staugia tarp vėjų; Pievos žaliuoja, girios linguoja — Auklėja kelio vedėją. Kūrinyje reiškiama meilė gimtajam kraštui, prisimenamos senosiosLietuvos girios, su kuriomis buvo augte suaugę žmonės: Kalnai ant kalnų, ė ant tų kalnų Kalnai ir maži kalneliai. Tenai Lietuva per amžius buvo, Kaip sako mūsų seneliai. Ten miškai snaudė, ten meškas gaudė Kasdien lietuviai nuo seno. Ūžė, braškėjo medžiai nuo vėjo Ten, kur lietuviai gyveno. Ant smėliakalnių, ant piliakalnių Ąžuolai švęsti kerėjo, Ir tie dievaičiai, kuriuos žemaičiai, Kuriuos lietuviai turėjo. Šio eilėraščio vaizdai, nors ir susipynė su religiniais jausmais,išreiškė liaudies protestą prieš feodalinę priespaudą, didingos praeitiesir skurdžios dabarties kontrastas skatino svajonę apie tokį gyvenimą, kai„nebus ponų ir dvarų”. Kūrinys savo idėja ir artima tautosakai raiškaatitiko liaudies nuotaikas, užtat žmonės jį dainavo kaip liaudies dainą. „Anykščių šilelis” buvo sukurtas per 1858 ir 1859 m. vasarosatostogas Anykščiuose. Maironis jį pavadino tikru mūsų poezijos perlu.V.Mykolaitis-Putinas iškėlė didelę poemos reikšmę, aukštą literatūrinįlygį. Jis sakė, kad šis kūrinys „spinduliuojąs XIX a. lietuviųliteratūroje…” Poema pirmą kartą buvo išspausdinta 1860 ir 1861 m. L.Ivinskiokalendoriuose. Jos tekstas turėjo 322 eilutes. L.Ivinskis, kūrinįredaguodamas, Baranausko rytietybes pakeitė žemaitybėmis. Nors šipublikacija ir turi trūkumų, bet ji yra reikšminga tuo, kad išvedė poemą įžmones. Antrą kartę „Anykščių šilelį” publikavo čekų filologas prof.L.Geitleris 1875 m. Ruošdamas poemą spaudai, Baranauskas iš esmės poemosnetaisė, o tik atstatė kai kuriuos L.Ivinskio pakeistus žodžius. Leidėjuijis nusiuntė du kūrinio tekstus: tarminį ir perrašytą naująja savo rašyba.Baranauskas pageidavo, kad poema būtų paskelbta naująja rašyba, nesnorėjęs, kad „mokyti vyrai regėtų”, kokia dabar esanti jo rašyba.L.Geitleris neišpildė autoriaus prašymo ir paskelbė tarminį tekstą, nespirmiausia jam rūpėjo šiuo kūriniu iliustruoti rytiečių tarmę. Trečią kartą poemą išspausdino vokiečių filologas H.Vėberis 1882m. leidinyje „Rytų Lietuvos tekstai…” („Ostlitauische Texte…”). Taibuvo pirmas visas poemos tekstas, turėjęs 342 eilutes. Baranauskas papildėpoemą dešimčia eilučių apie Puntuką, aštuonių eilučių epizodu apiekučmeistrą ir įterpė šias dvi eilutes: Visos buvę viršūnės vienybėn suspynę, lietuvnykų širdys į vieną tėvynę. Perrašydamas kūrinį naująja savo rašyba, poetas jį gerokairedagavo. 1882 m. leidimo „Anykščių šilelio” tekstas yra laikomasautoriniu. Juo rėmėsi visi vėlesnieji poemos leidėjai. Genezė. Nusakant „Anykščių šilelio” parašymo aplinkybes, kartaisteigiama, kad Baranauskas savo poema norėjęs atsakyti Varnių kunigųseminarijos retorikos dėstytojui, šiurkščiai atsiliepusiam apie lietuviųkalbą. Tai tik dalis tiesos. „Anykščių šilelį”, tą poeto sugeltos širdiesskundą, subrandino sudėtingos gyvenimo aplinkybės. Lietuvių liaudis kentėne tik socialinę, bet ir tautinę priespaudą, kuriai palaipsniui vis labiaupriešinosi. Tie prieštaravimai labai ryškiai susikoncentravo Varnių kunigųseminarijoje, kurioje prieš lenkiškąją atmosferą, prieš Lietuvos istorijosir lietuvių kalbos niekinimą kilo tautiniu atžvilgiu susipratę jaunuoliai.Baranauskas, kilęs iš liaudies ir keletą metu dirbęs valsčių raštinėse,bendravęs su liaudimi, tuos prieštaravimus ypač akivaizdžiai jautė. Jie irkurstė poeto sieloje protestą prieš gimtosios kalbos niekintojus. Baranauskui, be abejo, turėjo poveikio vis labiau aktyvėjantilietuvių inteligentų veikla. Jis palaikė ryšius su M.Valančium,J.Dovydaičiu, A.Kisarausku, skaitė S.Daukanto veikalus. Vėliau laiškeH.Vėberiui skundėsi, kad čekų kalbininkui L.Geitleriui paskolinęs „antkeleto nedėlių” Daukanto „Būdą senovės lietuvių”, bet šis knygosnesugrąžinęs. Laiške „Aušros” redakcijai Daukanto veiklą