Antanas Baranauskas

Antanas Baranauskas

 (1835 – 1902)

 

Dar jaunas Maironis pakiliais posmais kreipėsi į Baranauską,
reiškė jam savo pagarbą ir gražiai nusakė jo poezijos vertę:

Tėve mūsų tėvynės!

Mūsų ryto žvaigždele!

Būk pagarbints pramynęs

Mums kaip milžinas kelią!

———————————

Matau Jūrą ir Ventą:

Melsvos eina per pievas.

———————————

Tenai gieda Lietuvė

Dūmas Tavo, Tėveli!

Kelias broliai pražuvę,

Skaito Tavo „Šilelį”.

Biografija. Baranauskas gimė 1835 m. sausio 17 d. Anykščiuose,
karališkųjų valstiečių šeimoje. Poetas augo kartu su trimis broliais ir
seserimi. Trobesiai buvo menki, skurdi ir visa buitis, bet aplinkui buvo
graži gamta. Kaip poetas brangino savo tėviškę, matyti iš jo eilėraščio
„Naktis prieš atsisveikinant su gimtine”:

Išvažiuoju iš tookio mielo krašto, kur gimiau, kur mane glamonėjo
motina, iš to krašto, kur ir mažiausiame kampelyje slypi tūkstančiai man
brangių atminimų. Čia po berželiu ant kalno, ar čia prie klėtelės, arba vėl
ant akmens, kur upė teka — čia savo lakiomis svajonėmis, mintimis
pakildavau į aukštybes ir, lengvai skriedamas, aplėkdavau dausas, saules ir
planetas, apžvelgdavau tūkstančius pasaulių, o mano mintims nebūdavo ribų.
Arba toje pievoje, kur išsirangęs upelis per akmenėlius neša savo
čiurlenančius skaidrius krištolinius vandenis, akimis glostydamas
spalvingas gėles, mąstydavau ne kartą tardamas: „Malonu gyventi pasaulyje,
kurį puošia tokie puikūs žiiedai”. [.]

Nuošalus kaimo gyvenimas gamtos prieglobstyje, kur platūs slėniai
ir milžiniški kalnai, tamsūs gojai, niūksančios girios, platūs laukai,
arimai juosia kaimo trobelę. Kaip malonu!.. Miegan užliūliuoja
lakštingalos, o iš miego pažadina gaidžiai. Atgaivina šaltinio vanduo, o
tamsus gojus vėsina.

Tris žiemas Baranauskas lankė pradžios mokyklą. Či

ia jis išsiskyrė
darbštumu ir gabumais. Jam ypač sekėsi aritmetika. „Dar mažas tebebūdamas,—
rašė senatvėje Baranauskas,— girdėjau aždavimą išrokuoti, kiek reikia
pirkti jaučių, karvių ir teliukų už 100 rublių, kad būtų 100 štukų? —
jaučiui 10 rublių, karvei 5, teliukui pusė rublio. Per ilgiausia tada ant
pirštų išrokavau, jog išeina l jaučias, 9 karvės ir 90 teliukų. Potam net
pasenėjau, beieškodamas pailgai ir paskersai po aritmetiką ir algebrą
taisyklės tai rokundai”. Iš poeto dienoraščio sužinome, kad jis ligi
trylikos metų ganęs tėvų bandą, žaidęs su vaikais, paskui metus tarnavęs
liokajumi, meistravęs, porą metų tėviškėje dirbęs žemę, aštuonerių metų
pradėjęs mokytis lenkų, o dešimties — rusų kalbos. Pats mokęsis groti
klavikordu, smuiku, gitara ir armonika, bandęs tapyti, bet, neturėdamas
pavyzdžio, negalėjęs tobulintis. Jaunuolį traukė mokslai. 1851 m. vasario
10 d. jis atvyko į Rumšiškių dvimetę mokyklą. Manoma, kad tai buvo
valsčiaus mokykla su atskiru skyriumi būūsimiems valsčiaus raštininkams,
kuriuos čia pat, Rumšiškių valsčiaus raštinėje, apmokydavo raštvedybos —
kaligrafiškai „cirkuliuoti” aplinkraščius, sudarinėti duoklių bei
inventorių knygas. Šia mokykla Baranauskas labai nusivylė. Laiške tėvams
jis rašė: ,,Jausdamas didelį potraukį mokytis ir jį labiausiai vertindamas,
tariausi, kad valdiškoje gubernijos mokykloje bus mokoma to paties, kaip ir
gimnazijose. Bet apsirikau., nes nieko neišmokau ir dvejus metus
sugaišau”. Ir šioje mokykloje jam laikas nepraėjo veltui, poetas daug
skaitė ir daug ką suprato. Jaunuolis laiškuose džiaugėsi, kad iš knygų
išmokęs daug gražių dalykų, kad knygos praskaidrinusios jo protą. Čia jis
pradėjo mą
ąstyti apie gyvenimo prasmę, apie žmogaus laimę, graužtis, kad
ligi šiol taip mažai padaręs. Tada Baranauskas nusistatė griežtas gyvenimo
taisykles, pasiryžo negerti alkoholinių gėrimų ir nerūkyti, atliekamu nuo
pareigų laiku skaityti naudingas knygas arba rašinėti. Vertos dėmesio ir
kitos Baranausko gyvenimo taisyklės, kurios reikalavo laikytis tylos —
kalbėti tik tiek, kiek būtinai reikia, su nieku neįsivelti į vaidus, apie
nieką niekados blogai nekalbėti, labiausiai saugotis melo, kas dieną tuo
pačiu metu keltis ir gulti, laikytis valgymo tvarkos, valgyti tik prie
stalo.

Rumšiškėse ėmė ryškėti ir poetiniai Baranausko gabumai. Mokytojų
ir draugų pripažinimo susilaukė eilėraščiai apie metų laikus, Nemuno
potvynį, Naujųjų Metų sveikinimai. Apie poetinio talento pripažinimą rašo
ir pats Baranauskas savo dienoraštyje: „Iždininkas vakare pareikalavo mano
eilių ir, jas perskaitęs, gyrė ir net nepatikėjo, kad visos iš tikrųjų
mano. Mano eilės buvo skaitomos, dalyvaujant visiems valdininkams ir
kanceliaristams, ir visi Rūmai griaudėjo nuo jų pagyrimų”.

Baigęs Rumšiškių mokyklą ir Kaune atlikęs praktiką, Baranauskas
1853 m. pavasarį išvyko dirbti valsčiaus raštininko padėjėju į Vainutą,
pasienio miestelį. Čia poetas pajuto sunkų liaudies gyvenimą, liaudies
rūpesčius ir vargus. Jau pirmąją darbo dieną savo dienoraštyje jis įrašė,
kad į valsčių atvažiuoja „daugybė žmonių su skundais”. Kitoj dienoraščio
vietoj vėl rašo, kad matąs daug rūpesčių ir sielvartų. Apie liaudies skurdą
jis kalba laiške: „Duona brangi. Cholera, rodos, dar tebesiaučia kai
kuriuose miesteliuose, o pas mus ir be jos dažnai ir apsčiai miršta ba
ado
išsekinti žmonės”. „O mano luome?!.. Kiek ašarų reikia išvysti ir dejonių
prisiklausyti”,— dejuoja susijaudinęs jaunuolis kitame laiške. Valsčiaus
raštininkas turėjo dalyvauti rekrūtų ėmime, sudaryti šaukiamųjų sąrašus. Ši
liaudies tragedija irgi aprašoma Baranausko dienoraštyje.

Vainute poetas pažino caro valdininkų gyvenimą. Dienoraštyje ir
laiškuose jis vis rašo apie jų nederamą elgesį: „Viršaitis nusigėrė.
sukėlė skandalą. su raštininku susimušė”. „Žuvo Jurgaitis už pinigus,
imtus iš rekrūtų.” „ .Nors badu mirk patvoryje, o net ir negyvą
viršininkas privers eiti savo pareigas”. Vainute jaunuolis susidūrė su
dvaro žmonėmis, su jų prabanga ir klastingumu. ,,.Ne kartą įpuoliau į
priešo pinkles. nežinojau dvaro, jo pataikavimo ir intrigų, dviprasmių
žodžių, mirksėjimų, kaip žmogui pataikaujama, o paskui prisitaikius,
apkaltinama”,— rašė Baranauskas tėvams. Ypač daug nemalonumų jam pridarė
vietos dvarininkai, kai jis pasipriešino jų kontrabandai. Bloga valdininkų
ir dvaro įtaka atsimušė į stiprų poeto charakterį, analitinį protą. Nuo
moralinės degradacijos jį gynė kultūros troškimas, poetinis įkvėpimas ir
gamtos meilė.

