Graiku lyrika

GRAIKŲ LYRIKAAtsiranda VII a. pr. Kr.1) Deklamuojamoji Elegija – jos būdavo giedamos puotose ir liaudies sueigose.Mimnensis pirmas rašė meilės lyriką. Tirtajas – rašė patrijotines elegijas.

Jambas – () pradininkas Archilakas. Atsiranda monologas. Pokalbis su siela.

2) Dainuojamoji (melika)Monodinė – suklesti VII a. pr. Kr. Pab. Lezbo saloje.

Chorinė – Pindaras kuria Spartoje. Suformuoja odės modelį.:a) pašlovina žmogųb) pasakoja mitą ir susieja jį su žmogumic) pašlovina žmogų

GRAIKŲ TEATRAS

V a. – teatro, tragedijų, komedijų suklestėjimo amžius. Teatriniai vaidinimai išaugo iš Dioniso kulto. Graikijoje teatras būdavo masinio ir šventiško pobūdžio. Pats teatras talpindavo keleta dešimčių tūkstančių žiūrovų. Teatrą sudarė trys pagrindinės dalys: chorui skirta orchestra viduryje, žiūrovų vietos ir scena (skena) kur aktoriai persirengdavo. VI a. pr. Kr. Pabaigoje, orchestra buvo apvali, gerai suplūgta aikštelė, aplink kurią buvo sustatyti mediniai suolai žiūrovams. V a. pr. Kr. Pradžioje mediniai suolai buvo pakeisti akmeniniais, pusračiu įrengtais Akropolio šlaite. Orchestra, skirta chorui ir aktoriams, pasidarė pasagos pavidalo. Helenistiniais laikais, kai choras ir aktoriai nebeturėjo vidinio ryšio, pastarieji vaidindavo aukštoje akmeninėje estradoje, prieinančioje prie scenos – proskenijo. Teatras pasižymėjo nepaprastai gera akustika. Chorui vadovaudavo korifėjas. Tragedijos aktoriai, kurių pamažu padaugėjo nuo vieno iki trijų, vaidindavo apsirengę nepaprastai gražiais drabužiais, padidindami savo ūgį koturnomis ir aukštu galvos apdangalu. Ant veidų užsidėdavo ryškias kaukes. Veiksmo eigoje būdavo naudojamos kėlimo mašinos, reikalingos, kad pasirodytų dievai. Publika – visi Atėnų piliečiai gaudavo iš iš valstybės specialius metalinius žetonus, ant kurių būdavo nurodoma vieta. Vaidinimai trukdavo visą dieną, todėl žiūrovai būdavo apsirūpinę maistu. Būdavo rankami trys nugalėtojai, o gebenių vainiką gaudavo tik pirmą vietą laimėjęs žmogus.

AISCHILO GYVENIMAS IR KŪRYBA

Gyveno V a. pr. Kr. Eleusine, kilęs iš aristokratų šeimos. Kaip karys dalyvavo visuose pagrindiniuose graikų-persų mūšiuose. Vėliau Aischilas buvo priverstas vykti į Siciliją. Jo emigravimo priežastys nėra žinomos, galbūt tai galėjo lemti pralaimėjimas Sofokliui poetinėse varžybose, arba Eleusino misterijų paslapties išdavimas. Aischilas į teatrą įveda antrą aktorių, tuomet sumažėjo choro partijos ir išsiplėtė dialogas. Aischilas aprengė aktorius prabangiais drabužiais, panaudojo kaukes, koturnas ir įvairius kitus scenos reikmenis. Tokios tragedijos vietos kaip dievų pasirodymas ar uolų nuvertimas į požeminį pasaulį reikalavo naujų įrengimų, kurių iki Aischilo nebuvo. Į tragedijas Aischilas įvedė šokius ir pats kūrė jų figūras. Triloginis principas yra taipogi Aischilo įvesta naujovė.

