Apolonas
Apolonas – labai senos kilmės dievas, kurio vienas iš seniausių epitetų yra Smintėjas, t.y. „pelinis“. Su pelėmis buvo siejamos ligos, epidemijos, o taip pat ir vaistai nuo jų, tad ne be reikalo graikai garbino Apoloną kaip dievą-gydytoją ir dievą, sukeliantį epidemijas; be to, buvo sakoma, kad jis gimęs ten, kur nešviečia saulė, t.y. po žemėmis. Tik vėliau, matyt, imta kalbėti, kad jis gimęs po alyvmedžiu ir palme. Galbūt todėl, kad Leto, apolono motina, Egipte ir Palestinoje vadinta Lat, savo šventais medžiais jis laikė palmę ir alyvmedį.Apolonas neturėjo ilgalaikės sutuoktinės, kaip kad Dzeusas, bet vaikų turėjo ir nuo nimfų, ir nuo mirtingų moterų. Koronidė jam pagimdė Asklepiją, Kilenė – Aristają, mūza Talėja – koribantus, Ftija – Dorą ir t.t. Tačiau dažnokai apolonui meilės reikalai nesisekė, pvz., su juo į kalbas nesileido Ido žmona Marpesa, nuo jo pabėgo nimfa Dafnė, kurią jis mylėjo ilgai ir be atsako. Iš pavydo tekart jis vėlgi pasielgė tikrai nevyriškai: kai jo varžovas Žinomojo sūnus Leukipas, norėdamas pabūti su Dafne, persirengė moteriškais rūbais ir atėjo į linksmą Dafnės bei jos draugių kompaniją kalnuose, Apolonas per būrimus apie tai sužinojo ir patarė nimfoms nuogoms išsimaudyti ir išsiaiškinti, ar nėra tarp jų vyriškio. Išaiškėjus Leukipo apgavystei, nimfos jį sudraskė į gabalus.Tragiškai baigėsi ir kaista Apolono meilė Spartos karalaičiui Hiacintui. Sakoma, jog pirmasis žmogus, kuris mylėjo tos pat lyties kitą žmogų, buvęs dainius Tamiridas, o tas kitas buvęs Hiakintas. Apolonas kartą nugirdo, kaip Tamiridas gyrėsi grojąs kitara ir dainuojąs geriau net už mūzas, tuoj pat joms apie tai pranešė, ir mūzos atėmė iš tamirido ne tik muzikinius sugebėjimus, bet ir akių šviesą. Apolonas varžovą pašalino, bet čia atsirado kitas – Zefyras, kuris patykojo, kai apolonas mokė jaunuolį mėtyti diską ir, pagavęs diską beskrendantį, nukreipė tiesiai Hiakintui į smilkinį. Kalbama, kad iš jaunuolio kraujo išaugo purpurinės spalvos gėlė hiacintas. Jo žieduose spalvos susidėsčiusios taip, jog atrodo parašyta: „Ai, ai“, o tai senovės graikams buvo liūdesio ženklas.
Tas Apolono periodiškas buvimas žmogumi (ganė bandas, turėdamas žmogaus pavidalą) ar dievu, reiškia šviesos dievo priartėjimą prie mirties, tamsos, – o tokia jo mirtis jau turi savyje atgimimo galimybę ir primena nuolatinę kaitą gamtoje: po žydėjimo – nuvytimas, po jaunystės – mirtis. Kaip čia neprisiminsi mitų apie Persefonės buvojimą mirusiųjų karalystėje arba Adonį, kuris trečdalį metų būna pas Persefonę, o kitus metų laikus pas Afroditę ar kur nors kitur.Romoje Apolonas buvo vienas svarbiausių dievų, labai dažnai vadinamas Fiobu, t.y. „šviesiuoju“. Imperatorius Augustas jį laikė savo globėju ir jo garbei įsteigė ludi saeculares – Amžiaus žaidynes. Apolono atributai: gyviai (vilkas, delfinas, pelė, driežas ir kt.), augalai (lauras, alyvmedis, palmė) ir, žinoma, lyra, lankas, kitara.Archajinę Apolono kilmę iš Mažosios Azijos patvirtina tai, jog jis Trojos kare stoja trojiečių pusėn, o jo kultas ypatingai svarbus Troadėje. Patekęs į Olimpo panteoną, Apolonas perėmė pranašavimo galią iš Gajos, įkvėpimą iš Dioniso, muzikavimo