Iš Vainuto Baranauskas buvo perkeltas į Raseinius, bet čia dirbo
neilgai. Netrukus jis turėjo vykti į Sedą. Tarsi nujausdamas, kad ši
vietovė jo gyvenime turės lemiamos reikšmės, klausė savęs: , „O Telšiai,
Telšiai, o Žemaitija, Žemaitija! Kokią įtaką mano likimui padarysite?”
Sedoje poeto gyvenimas pasisuko visai nauja linkme. Čia jis susipažino su
poete K.Praniauskaite, kuri turėjo didelės įtakos Baranausko asmenybei ir
kūrybai. Ji žadino jaunuolio pasitikėjimą savo jėgomis, skatino siekti
mokslo, kurti, tarnauti savo liaudžiai. Apie draugystės pradžią poetas taip
rašo di
ienoraštyje: ,,.Gavau p. K.Praniauskaitės eilėraštį „Dvasios
atsiuntimas”. po poros dienų Sirokomlės „Pokalbius” ir pridėtas p.
Praniauskaitės eiles, pavadintas „Jaunajam poetui”. Paprasta eilių
intonacija., vilties ir meilės žodžiai tose eilėse galingai prabilo į
mane. To paveiktas, grąžindamas perskaitytą Sirokomlę, parašiau atsakymą:
„Puikaus Žemaičių krašto poete”. Po kelių dienų į tas eiles sulaukiau
atsakymo: „Už ką man teiki tokį garbingą vardą”, kur. ji suniekino visą
mano nebrendusios vaizduotės nykumą ir labai padėjo man pabusti iš to
letargo”. Be minėto eilėraščio, Baranauskas dar yra dedikavęs keletą
kūrinių K.Praniauskaitei: „P.K.P.”, „Žemaičių poetei”, „Kilnioji Poete”.
Juose rašoma, kad poetės daina žadinanti iš snaudulio, kaip tylus gegužės
lietus palaimintu gėrimu pagirdanti sielą, dėkojama poetei, kad ji
skatinanti kurti daineles broliams, kad jos dvasios tvirtumas būsiąs
pavyzdys: „Ilgesingoje dainoje broliams padės iš storų praeities pelėsių
atgaivinti tolimus mirusių amžių prisiminimus, juos papuošti nuostabiu
svajonės žiedu, surinkti senus liaudies padavimus, kad atgytų jų kerintis
grožis”.

Bet Baranauskui nebuvo lemta ilgai džiaugtis ta draugyste.
Neišbuvęs nė trijų mėnesių Sedoje, jis turėjo kraustytis į Skuodą. „Prieš
mano norą paskyrė mane Skuodo raštininku”,— guodžiasi poetas dienoraštyje.
Visur valsčiaus raštininko darbas buvo nuobodus: rašyti mokesčių ir
prievolių knygas, žiniaraščius, sudarinėti šaukiamųjų sąrašus, registruoti
ir tvarkyti raštus, priiminėti duokles ir mokesčius. Slėgė beteisė mažo
valsčiaus tarnautojo padėtis, atlyginimas buvo menkas — neužteko net
maistui ir aprangai. Visi tie nemalonumai Skuode dar ryškiau buvo jaučiami.
Apie tai Baranauskas kalba ir savo dienoraštyje: „Apleistas raštinės
darbas, dideli įsiskolinimai, griežta pasų tvarka, aukštesnių valdininkų
vienašališkumas priešiškomis įtemptomis aplinkybėmis, supainiotos
valstiečių prievolių sąskaitos, valsčiaus vyresnybės piktnaudžiavimas.
Valsčius didelis ir daug darbo reikalaujančios pareigos., daug valsčiuje
besipešančių grupių ir kitos nesuskaičiuojamos aplinkybės tarsi suplaukė į
vieną, iš kur audra po audros, smūgis po smūgio daužė mane ir visaip
nuodijo man ramybe ir sveikatą”. Stengdamasis išsivaduoti iš tų visų
nemalonumų, Baranauskas nukreipia žvilgsnį į kunigų seminariją.

Padedamas K.Praniauskaitės brolio, įtakingo dvasininko
O.Praniausko, ir kitų asmenų, poetas, įsigijęs Telšių bajoriškosios
mokyklos 4 klasių baigimo pažymėjimą, 1856 m. rudenį įstojo į Varnių kunigų
seminariją. Čia vyravo lenkiška dvasia, bet tarp klierikų buvo jaunuolių,
mylinčių savo kraštą ir savo kalbą. Prie tokių priklausė ir K.Kairys bei
P.Viksva, su kuriais Baranauskas greitai susidraugavo. Juos jungė
patriotiniai ir kultūriniai interesai. Visi trys jaunuoliai pasiryžo
lenkiškoje seminarijos atmosferoje tarpusavyje tekalbėti tik lietuviškai.
Baranauskui didelės įtakos turėjo ypač K.Kairys. Jam dedikuotuose
eilėraščiuose Baranauskas apie savo bičiulį atsiliepia labai pakiliai.
„Broli Klemensai,— rašoma poezijos rinkinio įraše,— Tavo jaunuoliška dvasia
ir Tavo tyki daina skamba tokiu taktu, kad nuostabi gaida, tyli ir
virpanti, iš krūtinės išblaško pasaulio smūgius. Ir mano sielą
patraukia.” Baranauskas džiaugėsi K.Kairio draugyste ir troško su juo
kasdien bendrauti. Varniuose Baranauskas palaikė ryšius ir su lietuvių
kalbos puoselėtoju A.Kašarausku. Šio prašomas, Baranauskas užrašinėjo
Anykščių apylinkių liaudies dainų melodijas.

Seminarija turėjo gausią biblioteką. Poetas daug skaitė, brendo jo
talentas, kuris greitai buvo kitų pastebėtas. M.Valančius paprašė parašyti
giesmių aukštaičių tarme jo leidžiamam giesmynui. Baranauskas sukūrė
penkias giesmes. Čia subrendo ir reikšmingiausi jo kūriniai „Dainų dainelę”
bei „Anykščių šilelis”.

Baigęs Varnių kunigų seminariją, Baranauskas, kaip gabus
jaunuolis, J.Dovydaičio, kuris tuo metu buvo M.Valančiaus sekretorius,
iniciatyva 1858 m. buvo pasiųstas studijuoti į Peterburgo dvasinę
akademiją, kurią baigė 1862 m.

Dvasinės akademijos siųstas, Baranauskas 1863 – 1864 m. buvo
išvykęs į užsienį gilinti studijų Miuncheno, Liuveno ir Romos
universitetuose. Atostogaujantį Insbruke, jį pasiekė žinia apie 1863 m.
sukilimą, kuriame dalyvavo poeto broliai Jonas ir Anupras. Už dalyvavimą
sukilime jie buvo ištremti į Sibirą, iš kur sugrįžo tik po 12 metų.
Susirūpinęs poetas rašė tėvams: „Tamstos man parašykit apie Joną, Anuprą ir
Steikūną, ar da negrįžo namuos. Tamstos ar da gyvi krutat?!! Būkit sveiki,
tik kepkit visus obuolius, ba čėsas nesveikas”. Obuoliais Baranausko tėvai
vadinę sūnaus eilėraščius. Poetas, dėl jų nerimaudamas, šiame laiške prašo
juos sudeginti. Bet motina juos išsaugojo, visą sukilimą nešiodamasi
užantyje. Iš tolesnių šio laiško žodžių galima spręsti, kad poetas pritarė
sukilimui. Yra žinių, jog buvo lietuviškai parašęs net atsišaukimą į savo
tautiečius, tik nuodėmklausiui įsakius, jį įmetės į ugnį. Poetą, be abejo,
sujaudino ir žinia apie jo artimiausio bičiulio K.Kairio ištrėmimą į Sibirą
ir tragišką mirtį. Baranausko nuotaikos 1863 m. sukilimo laikotarpiu
atsispindėjo eilėraštyje „Ko gi skaudžia man širdelę”. Į Peterburgą
Baranauskas grįžo 1865 m. ir buvo paskirtas akademijos dėstytoju. Bet jo
pažiūros nepatiko akademijos vadovybei, ir tais pačiais metais jis grįžo į
Lietuvą. Čia buvo paskirtas Kauno katedros vikaru, o nuo 1867 m. kunigų
seminarijos profesoriumi: Baranauskas dėstė įvairias teologines
disciplinas, o vėliau ir lietuvių kalbą. Pats jis ėmėsi lietuvių kalbos
tyrinėjimų, sudarė savo rašybos sistemą, pagrįstą garsų kilmės principu.
Baranauskas pripažino, kad rašyba turi būti bendra, o šnekėti siūlė
tarmiškai. Savo tarmių studijomis Baranauskas padėjo pagrindus lietuvių
dialektologijai. Jis buvo ir pirmasis lietuviškų gramatikos terminų
kūrėjas.

1884 m. Baranauskas buvo paskirtas Žemaičių pavyskupiu. Šiuo metu
jį buvo vergte pavergusi matematika. Laiške H.Vėberiui guodėsi, kad
matematika „loskos” neprašanti, „prisispyrusi speičia, ir gan — nors tu kur
gyvas dėkis”. Aprašydamas skaičiavimus, pastebi, kad „kruvina buvo procia”.
Šioje srityje būdamas savamokslis, didesnių atradimų nepadarė. Bet ir čia
minėtinas kaip lietuviškų matematikos ir ypač geometrijos terminų kūrėjas.
1897 m. Baranauskas buvo paskirtas Seinų vyskupu. Atliekamu nuo pareigų
laiku jis atkakliai dirbo, vertė į lietuvių kalbą bibliją. Baranauskas mirė
1902 m. lapkričio 26 d. askezės ir fizinių negalavimų išsekintas.

Asmenybė. Maironis apie Baranauską sakė, kad „buvo tai vyras
aukšto ūgio, gilaus mokslo, tvirto būdo, geležinės valios. nepaprastai
gabus”. Vienas ryškiausių Baranausko asmenybės bruožų yra atkaklumas ir
valingumas. Tos charakterio ypatybės pasireiškė ir smulkmenose, ir
dideliame darbe. Jis, dar Rumšiškių mokinys, žaisdamas sniego gniūžtėmis,
atsilaikė vienas prieš visą būrį, kai kiti išbėgiojo. Vainute Baranauskas
atkakliai pasipriešino kontrabandininkams, nors už tai ir teko jam
nukentėti. ,,.Mečiausi į visas puses, su įkarščiu įrodinėjau jų
niekšingumą ir tuo kai ką sutramdžiau., atskleidžiau jų nusikaltimus”,—
rašė Baranauskas tėvams. Atkaklumą jis parodė ir Skuode, pats save
gindamas. Pagal poeto brolio Anupro pasakojimą, Skuodo viršaitis Vilgockis,
negaudamas iš raštininko kyšių, buvo pradėjęs prie jo kibti ir kartą
norėjęs jį rykštėmis nubausti. Viršaičio lieptas, Baranauskas buvo jau
nusimetęs švarką. Tik paskutinę akimirką viršaitis atlyžęs, kai Baranauskas
jau buvo betraukiąs peilį.