TRAGEDIJOS PRIKALTASIS PROMETĖJAS ANALIZĖ

Siužetas: Prometėjas, Dzeuso pusbrolis buvo prikaltas prie olos Skitijoje už tai, kad stojo ginti žmonių, kuriuos Dzeusas užvaldęs pasaulį skriaudė ir pasmerkė gyventi kaip žvėris. Prometėjas išdidus ir nepalaužiamas. Tragediją sudaro scenos, kuriose vaizduojama kaip Prometėją aplanko Okeano dukterys, Okeanidės, reiškiančios jam gilią užuojautą. Ir pats Okeanas, siūlantis taikytis su Dzeusu, bet šį pasiūlimą Prometėjas atmeta. Toliau eina ilgos Prometėjo kalbos apie jo geradarystes žmonėms ir scena su Ijo, Dzeuso mylimąja, kurią pavydžioji Hera pavertė karve. Išprotėjusi Ija bėga nežinia kur ir atsitrenkia į Prometėjo uolą ir išklauso jo pranašystes apie jos likimą ir apie jos palikuonį Heraklį, kuris išgelbės Prometėją. Hermis reikalauja, kad Dzeusui būtų atskleista paslaptis, tačiau jis plūsta Hermį ir už tai Dzeusas nutrenkia jį kartu su uola į požeminį pasaulį.Išvada: norima įtikinti, kad būtina kovoti su tironija, ginti silpną žmogų. Ši kova galima tik civilizacijos dėka. Žmogaus dvasios negali niekas nugalėti.

Personažai: Prometėjas – antžmogiškas, galingas herojus, tylomis kenčiantis bausmę ir nebijantis jokių grasinimų. Okeanas – geraširdis senukas, trokštantis Prometėjui padėti ir leistis į kompromisą. Ijo – fiziškai ir dvasiškai kenčianti moteris išprotėjusi vėliau. Hefaistas ir Hermis – Dzeuso valios vykdytojai.

ORESTĖJOS ANALIZĖ

Orestėja – vienintelė iki mūsų laikų išlikusi Aischilo trilogija. Ją sudaro tragedijos: Aganemnonas, Choeforos, Eunemidės.Siužetas: ,,Aganemnonė” – vaizduojamas Agamemnono laukimas. Pastarasis turi grįžti iš Trojos. Agamemnono žmona Klitemnestra, kuri išvykus vyrui susidėjo su jo pusbroliu Egistu, ketina grįžusį Agamemnoną nužudyti. Kai jis pasirodo ji jam pakloja raudoną kilimą, kuriuo gali vaikščioti tik dievai. Drauge su Agamemnonu kaip belaisvė grįžta ir Trojos karaliaus duktė Kasandra. Ji savo šūksniais pranašauja, kad Agamemnonas ir ji netrukus mirsią. Pasigirsta už scenos žudomo Agamemnono riksmai. Apie jo ir Kasandros nužudyma praneša pati Klitemnestra. Jos mylimasis Egistas ginčijasi su nepaklusnių senių choru ir jau ketina su jais susikauti, bet valdingoji Klitemnestra jį sulaiko.,,Choeforosė” (aukotojo) – atvykęs į Argą Agamemnono sūnus Orestas drauge su Klitemnestros engiama savo seserimi Elektra ant Agamemnono kapo suplanuoja kaip atkeršyti už tėvo nužudimą. Orestui nužudyti motiną liepia pats Apolonas, Klitemnestra tuojau ir nužudoma. Tragedijos pabaigoje pasirodo Erinijos, Nakties dukterys, baisiai keršijančios už pralietą giminaičių kraują. Erinijų persekiojamas Orestas pasislepia Apolono šventykloje. ,,Eumenidės’’ – Apolonas iš savo šventyklos iš Delfų siunčia Orestą pasiteisinti pas Atėnę Paladę į Atėnus, o Erinijos jį persekioja, stengiasi sugauti ir sunaikinti. Atėnė Paladė surengia teismą, kuriame turi išklausyti abi puses – Orestą su Apolonu ginančius tėva ir Erinijas ginančias motiną ir teisingai išspręsti bylą. Atėnes Paladės balso persvara Orestas išteisinamas. Erinijos liaujasi persekiojusios Orestą ir tampagerosiomis deivėmis Eumenidėmis. Joms žmonės meldžiasi sunkiomis gyvenimo aplinkybėmis.

Išvados: čia vaizduojama matriarchato ir patriarchato kova.