talenta iš Hermio. Kaip Olimpo dievas, Apolonas moko žmones išminties ir menų, saugo nuo priešų, gina tėviškąją teisę, žudo savo strėlėmis – spinduliais (siejamas su Heliju), bet ir gydo ligas, ypač beprotybę, išgelbsti nuo sąžinės kančias sukeliančių erinijų. Jis – ne tik šviesos gamtoje, bet ir šviesos dvasiniame žmogaus pasaulyje skleidėjas. apieApolono gimimas Šviesos dievas auksaplaukis Apolonas gimė Delo saloje. Jo motina Lėtonė, vejama deivės Heros, niekur negalėjo rasti prieglobsčio. Persekiojama Heros siųsto slibino, vardu Pitonas, ji klajojo po visą pasaulį ir pagaliau pasislėpė Delo saloje, plaukiusioje tuomet tarp audringų jūros bangų. Vos įžengė Lėtonė į Delą, iš jūros gelmių iškilo milžiniški stulpai ir sustabdė tą dykiąją salą. Ji sustojo toje vietoje, kur stovi ir dabar. Aplink Delą šniokštė jūra. Aukštyn kilo niūrios Delo uolos, plikos, be menkiausios augmenijos. Vien jūrų žuvėdros rasdavo prieglobstį tose uolose, skardendamos jas savo liūdnais klyksmais. Bet štai gimė dievas Apolonas, ir į visas puses pasklido ryškūs šviesos spinduliai. Tarsi auksu užliejo jie Delo uolas. Viskas aplinkui sužydėjo, nušvito: ir pakrantės uolos, ir Kinto kalnas, ir slėnys, ir jūra. Garsiai šlovino gimusį dievą į Delą susirinkusios deivės, kurios atnešė jam ambrozijos ir nektaro. Kartu su deivėmis džiūgavo visa gamta.
Apolono kova su Pitonu ir Delfų orakulo įkūrimas Jaunas, spinduliuojantis Apolonas nuskriejo žydru dangumi su kitara rankose ir sidabro lanku ant peties; auksinės strėlės skambėjo jo strėlinėje. Išdidus, džiūgaujantis skriejo Apolonas aukštai virš žemės, grasindamas viskam, kas bloga, viskam, ką pagimdė tamsa. Jis skubėjo tenai, kur gyveno Pitonas, persekiojęs jo motiną Lėtinę. Apolonas troško atkeršyti jam už motinos kančias.Greitai atlėkė Apolonas į niūrų tarpeklį – Pitono buveinę. Aplinkui aukštai į dangų kilo uolos. Tarpeklyje tvyrojo tamsa. Jo dugnu skubėjo sraunus, žilas nuo putų kalnų upokšnis, virš kurio draikėsi rūkas. Iššliaužė iš savo guolio Pitonas. Milžiniškas žvynuotas jo kūnas daugybe žiedų raitėsi tarp uolų. Uolos ir kalnai drebėjo nuo jo svorio ir traukėsi į šalį. Įniršęs Pitonas naikino viską, sėdamas aplinkui mirtį. Siaubo pagautos spruko nimfos ir visa, kas gyva. Pakilo Pitonas, galingas, įniršęs, išžiojo savo siaubingus nasrus ir jau rengėsi praryti Apoloną. Tada skambtelėto sidabrinio lanko templė, it kibirkštis žybtelėjo ore taikli auksinė strėlė, po jos antra, trečia; pasipylė strėlių lietus ir Pitonas krito negyvas ant žemės. Garsiai nuaidėjo triumfuojanti, pergalinga auksaplaukio Apolono, Pitono nugalėtojo, daina (pajanas), ir pritarė jai auksinės dievo kitaros stygos. Apolonas užkasė Pitono kūną ten, kur stovi šventieji Delfai, ir įkūrė Delfuose šventovę ir orakulą, kad galėtų skelbti jame savo tėvo Dzeuso valią žmonėms.Nuo aukšto kranto toli jūroje Apolonas išvydo Kretos jūreivių laivą. Pasivertęs delfinu, nėrė jis mėlynon jūron, pavijo laivą ir tarsi spindinti žvaigždė pakilo iš jūros bangų į laivagalį. Apolonas atplukdė laivą į Krisos prieplauką, derlingu slėniu nuvedė Kretos jūreivius į Delfus ir padarė juos pirmaisiais savo šventovės žyniais.
