Frazeologizmai
Tam tikra prasme artimi žodžiams yra nelaisvieji žodžių junginiai, arba frazeologizmai. Frazeologizmas (gr. „posakis”) – tai pastovus ir ekspresyvus žodžių junginys, turintis savarankišką reikšmę ir atkuriamas šnekos procese kaip gatavas vienetas, pvz.: apsukti galvą „suvilioti”, dantis griežti „pykti”, iš kailio nertis „labai stengtis”, molio Motiejus „ištižėlis”, vėjo pamušalas „vėjavaikis”, velnio neštas ir pamestas „suktas, apgaulingas (žmogus)”; angl. to keep under one’s hat „laikyti paslaptyje”; vok. die Augen in die Hand nehmen „atidžiai stebėti”; pranc.
piquer un chien „užsnūsti”.
Kuo skiriasi frazeologizmai nuo laisvųjų žodžių junginių (sintagmų)?
Visų pirma savo reikšme. Kiekvienas laisvojo žodžių junginio žodis turi jam būdingą savarankišką leksinę reikšmę. Todėl tokį junginį galima semantiškai suskaidyti (pvz., aprišti akį = „apvynioti” + „regėjimo organą”).
Tuo tarpu frazeologizmas yra semantiniu atžvilgiu neskaidomas junginys, jo reikšmės negalima išvesti iš jį sudarančių žodžių leksinių reikšmių (plg. guldyti galvą „garantuoti”, pro pirštus žiūrėti „nekreipti dėmesio”, už nosies vedžioti „apgaudinėti”; angl. to be in the cold „likti vienišam”, o pažodžiui: „būti šaltyje”; vok.
Hand und Fuß haben „būti protingam”, pažodžiui: „ranką ir koją turėti”; pranc. avoir la dent „būti alkanam”, pažodžiui: „turėti dantį” ir kt.). Dėl to, kad frazeologizmą sudarantys žodžiai yra netekę savo savarankiškų leksinių reikšmių, desemantizavęsi, kai kurie lingvistai (pvz., rusų frazeologijos tyrinėtojas
A. Molotkovas) netgi nelinkę vadinti frazeologizmo dėmenų žodžiais (juos vadina komponentais). Tačiau taip daryti nėra tvirto pagrindo, nes kalbantysis frazeologizmo dėmenis suvokia ne kaip kokias nors žodžio dalis, o kaip atskirus žodžius.
Kitas esminis laisvojo žodžio junginio skirtumas nuo frazeologizmo yra tas, kad pastarasis šnekos procese ne sudaromas pagal tam tikrą sintaksinę schemą, sintaksinį modelį, bet atkuriamas iš atminties kaip gatavas vienetas. Šiuo atžvilgiu frazeologizmas prilygsta žodžiui, kuris taip pat atgaminamas šnekos aktuose kaip tam tikrą reikšmę turintis garsų kompleksas. Neretai frazeologizmo reikšmę, kaip tai matyti jau iš pateiktų pavyzdžių, galima ir nusakyti vienu žodžiu.
Skiriasi laisvasis žodžių junginys nuo frazeologizmo dar ir didesniu pastarojo struktūros pastovumu. Yra nemaža frazeologizmu, kuriuose nekeičiama nei juos sudarančių žodžių tvarka, nei žodžių formos.
Pavyzdžiui, tokiuose frazeologizmuose, kaip nei dievui žvakė, nei velniui šakė „niekam netikęs”, bala nematė „tiek to”, devynios galybės „labai daug”; angl. as safe aš houses „visai patikimas”; vok. wie aus den Augen geschnitten „labai panašus”; pranc. comme de raison „kaip reikiant”, visuomet išlieka ir tokia pat žodžių tvarka, ir jų formos.
Tačiau ir tuose frazeologizmuose, kuriuose gali kisti žodžių tvarka ar atskiros formos, tas kitimas priklauso ne nuo frazeologizmą sudarančių žodžių semantinių ar sintaksinių ypatybių, bet nuo frazeologizmo, kaip gatavo vieneto, gramatinių ryšių su kitais konteksto žodžiais. Pavyzdžiui, frazeologizme nugarą skalbti „mušti, perti” veiksmažodis gali būti pavartotas įvairiomis formomis (skalbia, skalbė, skalbs, skalbtų)
priklausomai nuo to, kokios gramatinės formos bus kitų, į šį frazeologizmą neįeinančių žodžių. Be to, frazeologizmo žodžių tvarkos ar formų pasikeitimas nedaro jokios įtakos jo semantikai, jo frazeologinei reikšmei (pvz., ar mes pasakysime nosį nukabinti „nusiminti”, ar nukabinti nosį, nukabino nosį, nuo to šio frazeologizmo reikšmė nepakis).