jis labai vertinoir sakė, kad „didžiausioji garbė Daukantui yra jo triūsas, jo ištrivojimasir apieravojimas visų materiališkų ir morališkų sylų už lietuvystės labą”.Baranauskui įtakos turėjo ir lenkų romantikų A.Mickevičiaus, J.Slovackio,J.Kraševskio lietuviškosios tematikos kūriniai. Kai kurie „Anykščiųšilelio” vaizdai turi tiesioginį ryšį su „Pono Tado” peizažais. Pavyzdžiui,poemoje yra tokios eilutės: Čia kazlėkai pakrūmėm ant piemenų tako, Tartum kupkeliai kniūpsti, kaip Mickevičius sako. O prieraše Baranauskas pažymi, kad „Lietuvnykas AdomasMickevičius, lenkų giesminykas, gražiai aprašė mūsų miškų grybus giesmėje„Pan Tadeusz”. Parašyti poemą Baranauską skatino ir gimtojo krašto gamtos grožis.Anykščių šilelis, kurį apdainavo poetas, yra gražus miškas. Per jį tekaŠventoji. Jam jaukumo teikia raižytas reljefas, proskynos, versmės irupeliai, miško pakraštyje stūksąs vienas didžiausių Lietuvos akmenųPuntukas. Dar ligi šių dienų anykštėnai pasakoja legendas apieįspūdingesnes miško vietas — Šlavę, Marčiupį ir kitas. Kai valdžia išžmonių atėmė mišką, jie jautė didelę nuoskaudą. Pats Baranauskas raginonamiškius ir visą apylinkę rašyti dėl to skundą Valstybinių turtų rūmams.Poemos vaizdus su konkrečiu gyvenimu sieja ir poemos prierašai. Viename jųaiškinamas šilelio likimas: „Nuo 1845 m. Anykščių šilelį nuo žmonių atėmėant skarbo ir po tam dalimis kas metai davė karališkiems žmonėms iškirsti.Kučmeistras negalėdavo niekam medžių pardavinėti, bet paslapčiomispardavinėdavo. Anykščių vaitą Samulį Ignatą, apskundusį vyresnybėms užtatai, kučmeistras Ozerskis… taip labai priplakė 1846 metuose, kad šiskeletą mėnesių sunkiai sirgo”. Pagaliau poeto glaudų ryšį su gimtinės gamtarodo laiškai ir dienoraštis. Iš meilės savo kraštui bei liaudžiai „išaugo”„Anykščių šilelis”. Poetinis turinys. „Anykščių šilelio” poetinis turinys yra platusir gilus. Jį sudaro ne vien Lietuvos miško vaizdai, gamtos grožioatskleidimas, ne vien paties poeto pažiūros, jausmai, bet ir visos liaudiesdvasinės vertybės, jos pasaulėvaizdžio turtingumas, didelė vidinė kultūra,intelektas bei kūrybingumas. Poemoje taip pat atgyja dramatiškiausiLietuvos istorijos faktai: karų, badmečių ir maro laikai, baudžiavosjungas, carizmo smurtas, nerimą kelianti vertelgiškos epochos pradžia. Anykščių šilelio grožis vaizduojamas labai pastabiai.Atskleidžiama miško gyvenimo įvairovė: augmenija, gyvūnija, spalvos,kvapai, garsai. Čia matome gūdžias tankmes ir saulės nužertas palaukes,mišką įvairiu metų ir paros laiku. Poetas „spalvotais” žodžiaisjautriausiai tapo miško gyvenimo nuotaiką pavasarį, vasarą, rudenį iržiemą: Kai kožna burbuolytė išsprogsta, suskyla, Kai žiedų varške šakos obelų pražyla, Kai pervasar žaliuoja tamsaus šito šone, Kai rudeniop lapeliai geltoni, raudoni Tartum krauju Marčiupio pakalnes aptraukia Ir kai pliki stabarai pavasario laukia. Baranauskas miško vaizduose akcentuoja malonų, džiaugsmą keliantįįspūdį. Poetas gėrisi minkštučiukais samanų patalais, uogienojais,keliančiais juodas, raudonas uogas, marguliuojančiomis grybų sodybomis,žole barzdotais krūmais, dangų remiančiais miško medžiais. Jis juntaglostantį vėjelio prisilietimą, šilto, kvapnaus oro bangas, įsiklauso įslėpiningą vidurnakčio tylą, girdi pavienius garsus ir maloniausius jųderinius: Tie visoki balseliai taip krūvon suplaukia, Tartum kožnas lapelis čilba, kliauga, šaukia… „Anykščių šilelyje” jutiminio pasaulio atspindys organiškaiderinasi su poeto subjektyvių nuotaikų, emocijų išraiška. Poetas liūdi,nerimauja arba gėrisi, džiaugiasi, kūrinio vaizdus nuspalvina giedraramybe. Įžanga, kurioje kalbama apie išnaikintą mišką, nykią dabartį,prasideda liūdna, elegiška inversija: Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę! Ir čia pat prisiminęs senąjį ir didingą mišką, poetas kalbaretoriniais klausimais. Jis