Valingai jis siekė mokslo — labai gerai baigė Varnių kunigų
seminariją. Baigdamas Peterburgo dvasinę akademiją, vienintelis iš savo
mokslo draugų gavo pirmojo laipsnio atestatą ir teologijos magistro
laipsnį. Dėstydamas Kauno kunigų seminarijoje, Baranauskas atsidėjo
lietuvių kalbos tyrinėjimams, vėliau atkakliausiai pasinėrė į matematikos
pasaulį. Senatvėje dėl fizinių negalavimų tegalėjo dirbti klūpsčiomis, bet
atkakliausiai vertė į lietuvių kalbą bibliją.

Baranausko vidinis pasaulis buvo turtingas ir sudėtingas. Nuo pat
jaunystės jis įprato save stebėti ir analizuoti. Jau Rumšiškių mokykloje
aštuoniolikametis jaunuolis svarstė, kokia esanti gyvenimo prasmė, jei jis
nejaučiąs jokio malonumo gyventi. Jis klausė savęs, kas yra laimė, ir
atsakė, kad nieko daugiau nematąs pasaulyje, tiktai blyškius žiburėlius, į
kuriuos žmonės taip uoliai veržiasi. Kas pirma atrodę laime, dabar jam tesą
tiktai tušti sapnai. Bet tai ne pesimistiniai svarstymai. Juos kėlė
prasmingesnio, turtingesnio gyvenimo ilgesys. Baigdamas aštuonioliktus
metus, Baranauskas sau linki „laimės, bet ne tos laikinos, o anos amžinos”,
linki sau sielos laisvės arba kad protas valdytų pats save, visas aistras
ir geidulius. Tas sielos nerimas, svarbiausias kūrybos variklis, buvo
būdingas Baranauskui visą gyvenimą. Vainute jis nerimavo dėl ateities, dėl
žmogaus dvasinių sugebėjimų ribotumo, dėl nepakankamo valingumo atsispirti
gyvenimo blogiui. Net senatvėje, kai jis jau buvo įtakingas dvasininkas ir
turėjo didelį autoritetą, dvasinis nerimas jo neapleido. 1884 m. H.Vėberiui
jis rašė: „Ir aš kaip tas žolynėlis, tarpu erškėčių ir dagilių išžėlęs,
vargstu, kartais suvaitoju, dažniaus savo skaudulį tarpu keturių sienų
nubraškinu. Dėl to ir kito sopulį numanau, ir draug man sopa.”

Baranausko vidinio pasaulio turtingumą rodo ir jo dvasinio
gyvenimo intensyvumas bei interesų platumas. Jis nuo pat jaunystės daug
skaitė. Skaitymą Baranauskas laikė „mieliausia pramoga”, atkakliausiai
veržėsi į mokslą. Jau senatvėje Baranauskas rašė: „Mokslą gi mėgiu, noriu
jo, ieškau kiek išgalėdamas ir dėl to džiaugiuos, tiesos žodį užgirdęs.”
Iš labiausiai jo mėgstamų poetų minėtini: A.Puškinas, M.Lermontovas,
I.Krasickis, kurį jis yra pavadinęs poetų kunigaikščiu, J.Slovackis,
A.Mickevičius. „Vėlinių” III dalį Baranauskas slapta nusirašinėjo Varnių
kunigų seminarijoje, o „Pono Tado” ištisus puslapius mokėjo atmintinai.
Poetas turėjo gražų balsą, jaunystėje buvo nepakeičiamas pakasynų
giesmininkas. Buvo jis pramokęs ir muzikos bei galėjo užrašyti dainų
melodijas. Be to, poetas dar domėjosi daile, vėliau, jau būdamas
dvasininkas,— kalbotyra, matematika. Baranausko interesų platumą rodo ir jo
laiškai. Jis palaikė ryšius su žymiais rusų kalbininkais J.Boduenu de
Kurtenė, A.Aleksandrovu, J.Grotu, A.Byčkovu, su vokiečių mokslininkais
A.Šleicheriu ir H.Vėberiu, su lenkų filologu J.Karlovičiumi, su latvių
etnografu ir kalbininku J.Kuznecovu, su lietuvių kultūros veikėjais,
mokslininkais ir literatais: A.Kašarausku, S.Didžiuliu, J.Dovydaičiu,
F.Kuršaičiu, J.Zauerveinu, J.Juška, A.Dambrausku-Jakštu, E.Volteriu ir kt.

Baranauskas buvo jautrus žmogus. Jis sielojosi dėl savo nesėkmių,
skriaudų, įžeidimų, artimųjų bėdų. Tai atsispindi iš jo dienoraščio, laiškų
bei asmeninio pobūdžio lyrikos, kur gausu tiesiogiai reiškiamų jausmų. Ypač
jausmingai aprašomi atsiskyrimai su tėviške, artimaisiais: „Prieš saulėtekį
išvažiuoju, griaudžiai atsisveikinęs, širdis man iš skausmo plyšta,
jokiomis priemonėmis negaliu sulaikyti dviem upeliais besiliejančių ašarų”.
Arba kitoj vietoj jis rašo: ,,Mano vaizduotė buvo išmušta iš proto vėžių,
kupina svajonių, ji aplėkė Anykščių apylinkes ir ten nuo pat vaikystės
praleistas visas valandas. Širdis smarkiai plakė tėvų meile”. Baranauskas
sielojosi ir dėl savo bičiulių likimo. Jo laiškuose, rašytuose H.Vėberiui,
gausu nuoširdžiausio rūpinimosi bičiulio sveikata, tarnyba, moksline
veikla. Viename laiške jis prašė: „Atsiųsk man keturis žodžius: 1. gyvas,
2. sveikas, 3. gromatą apturėjau, 4. nepykstu. Man tie keturi žodžiai, kaip
tam pavytusiam žolynui gausi rasa, širdelę atgaivins.”

Visą gyvenimą Baranauskas buvo augte suaugęs su gamta. Iš
dienoraščių ir korespondencijos matyti, kaip jis nuo pat vaikystės mėgo
gamtą, kaip mokėjo ją stebėti ir įsijausti į jos paslaptis. Jo dienoraštyje
aprašoma kiekvieno mėnesio gamta. Štai birželio keliami įspūdžiai:

Prabėgo maloniais kvapais dvelkiantis birželis ir dingo kaip
vasaros migla. Rytai kvepia sidabrine rasa, ir groja laumžirgis žolėje.
Švelniai taškendamas sidabrinėmis bangelėmis, puikiame slėnyje šnara
upelis, ir čiobreliuose dūzgia bitutė, ir noksta derlios javų varpos. Ir
vasaros grožybes jau matau.

Visą savo gyvenimą poetas mėgo būti gamtoje. Laiške H.Vėberiui
kalba apie dažnus pasivaikščiojimus: „Sveikata mano vis buvo gera; tik šią
vasarą ėmiau per daug vaikščioti, ūmai ir ilgai eidamas, per ravus
peršokdamas, gavau trūkį.” A.Vienuolis savo atsiminimuose pasakoja apie
kasdienines vyskupo keliones į mišką.

Baranauskas buvo labai susijęs su liaudimi. Jis be galo vertino
liaudies moralę, jos dvasinę kultūrą. „.Visados mintys skrieja prie
vienos ribos,— sakė jis,— kad ir kaip pradėtum tyrinėti. O ta riba arba tas
centras visada yra darbštaus kaimo artojo luomas. Ar gali būti, o
Mielieji Tėveliai, didesnis malonumas ir laimė pasaulyje, kaip turėti gryną
sąžinę? Garbingas kaimietis niekados jos nesuterš.” Jis labai mėgo
lietuvių liaudies dainas. „Reta svieto giminė turi tokią daugybę taip
gražių dainų, kaip lietuvinykai. Iš tų dainų pasirodžia gražybė jausmų,
apsiėjimų ir viso lietuvių gyvenimo. Senobiškosios dainos yra tai skarbas
brangiausių perlų, per tiek amžių surankiotas ir užlaikytas”,— rašė
Baranauskas J.Juškai. Per atostogas pats poetas rinko tėviškėje dainas,
pasakas, raudas, į tautosakos rinkimo darbą stengėsi įtraukti ir kitus. Jis
labai brangino liaudies gyvąją kalbą. „Kiekvienam lietuvinykui,— sakė
Baranauskas,— savoja tarmė labai brangi. Kas kita knyga, kas kita burna:
knygoje kalba pusiau apmirusi; burnoje gi visa gyva. Kalba ne po knygas
guli, bet žmonių burnoje tarmių upeliais teka ir, gyva būdama, pamažėl dyla
ir mainos”. Lietuvių kalbą jis tyrinėjo ir būdamas Žemaičių pavyskupiu.
H.Vėberiui jis tada rašė: „.Ar šiokį, ar tokį darbą turėsiu, vis
lietuviškos kalbos nepamesiu”.

Baranausko suaugimas su savo gimtuoju kraštu, liaudies bei jos
dvasinės kultūros meilė turtino poetinį talentą ir Baranauską įgalino
sukurti labai idėjiškus ir meniškus kūrinius.