Dauguma frazeologizmų skiriasi nuo laisvųjų žodžių junginių dar ir savo vaizdingumu, ekspresyvumu. Frazeologizmai, kaip rašo žymus lietuvių stilistikos specialistas J.Pikčilingis, „yra stiliaus aukso valiuta, jo ramsčių ramstis, tai, nuo ko priklauso išraiškos sodrumas, spalvingumas, emocinis poveikis”.
Ir iš tikrųjų užtenka sugretinti bent kelis laisvuosius žodžių junginius su atitinkamais frazeologizmais, kad įsitikintume šių žodžių teisingumu (plg.: Jis į nurodymus nekreipė dėmesio ir Jis nurodymus pro ausis leido; Valgė labai nenoromis ir Valgė kaip ne savo dantimis; Ar vėl pradėsi vaiką mušti? ir Ar vėl pradėsi vaikui kailį šukuoti?).
Jau iš šių pavyzdžių matyti, kad laisvieji žodžių junginiai nesukelia jokio vaizdo, stilistiškai neutralūs, o frazeologizmai, jų reikšmė turi aiškų konotacinį (emocinį, ekspresinį, vertinimo ar kt.) komponentą.
Dėl tokių čia suminėtų skirtybių frazeologizmai paprastai neverčiami pažodžiui į kitą kalbą, bet ieškoma atitinkamų frazeologinių atitikmenų toje kalboje, į kurią verčiama. Pažodžiui verčiant frazeologizmus, ne tik išnyksta jų konotacinis komponentas, bet dažnai toks vertinys būna neaiškus, beprasmiškas, o kartais net komiškas.
Pagrindinės frazeologinių junginių ypatybės
Žodžių junginių reikšmės vientisumas yra pagrindinė ypatybė, atskirianti juos nuo laisvųjų junginių, kurių kiekvienas žodis išlaiko savo reikšmę, ir leidžianti juos laikyti frazeologiniais junginiais.
Frazeologinių junginių dantų neišplikti, kojas sukulti reikšmes žodžiais „negauti“ ir „nueiti“ nusakome ne visai tiksliai. Pakeiskime jais frazeologinius junginius, pavyzdžiui, Žemaitės raštų sakinyje (Be reikalo būtum nuėjusi, būtum nieko negavusi), ir neliks vaizdingumo, būdingo rašytojos sakiniui. Pavartojusi frazeologinius junginius, Žemaitė tuo sakiniu kartu parodė sakančiojo nepasitenkinimą, kad būtų veltui nueitas tam tikras kelias, ir pasipiktinimą, kad asmuo, pas kurį būtų nueita, ir turėdamas nebūtų davęs. Ši frazeologiniams junginiams būdinga ypatybė –
vaizdingumas – ir atsirado, laisvųjų junginių žodžiams netenkant savo reikšmės, pradėjus tuos junginius vartoti perkeltine prasme ir apibendrinus vientisa reikšme.
Imkime, pavyzdžiui, junginį duris parodyti, kuris bus laisvas ir nevaizdingas, kai juo nieko daugiau nenorėsime pasakyti, tik parodyti duris. Bet lig tik šį junginį pavartosime, norėdami ką išvaryti iš kambario, jis įgaus vaizdingumo ypatybę, nes reikės jau suprasti ne pažodžiui, o perkeltai ir vientisa reikšme, nusakoma žodžiu „išvyti“.
Išvijimas – tai tiesiogiai suprantamas prievartos aktas, o durų parodymas –
priminimas, kad jos skirtos išeiti, tuo pačiu metu duodantis suprasti, jog reikia išeiti.
Vaizdingumas yra antra frazeologinių junginių ypatybė.