pasigenda miško puikybės, ramaus ūžimo, lapeliųšlamesio, paukščių čiulbėjimo. Ir staiga — neviltis: Visa prapuolę; tik ant lauko pliko Kelios pušelės apykreivės liko!.. Nerimas dėl nuniokoto miško ne tik jaučiamas iš nupiešto vaizdo,bet ir tiesiai pasakomas: „taip neramu regis”. Prisiminimuose apie miškus poeto džiaugsmas, veržte veržęsisvaizdais ir spalvomis, vėlgi konkrečiai apibūdinamas: „akį veria”,„linksmina dūšią”, „užu širdies tveria”, „vis gražu”, „vis miela”, „vislinksma”, „vis ramu”. Regimuosiuose vaizduose jausmai reiškiami santūriai, vyrauja rami,giedra nuotaika. Poeto gėrėjimasis suvokiamas iš gamtos reiškiniųpoetizavimo, perteikto gausiomis stilistinėmis figūromis. Pasigirstantysdeminutyvai šildo tapybiškus vaizdus, poemą suartina su liaudies poezija. Poetui mišką jaučiant visa esybe, jausmas veržiasi galingai, visajėga: Ė, kvėpimas, jau ką gi! Čia sakais pušelių, Čia vėjelis dvelkteli su kvapu žiedelių: Jauti pievos dobilą, baltą ir raudoną. Jauti ramunes, čėbrus — žoleles dirvonų; Jauti iš juodo kapčiaus skruzdėlyno kvapą, Ir iš medžių, iš skujų, iš šiškų, iš lapų Vis kitoki kvėpalai: kaip vėlelis dvelksi, Kožno karto kitokiu kvapu užsivelgsi. Džiaugsmingas sušukimas („Ė kvėpimas, jau ką gi!”), dvylikosskirtingiausių kvapų išskaičiavimas vienu atsikvėpimu, žodžio „jauti”kartojimas eilučių pradžioje, prielinksnio „čia” kartojimas sakiniopradžioje, o „iš” — pabaigoje perteikia tarsi trūkčiojantį, nervingą kalbospobūdį, išreiškiantį didėjantį susijaudinimą. „Ė tik širdį griaudžia”,—pagaliau suaimanuoja poetas, perteikdamas tą jausmą, kuris kyla, geriantgaivius vasaros kvapus. O vaizdo emocingumo viršūnė pasiekiama apdainuojant vidunakčiotylą. Poetas čia liete susilieja su gamta ir girdi tai, ką tegalima tikjausti: Vidunakty taip tyku,— kad girdi, kaip jaunas Lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas; Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa, Kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta. Lyrinis apmąstymas išreiškiamas ilgu ir nesibaigiančiu palyginimu.Atskiros jo pakopos laipsniškai rodo vis kylantį jausmą. Vietoje jungiamųjųžodžių atsirandančios loginės pauzės žymi didėjančią vidinę įtampą. Vidurnakčio tylos keliamą nuotaiką išblaško auštantis rytas,dienos gyvenimui atbundančios gamtos garsai. Ilgus palyginimus keičiatrumpi klausiamieji sakiniai ir tokie pat atsakymai. Visi klausiamiejisakiniai sutvarkyti anaforiškai, visi sudaro sintaksinius paralelizmus.Tokie pakartojimai teikia kalbai retorinio pakilumo, perteikia džiaugsmingąnuotaiką, kuri pamažu vėl rimsta ir pereina į skausmingą praeitiesprisiminimą: Ai būdavo, būdavo iš mūsų šilelio Didžiausio patogumo, gražaus ramumėlio! Gamtos gyvenimo pulsavimas ir žmogų užplūstančios jausmų bangos —tai žmogaus ir gamtos vienovė. Lyriškuose, nuotaikinguose gamtos vaizduose„pasėjamas” ir „išauginamas” apibendrinimas: liaudis, tauta, žmogus yraneatsiejama tos pačios gamtos dalis. Sudėtingas liaudies dvasinis gyvenimasatsispindi prisiminimuose apie lietuvių ir miško bendrą dalią: Sunkioj dienoj duodavęs slaptus nuo baisybių, Liūdnoj dienoj paveikslą visokių ramybių, Linksmoj dienoj daugumą visokių gražybių, Kožnam mete dėl kožno — visokių gerybių. Miškas žmogui teikdavęs tokią didelę ramybę, taip pakiliai jįnuteikdavęs, kad džiaugsmo ašarą išspausdavo. Be miško lietuvių „dūšios”džiūdavusios ir palengva skursdavusios. Liaudies žmogus taip buvo su gamtasuaugęs, jog miškas žadino ne tik tauriausius jausmus, bet ir kūrybines jogalias: Iš to, matai, ašaros ir atsidusimas, Iš to šventos pajautos, iš to giesmės imas. Liaudies žmogus ne tik naudojosi gamtos teikiamomis materialinėmisgėrybėmis, bet mokėjo su didele meile ir pagarba rūpintis gamta ir jątausoti. Gamtos meilė jaučiama iš visos kūrinio dvasios ir pasakomatiesiai: lietuviai „su medžiais vis