Gamta ir žmogus

Gamta ir žmogus I. Šeiniaus romane „Kuprelis“

I. Šeiniaus romane „Kuprelis“ gamta ir žmogus yra susieti glaudžiais ryšiais. Čia gamta žmogų lydi visur, atspindi jo vidinę būseną, jausmus, nuotaiką.
Pagrindiniam romano veikėjui Kupreliui gamta labai svarbi. Dar besimokydamas pas Šionfeltą Kuprelis gamtoje rasdavo ir džiaugsmą, ir sielvartą, ir nusiraminimą.
„Vasaros vakarais mėgau sėdėti prūdo krašte. Žiūrėdavau tuomet į ramų vandens ribuliavimą, į giliai paskendusius debesis. Skaičiau žvaigždes danguje. Dabojau, kuri didesnė, kuri mažesnė. Sekiau jų kelią. Ir man tuomet atrodė, kad aš visai išnykstu, viirstu kažin kuo ir aukštai išskrendu.“
O pasakodamas Ignasėliui apie savo meilę, Gundę apibūdina kaip ankstyvą pavasarį, brėkštančią, žadančią aušrą. Šie palyginimai, išreikšti gamtos motyvais, yra labai jausmingi.
Pačiomis sunkiausiomis savo gyvenimo akimirkomis Kuprelis traukėsi į gamtą. Įžeistas, pažemintas, nusivylęs ir piktas jis ieškojo prieglobsčio ne ką mažiau ramesnėje vietoje – prie siaučiančio ežero.
„Einu į jį. Jis tarytum verda, putoja, plaka į kraštus. Bangos viena kitos didesnės, viena per kitą ritasi, verčiasi.“
„Brendu gilyn ir supuos. Dangus viršuje supas. Debesys vienas pro kitą tai krinta, tai kyla.“
„Buvo taamsu ir gera.“
O visiškai sugniuždytas gyvenimo šio romano herojus bėgą į gamtą, kur ieško išsigelbėjimo.
„Vienam, nežinau kokiam miške radau didelį kiaurą ąžuolą. Susukiau jame savo gūžtą. Neturėdamas ko daryti, nežinodamas kur dėtis, kiauras dienas slankiojau po mišką. Vakarais grįždavau savo ąžuolan, įl