Vaizdingumas, galima sakyti, nėra labai pastovus, apibrėžtas, visų vienaip suprantamas reiškinys. Bet ir frazeologinių junginių reikšmės vaizdingumo atžvilgiu nėra vienodos: vienos yra labiau, kitos mažiau vaizdingos. Žemaitės sakinio frazeologinių junginių kojas sukulti, dantų neišplikti vaizdingumas nekelia abejonių. O pažvelkime į trečią šio sakinio junginį be reikalo. Iš anų dviejų junginių reikšmių matyti, kad sakinyje kabama apie tam tikrą reikalą – norą ką nors gauti.Vadinasi, junginio be reikalo taip pat negalima suprasti pažodžiui. Jis reiškia „veltui“, „nereikalingai“.Tačiau to junginio vaizdingumas yra sunkiau suvokiamas.
Visi trys Žemaitės sakinį sudarantys junginiai nėra jos pačios sukurti. Tik rašytoja sugebėjo juos sukomponuoti viename labai raiškiame sakinyje. Šie junginiai, turėdami vientisas ir vaizdingas reikšmes, kaip ir bet kuris kitas lietuvių kalbos žodis bet kuria savo reikšme, yra lietuvių kalbos turtas. Juo kiekvienas kalbėdamas ar rašydamas gali pasinaudoti.
Frazeologiniai junginiai ne sudaromi iš atskirų žodžių, bet iškyla sąmonėje jau kaip sąvokos, kaip ir žodžiai, tačiau ne kaip laisvieji junginiai.
Frazeologiniai junginiai yra pastovūs kalbiniai vienetai. Pastovumas yra trečia visų frazeologinių junginių ypatybė.
Taigi matome, kad frazeologiniai junginiai yra vientisos ir vaizdingos reikšmės pastovūs junginiai.
Frazeologizmų atsiradimas
Nors frazeologizmai skiriasi nuo laisvųjų žodžių junginių, tačiau daugelis jų yra atsiradę iš pastarųjų. Svarbiausia priežastis, dėl kurios laisvasis žodžių junginys gali pavirsti frazeologizmu — tai naujos perkeltinės reikšmės kristalizavimasis junginyje. Kai tik laisvajame junginyje vienas kuris žodis imamas dažniau vartoti perkeltine reikšme, tas junginys įgyja potenciją tapti frazeologizmu. Pavyzdžiui, kai junginyje iškratyti kišenes veiksmažodis iškratyti, drauge su kišenes patekęs į tam tikrą kontekstą, neteko savo tiesioginės „išpurtyti, kratant pašalinti”
reikšmės ir imtas vartoti netiesiogine „išimti iš kišenių ką nors slaptai, pasisavinti” reikšme, tada tas junginys virto jau frazeologizmu, reiškiančiu „apvogti”. Iš pradžios toks, frazeologizmas paprastai būna individualaus pobūdžio (pasitaikantis tik vieno kurio žmogaus šnekoje ar raštuose), o ilgainiui jis gali paplisti ir kartojamas stabilizuotis reikšmės ir formos atžvilgiu.
Tačiau frazeologizmų gali atsirasti ne vien tik dėl laisvųjų žodžių junginių atskirų dėmenų reikšmės perkėlimo (metaforizacijos plačia šio žodžio prasme), nors tokia jų kilmė kalbose yra dažniausia. Kartais jie sudaromi ir iš analogijos pagal jau esančius kalboje tam tikrus frazeologizmų formos modelius. Pavyzdžiui, vėjo botagas „plevėsa” galėjo susidaryti pagal tokius analogiškus frazeologizmus, kaip vėjo pamušalas, vėjo padraika, vėjo pagalys „vėjavaikis” ir pan., tačiau nuspręsti, kuris kurio prototipu ėjo, be specialių tyrinėjimų neįmanoma.
Kai kurie frazeologizmai, ypač neliaudiniai, gali būti išsiversti ir iš kitų kalbų.
Tokie yra, pavyzdžiui, šnekamojoje kalboje pasitaikantys balta varna (plg. rus. белая ворона „kuo nors išsiskiriantis žmogus”); Štai kur šuo pakastas (plg. rus. вот где собака закрыта, vok. da liegt der Hund begraben) „čia esmė”; katę maiše pirkti (plg. rus. купить кошку в мешке, vok. die Katze im Sack kaufen) „ką nors aklai pirkti”; laužtis pro atviras duris (plg. rus. ломаться в открытую дверь) „aiškinti žinomus dalykus” ir kt.
Tarp verstinių frazeologizmų pasitaiko ir tokių, kurie paplitę ne vienoje ar dviejose, bet keliose ar net keliolikoje kalbų. Tai ypač būdinga iš antikinių, pvz.. graikų, lotynų kalbų kilusiems frazeologizmams (plg.
