Lapino paveikslas V.Krėvės “Skerdžiuje”

V.Krėvė savo apsakyme “Skerdžius” vaizduoja XIX a.pb.- XX a.pr. Dainavos krašto paveikslą. V.Krėvėnesiėmė smulkiai aprašyti pačio kaimo, tačiau žmonėse ieškojo taurumo, šviesos, rašytojui rūpėjo principai, gėrio ir grožio supratimas. labiausiai V.Krėvė vertino žmogaus pasaulio vienybės suvokimą, artumą gamtai, religijąlapinas nepripažino religijos, nemokėjo katakizmo, tačiau jis tikėjo, kad dievas yra, bet ne tik bažnyčioje ar šventoje vietoje, o visur aplink mus.taip pat jis tikėjo ir laumėmis, monais, miškiniais. apie nežemiškas būtybes Lapinas pasakodavo vaikams, o vaikai taip juo tikėjo, kad bnet vakarais jie bijodavo nuleisti kojas nuo suolelio.senosios kartos žmonių psichologijoje buvo likę nemažai motologinio gamtos reiškinių suvokimo. gamta žmogui atrodo gyva, jaučianti, kaip žmogus, Lapinas tiki, kad nupjauti medį-kaip žmogų užmiušti.gamta lapinui atrodo protingas, gyvas sutvėrimas, tik mokėk jį stebėti, mulėti ir juo džiaugtis. Be gamtos Lapinas neįsivaizduoja savęs, gyvenimo. Lapinas stebisi, kad žmogus gali be miško gyventi, todėl lapinas dažnai pasakoja vaikams apie miškus, raistus, senovėje buvusius. jis myli mišką, bet ne todėl, kad per dienas jame gano gyvulius, o todėl, kad jo sąmonėje gyvas senolių požiūris į gamtą. gamta atrodo pilna paslaptingos galios, kitokių būtybių. Lapinas laimingas, kai aplink save mato ir jaučia mišką. visose ‘skerdžiaus” serijose, kad ir ne konkrečiai, bet minima paralelė tarp Lapino ir Grainio liepos. savo gyvenimą Lapinas susieja su liepa-miršta jis kaip tikras gamtos vaikas. patikėjęs čigonės pranašyste, kad gyvensiąs tol, kol stovėsianti grainio liepa. skerdžius suserga ir numiršta, liepai nukirtus. Lapino gyvenimo pabaigoje autorius įterpia gražų palyginimą: “…numirė jisai kaip nukirsta liepa…”. šis palyginimas labiausiai ir atspindi paralelę.

lapinas save įjungia į gamtą, pasijunta gamtos dalele. visą gyvenimą praleidęs gamtoje, Lapinas tampa ir poto miršta kaip visos gamtos dalelė…