Žemė – mūsų vieninteliai namai
Žmonija egzistuoja aplinkoje, su kuria tiesiogiai ir netiesiogiai santykiauja. Sparčiai plintant žmogaus ūkinei veiklai, buvo nepaprastai nuniokota gamta, labai padidėjo aplinkos užterštumo mastai, dėl to sutriko ekologinės sistemos pusiausvyra. Ir natūralioje, ir dirbtinai, paties žmogaus, sukurtoje aplinkoje veikia grįžtamieji ryšiai, versdami brangiai mokėti už neapgalvotus veiksmus, juolab kad pasekmės ne visada nuspėjamos.Žmogus veikė gamtą jau nuo seniausių laikų, kai pradėjo naudoti primityviausius darbo įrankius. Tačiau tas poveikis buvo pastebimas tik labai ribotoje teritorijoje – ten kur žmogus gyveno. Vystantis žmonių gamybinei veiklai, intensyvėjant žemės ūkiui ir pramonei, stiprėjant mokslo ir technikos pažangai, gilėjo prieštaravimai tarp žmonių veiklos ir gamtos. Sparčiai plėtojantis pramonei, transportui, energetikai ir kitoms ūkio šakoms, didėjo ir šios veiklos poveikis aplinkai. Mes gyvename Žemėje, ir kol kas dar neturime galimybės pasitraukti iš jos ir išsikelti gyventi į kitas planetas. Mūsų Žemėje yra riboti gamtinių išteklių kiekiai, taip pat riboti švaraus, tinkamo vartojimui vandens, ar oro kiekiai, bet dauguma žmonių, gyvena šia diena ir nesusimąsto, apie jų veiksmų poveikį aplinkai, kuris galbūt pasijaus tik ateityje. Žmonės rūpinasi tik savimi, savo asmenine gerove. Keista, kad jie gali būti visiškai abejingi Žemės sandarai, dėsniams ir faktams, nuo kurių priklauso ne tik jų pačių gerovė, sveikata ir netgi gyvybė, bet ir jų vaikų, bei visų kitų jų palikuonių likimas.Mano požiūriu, geriausia tai apibūdina astronauto Edgar Mitchell žodžiai: “Nepaprastas įspūdis, kai, žvelgdamas į mūsų planetą iš kosmoso, aiškiai supranti, kad tai uždara sistema, kad mes neturime begalinių išteklių, kad yra tik tam tikras kiekis oro ir tam tikras kiekis vandens. (……) Tai vieninteliai namai, kuriuos mes turime, ir vieninteliai, kuriuos dar ilgai turėsime. Mes turime geriau jais rūpintis, nes neturėsime kitos galimybės”.
Žmogus savo gyvenimą tvarko, remdamasis socialiniais ir ekonominiais dėsniais, tačiau gyvenamoji aplinka, apimanti visą Žemės rutulį ir netgi nusidriekusi į kosminę erdvę, plėtojasi pagal savus, gamtinius dėsnius. Dažnai nepaisoma procesų, vykstančių sudėtingoje gamtinėje aplinkoje, siekiamas tik vienadienių žmogaus poreikių tenkinimas: besaikis pesticidų naudojimas, jūros krantų “tvarkymas”, vandens bei oro teršimas ir begalė kitų veiksmų. Grįžtamieji ryšiai sukelia pačius netikėčiausius ir mažai pageidaujamus rezultatus.Gamtiniai ištekliai – vanduo, maistas, naudingosios iškasenos – yra neatsiejama kasdienio gyvenimo dalis. Be šių teigiamų savybių, gamta yra ir pavojų, stichinių nelaimių šaltinis. Žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai, potvyniai, uraganai yra grėsmingi gyvybei, ir nemažai materialinių nuostolių pridarantys gamtiniai reiškiniai. Taip pat gyvenamoji aplinka yra terpė ir pagrindas žmogaus gyvenimui: miestams, sąvartynams, keliams ir kt. Kiekvienu atveju aplinkai keliami tam tikri reikalavimai, kad būtų galima sėkmingai realizuoti numatytus planus. Žemės gelmės yra reikalingų išteklių šaltinis. Bet pirmiausia reikia turėti galvoje, kad geologiniai ištekliai nėra atsikuriantys. Žmogaus poreikiams tenkinti išgaunama nafta, mineralai, uolienos formavosi tūkstančius ir milijonus metų. Išnaudojus vieną ar kitą ribotai Lietuvos žemės gelmėse paplitusį naudingą komponentą, galima tikėtis surasti naujų išteklių ar juos pakeisti kitais. Tai padaryti įmanoma tik diegiant naujas, daug brangesnes ar aplinkai pavojingesnes technologijas. Kita, ne mažiau svarbi savybė, yra kai kurių geologinių išteklių nepakeičiamumas kitais ištekliais. Pirmiausia vanduo. Lietuvoje gėlo vandens poreikiai tenkinami iš požeminio vandens. Požeminis vanduo gali būti pakeistas paviršiniu, bet paviršinio vandens kokybė bloga, jo vartojimas sukeltų rimtų problemų. Žmogus – didžiausias žvėris visoje planetoje. Nors atskiras individas, džiunglėse susidūręs su liūtu, kovą pralaimėtų, bet visa žmonija, su visomis savo technologijomis, paprastai apie tai net nesusimastydama naikina visą aplinkoje esančią gyvybę. Taip elgiamasi nesusimąstant apie tai, kas gali atsitikti vėliau. Atsižvelgiant į realią grėsmę, politikai, priimantys sprendimus, pradėjo atidžiau vertinti naujus projektus, galimą ūkinės veiklos poveikį aplinkai. Dabartinė situacija teikia vilties, kitaip tariant, vyksta žmogaus susitaikymas su gamta. Natūralu, kad pirmiausia dėmesys buvo atkreiptas į tuos gamtinės aplinkos komponentus, kurių degradavimas buvo labiausiai akivaizdus, o reikšmė kasdieniam gyvenimui didžiausia, – orą, vandenį, augaliją ir gyvūniją. Dar nevėlu pradėti tvarkyti savo aplinką, saugant savo planetą. Tereikia kiekvienam žmogui pagalvoti apie tai, kaip jo veiksmai gali atsiliepti aplinkai, ir stengtis išvengti to, kas gali būti žalinga.Naudota literatūra:• J. Baltrūno straipsnis “Žmogus ir geologinė aplinka”, publikuotas laikraščio “Mokslas ir gyvenimas” interneto svetainėje;