Horacijaus (I a. pr. m. e.) posakio aurea mediocritas „kraštutinumų vengimas” atitikmenis: liet. aukso vidurys, rus. золотая середина, lenk.
zloty srodek, bulg. злama cpeда, serb.-chorv. zlatna sredina, angl. the golden mean, vok. die goldene Mitte ir kt.).
Žinoma, ne visi vienodos ar panašios struktūros ir reikšmės frazeologizmai, randami keliose kalbose, yra verstiniai. Vienodų ar panašių frazeologizmų, pasitaikančių net negiminiškose kalbose, gali atsirasti ir dėl bendrų žmogaus mąstymo ypatybių, bendrų asociacijų, bendrų gyvenimiškų situacijų. Pavyzdžiui, frazeologizmas pro pirštus žiūrėti „nekreipti dėmesio”, turintis identiškus atitikmenis ne tik latvių (skatities caur pirkstiem), bet ir rusų (сьотреть сквозь пальцы), vokiečių (durch die
Finger sehen), anglų (look through one’s fingers) kalboje, veikiausiai yra ne verstiniai. Tačiau, ar jis kiekvienoje iš šių kalbų yra savarankiškai susidaręs, ar kai kuriose ir išsiverstas, be specialių tyrinėjimų taip pat sunku pasakyti.
Literatūrinėje kalboje, ypač jos moksliniame ir publicistiniame stiliuje, vartojama taip pat skolintinių frazeologizmų, pvz.: lot. conditio sine qua non „būtinoji sąlyga”, est modus in rebus „viskam yra saikas”, persona non grata „nepageidaujamas asmuo”, pro domo sua „savu reikalu”, terra incognita „neištirta sritis”, ultima ratio „paskutinis argumentas”;
angl. last but not least „paskutinis, bet ne mažiau svarbus”; vok. fix und fertig „visiškai gatavas”; pranc. billet doux „meilės laiškas”.
Tai taip pat ne frazeologizmai…
Frazeologizmus, kaip ekspresyvius ir savarankišką, iš atskirųjų dėmenų tiesiogiai neišvedamą reikšmę turinčius žodžių junginius, reikia atriboti nuo šiaip pastovesnių žodžių samplaikų, sudėtinių terminų, tokių kaip aukštas lygis, daryti pranešimą, reikšti užuojautą, dėmėtoji šiltinė, greičių dėžė, kosminė erdvė, sudėtinis prijungiamasis sakinys, vidaus degimo variklis ir pan. Tokie žodžių junginiai paprastai neturi nei frazeologizmams būdingos frazeologinės reikšmės, nei ekspresinės-emocinės konotacijos.
Dėl tokių pat priežasčių nederėtų laikyti frazeologizmais ir pastovių įvardinių ar prieveiksminių junginių: kas kita, kas be ko, kolei kas, kur kas, šiaip ar taip, šį bei tą, šis tas ir pan.
Frazeologizmų klasifikacija
Frazeologizmų, kaip ir žodžių, klasifikacija gali būti labai įvairi.
Ji priklauso tiek nuo pasirinkto skirstymo pagrindo, tiek ir nuo pačios „frazeologizmo” sąvokos supratimo. O tas supratimas toli gražu nėra vienodas. Vieni lingvistai frazeologizmus suvokia labai plačiai: jiems priskiria ir priežodžius, patarles, vad. „sparnuotuosius žodžius”, aforizmus ir net sudėtinius terminus ar šiaip bent kiek pastovesnius žodžių junginius (pvz., brandos atestatas, reikšti užuojautą ir pan.). Kiti lingvistai – priešingai, susiaurina frazeologizmo sąvoką, atsiriboja nuo tokių junginių, kuriuose tik vienas žodis turi neįprastą reikšmę (pvz., arklio dozė, kapeiką spausti „labai taupyti” ir pan.).
Tačiau nepriklausomai nuo to, kaip suprantami, frazeologizmai dažniausiai skirstomi pagal reikšmę, struktūrą, sintaksines funkcijas, kilmę. Be to, klasifikuojant kartais dar atsižvelgiama į juos sudarančių dėmenų ryšio glaudumą, frazeologizmų stilistinę konotaciją ir kt.
