,,Sala ir paukštis “ eilėraščio interpretacija
Algimantas Mackus savo kūryboje išreiškia gyvenimo beprasmybę, joje dominuoja mirties tamatika, kuri viešpatauja erdvėje ir laike, kaip galutinė realybė. Absoliutus mirties viešpatavimas išmuša daiktus iš nuolatinių padėčių, sujaukia sąvokas ir atima įprastas gyvenimo prasmes. Jo poezijoje, kaip ir šitame eilėraštyje, susijungia depoetizacija ir vidinis nerimas.Norėjau gyventi- o mirštuNorėjau kalbėt- o tyla.Iš pačių pirmųjų eilučių jaučiama slogi nuotaika, troškimų neišsipildymas. Norėjo gyventi, jausti gėrį, šviesą, o ,,stojo” tamsa, norėjo kalbėti, jausti, išgyventi, o viską apgaubė nyki tyla. Lyrinis ,,aš” niekaip negali to pakeisti, pasipriešinti. Atsiskleidžia monotoniškos frazės, antiteziškos savo prasmėmis ir intonacija.Būsimasis laikas užgožiamas, tarsi pašalinamas.Paukštis krisdamas smingaKaip strėlė ties mano sala.Paukštis- tai tarpininkas tarp žemės ir dangaus, nematerialių dalykų, pirmiausia sielos įsikūnijimas. Taip pat jis simbolizuoja gyvybę, laisvę, begalybę. Tačiau šitam eilėrašty jis tarsi pažabotas, sužeistas: ,,Paukštis krisdamas sminga”. Netikėtai jis atskiriamas nuo savo pasaulio, erdvės ir ją palikęs sminga į nežinią.Palyginimas, kaip strėlė, rodo netikėtumą, staigumą, o maža sala tai tarsi lyrinio ,,aš”atskira, sunkiai pasiekiama erdvė, vienišumo, išskirtinumo ar tobulumo įvaizdis, dažnai įsivaizduojama kaip anapusio gyvenimo vieta, bėgimas iš pasaulio siekiant išvengti nesantaikos su juo.Šis posmelis tarsi parodo, kaip staiga mirtimi yra nutraukiamos visos svajonės, išgyvenimai ir troškimai.Matau jo kraujuotą kakląJo akis su didžiuliais kalnais…Paukščio kraujuojantis kaklas tai tarsi išgyvenimai, gyvenimo smūgiai ar klaidos. Tačiau gyvybės pilnose akyse dar matosi viltys, svajonės, neaprėpiami lūkesčiai, nes kalnai tai galybė, toliai , sunkiai pasiekiamas gamtos pasaulis. Jie yra ryšys tarp žemės ir dangaus, kaip ir paukštis.
Nepraskrisi, paukšti pro saląSavo lūžtančiais sapno sparnais.Šis kreipimasis –noras pabrėžti, kad gyvybės neįmanoma išlaikyti netvirtais iliuzijų sparnais. Gyvenimas sudėtingas ir duobėtas su daugybę išgyvenimų, jame reikia daug tvirtybės ir tikrų sparnų. Kitaip jam nepasipriešinsi. Jaučiama, kad paukštis greit neišlaikys ir nugrims I nežinią, mirties bedugnę, anapusį pasaulį.Nepakėliau numirusio paukščioSu nulūžusiais sapno sparnais:Per sunkus man nedidelis paukštis, kuris krenta su savo kalnais.Tai tarsi lyrinio ,,aš” pasiaiškinimas, rodantis, kad jis negali prikelti gyvybės, laisvės, nes jijau žuvo, neišlaikė gležnais savo sparnais visų gyvenimo rūpesčių, galybės. Nepadėjo net didelės viltysir tikėjimas. Per sunku, nes paukštis nedidelis, o jo išgyvenimai, lūkeščiai didesni už jį patį. Gyvybei sunku išlikti, kai susiduria su įvairiais dideliais sunkumais, išgyvenimais, nelaimėmis.Šiame posmelyje vyrauja absoliutus mirties viešpatavimas: pasipriešinęs šviesai, jis yra erdvėje ir laike, kaip galutinė realybė.Visame eilėraštyje jaučiamas Mackaus kūrybos bruožas-pasitraukimas iš gyvenimo. Atsiskleidžia gyvybės gležnumas, kartu su beprasmybe. Eilėraštyje jaučiama slogi, bauginanti nuotaikas, dar kartą norima pabrėžti gyvenimo laikinumą, jo greitą tėkmę ir beprasmį bandymą pasipriešinti tamsai.