zgadoj gyvenę”, „nei vieno liemenionekirtę”, rūpestingiausiai auginę šilelį, „kasdien apvaikštinėjo kožnąpakraštėlį”. Pagaliau paprasto žmogaus pasaulėvaizdis dar labiau išryškėjapoemos potekstėje. „Jo paveikslas atsispindi poeto sugebėjime pajaustiturtingą gamtos spalvų žaidimą, pastebėti visais lapeliais šlamantį baltąjįmišką, pavasariais žiedų varške pražylančias obelis, kaip nendres ir meldussiūruojančias, kurių „liemuo liemenį plaka”, tankias, aukštas, lygutes,geltonas kaip žvakes pušeles, išgirsti muziką miško aromatų dvelkime,žvaigždelių plevenime, regėti spalvas miško garsų ir balsų skambėjime,kuris poemoje atkurtas liaudiško sąmojo ir poetinio išradingumo kupinomisonomatopėjomis, žodžiu, pajausti taip, kaip jaučia paprastas žmogus”. Poemos turinį išplečia siužetiniai elementai, pasakojimas apiemiško naikinimą, apie sunkią liaudies dalią. „Anykščių šilelyje” skiriamitrys girių naikinimo etapai. Pirmieji. medžius ėmę „skinti” krikščionybėsnešėjai. Jie iškirtę labiausiai liaudies branginamus šventuosius miškus.Kūrinyje šventieji miškai iškyla kaip dvasinio tautos gyvenimo vertybiųsimbolis, siejami su liaudies kultūros likimu. Smerkdamas krikščionybėsnešėjus už miškų naikinimą, Baranauskas juos smerkė ir už dvasinį tautospavergimą. Antrasis miškų naikinimo etapas prasidėjo su kapitalistiniųsantykių raida. Poemoje parodoma, kaip palaipsniui kapitalizmas viskąnaikino, viską, ką tik buvo galima iškeisti, keitė į pinigus: Su ašarom pirmieji truputį praskynę, Vaitodami jų vaikai taip gynė tėvynę; Dūsaudami anūkai tuos miškus eikvoję, Proanūkiai vežimais miestelin vežioję; Po keturias dešimtis vežimų pardavę, Džiaugdavęsi, ant dienos po muštinį gavę. Medžiai, mat, iš daugybės visiškai atpigę. Ir taip ilgai eikvoję, — net kolei pristigę… Pagaliau šilelį galutinai išnaikino „kučmeisteriai”,„liesvinčiai”, caro biurokratinės administracijos atstovai. Miško likimassusisieja su liaudies likimu. Čia ataidi didžiausių liaudies nelaimiųatgarsiai, iškyla šiurpūs badmečio vaizdai: Sunkios dienos atėję, žmonės badu mirę, Samanas duonon kepę, žieves sriubon virę. Dideliu tragiškumu persunktos eilutės, kuriose kalbama apie marą,poeto žodžiais tariant, „pavietrį”. Tarsi liaudies skundas nuskamba žodžiaiapie carinių valdininkų savivalę ir smurtą: „…e žmonėms, kai verkė,nasrus kamšė kulokais, kraujo klanan merkė…” Siužetiniai elementai ne tik leido poetui išreikšti būdingesniuskrašto istorijos faktus bei sunkius baudžiavinės priespaudos padarinius,bet ir padaryti plačius ir reikšmingus apibendrinimus. Miško naikinimovaizdais daromos aliuzijos į tautos gyvenimą, reiškiamas protestas priešsocialinę ir tautinę priespaudą. Dideliu tragizmu alsuoja baigiamosiospoemos eilutės: Ir giesmė nepabaigta: kai širdis susopo, Ant dūšios labai sunku ir neramu tapo. Mat, toj pati galybė, ką miškus sugraužė, Širdį, dūšią apgriuvo… ir giesmę nulaužė. Tai tiesioginis tautos ir poeto likimo apibūdinimas. Kompozicija ir meninė struktūra. „Anykščių šilelio” kompozicijayra nuosekli ir tobula. Poemą sudaro įžanga ir dvi dalys. Įžanga — tailiūdnas dabarties peizažas. Pirmoji dalis skiriama praeičiai, kurivaizduojama pagal aiškų ir nuoseklų planą, apmestą jau įžangos pabaigoje —„kur tik žiūri”, „kur tik klausai”, „ką tik jauti”. Antrąją dalį sudarošilelio naikinimo istorija. Abi dalys pakartojimais jungiamos su pradžia.Pirmoji poemos eilutė, šiek tiek pakitusi, pasigirsta ir pabaigoje: Ir liko šitie kalnai pliki ir kelmuoti… O įžangos motyvas „Visa prapuolė…” kartojasi ir apibendrinapirmąją dalį: Dabar visa prapuolę… tik ant lauko pliko Kelios kreivos, nuskurdę pušelytės liko… Kartojama pabaigoje pirmoji eilutė teikia „Anykščių šilelio”kompozicijai žiedinį pobūdį. Bet tai nėra paprastas teksto kartojimas.Pabaigoje pasigirdusi įžangos eleginė nuotaika yra daug rūstesnė, jojeslypi