Semantiniu pagrindu galima skirti du pagrindinius frazeologizmų tipus:
idiominius ir neidiominius. Idiominiai frazeologizmai, arba idiomos (gr.
„ypatumas”), – tai reikšmės atžvilgiu absoliučiai neskaidomi, sustabarėję žodžių junginiai, kurių bendroji frazeologinė reikšmė visiškai nemotyvuota juos sudarančių žodžių reikšmės. Tokie yra molio Motiejus, vėjo pamušalas, velnio neštas ir pamestas, beržinė košė „mušimas”, ožio bamba „pikčiurna”;
angl. big fish „svarbus asmuo” (paž. „stambi žuvis”); vok. Sand in die
Augen streuen „meluoti, apgaudinėti” (paž. „smėlį į akis berti”); pranc. un vilain matou „nemalonus tipas” (paž. „bjaurus katinas”) ir kt.
Idiomose pasitaiko kartais ir pasenusių, iškraipytų žodžių, siaurų dialektizmų, dėl kurių ir pati jos reikšmė plačiau būna nesuprantama, plg.
čioringes varinėti „niekus plepėti” (Vilkaviškis), čviko duoti „barti, koneveikti” (Zarasai), dinderį mušti „dykinėti”, palparybais eiti „dykinėti” (Gargždai), vepšlas susukti „supykti” (Kuršėnai) ir pan.
Neidiominiai frazeologizmai – tokie, kuriuose tarp junginio bendros reikšmės ir atskirų jį sudarančių žodžių reikšmių jaučiama tam tikra (ryškesnė ar mažiau ryški) sąsaja. Kitaip sakant, neidiominių frazeologizmų reikšmės yra daugiau ar mažiau motyvuotos. Tačiau šio tipo frazeologizmų bendrosios reikšmės sąsaja su jų dėmenų reikšmėmis, semantinė motyvacija gali būti nevienodo laipsnio. Todėl neidiominiai frazeologizmai paprastai dar smulkiau skirstomi.
Semantinės motyvacijos laipsnio atžvilgiu neidiominius frazeologizmus galima dar skirstyti į dvi rūšis: a) ryškios motyvacijos ir b) neryškios motyvacijos. Ryškios motyvacijos frazeologizmų reikšmė yra susijusi su tiesioginėmis juos sudarančių žodžių reikšmėmis, pvz.: akis sumerkti „užmigti”, ausis įtempti „atidžiai klausyti”, kojas ištiesti „mirti”, rankas surišti „susituokti”; angl. cakes and ale „pasilinksminimas” (paž.
„pyragaičiai ir alus”); vok. große Augen machen „stebėtis” (paž. „dideles akis padaryti”); pranc. avoir bon nez „būti įžvalgiam” (paž. „turėti gerą nosį”). Kaip matyti iš pavyzdžių, šios rūšies frazeologizmai — tai perkeltinės reikšmės posakiai, metaforiniai ar metoniminiai junginiai.
Jie turi savo nefrazeologiškus atitikmenis, t.y. juos sudarantys žodžiai gali būti vartojami ir tiesioginėmis reikšmėmis. Tokiu atveju tais žodžiais reiškiamo vaizdo santykis su frazeologizmo denotatu yra lengvai suvokiamas, ir skirtumą tarp frazeologizmo ir jo nefrazeologinio prototipo lemia kontekstinė aplinka.
Pavyzdžiui, sakinyje Aš negalėjau visą naktį akių sumerkti frazeologizmo akis sumerkti sukeliamas vaizdas siejasi su vokų suglaudimu miegant (kitame kontekste — Guli sumerkęs akis, bet nemiega, šis žodžių junginys jau neturėtų frazeologinės reikšmės, nebūtų frazeologizmas).
Neryškios motyvacijos frazeologizmais laikytini tokie, kurių reikšmė mažai tesusijusi su juos sudarančių žodžių reikšmėmis, pvz.: akimis šaudyti „viliojančiai žvalgytis”, gerklę laidyti „smarkiai šaukti”, nosį nukabinti „nusiminti”, pro gerklę praleisti „pragerti”; angl. leap to the eyes „atkreipti dėmesį” (paž. „kristi į akis”); vok. den Kopf verlieren „netekti nuovokos” (paž. „galvą pamesti”); pranc. allonger le nez „nusiminti” (paž.