Dafnė Atpasakota pagal Ovidijaus poemą “Metamorfozės” Šviesiam, džiaugsmingam dievui Apolonui nesvetimas ir liūdesys, ir jį ištiko nelaimė. Neganda jį aplankė veikiai po pergalės prieš Pitoną. Stovėdamas prie strėlėmis nukautos pabaisos ir didžiuodamasis pergale, Apolonas išvydo jaunąjį meilės dievą Erotą, įtempiantį savo lanką. Šypsodamasis Apolonas jam tarė: – Kam tau, vaikeli, toks grėsmingas ginklas? Leisk geriau man šaudyti taikliomis auksinėmis strėlėmis, kuriomis nukoviau Pitoną. Argi prilygsi tu man, srėliavaldžiui? Ar tik nenori tu didesnės garbės nei aš? Įsižeidęs Erotas atsakė Apolonui: – Tavo strėlės, Febai – Apolonai, yra taiklios, jos perveria visus, bet manoji strėlė pašaus tave. Erotas suplasnojo auksiniais sparnais ir akies mirksniu atsidūrė aukštojo Parnaso viršūnėje. Ten išsitraukė iš strėlinės dvi strėles. Viena, gimdančia meilę, Erotas sužeidė širdį Apolonui, kitą, užmušančią meilę, paleido į upių dievo Penėjo dukters nimfos Dafnės širdį. Sutiko kartą Apolonas žavingąją Dafnę ir pamilo ją. Bet, vos išvydusi auksaplaukį Apoloną, Dafnė tarsi vėjas pasileido bėgti: juk jos širdį buvo pervėrusi Eroto strėlė, užmušanti meilę. Nuskubėjo paskui ją sidabralankis dievas. – Sustok, puikioji nimfa, – maldavo Apolonas. – Ko bėgi nuo manęs nelyginant avelė nuo vilko? Tarytum balandėlė, persekiojama erelio, tu sprunki! O palauk, sustok! Juk aš Apolonas, griausmavaldžio Dzeuso sūnus, o ne paprastas mirtingasis piemuo. Bet vis greičiau bėgo žavingoji Dafnė. Tarsi sparnų pakylėtas, skuba paskui ją Apolonas. Vis arčiau jis. Tuoj tuoj pagaus! Dafnė jaučia jo alsavimą. Jėgos palieka ją. Ir ėmė maldauti Dafnė savo tėvą Penėją: – Tėve Penėjau, padėk man! Praskirk greičiau žemę ir leisk jai praryti mane! Ar mano pavidalą šitą pakeisk, jis teikia man vien kančias! Ištarus jai tuos žodžius, tuojau sustingo jos sąnariai. Žievė aptraukė švelnų kūną, plaukai virto lapais, o rankos, ištiestos į dangų, lauro šakomis. Ilgai rymojo nuliūdęs Apolonas prie lauro ir pagaliau prabilo: – Tegu tik tavo vainikas puošia man galvą, tegu nuo šiol tavo lapai dabins mano kitarą ir strėlinę. Te niekada nevysta, laure, tavo žaluma! Būk žalias amžinai! Lauras tyliai linktelėjo Apolonui tankiomis šakomis ir, tarsi pritardamas, pajudino savo žalią viršunę.Apolonas ir mūzos Pavasarį ir vasarą miškingojo Helikono šlaituose, ten, kur paslaptingai sruvena šventi Hipokrenės šaltinio vandenys, ir aukštajame Parnase, prie tyros Kastalijos versmės, šoka Apolonas su devyniomis mūzomis. Jaunosios, žaviosios mūzos – Dzeuso ir Mnemosinės dukterys – yra nuolatinės Apolono palydovės. Jis vadovauja mūzų chorui ir pritaria jų dainoms savo auksine kitara. Didingai žengia Apolonas mūzų choro priekyje, apvainikuotas laurų vainiku, už jo eina epinės poezijos mūza Kaliopė, lyrikos mūza Euterpė, meilės dainų mūza Eratė, tragedijos mūza Melpomenė, komedijos mūza Talija, šokių mūza Terpsichorė, istorijos mūza Klejonė, astronomijos mūza Uranija ir šventųjų himnų mūza Polihimnija. Iškilmingai skamba jų choras, ir visa gamta it užkerėta klausosi jų dieviškų dainų. O kai Apolonas, lydimas mūzų, atkeliauja į Olimpą, ir pasigirsta jo kitaros garsai bei mūzų dainos, visi nutyla. Užmiršta Arėjas kruvinų mūšių triukšmą, nešvytruoja žaibai debesų varinėtojo Dzeuso rankose, dievai nustoja vaidytis, santarvė ir tyla įsiviešpatauja Olimpe. Net Dzeuso erelis suskliaudžia savo galingus sparnus ir užmerkia įžvalgias akis, nebegirdėti jo grėsmingo kleketavimo, jis tyliai snaudžia ant Dzeuso lazdos. Nebylioje tyloje iškilmingai skamba Apolono kitaros stygos. Apolonui linksmai perbraukus per auksines stygas, šviesus, spinduliuojantis šokančiųjų ratas nuvilnyja dievų pokylių sale. Mūzos, charitės, amžinai jauna Afroditė, Arėjas su Hermiu – visi sukasi linksmame šokyje, o priekyje žengia puikioji mergelė, Apolono sesuo, žavioji Artemidė. Užlieti auksinių spindulių, šoka dievai, aidint Apolono kitaros garsams.