poemos kontrastingas turinys, dramatiškas miško ir liaudies likimas.Taip skaitytojas vėl grąžinamas į kūrinio pradžią ir verčiamas jaustiskausmingą miško, tautos bei liaudies ir menininko tragediją. Vaizdų kontrastingumas yra svarbiausias poemos struktūrosprincipas. Praeities ir dabarties antitezė išauga, išsišakoja ir sudaropoemos turinio branduolį. Praeities ir dabarties kontrastas jau suskambapačioje poemos pradžioje. Ypač kontrastingos yra „Anykščių šilelio”nuotaikos: pasigėrėjimas, džiaugsmas eina lygia greta su ilgesiu, liūdesiu,giedra ramybė su dideliu nerimu. Kontrastą sudaro poemos epo ir lyrizmoelementai. Sudėtinga yra poemos meninė struktūra. „Anykščių šilelyje”darniausiai susilieja objektyvumas ir subjektyvumas, lyrizmas ir epiškumas,emocingumas ir siužetiškumas. Čia objektyvios tikrovės atspindys organiškaiderinasi su poeto subjektyviais nusiteikimais, pažiūromis, emocijomis.Pvz., šilelyje marguliuojantys grybai poetui asocijuojasi su sodybomis. Taisubjektyvus regėjimas, kuris ir teikia vaizdui nepakartojamą savitumą. Subjektyvusis pradas ryškesnis kalbant apie senovės girias: Tai toks miškas traukęsis per Lietuvos žemę; Visi plotai žaliavę pavėne aptemę; Visos buvę viršūnės vienybėn suspynę, Kaip lietuvnykų širdys į vieną tėvynę. Girių siejimas su visuomeniniais reiškiniais yra toks subjektyvus,kad leidžia tvirtinti, jog čia poetas kuria „išidealizuotą senovės ne tikmiško, bet ir žmonių gyvenimo paveikslą”. Išorinės tikrovės vaizdai „Anykščių šilelyje” tėra tarsi kokieatramos taškai, kurie padeda atsiskleisti poeto nuotaikų ir emocijųpasauliui. Ramaus ūžimo, lapelių šlamesio, paukščių giesmių prisiminimasįžangoje sužadina ilgesingą nuotaiką. Kalbant apie miško kvapus, išorinėstikrovės reiškiniai mažai konkretinami, jie tėra reikšmingi tik tiek, kiekpadeda įsisiūbuoti pakiliam jausmui, kurį patiria mišku besidžiaugiantisžmogus. Nedaug teskiriama dėmesio tikroviškai detalei ir kalbant apievidunakčio tylą. Čia viskas pajungta giliausio gamtos jausmo, susikaupimoišreiškimui. Dėl objektyviojo ir subjektyviojo prado dermės kūrinio vaizdai yralengvai suvokiami, iš karto pasiekia mūsų jausmus ir vaizduotę, žadinaasociacijas. Šis poetinio pasaulio aiškumas, paprastumas yra viena iš tųkūrinio ypatybių, dėl kurių „Anykščių šilelis” taip giliai įstrigo į mūsųliaudies sąmonę. Poemoje neatskiriamai susipynę lyrizmas ir epiškumas. Pirmojojedalyje vyrauja lyrizmas, antrojoje — loginė epiškumo jėga. Bet epiškopasakojimo yra ir pirmojoje dalyje, o antrojoje kartkartėmis prasiveržialyrinė gaida. Epiškai apibendrinami pirmosios dalies motyvai jos pradžioje.Epiškai skamba antrosios dalies pradžia, kurioje lyriškai, emocingaiapibendrinama pirmoji dalis. Pagaliau regimieji pirmosios dalies vaizdaituri daug epinės ramybės. Tačiau Baranauskas niekur nėra šaltas stebėtojas ir vaizduotojas.Jis aiškiai reiškia savo emocijas — džiaugiasi arba liūdi, gėrisi arbapiktinasi, pritaria arba smerkia. Antrosios dalies epiniai elementai taippat turi daug lyrizmo. Vaizduojama lakoniškai, pernelyg nedetalizuojant,ryškiai emociškai nuspalvinant. Šilelio naikinimo vaizduose, ypačkučmeisterio epizode, baigiamosiose poemos eilutėse pasigirsta dramatinėgaida. Konkretūs, tikroviški, pagrįsti istoriniais faktais epiniai vaizdaisukonkretina poemos turinį. Siužetiškumo elementus poemoje sudaro vienur tam tikrasnuoseklumas, kylančios linijos (regimieji vaizdai), kitur — laipsniavimas(vertelgiškas miško naikinimas), trečiu atveju — poelgių nuoseklusišdėstymas (kučmeisterio epizodas), ketvirtu — padavimo turiniopapasakojimas (Puntuko aprašymas), penktu — tam tikrų ypatybių nuoseklusišvardijimas (liepyno apibūdinimas). Siužetiškumo elementai teikia kūriniuiįvairumo, įdomumo, žadina asociacijas ir emocijas, papildo poemą naujaisvaizdais ir idėjomis, teikia pusiausvyros