Baranauskas buvo sudėtinga asmenybė. Jaunystėje poetas užjautė
liaudį, brangino jos dvasinę kultūrą, karštai kovojo dėl gimtosios kalbos
ir tautinės kultūros teisių. Jo socialinės ir politinės pažiūros buvo gana
radikalios. Vėliau, Baranauskui užimant vis aukštesnius dvasininko postus,
jo demokratiškumas pamažu nyko. Akademinėje lietuvių literatūros istorijoje
rašoma, kad, tapęs „aukštu dvasininku, visuomeninėmis pažiūromis
Baranauskas vis labiau sutapo su feodaline sulenkėjusia dvasininkijos
viršūne, atitrūko nuo lietuvių liaudies, virto užkietėjusiu unijinių ryšių
su feodaline Lenkija šalininku, stropiausiu katalikų bažnyčios interesų
gynėju. buvo nusistatęs net prieš lietuvių interesus nacionaliniame
judėjime”. Dar priešiškiau jis žiūrėjo į liaudies socialinio ir
nacionalinio išsivadavimo kovą. Tie ideologiniai prieštaravimai
atsispindėjo ir Baranausko kūryboje.

Ankstyvoji kūryba lenkų ir lietuvių kalba. Baranauskas savo
dienoraštyje rašė, kad pradėjęs eiliuoti nuo 1849 m. Pirmaisiais kūriniais
laikytini eiliavimai, kuriais jis atsikirsdavęs į bendraamžių ar namiškių
erzinimus. Kai vaiką erzindavę už nevikrumą, apsileidimą, vadindami
„nevaleika”, „smalaūsiu”, tai jis atsikirsdavęs:

Oi tu smala, smalaūsi,

Kam tu gaudai mano žūsį?

Mano žūsis tiktai viena,

O tu gaudai trečia diena.

Rumšiškėse Baranauskas rašo daugiausia lenkiškai. Čia jis eiliuoja
laiškus tėvams, sveikinimus, eilėmis apmąsto savo likimą, aprašo metų
laikus, Nemuno potvynį. Jau ir šioje pačioje ankstyviausioje poeto kūryboje
pastebimas talentas: laki fantazija, gebėjimas poetiškai įprasminti net
buitiškiausius tikrovės reiškinius, vaizdingas žodis ir frazė. O eilėraštis
„Nemuno potvynis Rumšiškėse” parašytas su švelniu humoru. „Pakilo vanduo ir
visai užliejo mūsų namus. Reikėjo būtinai bėgti. Pasivėlinęs Sovickis vos
suspėjo pasprukti. Jam prisiėjo gerokai pavargti, iki nusikasė prie
tvoros. Aimanavo, laikydamasis tvoros, ir nedrįso kapstytis į krantą.
Geraširdis Novachovskis jį ištraukė už ausų. Eičinas lakstė po sodą,
pametęs savo pinigus, nusiminęs ir apsiraudojęs. Kitados puikus veidas
visai pamėlynavo. Mokiniai, matydami, kad neišvengs bėdos, vanduo nuneš
jų skryneles, plūduriuodami vandenyje, vargšai, arba ropodami kaip vėžiai,
skryneles nukilojo nuo suolų ir sunešiojo į palėpę”.

Baranauskui raštininkaujant Vainute, Raseiniuose, Sedoje ir
Skuode, lenkiška jo poezija taip pat daugiausia buvo proginė: sveikinimai,
poetiniai laiškai, dedikacijos. Susipažinęs su K.Praniauskaite, jis pradėjo
galvoti apie kūrybos prasmę, ketino broliams „atgaivinti tolimus mirusių
amžių prisiminimus, juos papuošti nuostabiu svajonės žiedu”. Lyriškumu ir
nuoširdumu iki sentimentalumo išsiskiria atsisveikinimo su namiškiais bei
K.Praniauskaitei skirti eilėraščiai. Šiuo laikotarpiu poetas pradeda
improvizuoti. „Visiems pritariant, aš pirmąkart gyvenime išdrįsau
pasakyti. šviežiai mintyse sudėtą, neparašytą eilėraštį”,— užrašo jis
dienoraštyje. Netrukus Baranauskas pradėjo rašyti ir lietuviškas eiles.
1853 m. spalio mėn. poetas dienoraštyje jau pažymėjo: „Rašau lietuviškai
eilėraštį, antrašte Šventoja, arba Šventupis”. Eilėraštis neišliko.
Spėjama, kad gal tai esąs toliau aptariamas „Saulėtekis”.

Varniuose poetas vis daugiau rašė. Lygiagrečiai su lenkiškomis
eilėmis jis parašė ir lietuviškų giesmių bei poetinių laiškų. Paminėtini du
jo laiškai, skirti K.Kairiui. Iš jų matyti jauno poeto platėjantys
visuomeniniai interesai. Viename laiške pranašaujama lietuvių kalbai ilga
ateitis, primenamos lietuvių kovos su kryžiuočiais. Simbolizuodamas Lietuvą
medžiu, poetas sako:

Stuobriu stovi tėvynė.—

Čia suklupo galiūnai.

Kitame laiške aukštinami bičiulio nuopelnai kalbotyrai. Pirmasis
poeto bandymas lietuviškai apdainuoti gimtojo krašto gamtą buvo eilėraštis
„Saulėtekis”, kurio poetinė nuotaika jau aiškiai rodo būsimąjį „Anykščių
šilelio” autorių:

Rugiai žaliuoja, ir miškai išsprogę,

Sidabro rasa lapeliai sagyti.

Teka per pievas upeliai rangyti.

Kregždė ir žvirblis apleido pastogę.

Su „Anykščių šileliu” šį eilėraštį sieja ir tai, kad poetas,
džiaugdamasis gamta, prisimena dvaro išnaudojamų žmonių skurdą.

„Dainų dainelę”. Šiame 1857 m. parašytame 24 posmų romantiniame
eilėraštyje poetas išreiškė protesto nuotaikas prieš pat baudžiavos
panaikinimą. Čia smerkiama feodalinė santvarka:

Amžiai sukako, kaip seniai sako,

Ir kitaip virto Lietuva:

Augo didžiūnai, augo galiūnai,

Žmonės vergijon pakliuvo.

—————————–

Miškai išgriuvo, medžiai supuvo,

Ir nuogi laukai atliko;

Žėlimas pievų ir brąsvos javų

Kasmets nualo, išnyko.

Iš socialinės priespaudos kilusios ir visos žmonių nelaimės:

Žmonės prispausti pradėjo jausti

Dažnai ir badą, ir marą.

Bet į ateitį poetas žiūri optimistiškai:

Štai diena aušta, naktis išlaužta

Nyksta tarp prastų žmonelių.

————————————-

Ūžia šileliai, kriokia upeliai

Ir kalnai staugia tarp vėjų;

Pievos žaliuoja, girios linguoja —

Auklėja kelio vedėją.

Kūrinyje reiškiama meilė gimtajam kraštui, prisimenamos senosios
Lietuvos girios, su kuriomis buvo augte suaugę žmonės:

Kalnai ant kalnų, ė ant tų kalnų

Kalnai ir maži kalneliai.

Tenai Lietuva per amžius buvo,

Kaip sako mūsų seneliai.

 

Ten miškai snaudė, ten meškas gaudė

Kasdien lietuviai nuo seno.

Ūžė, braškėjo medžiai nuo vėjo

Ten, kur lietuviai gyveno.

 

Ant smėliakalnių, ant piliakalnių

Ąžuolai švęsti kerėjo,

Ir tie dievaičiai, kuriuos žemaičiai,

Kuriuos lietuviai turėjo.

Šio eilėraščio vaizdai, nors ir susipynė su religiniais jausmais,
išreiškė liaudies protestą prieš feodalinę priespaudą, didingos praeities
ir skurdžios dabarties kontrastas skatino svajonę apie tokį gyvenimą, kai
„nebus ponų ir dvarų”. Kūrinys savo idėja ir artima tautosakai raiška
atitiko liaudies nuotaikas, užtat žmonės jį dainavo kaip liaudies dainą.

„Anykščių šilelis” buvo sukurtas per 1858 ir 1859 m. vasaros
atostogas Anykščiuose. Maironis jį pavadino tikru mūsų poezijos perlu.
V.Mykolaitis-Putinas iškėlė didelę poemos reikšmę, aukštą literatūrinį
lygį. Jis sakė, kad šis kūrinys „spinduliuojąs XIX a. lietuvių
literatūroje.”

Poema pirmą kartą buvo išspausdinta 1860 ir 1861 m. L.Ivinskio
kalendoriuose. Jos tekstas turėjo 322 eilutes. L.Ivinskis, kūrinį
redaguodamas, Baranausko rytietybes pakeitė žemaitybėmis. Nors ši
publikacija ir turi trūkumų, bet ji yra reikšminga tuo, kad išvedė poemą į
žmones.

Antrą kartę „Anykščių šilelį” publikavo čekų filologas prof.
L.Geitleris 1875 m. Ruošdamas poemą spaudai, Baranauskas iš esmės poemos
netaisė, o tik atstatė kai kuriuos L.Ivinskio pakeistus žodžius. Leidėjui
jis nusiuntė du kūrinio tekstus: tarminį ir perrašytą naująja savo rašyba.
Baranauskas pageidavo, kad poema būtų paskelbta naująja rašyba, nes
norėjęs, kad „mokyti vyrai regėtų”, kokia dabar esanti jo rašyba.
L.Geitleris neišpildė autoriaus prašymo ir paskelbė tarminį tekstą, nes
pirmiausia jam rūpėjo šiuo kūriniu iliustruoti rytiečių tarmę.