SOFOKLIO GYVENIMAS IR KŪRYBA

Didis Graikijos poetas – tragikas. Gyveno V a. pr. Kr. Kolone. Sofoklis buvo ne tik dramaturgas, jis ėjo ir valstybines pareigas, buvo valstybės kasos iždininkas. Sofoklio kūryboje keliami aktualūs gyvenamojo meto klausimai. Sofoklis pripažįsta žmogaus veiklos laisvę, jo protą, bet mano, kad žmogaus galimybės esančios ribotos. Jis parašė apie 120 tragedijų, tačiau iki mūsų laikų išliko tik septynios: ,,Ajantas, Trachinietės, Antigonė, Karalius Edipas, Elektra, Filoktetas, Edipas kolone ir ištraukos iš satyrinės dramos Pėdsekiai.’’ Sofoklis į teatrą įvedė trečiąjį personažą. Savo tragedijose naudoja meninę priemonę retardaciją (sulėtinimą). Būdingos charakterių priešpriešos. Sumažėja choro reikšmė. Kalba apie svarbiausias moralės normas.

ANTIGONĖS ANALIZĖ

Turinys: Polinikas, karaliaus Edipo dukters Antigonės brolis išdavė gimtuosius Tebus ir žuvo, kovodamas su savo tikru broliu Eteokliu, tėvynės ginėju. Karalius Kreontas uždraudė palaidoti išdaviką ir įsakė atiduoti jo kūną sudraskyti paukščiams ir šunims. Ismenė – Antigonės sesuo, nuolanki, paklusni.epaklausiusi įsakymo Antigonė atliko religines laidojimo apeigas. Kreontas už tai įsakė užmūryti Antigonę oloje. Antigonė ištikima savo pareigai – šventųjų įstatymų vykdymui, nepakluso Kreontui. Ji ryžosi verčiau mirti negu paklusti žiauriam karaliui ir nusižudė. Antigonės mylimasis Kreonto sūnus Hemonas, nusiduria. Sūnui žuvus, nusižudo ir Kreonto žmona Euridikė. Visos šios nelaimės priverčia pripažinti Kreontą savo niekingumą ir nusilenkti dievams.

KARALIAUS EDIPO ANALIZĖ

Turinys: Tragedijoje pasakojama apie Tebų karaliaus Lajo sūnaus Edipo likimą. Lajui buvo išpranašauta, kad jis žūsiąs nuo savo sūnaus rankos, todėl jis įsakė pradurti kūdikiui kojas ir pamesti jį Kitairono kalne. Tačiau vergas išgelbėjo Edipą ir jį užaugino Korinto karalius Polibas. Jau būdamas suaugęs Edipas iš orakulo sužinojo, kad jis užmušiąs savo tėvą ir vesiąs motiną. Todėl jis pasitraukė iš Korinto, manydamas, kad Korinto karalius ir karalienė yra jo tikrieji tėvai. Keliaudamas į Tėbus jis susiginčijo su nepažįstamu seniu ir jį užmušė. Tas senis ir buvo Lajus. Edipui pavyko išvaduoti Tebus nuo Sfinkso, už tai jis buvo išrinktas Tebų karaliumi ir vedė Jokastę, savo motiną, Lajo našlę. Edipą mylėjo liaudis, tačiau vėliau užėjo maras. Orakulas paskelbė, kad tarp piliečių esąs žudikas, kurį reikia ištremti. Edipas visaip stengėsi surasti nusikaltėlį nežinodamas kad tas žudikas yra pats. Sužinojęs iš piemens visą tiesą jis išsiduria sau akis, manydamas, jog jam tai pelnyta bausmė.

Išvada: Iškeliama dievų valios ir laisvos žmogaus valios problema. Laisva žmogaus valia ir jo pasmerktumas – štai pagrindinis prieštaravimas, keliamas tragedijoje.

EURIPIDO GYVENIMAS IR KŪRYBA

Euripidas gimė Salamino saloje. V a. pr. Kr. Į mitologiją, kaip graikų tautos religijos pagrindą Euripida žiūrėjo kritiškai. Liaudies religijos dievus Euripida beveik visuomet vaizdavo neigiamai, lyg norėdamas įteigti žiūrovams kritinę pažiūrą į tradicinį tikėjimą. Tragedijoje ,,Heraklis’’ Dzeusas pavaizduotas piktas, galintis išniekinti svetimą šeimą. Euripido tragedijas reikia skirstytiį dvi grupes: tragedijos tikrąja ta žodžio prasme ir socialinės – buitinės dramos. Jose vaizduojami paprasti žmonės, o ne herojai , be to šiuose kūriniuose yra komiško elemento, kuris anksčiau buvo visiškai neleistinas. Prie socialinių – buitinių dramų reikia priskirti Euripido kūrinius ,,Alkestidė” ir ,,Helena”. Euripida išplečia veikėjų monologus.