emocingumui. Poemos vaizdų struktūrai būdingos kylančios linijos. Augmenijapradedama vaizduoti nuo samanų, pamažu kylama į viršų ir baigiama dangųremiančiomis pušimis. Kuriant garsų pasaulį, pradedama nuo vidunakčio tylosir baigiama miško siautimu. Kylančia liniją matome ir miško naikinimoepizode. Vidinis kūrinio struktūros principas — kontrastingumas. Vaizdųkaita susijusi su intensyviu jausmo bangavimu. Įvairi yra atskirų vaizdų struktūra. Juos į visumą jungia forma,spalva, judesys: Uogienojai kaip rūtos kelmais kelmais želia. Juodas, raudonas uogas išsirpusias kelta. Regimas vaizdas pereina į uosle jaučiamą, o šis — į girdimą: Jauti pievos dobilą, baltą ir raudoną, Jauti ramunes, čėbrus — žoleles dirvonų… ——————————————– Ir taip visa sumyšta, vėjeliu praskysta, Kad nei nosis šių kvapų visų nepažįsta… ————————————————– Dievui ant garbės rūko taip ramiai, taip meiliai, Lyg kad skripkuoja, juokias, gieda, verkia gailiai… Arba: Siaudžia tik, tartum siaudžia — rentavimo nėra. Anei tų balsų ausis skyrium nepažįsta, Lyg kad ant žalios pievos žolynai pražysta… Žanras ir metodas. „Anykščių šilelis” yra poema. Pirmiausia šiamžanrui kūrinys priklauso savo tema, kuri apima plačią gyvenimo medžiagą,antra,— problemų bei idėjų gausumu ir reikšmingumu. Poetas, vaizduodamasmiško gyvenimą, kuris gražus ir įspūdingas pats savaime, drauge tuosvaizdus susieja su Lietuvos ir lietuvių liaudies likimu. Čia įsiterpiabūdingiausi krašto istorijos faktai, sunkios liaudies dalios vaizdai. Šiosanalogijos, be tiesioginės reikšmės, turi ir šalutinių vaizdų, asociacijųsu gamtos gyvenimu. Ta prasme, kad žmogaus gyvenimas yra neatskiriamas nuogamtos ir kad negalima pažeisti gamtos dėsnių, kūrinys ir šiandienaktualus. „Anykščių šilelis” yra romantinė poema. Jau pats kūriniopatriotinis sumanymas, gimtosios kalbos gynimas ir aukštinimas yraromantiškumo požymiai. Romantinė yra ir poemos idėja — protestas priešfeodalinę santvarką, carinę priespaudą ir laisvo gyvenimo troškimas. Suromantizmu poemą sieja ir liaudies poetizavimas, jos pasaulėjautos irkūrybos kėlimas, gausus tautosakinės medžiagos naudojimas. Poemos konstrukcija, pagrįsta gimtojo krašto praeities irdabarties antiteze, taip pat būdingas romantizmo požymis. Praeitiesidealizavimas ir baudžiavinės bei carinės priespaudos smerkimas kūrinyjeirgi yra progresyviojo romantizmo bruožas. „Anykščių šilelio” romantizmasreiškiasi ir tuo, kad poemoje skiriamas didelis dėmesys gamtai, kad čiapeizažu Baranauskas perteikia betarpiškai suvoktą gyvenimo tikrovę,atskleidžia emocijas, pažiūras, apibendrina epochos nuotaikas ir lūkesčius.Peizažas išreiškia ir kilniausią poeto jausmą — tėvynės meilę. Betgamtovaizdis netampa alegorija, giria ir medis čia nėra klasicistinėsemblemos. Gamtos vaizdai kūrinyje kupini liaudies žmogui būdingo poetiniojausmo, jo minčių ir emocijų, tapomi su lyriniu įsijautimu ir dideliupatosu. Gamtos meilė, intymus bendravimas su ja, jos pažadintasspontaniškas žmogaus dvasios atskleidimas teikia poemai romantiniopakilumo. „Anykščių šilelio” romantiškumas reiškiasi taip pat pasaulėjautosgiedrumu, veržlumu, emocingumu, intonacijų turtingumu. Raiškos tobulumas. „Anykščių šilelis” pasižymi minties ir vaizdoaiškumu. Atkurdamas jutiminio pasaulio reiškinius, poetas kalba aiškiai irtiksliai, ieško to, kas plačiausiąja prasme yra bendra, įprasta,suprantama. Tokio aiškumo pavyzdys gali būti ir šios eilutės: Čia paliepių torielkos po mišką išklotos, Čia kiauliabudės pūpso lyg pievos kemsotos, Čia po eglėm šeimynom sudygę ruduokės, Čia pušyne iš gruodo išaugo žaliuokės… Aiškiai, paprastai kalbama ir apie žmogaus dvasios apraiškas: Ė tik junta dažniausiai, kad širdis neskaudžia, Ė tik pilna pajautų labai ramiai griaudžia… Baranausko meninis vaizdas iškyla su visu tikrovės reiškiniųkonkretumu, individualiu apibrėžtumu. Poetas