Trečią kartą poemą išspausdino vokiečių filologas H.Vėberis 1882
m. leidinyje „Rytų Lietuvos tekstai.” („Ostlitauische Texte.”). Tai
buvo pirmas visas poemos tekstas, turėjęs 342 eilutes. Baranauskas papildė
poemą dešimčia eilučių apie Puntuką, aštuonių eilučių epizodu apie
kučmeistrą ir įterpė šias dvi eilutes:

Visos buvę viršūnės vienybėn suspynę,

lietuvnykų širdys į vieną tėvynę.

Perrašydamas kūrinį naująja savo rašyba, poetas jį gerokai
redagavo. 1882 m. leidimo „Anykščių šilelio” tekstas yra laikomas
autoriniu. Juo rėmėsi visi vėlesnieji poemos leidėjai.

Genezė. Nusakant „Anykščių šilelio” parašymo aplinkybes, kartais
teigiama, kad Baranauskas savo poema norėjęs atsakyti Varnių kunigų
seminarijos retorikos dėstytojui, šiurkščiai atsiliepusiam apie lietuvių
kalbą. Tai tik dalis tiesos. „Anykščių šilelį”, tą poeto sugeltos širdies
skundą, subrandino sudėtingos gyvenimo aplinkybės. Lietuvių liaudis kentė
ne tik socialinę, bet ir tautinę priespaudą, kuriai palaipsniui vis labiau
priešinosi. Tie prieštaravimai labai ryškiai susikoncentravo Varnių kunigų
seminarijoje, kurioje prieš lenkiškąją atmosferą, prieš Lietuvos istorijos
ir lietuvių kalbos niekinimą kilo tautiniu atžvilgiu susipratę jaunuoliai.
Baranauskas, kilęs iš liaudies ir keletą metu dirbęs valsčių raštinėse,
bendravęs su liaudimi, tuos prieštaravimus ypač akivaizdžiai jautė. Jie ir
kurstė poeto sieloje protestą prieš gimtosios kalbos niekintojus.

Baranauskui, be abejo, turėjo poveikio vis labiau aktyvėjanti
lietuvių inteligentų veikla. Jis palaikė ryšius su M.Valančium,
J.Dovydaičiu, A.Kisarausku, skaitė S.Daukanto veikalus. Vėliau laiške
H.Vėberiui skundėsi, kad čekų kalbininkui L.Geitleriui paskolinęs „ant
keleto nedėlių” Daukanto „Būdą senovės lietuvių”, bet šis knygos
nesugrąžinęs. Laiške „Aušros” redakcijai Daukanto veiklą jis labai vertino
ir sakė, kad „didžiausioji garbė Daukantui yra jo triūsas, jo ištrivojimas
ir apieravojimas visų materiališkų ir morališkų sylų už lietuvystės labą”.
Baranauskui įtakos turėjo ir lenkų romantikų A.Mickevičiaus, J.Slovackio,
J.Kraševskio lietuviškosios tematikos kūriniai. Kai kurie „Anykščių
šilelio” vaizdai turi tiesioginį ryšį su „Pono Tado” peizažais. Pavyzdžiui,
poemoje yra tokios eilutės:

Čia kazlėkai pakrūmėm ant piemenų tako,

Tartum kupkeliai kniūpsti, kaip Mickevičius sako.

O prieraše Baranauskas pažymi, kad „Lietuvnykas Adomas
Mickevičius, lenkų giesminykas, gražiai aprašė mūsų miškų grybus giesmėje
„Pan Tadeusz”.

Parašyti poemą Baranauską skatino ir gimtojo krašto gamtos grožis.
Anykščių šilelis, kurį apdainavo poetas, yra gražus miškas. Per jį teka
Šventoji. Jam jaukumo teikia raižytas reljefas, proskynos, versmės ir
upeliai, miško pakraštyje stūksąs vienas didžiausių Lietuvos akmenų
Puntukas. Dar ligi šių dienų anykštėnai pasakoja legendas apie
įspūdingesnes miško vietas — Šlavę, Marčiupį ir kitas. Kai valdžia iš
žmonių atėmė mišką, jie jautė didelę nuoskaudą. Pats Baranauskas ragino
namiškius ir visą apylinkę rašyti dėl to skundą Valstybinių turtų rūmams.
Poemos vaizdus su konkrečiu gyvenimu sieja ir poemos prierašai. Viename jų
aiškinamas šilelio likimas: „Nuo 1845 m. Anykščių šilelį nuo žmonių atėmė
ant skarbo ir po tam dalimis kas metai davė karališkiems žmonėms iškirsti.
Kučmeistras negalėdavo niekam medžių pardavinėti, bet paslapčiomis
pardavinėdavo. Anykščių vaitą Samulį Ignatą, apskundusį vyresnybėms už
tatai, kučmeistras Ozerskis. taip labai priplakė 1846 metuose, kad šis
keletą mėnesių sunkiai sirgo”. Pagaliau poeto glaudų ryšį su gimtinės gamta
rodo laiškai ir dienoraštis. Iš meilės savo kraštui bei liaudžiai „išaugo”
„Anykščių šilelis”.

Poetinis turinys. „Anykščių šilelio” poetinis turinys yra platus
ir gilus. Jį sudaro ne vien Lietuvos miško vaizdai, gamtos grožio
atskleidimas, ne vien paties poeto pažiūros, jausmai, bet ir visos liaudies
dvasinės vertybės, jos pasaulėvaizdžio turtingumas, didelė vidinė kultūra,
intelektas bei kūrybingumas. Poemoje taip pat atgyja dramatiškiausi
Lietuvos istorijos faktai: karų, badmečių ir maro laikai, baudžiavos
jungas, carizmo smurtas, nerimą kelianti vertelgiškos epochos pradžia.

Anykščių šilelio grožis vaizduojamas labai pastabiai.
Atskleidžiama miško gyvenimo įvairovė: augmenija, gyvūnija, spalvos,
kvapai, garsai. Čia matome gūdžias tankmes ir saulės nužertas palaukes,
mišką įvairiu metų ir paros laiku. Poetas „spalvotais” žodžiais
jautriausiai tapo miško gyvenimo nuotaiką pavasarį, vasarą, rudenį ir
žiemą:

Kai kožna burbuolytė išsprogsta, suskyla,

Kai žiedų varške šakos obelų pražyla,

Kai pervasar žaliuoja tamsaus šito šone,

Kai rudeniop lapeliai geltoni, raudoni

Tartum krauju Marčiupio pakalnes aptraukia

Ir kai pliki stabarai pavasario laukia.

Baranauskas miško vaizduose akcentuoja malonų, džiaugsmą keliantį
įspūdį. Poetas gėrisi minkštučiukais samanų patalais, uogienojais,
keliančiais juodas, raudonas uogas, marguliuojančiomis grybų sodybomis,
žole barzdotais krūmais, dangų remiančiais miško medžiais. Jis junta
glostantį vėjelio prisilietimą, šilto, kvapnaus oro bangas, įsiklauso į
slėpiningą vidurnakčio tylą, girdi pavienius garsus ir maloniausius jų
derinius:

Tie visoki balseliai taip krūvon suplaukia,

Tartum kožnas lapelis čilba, kliauga, šaukia.

„Anykščių šilelyje” jutiminio pasaulio atspindys organiškai
derinasi su poeto subjektyvių nuotaikų, emocijų išraiška. Poetas liūdi,
nerimauja arba gėrisi, džiaugiasi, kūrinio vaizdus nuspalvina giedra
ramybe. Įžanga, kurioje kalbama apie išnaikintą mišką, nykią dabartį,
prasideda liūdna, elegiška inversija:

Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!

Ir čia pat prisiminęs senąjį ir didingą mišką, poetas kalba
retoriniais klausimais. Jis pasigenda miško puikybės, ramaus ūžimo, lapelių
šlamesio, paukščių čiulbėjimo. Ir staiga — neviltis:

Visa prapuolę; tik ant lauko pliko

Kelios pušelės apykreivės liko!..

Nerimas dėl nuniokoto miško ne tik jaučiamas iš nupiešto vaizdo,
bet ir tiesiai pasakomas: „taip neramu regis”.

Prisiminimuose apie miškus poeto džiaugsmas, veržte veržęsis
vaizdais ir spalvomis, vėlgi konkrečiai apibūdinamas: „akį veria”,
„linksmina dūšią”, „užu širdies tveria”, „vis gražu”, „vis miela”, „vis
linksma”, „vis ramu”.

Regimuosiuose vaizduose jausmai reiškiami santūriai, vyrauja rami,
giedra nuotaika. Poeto gėrėjimasis suvokiamas iš gamtos reiškinių
poetizavimo, perteikto gausiomis stilistinėmis figūromis. Pasigirstantys
deminutyvai šildo tapybiškus vaizdus, poemą suartina su liaudies poezija.

Poetui mišką jaučiant visa esybe, jausmas veržiasi galingai, visa
jėga:

Ė, kvėpimas, jau ką gi! Čia sakais pušelių,

Čia vėjelis dvelkteli su kvapu žiedelių:

Jauti pievos dobilą, baltą ir raudoną.

Jauti ramunes, čėbrus — žoleles dirvonų;

Jauti iš juodo kapčiaus skruzdėlyno kvapą,

Ir iš medžių, iš skujų, iš šiškų, iš lapų

Vis kitoki kvėpalai: kaip vėlelis dvelksi,

Kožno karto kitokiu kvapu užsivelgsi.

Džiaugsmingas sušukimas („Ė kvėpimas, jau ką gi!”), dvylikos
skirtingiausių kvapų išskaičiavimas vienu atsikvėpimu, žodžio „jauti”
kartojimas eilučių pradžioje, prielinksnio „čia” kartojimas sakinio
pradžioje, o „iš” — pabaigoje perteikia tarsi trūkčiojantį, nervingą kalbos
pobūdį, išreiškiantį didėjantį susijaudinimą. „Ė tik širdį griaudžia”,—
pagaliau suaimanuoja poetas, perteikdamas tą jausmą, kuris kyla, geriant
gaivius vasaros kvapus.

