Lietuva – tai mūsų tėvynė. Išsaugoti savo gimtąją kalbą, kultūrą, tradicijas nėra lengva. Lietuvių kalba yra savita ir labai sena. Ja nuo senų laikų yra susidomėję daugelio kraštų mokslininkai. Neabejotina, kad iš visų indoeuropiečių kalbų lietuvių kalba išlaikė daugiausia tokių žodžių, kurie buvo vartojami tik gilioje senovėje. Daugelis filologų mano, kad lietuvių kalba yra senesnė už graikų, lotynų, slavų ir germanų. Mūsų kalba yra labai žodinga, turinti vardų įvairioms sąvokoms išreikšti. Lietuvių tautos sukurtos dainos, pasakos, patarlės, mįslės ir kt. rodo labai aukštą jos dvasinę kultūrą. Kad išliktų gyva mūsų gimtoji kalba, reikia daug triūso. Ypač daug pastangų įdėti reikia mums, už Lietuvos ribų gyvenantiems lietuviams. Negalime užmiršti savo protėvių kalbos. XIX a. vykdyta antilietuviška politika. Tada uždrausta lietuviškai kalbėti, platinti lietuviškas knygas, net ir lietuviškai melstis. Buvo manoma, kad lietuvių kalba – tai prasčiokų, valstiečių kalba. Kova dėl lietuvių kalbos įvairiais laikotarpiais liudija, kaip turime ginti savo gimtąją kalbą. Aš manau, kad kiekvienas lietuvis turėtų lankyti lietuvišką mokyklą, aktyviai dalyvauti krašto kultūriniame gyvenime. Ne kartą esu girdėjusi, kaip vaikai, kalbėdami lietuviškai, įterpia lenkiškus žodžius. Tai rodo, kad labiau turime stengtis tobulinti mūsų kalbą, nepamiršti jos. Svarbu, kad kiekviena lietuviška šeima nepamirštų savo tradicijų, kad pasistengtų perteikti jas kitoms kartoms, nes kitaip jos išnyks. Ypač dabar gresia pavojus pamiršti savo kalbą. Visi yra paveikti naujovių. Jos vilioja minias žmonių. Šitaip žmonės pamiršta, kas jie esą iš tikrųjų.
Lietuvių kalba nepranyks tol, kol bus šeimų, ugdančių pasauliui, tautai ir tėvynei stiprios valios ir charakterio asmenybes. Manau, kad kiekvienas tikras lietuvis turi stengtis sukurti šeimą, kurioje būtų puoselėjama lietuvybė. Joks žmogus negali išsižadėti, atsisakyti savo tėvynės. Negalima gėdytis savo tautybės. Kalbos likimas priklauso nuo mūsų. Gimtoji kalba yra kaip kasdienė duona, kurios skonis nuo amžių nesikeičia.
