gamta myli zmogu,aukleja ji ir baudzia

Turiu pagrįsti arba paneigti teiginį: “gamta myli žmogų, auklėją jį, baudžia”.
Pradėsiu nuo to, kad gamta žmogaus požiūriu yra negailestinga. Ji remiasi natūralios atrankos ir išlikimo dėsniais. Silpnesnis žūva, o stipresnis išgyvena. Žmogus jau nuo senovės su šiais dėsniais kovoja. Šiais laikais išgydoma daugybė ligų, bandoma kiekvienam asmeniui užtikrinti bent minimalų pragyvenimo lygį, kas tiesiogiai prieštarauja natūraliai atrankai. Taigi manau, kad šiuo atžvilgiu gamta žmogaus neauklėja, o atvirkščiai – tai žmogaus pergalė prieš gamtą.
Be to, norėčiau paminėti, kad gamta negali mylėti – tai grrynai žmogiška emocija. Gamtai tokias emocijas priskiria poetai, o iš tikrųjų jai kaip individas, žmogus nė kiek nerūpi. Gamta tiesiog – ekosistemų visuma. Gamtos meilės pavyzdys būtų toks, kad lėtesnį akmens amžiaus urvinį žmogų surijo kardadantis tigras, o greitesnis medžiotojas spėju pasprukti.
“Gamtos bausmė” irgi yra abejotina sąvoka. Jei turima galvoje natūralios katastrofos, pvz. žemės drebėjimai, nusinešantys tūkstančius gyvybių, tai reikia nepamiršti, kad tokios katastrofos vyko ir milijonus metų prieš žmogaus atsiradimą, ir jos su žmogaus veiksmais gamtos atžvilgiu (pvz. aplinkos teršimu) nėėra susijusios. Kita vertus, tiesa, kad žmogus yra padaręs labai daug žalos savo aplinkai, ir tai neigiamai atsiliepia tiek jam pačiam (pvz. sveikatos problemos dėl užterštumo, radiacijos) tiek gamtai (nykstantys miškai, globalinis atšilimas). Tačiau tai nėra gamtos bausmė – tai paties žm

mogaus veiklos sukelti padariniai, ir atsakyti už juos irgi turės žmogus.
Apibendrindamas norėčiau pasakyti, kad gamta žmogaus nei auklėja, nei baudžia – tai pats žmogus savo neatsargiais veiksmais žaloja savo aplinką ir sukelia sau pavojų.

Leave a Comment