gamtos gyvenimo detalesparenka ir derina taip, kad jos žadina mūsų pačių vaizduotę papildyti poetopateiktąją tikrovę savo patirtimi, savo stebėjimais ir įspūdžiais.Asociacijų turinys gana tiksliai nusakytas ir apibrėžtas. Jis susijęs supojūtine sfera, su materialinio pasaulio konkretumu, su liaudies buitimi iraplinka. Voveraičių, paliepių, kazlėkų, baravykų išvaizda asocijuojasi sužmonių buityje vartojamais indais, grybų pulkai miške primena sodybas.Medžiai, paukščiai, kaip ir žmonės,— liūdi ir džiaugiasi. Voveraitės„sarmatlyvai kyši”, ūmėdės „linksmutės”, epušės „nusgandę”, sedulėlėskundžia savo seserį, šilas nubunda, žvėreliai po mišką ulioja, gegutėlėverkia, juokias, kvatojas, miškas gailisi badaujančių žmonių, iš sielvartoverkia rasa. Tokios asociacijos išplečia kūrinio turinį, jo reikšmę, poetastarsi suteikia galimybę dalyvauti kūrybiniame procese, padeda įsijausti įjo vidinį pasaulį. „Anykščių šilelio” vaizdų individualumas yra akivaizdus poemąlyginant su A.Mickevičiaus „Pono Tado” peizažais, iš kurių jaunasisBaranauskas mokėsi ir kurie jam darė didelį įspūdi. Daugiausia išoriniopanašumo turi grybų vaizdavimas. Bet ir čia Baranauskas nėra epigonas. Tuoaiškiai įsitikiname, sugretinę vieną kitą detalę. Pvz., A.Mickevičius,kalbėdamas apie voveraites, jas vadina nekaltybės simboliu, gretina sušampano taurėmis. Baranauskui voveraitės asocijuojasi su „leikelėmis”,„sarmatlyvai” kyšančiomis iš po samanų marškos. A.Mickevičiui ūmėdės — taitaurės, pilnos įvairiaspalvio vyno, Baranauskui — daug paprasčiau: Čia rausvos, melsvos, pilkos ūmėdės sutūpę,— Linksmutės, gražiai auga, niekas joms nerūpi. „Anykščių šilelio” vaizdai yra dinamiški. Augalai, medžiai,paukščiai nuolat veikia, juda: uogienojai ,,uogas išsirpusias kelia”,lazdynai ,,kekes riešučių” brandina, liepynas bites peni, saldų medų daro,grybai marguliuoja, kyši, auga, dygsta. Judėjimas čia turi savo formą,spalvą: putinai krauju varva, žiedų varške šakos obelų pražyla. Vaizdųdinamiškumas išgaunamas pačiu lakoniškiausiu būdu, taupiausiu ir talpiausiužodžiu. Pvz., paliepes poetas apibūdina vos keliais žodžiais, otiksliausiai nusako jų formą, augimo vietą, spalvą ir kitas jų ypatybes.Taip pat trumpai, bet daug pasakyta apie berželius. Lazdynams tėra skirtivos septyni žodžiai: Šakom kekes riešučių lazdynai iškėlę atokaitojbrendina. Bet šis sakinys ne tik informuoja apie riešutų kekes, kabančiasant lazdynų šakų, bet ir leidžia pajusti saulės nužerto artėjančio rudensnuotaiką. Taip taupiai vartodamas žodį, Baranauskas labai sudinaminavaizdus, išskiria juose tai, kas reikšmingiausia: grybų karalystėje tokia„garbė” tenka baravykui, medžių — pušelėms, paukščių — lakštingalai. „Anykščių šilelio” vaizdai yra plastiški ir ekspresyvūs. Tarsitapybos drobėje atgyja spalvos („rausvos, melsvos, pilkos ūmėdės”, samanos— žalios, rausvos, balkšvos, ėgliai — žali), faktūra („musmirės raupuotos,veršiakiai gleivėti”), formos (baravykas — „platus, storas, paspūtes”,pušelės — „tankios, aukštos ir lieknos, viršūnės kvietkuotos”).Ekspresyvumą didina tapybinio vaizdo derinimas su veiksmu: „krūmai, žolebarzdoti, kraštais mišką riečia”. Vaizdams tapybiškumo ir konkretumo teikia palyginimai: „pušys…tankios, aukštos, lygutės, geltonos kaip žvakės”. Poemos vaizduose susilydo individualieji ir tautosakiniaiįvaizdžiai, romantinis polėkis ir tikroviška detalė. Apie viską kalbamatiesiogine prasme, viskas vadinama tikraisiais vardais, tačiau skaitydamipoemą gamtos reiškinius suvokiame sudvasintus. Ryšys su liaudies kūryba. „Anykščių šilelis” su liaudies kūrybavisaip susijęs. Čia panaudojami pasakų, padavimų, legendų, dainų motyvaibei elementai, patarlės ir priežodžiai. Sekdamas stebuklinę liaudies pasaką„Eglė — žalčių karalienė”, poetas apibūdina vadinamojo baltojo miškomedžius: epušes, ąžuolus, uosius, egles: Čia