MEDĖJOS ANALIZĖ

Turinys: Medėja, Kolchidės karaliaus duktė, dėl mylimo žmogaus, argonauto Jasono, meta savo šeimą, tėvynę. Padeda jam įsigyti aukso vilną, drauge su juo atvyksta į Graikiją. Ji susilaukia dviejų vaikų. Medėja sužino, kad Jansonas nori vesti Korinto sosto įpėdinę. Jansonas teigia, jog karalaitę nori vesti todėl, kad vaikai paveldėtų karalystę. Medėja nusprendžia atkeršyti Jansonui, nužudydama jo vaikus ir savo varžovę, pasiųsdama jai per savo vaikus užnuodytą puošnų apdarą. Medėja prieštaraudama politinės etikos normoms, ryžtasi nusikalsti, manydama, kad žmogus gali pasielgti taip kaip jam diktuoja protas. Medėjoje kovojo du jausmai: pavydas ir meilė vaikams. Visdelto ji nužudo vaikus. Pavaizduojama motinos kančia ir dvejojimai.Išvados: Euripidas atskleidžia iškankintą žmogaus sielą, parodė šį kankinantį konfliktą, negrąžindamas tikrovės ir padarė išvadą, kad aistra dažnai nustelbia pareigą.

GRAIKŲ KOMEDIJA

Graikų komedija asirado VI a. iš šių elementų: a) parodijuojamojo ir karikatūrinio pobūdžio triukšmingų ir linksmų buitinių scenelių; b) miestiečius išjuokiančių kandžių, dramatizuotų dainų; c) orgiastiškų-aukojamųjų Dioniso kulto apeigų; d) dainų, dainuojamųjų derlingumo dievų garbei per Dionisijų šventes. Iš Dioniso kulto – karikatūrine ir parodijuojamąja forma – į komediją perėjo labai daug esminių bruožų: a) choras; b) dviejų puschorių agonas (ginčas). c) parabazė (choro žengimas į žiūrovų pusę; d) gausi maskuotė; f) puota, meilės nuotykiai.

Aristofanas – komedijų autorius. Jo kūryboje skiriami trys laikotarpiai. Aristofano komedijų siužetai istoriškai yra susiję su Atėnų demokratijos krize ir klasikinio graikijos laikotarpio pabaiga. Aristofanas – senosios komedijos atstovas – Menandras – naujosios komedijos atstovas. Menandras Iš esmės vengė vaizduoti sąlygiškus charakterius ir stengėsi, kad veiksmas kiltų iš pačių charakterių. Vienintelė išlikusi Menandro komedija – ,,Bambeklis’’.

HELENIZMAS

Klasikinis graikų literatūros laikotarpis baigėsi tuo pat metu, kai suiro vergoviniai poliai, IV a. pr. Kr. Po to prasidėjęs laikotarpis vadinamas helenizmu. Tuo metu atsirado ir išsivystė stambioji vergvaldystė. IV a. pr. Kr. Antroje pusėje Aleksandras Makedonietis užkariavo beveik visą tuometinį kultūrinį pasaulį. Vienas ryškiausių helenistinės kultūros žmogaus bruožų – pasinėrimas į buitinį gyvenimą. Naujajai buičiai vaizduoti atsirado tai, kas vadinama naująja antikine komedija, kurios talentingas atstovas buvo Menandras. Kitas helenistinės literatūros žanras buvo graikų ir romėnų romanas. Meilės ir santuokos, šeimos, auklėjimo ir mokymo, žmogaus profesijos ir visuomeninio elgesio motyvai – štai mėgstamiausios naujosios komedijos temos. Helenizmo laikotarpiu labai intensyviai vystėsi mokslinė literatūra. Euklidas parašė geometriją, Archimedas – matematiką. Helenistinėje literatūroje reiškėsi psichologizmas, gausiai vaizduojama asmenybė.