„ištiesti nosį”) ir pan. Šios rūšies frazeologizmus sudarantys žodžių junginiai nevartojami tiesioginėmis reikšmėmis ir yra artimi idiomoms. Nuo idiomų skiriasi tuo, kad jų frazeologinė reikšmė yra susijusi su tam tikromis iš dėmenų leksinių reikšmių kylančiomis asociacijomis. Pavyzdžiui, frazeologizmo akimis šaudyti reikšmė jau ir be konteksto gali būti apytikriai suvokiama, nes veiksmažodžio šaudyti perkeltinė reikšmė drauge su tiesiogine akių reikšme sukelia „žvilgsnių mėtymo”, „žvilgčiojimo”asociacijas. Tačiau išvesti griežtesnę ribą tarp neryškios motyvacijos frazeologizmų ir idiomų dėl semantikos reiškinių didelio neapibrėžtumo yra labai sunku.
Semantinės frazeologizmų klasifikacijos, kuri yra svarbiausia šio tipo žodžių junginiams, pradininku laikomas šveicarų lingvistas Š.Baly. Jis išskyrė tris frazeologizmų rūšis: frazeologinius posakius, frazeologinės grupes ir frazeologinius vienetus. Šią klasifikaciją vėliau patobulino žymus rusų kalbininkas V.Vinogradovas. Pagal frazeologizmų reikšmės santykį su juos sudarančių žodžių reikšmėmis jis visus frazeologizmus suskirstė taip pat į tris pagrindinius tipus: frazeologinės sąaugas, frazeologinius vienetus ir frazeologines samplaikas. Tokia klasifikacija buvo priimta daugelio rusų frazeologijos tyrinėtojų, bet pastaraisiais dešimtmečiais pasirodė ir įvairių naujų mėginimų semantiškai skirstyti frazeologizmus.
Struktūros atžvilgiu frazeologizmai dažniausiai skirstomi dvejopai: a)
pagal dėmenų sintagminius santykius ir b) pagal dėmenų priklausymą gramatinėms žodžių klasėms (kalbos dalims). Pirmuoju atveju išskiriami prijungiamieji, sujungiamieji (kartais, neišlaikant vieningo klasifikacijos pagrindo, dar ir lyginamieji ir kt.), o antruoju — daiktavardiniai, būdvardiniai, veiksmažodiniai, prieveiksminiai ir t.t.
Sintaksinių funkcijų atžvilgiu frazeologizmai skirstomi į predikatinius, atributinius, objektinius ir cirkumstancinius (aplinkybinius).
Taigi sakinyje jie gali eiti veiksniu, tariniu, papildiniu ir kt. sakinio dalimis, kaip ir atskiri žodžiai ar laisvieji žodžių junginiai, plg.: Bažnyčios šluota esi, o nežinai vyskupo vardo (čia bažnyčios šluota reiškia „pamaldų žmogų” ir eina veiksniu), Jis viską pro gerklę praleido (čia pro gerklę praleido „pragėrė” eina tariniu), Bėgo kaip akis išdegęs (čia kaip akis išdegęs „labai greit” eina būdo aplinkybe).
Be to, frazeologizmai gali sudaryti sudėtinio sakinio dėmenį, plg.: Tamsu, nors į akį durk (čia nors į akį durk reiškia „labai tamsu”), Kai išgirdau beldžiantis į langą, visos blusos apmirė (čia visos blusos apmirė reiškia „labai nusigandau”) ir kt.
Kilmės atžvilgiu frazeologizmai gali būti klasifikuojami į savuosius, skolintinius ir verstinius, o stilistinės konotacijos atžvilgiu — į emocinius, vertinamuosius ir kt.
Frazeologizmas, kaip tam tikras kalbos lygmens abstraktus vienetas, naujesnėje lingvistinėje literatūroje kartais vadinamas frazema, frazeologema (plg. fonema, morfema ir kt. eminius vienetus), o mokslas, tiriantis frazeologizmus — frazeologija. Mūsų laikais atskiri tyrinėtojai frazeologiją linkę laikyti atskira kalbotyros šaka, tačiau iš tradicijos ji siejama su leksikologija (tai turi nemaža ir pagrindo: frazeologizmai, kaip matėme, tam tikromis ypatybėmis yra artimi žodžiams).
Literatūra:
www.ualgiman.dtiltas.lt;
Jonas Paulauskas, Lietuvių kalbos frazeologijos žodynas, 1977
“Šviesa”, Kaunas.