Gamta ir žmogus

956 0

Gamta ir žmogus I. Šeiniaus romane „Kuprelis“

I. Šeiniaus romane „Kuprelis“ gamta ir žmogus yra susieti glaudžiais ryšiais. Čia gamta žmogų lydi visur, atspindi jo vidinę būseną, jausmus, nuotaiką.

Pagrindiniam romano veikėjui Kupreliui gamta labai svarbi. Dar besimokydamas pas Šionfeltą Kuprelis gamtoje rasdavo ir džiaugsmą, ir sielvartą, ir nusiraminimą.

„Vasaros vakarais mėgau sėdėti prūdo krašte. Žiūrėdavau tuomet į ramų vandens ribuliavimą, į giliai paskendusius debesis. Skaičiau žvaigždes danguje. Dabojau, kuri didesnė, kuri mažesnė. Sekiau jų kelią. Ir man tuomet atrodė, kad aš visai išnykstu, viirstu kažin kuo ir aukštai išskrendu.“

O pasakodamas Ignasėliui apie savo meilę, Gundę apibūdina kaip ankstyvą pavasarį, brėkštančią, žadančią aušrą. Šie palyginimai, išreikšti gamtos motyvais, yra labai jausmingi.

Pačiomis sunkiausiomis savo gyvenimo akimirkomis Kuprelis traukėsi į gamtą. Įžeistas, pažemintas, nusivylęs ir piktas jis ieškojo prieglobsčio ne ką mažiau ramesnėje vietoje – prie siaučiančio ežero.

„Einu į jį. Jis tarytum verda, putoja, plaka į kraštus. Bangos viena kitos didesnės, viena per kitą ritasi, verčiasi.“

„Brendu gilyn ir supuos. Dangus viršuje supas. Debesys vienas pro kitą tai krinta, tai kyla.“

„Buvo taamsu ir gera.“

O visiškai sugniuždytas gyvenimo šio romano herojus bėgą į gamtą, kur ieško išsigelbėjimo.

„Vienam, nežinau kokiam miške radau didelį kiaurą ąžuolą. Susukiau jame savo gūžtą. Neturėdamas ko daryti, nežinodamas kur dėtis, kiauras dienas slankiojau po mišką. Vakarais grįždavau savo ąžuolan, įl

lįsdavau drevėn ir užmigdavau tenai, lyg vandenyje nuskandintas.“

„Išalkęs bruknių, spalgenų prisirinkdavau. Sukramtydavau jas. Radęs kur grybą išsikepdavau. Dar gurkšnį vandens šaltinyje išgerdavau. Retkarčiais man būdavo beveik linksma. Vienas, vienas. Miške tylu, tylu.“

Po išgyventos didžiausios gyvenime tragedijos Kuprelis lieka gyventi nuošaly ir dar labiau suartėja su gamta. Ten rasta harmonija padėjo nusiraminti, atgauti dvasios pusiausvyrą.

„Vakarais, kai leidosi saulė, išeidavau sustabdęs malūną ant kalnelio, atsisėsdavau ant didelio raudono akmens, jis dar ir dabar tenai guli, ir įsižiūrėdavau į vakarus. Tyliai, paskendęs saulėleidžio šventėje, savo sielą su gamtos dvasia suliejęs, meldžiaus saulei, dangui, anapus kurio aukščiausia pajėga, žvaigždėmis trykšdama rėdo.“

„Dar ir dabar nueinu aš kuomet į tą raudoną akmenį. Kai saulė sėda ir žemė tyli. Sėdžiu ten vienas ir apie daug ką galvoju. Seku kiekvieną gaamtos reiškinį, gyvenu su juo, galvoju. Tai padeda man galvoti, jaučiu, kad nesu vienas. Jaučiu ryšį su tuo, kas nematyti.“

Gamtos vaizdai romane padeda atskleisti nuotaiką. Prisiminimų laike vyrauja giedras nuotaikas atspindintys gamtos aprašymai. Po pirmojo Kuprelio ir Gundės susitikimo, kai dar pasaulis atrodė šviesus, ir gamta buvo idiliška, rami.

„Jau geso vakaro aušra. Jos dažai blyško ir dilo. Žvaigždėmis buvo visas dangus nubarstytas. Vakarinė nuslinko į pat kraštą. Jos silpni spinduliai dar žybčiojo, pasakojo negirdėtas paslaptis, žmonių jaunas širdis žavėjo.“

Įsimylėjėliai dažnai susitikdavo ga
amtos prieglobsty, nes ten jie jautėsi saugūs ir laimingi. Rašytojas pateikia gyvybės pilną, žavų susitikimo vietos aprašymą.

„Tai buvo didelis, aukštas, tankiais krūmais apaugęs skardis. Tenai augo ir alksniai, ir ievos, ir šermukšniai, i

. . .

Join the Conversation

×
×