Asklepijas (Eskulapas) Bet ne vien keršto trokšta Apolonas, ne vien pražutį neša jo auksinės strėlės – jis gydo ligas. O Apolono sūnus Asklepijas – gydytojų ir gydymo meno dievas. Išmintingasis kentauras Cheironas išauklėjo Asklepiją Pelijo kalno šlaituose. Jo vadovaujamas Asklepijas tapo tokiu sumaniu gydytoju, jog pranoko savo mokytoją. Asklepijas ne tik gydė ligas, bet ir mirusiems grąžindavo gyvybę. Tuo jis supykdė mirusiųjų karalystės valdovą Hadą ir griausmavaldį Dzeusą, nes pažeidė tvarką ir įstatymus, kuriuos Dzeusas buvo įvedęs žemėje. Įniršęs Dzeusas sviedė žaibą ir nutrenkė Asklepiją. Bet žmonės garbino Apolono sūnų, kaip dievą gydytoją. Jie pastatė jam daug šventovių, tarp jų garsiąją Asklepijo šventovę Epidaure. Visoje Graikijoje buvo gerbiamas dievas Apolonas. Graikai garbino jį kaip šviesos dievą, kaip dievą, apvalantį žmogų nuo pralieto kraujo nuodėmės, dievą, skelbiantį Dzeuso valią, dievą, baudžiantį, siunčiantį ligas ir gydantį jas. Jaunuoliai jį garbino kaip savo globėją. Apolonas – jureivystės globėjas, jis padeda įkurti naujas kolonijas ir miestus. Labiausiai Apolonas globoja dailininkus, poetus, dainininkus ir muzikantus. Aloėjo sūnūs Rūstus būna pykčio pagautas toliašaudis Apolonas, ir nežino tada gailesčio jo auksinės strėlės. Daugelį pervėrė jos. Nuo jų žuvo besididžiuojantys savo jėga, nepanorėję niekam nusilenkti Aloėjo sūnūs Otas ir Efialtas. Dar būdami vaikai, garsėjo jie milžinišku ūgiu, galia ir beribe drąsa. Ėmė grasinti Olimpo dievams Otas ir Efialtas: – Leiskite mums tiktai sustiprėti, įgyti visą mūsų antgamtiškąją galią. Mes sukrausime tada vieną ant kito Olimpo, Pelijo, Osos kalnus ir įžengsime į dangų. Mes pagrobsime iš jūsų, olimpiečiai, Herą ir Artemidę. Taip grasino olimpiečiams nepaklusnieji Aloėjo sūnūs. Jie būtų įvykdę savo grasinimą. Juk Otas ir Efialtas sukaustė grandinėmis rūstųjį karo dievą Arėją ir uždarė jį į varinį kalėjimą. Trisdešimt metų kankinosi Arėjas kalėjime tol, kol jį, netekusį jėgų, išvadavo greitasis Hermis. Galingi buvo Otas ir Efialtas. Apolonas nepakėlė jų grasinimų. Įtempė jis savo sidabrinį lanką; tarsi kibirkštys žybtelėjo ore jo auksinės strėlės, ir krito jų perverti Otas ir Efialtas.