O vaizdo emocingumo viršūnė pasiekiama apdainuojant vidunakčio
tylą. Poetas čia liete susilieja su gamta ir girdi tai, ką tegalima tik
jausti:

Vidunakty taip tyku,— kad girdi, kaip jaunas

Lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas;

Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa,

Kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta.

Lyrinis apmąstymas išreiškiamas ilgu ir nesibaigiančiu palyginimu.
Atskiros jo pakopos laipsniškai rodo vis kylantį jausmą. Vietoje jungiamųjų
žodžių atsirandančios loginės pauzės žymi didėjančią vidinę įtampą.

Vidurnakčio tylos keliamą nuotaiką išblaško auštantis rytas,
dienos gyvenimui atbundančios gamtos garsai. Ilgus palyginimus keičia
trumpi klausiamieji sakiniai ir tokie pat atsakymai. Visi klausiamieji
sakiniai sutvarkyti anaforiškai, visi sudaro sintaksinius paralelizmus.
Tokie pakartojimai teikia kalbai retorinio pakilumo, perteikia džiaugsmingą
nuotaiką, kuri pamažu vėl rimsta ir pereina į skausmingą praeities
prisiminimą:

Ai būdavo, būdavo iš mūsų šilelio

Didžiausio patogumo, gražaus ramumėlio!

Gamtos gyvenimo pulsavimas ir žmogų užplūstančios jausmų bangos —
tai žmogaus ir gamtos vienovė. Lyriškuose, nuotaikinguose gamtos vaizduose
„pasėjamas” ir „išauginamas” apibendrinimas: liaudis, tauta, žmogus yra
neatsiejama tos pačios gamtos dalis. Sudėtingas liaudies dvasinis gyvenimas
atsispindi prisiminimuose apie lietuvių ir miško bendrą dalią:

Sunkioj dienoj duodavęs slaptus nuo baisybių,

Liūdnoj dienoj paveikslą visokių ramybių,

Linksmoj dienoj daugumą visokių gražybių,

Kožnam mete dėl kožno — visokių gerybių.

Miškas žmogui teikdavęs tokią didelę ramybę, taip pakiliai jį
nuteikdavęs, kad džiaugsmo ašarą išspausdavo. Be miško lietuvių „dūšios”
džiūdavusios ir palengva skursdavusios. Liaudies žmogus taip buvo su gamta
suaugęs, jog miškas žadino ne tik tauriausius jausmus, bet ir kūrybines jo
galias:

Iš to, matai, ašaros ir atsidusimas,

Iš to šventos pajautos, iš to giesmės imas.

Liaudies žmogus ne tik naudojosi gamtos teikiamomis materialinėmis
gėrybėmis, bet mokėjo su didele meile ir pagarba rūpintis gamta ir ją
tausoti. Gamtos meilė jaučiama iš visos kūrinio dvasios ir pasakoma
tiesiai: lietuviai „su medžiais vis zgadoj gyvenę”, „nei vieno liemenio
nekirtę”, rūpestingiausiai auginę šilelį, „kasdien apvaikštinėjo kožną
pakraštėlį”. Pagaliau paprasto žmogaus pasaulėvaizdis dar labiau išryškėja
poemos potekstėje. „Jo paveikslas atsispindi poeto sugebėjime pajausti
turtingą gamtos spalvų žaidimą, pastebėti visais lapeliais šlamantį baltąjį
mišką, pavasariais žiedų varške pražylančias obelis, kaip nendres ir meldus
siūruojančias, kurių „liemuo liemenį plaka”, tankias, aukštas, lygutes,
geltonas kaip žvakes pušeles, išgirsti muziką miško aromatų dvelkime,
žvaigždelių plevenime, regėti spalvas miško garsų ir balsų skambėjime,
kuris poemoje atkurtas liaudiško sąmojo ir poetinio išradingumo kupinomis
onomatopėjomis, žodžiu, pajausti taip, kaip jaučia paprastas žmogus”.

Poemos turinį išplečia siužetiniai elementai, pasakojimas apie
miško naikinimą, apie sunkią liaudies dalią. „Anykščių šilelyje” skiriami
trys girių naikinimo etapai. Pirmieji. medžius ėmę „skinti” krikščionybės
nešėjai. Jie iškirtę labiausiai liaudies branginamus šventuosius miškus.
Kūrinyje šventieji miškai iškyla kaip dvasinio tautos gyvenimo vertybių
simbolis, siejami su liaudies kultūros likimu. Smerkdamas krikščionybės
nešėjus už miškų naikinimą, Baranauskas juos smerkė ir už dvasinį tautos
pavergimą.

Antrasis miškų naikinimo etapas prasidėjo su kapitalistinių
santykių raida. Poemoje parodoma, kaip palaipsniui kapitalizmas viską
naikino, viską, ką tik buvo galima iškeisti, keitė į pinigus:

Su ašarom pirmieji truputį praskynę,

Vaitodami jų vaikai taip gynė tėvynę;

Dūsaudami anūkai tuos miškus eikvoję,

Proanūkiai vežimais miestelin vežioję;

Po keturias dešimtis vežimų pardavę,

Džiaugdavęsi, ant dienos po muštinį gavę.

Medžiai, mat, iš daugybės visiškai atpigę.

Ir taip ilgai eikvoję, — net kolei pristigę.

Pagaliau šilelį galutinai išnaikino „kučmeisteriai”,
„liesvinčiai”, caro biurokratinės administracijos atstovai. Miško likimas
susisieja su liaudies likimu. Čia ataidi didžiausių liaudies nelaimių
atgarsiai, iškyla šiurpūs badmečio vaizdai:

Sunkios dienos atėję, žmonės badu mirę,

Samanas duonon kepę, žieves sriubon virę.

Dideliu tragiškumu persunktos eilutės, kuriose kalbama apie marą,
poeto žodžiais tariant, „pavietrį”. Tarsi liaudies skundas nuskamba žodžiai
apie carinių valdininkų savivalę ir smurtą: „.e žmonėms, kai verkė,
nasrus kamšė kulokais, kraujo klanan merkė.”

Siužetiniai elementai ne tik leido poetui išreikšti būdingesnius
krašto istorijos faktus bei sunkius baudžiavinės priespaudos padarinius,
bet ir padaryti plačius ir reikšmingus apibendrinimus. Miško naikinimo
vaizdais daromos aliuzijos į tautos gyvenimą, reiškiamas protestas prieš
socialinę ir tautinę priespaudą. Dideliu tragizmu alsuoja baigiamosios
poemos eilutės:

Ir giesmė nepabaigta: kai širdis susopo,

Ant dūšios labai sunku ir neramu tapo.

Mat, toj pati galybė, ką miškus sugraužė,

Širdį, dūšią apgriuvo. ir giesmę nulaužė.

Tai tiesioginis tautos ir poeto likimo apibūdinimas.

Kompozicija ir meninė struktūra. „Anykščių šilelio” kompozicija
yra nuosekli ir tobula. Poemą sudaro įžanga ir dvi dalys. Įžanga — tai
liūdnas dabarties peizažas. Pirmoji dalis skiriama praeičiai, kuri
vaizduojama pagal aiškų ir nuoseklų planą, apmestą jau įžangos pabaigoje —
„kur tik žiūri”, „kur tik klausai”, „ką tik jauti”. Antrąją dalį sudaro
šilelio naikinimo istorija. Abi dalys pakartojimais jungiamos su pradžia.
Pirmoji poemos eilutė, šiek tiek pakitusi, pasigirsta ir pabaigoje:

Ir liko šitie kalnai pliki ir kelmuoti.

O įžangos motyvas „Visa prapuolė.” kartojasi ir apibendrina
pirmąją dalį:

Dabar visa prapuolę. tik ant lauko pliko

Kelios kreivos, nuskurdę pušelytės liko.

Kartojama pabaigoje pirmoji eilutė teikia „Anykščių šilelio”
kompozicijai žiedinį pobūdį. Bet tai nėra paprastas teksto kartojimas.
Pabaigoje pasigirdusi įžangos eleginė nuotaika yra daug rūstesnė, joje
slypi poemos kontrastingas turinys, dramatiškas miško ir liaudies likimas.
Taip skaitytojas vėl grąžinamas į kūrinio pradžią ir verčiamas jausti
skausmingą miško, tautos bei liaudies ir menininko tragediją.

Vaizdų kontrastingumas yra svarbiausias poemos struktūros
principas. Praeities ir dabarties antitezė išauga, išsišakoja ir sudaro
poemos turinio branduolį. Praeities ir dabarties kontrastas jau suskamba
pačioje poemos pradžioje. Ypač kontrastingos yra „Anykščių šilelio”
nuotaikos: pasigėrėjimas, džiaugsmas eina lygia greta su ilgesiu, liūdesiu,
giedra ramybė su dideliu nerimu. Kontrastą sudaro poemos epo ir lyrizmo
elementai.

Sudėtinga yra poemos meninė struktūra. „Anykščių šilelyje”
darniausiai susilieja objektyvumas ir subjektyvumas, lyrizmas ir epiškumas,
emocingumas ir siužetiškumas. Čia objektyvios tikrovės atspindys organiškai
derinasi su poeto subjektyviais nusiteikimais, pažiūromis, emocijomis.
Pvz., šilelyje marguliuojantys grybai poetui asocijuojasi su sodybomis. Tai
subjektyvus regėjimas, kuris ir teikia vaizdui nepakartojamą savitumą.