lįsdavau drevėn ir užmigdavau tenai, lyg vandenyje nuskandintas.“
„Išalkęs bruknių, spalgenų prisirinkdavau. Sukramtydavau jas. Radęs kur grybą išsikepdavau. Dar gurkšnį vandens šaltinyje išgerdavau. Retkarčiais man būdavo beveik linksma. Vienas, vienas. Miške tylu, tylu.“
Po išgyventos didžiausios gyvenime tragedijos Kuprelis lieka gyventi nuošaly ir dar labiau suartėja su gamta. Ten rasta harmonija padėjo nusiraminti, atgauti dvasios pusiausvyrą.
„Vakarais, kai leidosi saulė, išeidavau sustabdęs malūną ant kalnelio, atsisėsdavau ant didelio raudono akmens, jis dar ir dabar tenai guli, ir įsižiūrėdavau į vakarus. Tyliai, paskendęs saulėleidžio šventėje, savo sielą su gamtos dvasia suliejęs, meldžiaus saulei, dangui, anapus kurio aukščiausia pajėga, žvaigždėmis trykšdama rėdo.“
„Dar ir dabar nueinu aš kuomet į tą raudoną akmenį. Kai saulė sėda ir žemė tyli. Sėdžiu ten vienas ir apie daug ką galvoju. Seku kiekvieną gaamtos reiškinį, gyvenu su juo, galvoju. Tai padeda man galvoti, jaučiu, kad nesu vienas. Jaučiu ryšį su tuo, kas nematyti.“
Gamtos vaizdai romane padeda atskleisti nuotaiką. Prisiminimų laike vyrauja giedras nuotaikas atspindintys gamtos aprašymai. Po pirmojo Kuprelio ir Gundės susitikimo, kai dar pasaulis atrodė šviesus, ir gamta buvo idiliška, rami.
„Jau geso vakaro aušra. Jos dažai blyško ir dilo. Žvaigždėmis buvo visas dangus nubarstytas. Vakarinė nuslinko į pat kraštą. Jos silpni spinduliai dar žybčiojo, pasakojo negirdėtas paslaptis, žmonių jaunas širdis žavėjo.“
Įsimylėjėliai dažnai susitikdavo ga
amtos prieglobsty, nes ten jie jautėsi saugūs ir laimingi. Rašytojas pateikia gyvybės pilną, žavų susitikimo vietos aprašymą.
„Tai buvo didelis, aukštas, tankiais krūmais apaugęs skardis. Tenai augo ir alksniai, ir ievos, ir šermukšniai, ir daiktais įsispraudę linkmūs kleveliai. Apačioj skardžiai pliuškena pavasaringos ežero vilnys. Plaka į kraštus, lyg juos išraut norėtų. Girdėti skambūs narų šūkavimai, rėkavimai laukinių ančių, nerimaujančių dėl savo tarp ajerų linksmai pakrikusių ančiukų.“
Ir tą naktį, kai Kuprelis ir Gundė ruošėsi pabėgti, gamta buvo tyli, lyg pritarė tokiam sumanymui, tik šen bei ten šmėkšteldavo nelaimės nuojauta.
„Visur ramu, tylu, tuščia. Tik ežero vilnys, gainiojamos nakties vėjelio, pliuškena į pakraščius. Daunguje plauko padrikę debesėliai, lenktyniuodami aplink mėnulį. Balzganoje šviesoje nuskendę platūs laukai, miškai, sodžiai, ir dangus joje lyg paskutinį kartą vasarą maudosi.“
Kitaip iškyla dabarties gamtos vaizdai, nusakantys esamą pagrindinio romano veikėjo emocinę būseną. Čia vis nerimstantis vėjas, apsiniaukęs dangus, audra – visa tai suteikia savotišką atspalvį Kuprelio nuotaikai. Jam sunku viską prisiminti, dar kartą išgyventi, o gamta, rodos, viską supranta.
„Dangus iš visų pusių niaukias. Juodi debesys kyla, voliojasi aukštyn. Vėjas didinas ir didinas. Smarkiai svyra, linguoja Juodalksnyno viršunės. Rugių laukai lyg jūra siūbuoja.“
Pačiais tragiškiausiais momentais ir gamta šėlsta, nerimsta.
„Iš tiesų audra jau visai buvo netoli. Artinosi juodas, didelis kaip kalnas, verpetais dūkdamas debesis. Žaibai sk
kersai ir įstrižai jį raižė. Perkūnas kratė, dundėjo nesiliaudamas. Sutemo kaip naktį. Staiga sužaibavo, visur šviesiai žaliai nušvito. Trenkė perkūnas.“
Įtampai ir Kuprelio susijaudinimui atslūgus, ir „audra vis traukiasi tolyn. Vis rečiau žaibuoja, rečiau sugriaudžia. Jei ir sugriaus, tarytum tas dundesys toli kur iš pažemių veržiasi. Lietaus smarkumas menkėja. Lyja tik pabiromis.“
Tačiau vėl sopulius prisiminus ir gamta niaukiasi, rūstauja.
„Nei nepastebėjau, kai vėl tamsu, juoda pasidarė. Matau – tik nušvito keistas, keistai pastovus žaibas. Kambarėlis švinta, kaip ugnyj panertas. Vėl pagaliau tamsu. Tik girdėt, kaip perkūnas krato, skalanduoja. Smarkiai lyja.“
Atrodo, kad gamta koja kojon žengia su Kupreliu, paryškindama jo išgyvenimus, jausmus bei nuotaikas. Žmogus ir gamta – dvi neatskiriamos pasaulio dalys.

Leave a Comment