visais lapais dreba epušės nusgandę; Kožnoj klaiką nekantrios žalktyčios atrandi. Čia ąžuolai ir uosiai prie eglių sustojo, Lyg tartum čia žalktienė patį apraudojo, Kai pieno putos vietoj kraujo putą plūdo Ir su vaikais iš savo motiniško sūdo Medžian gailysta virto — pati egle tapo, Jaunučiukus aptaisė vaikus rūbais lapo. Medžių charakteristikoje tikroviškoji medžiaga derinama sufantazija. Baranauskas tepasako pagrindinį Eglės pasakos motyvą, įkūnijantįsvarbiausią kūrinio idėją — ginti asmenybės laisvę. Šis pasakos motyvasmedžius sujungia į darnią vienovę, mišką apgaubia romantišku paslaptingumu,medžiams suteikia dvasią. Dar trumpesne asociacija apibūdinama sedulėlė: Savo seserįskundžia liekna sedulėlė. Šį sakinį poetas paaiškino pasakos tekstu, kurisyra prieraše: Buvę dvi seseri. Atjoję piršliai. Abi graži, abi tekėti akvati.Jaunikis negalėjęs išsirinkti, atsidavęs ant motinos. Motina išsiuntusiuogų rinktų, kad kurioj pirma aukšlelį. pririnksiant, toj tekėsiant.Jaunesnėja pririnkus. Vyresnėja pavydėdama ją ažmušus, po velėna pakišus.Toj vietoj sedulė išdygus. Vyresnėja, niekam nesisakydama, ką padarė,ištekėjus. Turėjus sūnų muzikantą. Atsitikę kartą važiuoti veselijai keliupro aną sedulėlę. Muzikantui smičius palūžęs. Nesą ko daryt. Tai irpasilaužęs aną sedulėlę, susilenkę smičių. Bet kaip ėmęs skripkuot — dyvai!— skripka žmogaus balsu ir reiškiais žodžiais ėmus verkti ir rentaut visąaną istoriją. Tai, mat, tenai ne sedulėlės būta, bet anos jaunėsužmuštosios seserės. Ir taip visa tiesa aikštėn išėjus. Kaip matome, keliais žodžiais poetas nusako pasakos esmę,pasmerkia egoizmą, klastingumą, žiaurumą. Pasaka padėjo poetuipersonifikuoti tą kuklų medelį, susieti jį su žmonių gyvenimu. Charakterizuodamas mūsų garsųjį akmenį Puntuką, Baranauskas taippat remiasi liaudies padavimais ir legendomis, apie kuriuos kalba irprieraše. Akmuo susiejamas su pagonybės laikais ir tampa tarsi neatskiriamaliaudies tikėjimų realija. Remdamasis liaudies dainų motyvais, Baranauskastaip pat pasiekia vaizdo gyvumo, raiškumo, emocingumo. Pavyzdžiui,populiari liaudies dainelė padeda poetui žodžiais nutapyti baravyką: Ė iš visų viršesnis auga baravykas, Valig dainuškos žodžių — „grybų pulkaunykas”: Platus, storas, paspūtęs, lyg tartum užklotas Ant kieto, drūto koto bliūdas palivotas. Kartais poetas tesiremia tik liaudies dainos fraze, palyginimu.Tautosakinėmis onomatopėjomis, kurių ypač gausu miško budimo epizode,gamtos pasaulis ne tik sudinaminamas, bet ir suteikiama jam liaudiesbuities bruožų. Liaudies medicinos motyvai įprasmina liepyno, ąžuolųcharakteristikas ir kitus vaizdus. Smulkioji tautosaka, organiškai įaugusiį poemos stilių, suteikia jam liaudiškumo. „Anykščių šilelio” ryšiai sutautosaka reiškiasi ne tik minėtais motyvais bei elementais, bet irtautosakišku žmogaus ir gamtos ryšių suvokimu, gamtos vaizdų pateikimuliaudies žmogaus požiūriu. Poetinė kalba. „Anykščių šilelio” kalba yra liaudiška ir palygintigryna. Liaudies šnekamosios kalbos ir tautosakos leksiką ir frazeologijąpoetas sėkmingai pajungė savo meninės individualybės dėsniams. Pvz., tokiežodžiai arba frazeologizmai, kaip grožė (grožis), pajauta (pajautimas),klaikas (išgąstis), balto miško lapeliai šlamėjo; tai net akį veria; ką tikjauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia; iš gruodo išauga žaliuokės… Išjų trąšos želmenim aplinkom išplūsta; kai pieno putos vietoj kraujo putaplūdo; savo seserį skundžia liekna sedulėlė; tik žiūrėt patogu; čia volungėIevą trotina; Švęsti Lietuvos medžiai nejautę nuogalio, ir daugelis kitųyra paimti iš liaudies kalbos arba tautosakos. Bet ta medžiaga taip yraįlydyta į poetinį audinį, kad ji tarsi ištirpsta, teikdama poemos kalbailiaudiškos dvasios. Saikingai vartodamas leksines ir morfologines tarmybesbei senas sintaksines formas, poetas sustipri