Subjektyvusis pradas ryškesnis kalbant apie senovės girias:

Tai toks miškas traukęsis per Lietuvos žemę;

Visi plotai žaliavę pavėne aptemę;

Visos buvę viršūnės vienybėn suspynę,

Kaip lietuvnykų širdys į vieną tėvynę.

Girių siejimas su visuomeniniais reiškiniais yra toks subjektyvus,
kad leidžia tvirtinti, jog čia poetas kuria „išidealizuotą senovės ne tik
miško, bet ir žmonių gyvenimo paveikslą”.

Išorinės tikrovės vaizdai „Anykščių šilelyje” tėra tarsi kokie
atramos taškai, kurie padeda atsiskleisti poeto nuotaikų ir emocijų
pasauliui. Ramaus ūžimo, lapelių šlamesio, paukščių giesmių prisiminimas
įžangoje sužadina ilgesingą nuotaiką. Kalbant apie miško kvapus, išorinės
tikrovės reiškiniai mažai konkretinami, jie tėra reikšmingi tik tiek, kiek
padeda įsisiūbuoti pakiliam jausmui, kurį patiria mišku besidžiaugiantis
žmogus. Nedaug teskiriama dėmesio tikroviškai detalei ir kalbant apie
vidunakčio tylą. Čia viskas pajungta giliausio gamtos jausmo, susikaupimo
išreiškimui.

Dėl objektyviojo ir subjektyviojo prado dermės kūrinio vaizdai yra
lengvai suvokiami, iš karto pasiekia mūsų jausmus ir vaizduotę, žadina
asociacijas. Šis poetinio pasaulio aiškumas, paprastumas yra viena iš tų
kūrinio ypatybių, dėl kurių „Anykščių šilelis” taip giliai įstrigo į mūsų
liaudies sąmonę.

Poemoje neatskiriamai susipynę lyrizmas ir epiškumas. Pirmojoje
dalyje vyrauja lyrizmas, antrojoje — loginė epiškumo jėga. Bet epiško
pasakojimo yra ir pirmojoje dalyje, o antrojoje kartkartėmis prasiveržia
lyrinė gaida. Epiškai apibendrinami pirmosios dalies motyvai jos pradžioje.
Epiškai skamba antrosios dalies pradžia, kurioje lyriškai, emocingai
apibendrinama pirmoji dalis. Pagaliau regimieji pirmosios dalies vaizdai
turi daug epinės ramybės.

Tačiau Baranauskas niekur nėra šaltas stebėtojas ir vaizduotojas.
Jis aiškiai reiškia savo emocijas — džiaugiasi arba liūdi, gėrisi arba
piktinasi, pritaria arba smerkia. Antrosios dalies epiniai elementai taip
pat turi daug lyrizmo. Vaizduojama lakoniškai, pernelyg nedetalizuojant,
ryškiai emociškai nuspalvinant. Šilelio naikinimo vaizduose, ypač
kučmeisterio epizode, baigiamosiose poemos eilutėse pasigirsta dramatinė
gaida. Konkretūs, tikroviški, pagrįsti istoriniais faktais epiniai vaizdai
sukonkretina poemos turinį.

Siužetiškumo elementus poemoje sudaro vienur tam tikras
nuoseklumas, kylančios linijos (regimieji vaizdai), kitur — laipsniavimas
(vertelgiškas miško naikinimas), trečiu atveju — poelgių nuoseklus
išdėstymas (kučmeisterio epizodas), ketvirtu — padavimo turinio
papasakojimas (Puntuko aprašymas), penktu — tam tikrų ypatybių nuoseklus
išvardijimas (liepyno apibūdinimas). Siužetiškumo elementai teikia kūriniui
įvairumo, įdomumo, žadina asociacijas ir emocijas, papildo poemą naujais
vaizdais ir idėjomis, teikia pusiausvyros emocingumui.

Poemos vaizdų struktūrai būdingos kylančios linijos. Augmenija
pradedama vaizduoti nuo samanų, pamažu kylama į viršų ir baigiama dangų
remiančiomis pušimis. Kuriant garsų pasaulį, pradedama nuo vidunakčio tylos
ir baigiama miško siautimu. Kylančia liniją matome ir miško naikinimo
epizode. Vidinis kūrinio struktūros principas — kontrastingumas. Vaizdų
kaita susijusi su intensyviu jausmo bangavimu.

Įvairi yra atskirų vaizdų struktūra. Juos į visumą jungia forma,
spalva, judesys:

Uogienojai kaip rūtos kelmais kelmais želia.

Juodas, raudonas uogas išsirpusias kelta.

Regimas vaizdas pereina į uosle jaučiamą, o šis — į girdimą:

Jauti pievos dobilą, baltą ir raudoną,

Jauti ramunes, čėbrus — žoleles dirvonų.

——————————————–

Ir taip visa sumyšta, vėjeliu praskysta,

Kad nei nosis šių kvapų visų nepažįsta.

————————————————–

Dievui ant garbės rūko taip ramiai, taip meiliai,

Lyg kad skripkuoja, juokias, gieda, verkia gailiai.

Arba:

Siaudžia tik, tartum siaudžia — rentavimo nėra.

Anei tų balsų ausis skyrium nepažįsta,

Lyg kad ant žalios pievos žolynai pražysta.

Žanras ir metodas. „Anykščių šilelis” yra poema. Pirmiausia šiam
žanrui kūrinys priklauso savo tema, kuri apima plačią gyvenimo medžiagą,
antra,— problemų bei idėjų gausumu ir reikšmingumu. Poetas, vaizduodamas
miško gyvenimą, kuris gražus ir įspūdingas pats savaime, drauge tuos
vaizdus susieja su Lietuvos ir lietuvių liaudies likimu. Čia įsiterpia
būdingiausi krašto istorijos faktai, sunkios liaudies dalios vaizdai. Šios
analogijos, be tiesioginės reikšmės, turi ir šalutinių vaizdų, asociacijų
su gamtos gyvenimu. Ta prasme, kad žmogaus gyvenimas yra neatskiriamas nuo
gamtos ir kad negalima pažeisti gamtos dėsnių, kūrinys ir šiandien
aktualus.

„Anykščių šilelis” yra romantinė poema. Jau pats kūrinio
patriotinis sumanymas, gimtosios kalbos gynimas ir aukštinimas yra
romantiškumo požymiai. Romantinė yra ir poemos idėja — protestas prieš
feodalinę santvarką, carinę priespaudą ir laisvo gyvenimo troškimas. Su
romantizmu poemą sieja ir liaudies poetizavimas, jos pasaulėjautos ir
kūrybos kėlimas, gausus tautosakinės medžiagos naudojimas.

Poemos konstrukcija, pagrįsta gimtojo krašto praeities ir
dabarties antiteze, taip pat būdingas romantizmo požymis. Praeities
idealizavimas ir baudžiavinės bei carinės priespaudos smerkimas kūrinyje
irgi yra progresyviojo romantizmo bruožas. „Anykščių šilelio” romantizmas
reiškiasi ir tuo, kad poemoje skiriamas didelis dėmesys gamtai, kad čia
peizažu Baranauskas perteikia betarpiškai suvoktą gyvenimo tikrovę,
atskleidžia emocijas, pažiūras, apibendrina epochos nuotaikas ir lūkesčius.
Peizažas išreiškia ir kilniausią poeto jausmą — tėvynės meilę. Bet
gamtovaizdis netampa alegorija, giria ir medis čia nėra klasicistinės
emblemos. Gamtos vaizdai kūrinyje kupini liaudies žmogui būdingo poetinio
jausmo, jo minčių ir emocijų, tapomi su lyriniu įsijautimu ir dideliu
patosu. Gamtos meilė, intymus bendravimas su ja, jos pažadintas
spontaniškas žmogaus dvasios atskleidimas teikia poemai romantinio
pakilumo. „Anykščių šilelio” romantiškumas reiškiasi taip pat pasaulėjautos
giedrumu, veržlumu, emocingumu, intonacijų turtingumu.

Raiškos tobulumas. „Anykščių šilelis” pasižymi minties ir vaizdo
aiškumu. Atkurdamas jutiminio pasaulio reiškinius, poetas kalba aiškiai ir
tiksliai, ieško to, kas plačiausiąja prasme yra bendra, įprasta,
suprantama. Tokio aiškumo pavyzdys gali būti ir šios eilutės:

Čia paliepių torielkos po mišką išklotos,

Čia kiauliabudės pūpso lyg pievos kemsotos,

Čia po eglėm šeimynom sudygę ruduokės,

Čia pušyne iš gruodo išaugo žaliuokės.

Aiškiai, paprastai kalbama ir apie žmogaus dvasios apraiškas:

Ė tik junta dažniausiai, kad širdis neskaudžia,

Ė tik pilna pajautų labai ramiai griaudžia.

Baranausko meninis vaizdas iškyla su visu tikrovės reiškinių
konkretumu, individualiu apibrėžtumu. Poetas gamtos gyvenimo detales
parenka ir derina taip, kad jos žadina mūsų pačių vaizduotę papildyti poeto
pateiktąją tikrovę savo patirtimi, savo stebėjimais ir įspūdžiais.
Asociacijų turinys gana tiksliai nusakytas ir apibrėžtas. Jis susijęs su
pojūtine sfera, su materialinio pasaulio konkretumu, su liaudies buitimi ir
aplinka. Voveraičių, paliepių, kazlėkų, baravykų išvaizda asocijuojasi su
žmonių buityje vartojamais indais, grybų pulkai miške primena sodybas.
Medžiai, paukščiai, kaip ir žmonės,— liūdi ir džiaugiasi. Voveraitės
„sarmatlyvai kyši”, ūmėdės „linksmutės”, epušės „nusgandę”, sedulėlė
skundžia savo seserį, šilas nubunda, žvėreliai po mišką ulioja, gegutėlė
verkia, juokias, kvatojas, miškas gailisi badaujančių žmonių, iš sielvarto
verkia rasa. Tokios asociacijos išplečia kūrinio turinį, jo reikšmę, poetas
tarsi suteikia galimybę dalyvauti kūrybiniame procese, padeda įsijausti į
jo vidinį pasaulį.