Nors aš gyvenu Lenkijos valstybėje, jaučiuosi lietuvė. Mokausi Punsko pagrindinėje mokykloje, kurioje neužgeso lietuviškos dvasios žiburys. Mokykloje per pamokas ir pertraukas kalbame lietuviškai, tačiau mokytis mums sunkiau, nes vadovėliai yra parašyti lenkų kalba. Mokykloje mes švenčiame svarbias Lietuvai dienas. Minime Sausio 13-ąją ir Vasario 16-ąją. Neseniai šventėme Kovo 11-osios šventę. Kovo 11-oji tiek Lietuvai, tiek Punsko mokyklos mokiniams yra svarbi diena. Lietuviai, 1918 metais atgavę laisvę, neilgai ja tesidžiaugė. Trečdalį Lietuvos teritorijos okupavo lenkai, vėliau Lietuvą užėmė rusai. Tas laikotarpis buvo labai sunkus Lietuvai. Pagaliau, per kančią ir ryžtą, laisvės ištroškusiai tautai nušvito 1990 metų kovo 11-osios rytas. Šį įvykį paminėjome ir mūsų mokykloje. Mažyliai deklamavo gražius proginius eilėraščius, Muzikos mokyklos choras dainavo. Skambėjo akordeonų, birbynių ir klarnetų muzikos garsai. Po programos mokyklos atstovai nuvažiavo į Kampuočių kaimą prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai skirto paminklo. Ten padėjome gėlių, uždegėme žvakę, dainavome ir deklamavome eiles. Mes, jaunoji karta, būkime verti žmonių iškovotos laisvės. Neleiskime niekam pavergti mūsų tėvynės Lietuvos.Man patinka lietuvių kalbos ir Lietuvos istorijos pamokos, nes mokausi taisyklingiau lietuviškai kalbėti ir galiu geriau pažinti savo tėvynės istoriją. Kasmet mūsų mokykloje yra ruošiamos išvykos į Lietuvą. Aš visada stengiuosi jose dalyvauti. Man labai patinka svečiuotis Lietuvoje. Esu aplankiusi Marijampolę: rašytojos Žemaitės kapą, Jono Jablonskio gimnaziją ir muziejų; Kauną: Rotušės aikštę, Laisvės alėją. Labiausiai man Lietuvoje patinka Rumšiškėse – Lietuvos liaudies buities muziejuje. Kartą ilsėjausi „Atgajos” stovykloje Grigiškėse. Man ten labai patiko. Susiradau daug draugų, su kuriais ir dabar susirašinėju. Šiais metais programos tema buvo susijusi su vestuviniais papročiais. Kiekviena diena stovykloje turėjo savo programą. Man labiausiai patiko žygis. Stovykloje labiau pažinau lietuvių papročius. Kas vakarą dainavome lietuvių liaudies dainas ir šokome liaudies šokius. Būdama stovykloje, išmokau austi juostas, daryti karpinius, sodus.
Vieną ankstų rytą iškeliavome. Nuėjome kelis kilometrus, sustojome ir suvalgėme ledų. Paskui vėl leidomės kelionėn. Kai nuėjome į vietą, pasistatėme palapines. Oras buvo puikus. Visą laiką švietė saulė, tad ilgai maudėmės. Išsimaudę ėjome miegoti, tačiau dar ilgai kalbėjomės palapinėse. Rytą pamatėme didelę netvarką. Ant medžio buvo sukabinti mūsų drabužiai ir batai. Buvo daug pykčio ir juoko… Iš išvykų į Lietuvą turiu daug įvairių prisiminimų. Jų visų neįmanoma aprašyti. Manau, kad nuvažiuoti į Lietuvą reikia tam, kad galėtume pasijusti pilnaverčiai lietuviai. Mano gimtinė – Punskas – lietuviškas kampelis, labai gražus apylinkių kraštovaizdis. Čia įsikūrę gyventojai darbštūs, nagingi, sumanūs, aktyviai dalyvauja saviveikloje, tuo būdu palaikydami ir puoselėdami savo papročius ir kultūrą. Nuo 1956 metų Punske veikia Lietuvių kultūros namai. Čia taip pat yra lietuviškoji „Aušros” leidyklos spaustuvė, leidžiamas lietuvių kalba „Aušros” dvisavaitraštis. Lietuvių kultūros namuose veikia kaimo kapela „Klumpė”, choras „Dzūkija”, choreografinis sambūris „Jotva” ir kt. Gyvendami svetimoje šalyje ir norėdami išlaikyti savąją kalbą, turime naudotis ir vadovautis Lietuvos švietėjų ir kalbininkų pasiekimais. Gimtosios kalbos reikšmė žmogaus ir tautos gyvenime yra labai didelė. Negalime jos užmiršti. Turime ginti savo gimtąją kalbą. Atminkime, kad „lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir būt”. Lietuvių kalba yra viena iš seniausių kalbų, todėl turime pasistengti perteikti ją kitoms kartoms.