„Anykščių šilelio” vaizdų individualumas yra akivaizdus poemą
lyginant su A.Mickevičiaus „Pono Tado” peizažais, iš kurių jaunasis
Baranauskas mokėsi ir kurie jam darė didelį įspūdi. Daugiausia išorinio
panašumo turi grybų vaizdavimas. Bet ir čia Baranauskas nėra epigonas. Tuo
aiškiai įsitikiname, sugretinę vieną kitą detalę. Pvz., A.Mickevičius,
kalbėdamas apie voveraites, jas vadina nekaltybės simboliu, gretina su
šampano taurėmis. Baranauskui voveraitės asocijuojasi su „leikelėmis”,
„sarmatlyvai” kyšančiomis iš po samanų marškos. A.Mickevičiui ūmėdės — tai
taurės, pilnos įvairiaspalvio vyno, Baranauskui — daug paprasčiau:

Čia rausvos, melsvos, pilkos ūmėdės sutūpę,—

Linksmutės, gražiai auga, niekas joms nerūpi.

„Anykščių šilelio” vaizdai yra dinamiški. Augalai, medžiai,
paukščiai nuolat veikia, juda: uogienojai ,,uogas išsirpusias kelia”,
lazdynai ,,kekes riešučių” brandina, liepynas bites peni, saldų medų daro,
grybai marguliuoja, kyši, auga, dygsta. Judėjimas čia turi savo formą,
spalvą: putinai krauju varva, žiedų varške šakos obelų pražyla. Vaizdų
dinamiškumas išgaunamas pačiu lakoniškiausiu būdu, taupiausiu ir talpiausiu
žodžiu. Pvz., paliepes poetas apibūdina vos keliais žodžiais, o
tiksliausiai nusako jų formą, augimo vietą, spalvą ir kitas jų ypatybes.
Taip pat trumpai, bet daug pasakyta apie berželius. Lazdynams tėra skirti
vos septyni žodžiai: Šakom kekes riešučių lazdynai iškėlę atokaitoj
brendina. Bet šis sakinys ne tik informuoja apie riešutų kekes, kabančias
ant lazdynų šakų, bet ir leidžia pajusti saulės nužerto artėjančio rudens
nuotaiką. Taip taupiai vartodamas žodį, Baranauskas labai sudinamina
vaizdus, išskiria juose tai, kas reikšmingiausia: grybų karalystėje tokia
„garbė” tenka baravykui, medžių — pušelėms, paukščių — lakštingalai.

„Anykščių šilelio” vaizdai yra plastiški ir ekspresyvūs. Tarsi
tapybos drobėje atgyja spalvos („rausvos, melsvos, pilkos ūmėdės”, samanos
— žalios, rausvos, balkšvos, ėgliai — žali), faktūra („musmirės raupuotos,
veršiakiai gleivėti”), formos (baravykas — „platus, storas, paspūtes”,
pušelės — „tankios, aukštos ir lieknos, viršūnės kvietkuotos”).
Ekspresyvumą didina tapybinio vaizdo derinimas su veiksmu: „krūmai, žole
barzdoti, kraštais mišką riečia”.

Vaizdams tapybiškumo ir konkretumo teikia palyginimai: „pušys.
tankios, aukštos, lygutės, geltonos kaip žvakės”.

Poemos vaizduose susilydo individualieji ir tautosakiniai
įvaizdžiai, romantinis polėkis ir tikroviška detalė. Apie viską kalbama
tiesiogine prasme, viskas vadinama tikraisiais vardais, tačiau skaitydami
poemą gamtos reiškinius suvokiame sudvasintus.

Ryšys su liaudies kūryba. „Anykščių šilelis” su liaudies kūryba
visaip susijęs. Čia panaudojami pasakų, padavimų, legendų, dainų motyvai
bei elementai, patarlės ir priežodžiai. Sekdamas stebuklinę liaudies pasaką
„Eglė — žalčių karalienė”, poetas apibūdina vadinamojo baltojo miško
medžius: epušes, ąžuolus, uosius, egles:

Čia visais lapais dreba epušės nusgandę;

Kožnoj klaiką nekantrios žalktyčios atrandi.

Čia ąžuolai ir uosiai prie eglių sustojo,

Lyg tartum čia žalktienė patį apraudojo,

Kai pieno putos vietoj kraujo putą plūdo

Ir su vaikais iš savo motiniško sūdo

Medžian gailysta virto — pati egle tapo,

Jaunučiukus aptaisė vaikus rūbais lapo.

Medžių charakteristikoje tikroviškoji medžiaga derinama su
fantazija. Baranauskas tepasako pagrindinį Eglės pasakos motyvą, įkūnijantį
svarbiausią kūrinio idėją — ginti asmenybės laisvę. Šis pasakos motyvas
medžius sujungia į darnią vienovę, mišką apgaubia romantišku paslaptingumu,
medžiams suteikia dvasią.

Dar trumpesne asociacija apibūdinama sedulėlė: Savo seserį
skundžia liekna sedulėlė. Šį sakinį poetas paaiškino pasakos tekstu, kuris
yra prieraše:

Buvę dvi seseri. Atjoję piršliai. Abi graži, abi tekėti akvati.
Jaunikis negalėjęs išsirinkti, atsidavęs ant motinos. Motina išsiuntusi
uogų rinktų, kad kurioj pirma aukšlelį. pririnksiant, toj tekėsiant.
Jaunesnėja pririnkus. Vyresnėja pavydėdama ją ažmušus, po velėna pakišus.
Toj vietoj sedulė išdygus. Vyresnėja, niekam nesisakydama, ką padarė,
ištekėjus. Turėjus sūnų muzikantą. Atsitikę kartą važiuoti veselijai keliu
pro aną sedulėlę. Muzikantui smičius palūžęs. Nesą ko daryt. Tai ir
pasilaužęs aną sedulėlę, susilenkę smičių. Bet kaip ėmęs skripkuot — dyvai!
— skripka žmogaus balsu ir reiškiais žodžiais ėmus verkti ir rentaut visą
aną istoriją. Tai, mat, tenai ne sedulėlės būta, bet anos jaunės
užmuštosios seserės. Ir taip visa tiesa aikštėn išėjus.

Kaip matome, keliais žodžiais poetas nusako pasakos esmę,
pasmerkia egoizmą, klastingumą, žiaurumą. Pasaka padėjo poetui
personifikuoti tą kuklų medelį, susieti jį su žmonių gyvenimu.

Charakterizuodamas mūsų garsųjį akmenį Puntuką, Baranauskas taip
pat remiasi liaudies padavimais ir legendomis, apie kuriuos kalba ir
prieraše. Akmuo susiejamas su pagonybės laikais ir tampa tarsi neatskiriama
liaudies tikėjimų realija. Remdamasis liaudies dainų motyvais, Baranauskas
taip pat pasiekia vaizdo gyvumo, raiškumo, emocingumo. Pavyzdžiui,
populiari liaudies dainelė padeda poetui žodžiais nutapyti baravyką:

Ė iš visų viršesnis auga baravykas,

Valig dainuškos žodžių — „grybų pulkaunykas”:

Platus, storas, paspūtęs, lyg tartum užklotas

Ant kieto, drūto koto bliūdas palivotas.

Kartais poetas tesiremia tik liaudies dainos fraze, palyginimu.
Tautosakinėmis onomatopėjomis, kurių ypač gausu miško budimo epizode,
gamtos pasaulis ne tik sudinaminamas, bet ir suteikiama jam liaudies
buities bruožų. Liaudies medicinos motyvai įprasmina liepyno, ąžuolų
charakteristikas ir kitus vaizdus. Smulkioji tautosaka, organiškai įaugusi
į poemos stilių, suteikia jam liaudiškumo. „Anykščių šilelio” ryšiai su
tautosaka reiškiasi ne tik minėtais motyvais bei elementais, bet ir
tautosakišku žmogaus ir gamtos ryšių suvokimu, gamtos vaizdų pateikimu
liaudies žmogaus požiūriu.

Poetinė kalba. „Anykščių šilelio” kalba yra liaudiška ir palyginti
gryna. Liaudies šnekamosios kalbos ir tautosakos leksiką ir frazeologiją
poetas sėkmingai pajungė savo meninės individualybės dėsniams. Pvz., tokie
žodžiai arba frazeologizmai, kaip grožė (grožis), pajauta (pajautimas),
klaikas (išgąstis), balto miško lapeliai šlamėjo; tai net akį veria; ką tik
jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia; iš gruodo išauga žaliuokės. Iš
jų trąšos želmenim aplinkom išplūsta; kai pieno putos vietoj kraujo puta
plūdo; savo seserį skundžia liekna sedulėlė; tik žiūrėt patogu; čia volungė
Ievą trotina; Švęsti Lietuvos medžiai nejautę nuogalio, ir daugelis kitų
yra paimti iš liaudies kalbos arba tautosakos. Bet ta medžiaga taip yra
įlydyta į poetinį audinį, kad ji tarsi ištirpsta, teikdama poemos kalbai
liaudiškos dvasios. Saikingai vartodamas leksines ir morfologines tarmybes
bei senas sintaksines formas, poetas sustipri

Leave a Comment