Frazeologizmai

Frazeologizmai

Tam tikra prasme artimi žodžiams yra nelaisvieji žodžių junginiai,
arba frazeologizmai. Frazeologizmas (gr. „posakis”) – tai pastovus ir
ekspresyvus žodžių junginys, turintis savarankišką reikšmę ir atkuriamas
šnekos procese kaip gatavas vienetas, pvz.: apsukti galvą „suvilioti”,
dantis griežti „pykti”, iš kailio nertis „labai stengtis”, molio Motiejus
„ištižėlis”, vėjo pamušalas „vėjavaikis”, velnio neštas ir pamestas
„suktas, apgaulingas (žmogus)”; angl. to keep under one’s hat „laikyti
paslaptyje”; vok. die Augen in die Hand nehmen „atidžiai stebėti”; pranc.
piquer un chien „užsnūsti”.

Kuo skiriasi frazeologizmai nuo laisvųjų žodžių junginių (sintagmų)?

Visų pirma savo reikšme. Kiekvienas llaisvojo žodžių junginio žodis
turi jam būdingą savarankišką leksinę reikšmę. Todėl tokį junginį galima
semantiškai suskaidyti (pvz., aprišti akį = „apvynioti” +  „regėjimo
organą”). Tuo tarpu frazeologizmas yra semantiniu atžvilgiu neskaidomas
junginys, jo reikšmės negalima išvesti iš jį sudarančių žodžių leksinių
reikšmių (plg. guldyti galvą „garantuoti”, pro pirštus žiūrėti „nekreipti
dėmesio”, už nosies vedžioti „apgaudinėti”; angl. to be in the cold „likti
vienišam”, o pažodžiui: „būti šaltyje”; vok. Hand und Fuß haben „būti
protingam”, pažodžiui: „ranką ir koją turėti”; pranc. avoir la dent „būti
alkanam”, pažodžiui: „turėti dantį” ir kt.). Dėl tto, kad frazeologizmą
sudarantys žodžiai yra netekę savo savarankiškų leksinių reikšmių,
desemantizavęsi, kai kurie lingvistai (pvz., rusų frazeologijos tyrinėtojas
A. Molotkovas) netgi nelinkę vadinti frazeologizmo dėmenų žodžiais (juos
vadina komponentais). Tačiau taip daryti nėra tvirto pagrindo, nes
kalbantysis frazeologizmo dėmenis suvokia ne kaip kokias nors žo

odžio dalis,
o kaip atskirus žodžius.

Kitas esminis laisvojo žodžio junginio skirtumas nuo frazeologizmo yra
tas, kad pastarasis šnekos procese ne sudaromas pagal tam tikrą sintaksinę
schemą, sintaksinį modelį, bet atkuriamas iš atminties kaip gatavas
vienetas. Šiuo atžvilgiu frazeologizmas prilygsta žodžiui, kuris taip pat
atgaminamas šnekos aktuose kaip tam tikrą reikšmę turintis garsų
kompleksas. Neretai frazeologizmo reikšmę, kaip tai matyti jau iš pateiktų
pavyzdžių, galima ir nusakyti vienu žodžiu.

Skiriasi laisvasis žodžių junginys nuo frazeologizmo dar ir didesniu
pastarojo struktūros pastovumu. Yra nemaža frazeologizmu, kuriuose
nekeičiama nei juos sudarančių žodžių tvarka, nei žodžių formos.
Pavyzdžiui, tokiuose frazeologizmuose, kaip nei dievui žvakė, nei velniui
šakė „niekam netikęs”, bala nematė „tiek to”, devynios galybės „labai
daug”; angl. as safe aš houses „visai patikimas”; vok. wie aus den Augen
geschnitten „labai panašus”; pranc. comme de raison „kaip reikiant”,
visuomet iššlieka ir tokia pat žodžių tvarka, ir jų formos.

Tačiau ir tuose frazeologizmuose, kuriuose gali kisti žodžių tvarka ar
atskiros formos, tas kitimas priklauso ne nuo frazeologizmą sudarančių
žodžių semantinių ar sintaksinių ypatybių, bet nuo frazeologizmo, kaip
gatavo vieneto, gramatinių ryšių su kitais konteksto žodžiais. Pavyzdžiui,
frazeologizme nugarą skalbti „mušti, perti” veiksmažodis gali būti
pavartotas įvairiomis formomis (skalbia, skalbė, skalbs, skalbtų)
priklausomai nuo to, kokios gramatinės formos bus kitų, į šį frazeologizmą
neįeinančių žodžių. Be to, frazeologizmo žodžių tvarkos ar formų
pasikeitimas nedaro jokios įtakos jo semantikai, jo frazeologinei reikšmei
(pvz., ar me
es pasakysime nosį nukabinti „nusiminti”, ar nukabinti nosį,
nukabino nosį, nuo to šio frazeologizmo reikšmė nepakis).

Dauguma frazeologizmų skiriasi nuo laisvųjų žodžių junginių dar ir
savo vaizdingumu, ekspresyvumu. Frazeologizmai, kaip rašo žymus lietuvių
stilistikos specialistas J.Pikčilingis, „yra stiliaus aukso valiuta, jo
ramsčių ramstis, tai, nuo ko priklauso išraiškos sodrumas, spalvingumas,
emocinis poveikis”. Ir iš tikrųjų užtenka sugretinti bent kelis laisvuosius
žodžių junginius su atitinkamais frazeologizmais, kad įsitikintume šių
žodžių teisingumu (plg.: Jis į nurodymus nekreipė dėmesio ir Jis nurodymus
pro ausis leido; Valgė labai nenoromis ir Valgė kaip ne savo dantimis; Ar
vėl pradėsi vaiką mušti? ir Ar vėl pradėsi vaikui kailį šukuoti?). Jau iš
šių pavyzdžių matyti, kad laisvieji žodžių junginiai nesukelia jokio
vaizdo, stilistiškai neutralūs, o frazeologizmai, jų reikšmė turi aiškų
konotacinį (emocinį, ekspresinį, vertinimo ar kt.) komponentą. Dėl tokių
čia suminėtų skirtybių frazeologizmai paprastai neverčiami pažodžiui į kitą
kalbą, bet ieškoma atitinkamų frazeologinių atitikmenų toje kalboje, į
kurią verčiama. Pažodžiui verčiant frazeologizmus, ne tik išnyksta jų
konotacinis komponentas, bet dažnai toks vertinys būna neaiškus,
beprasmiškas, o kartais net komiškas.

Pagrindinės frazeologinių junginių ypatybės

Žodžių junginių reikšmės vientisumas yra pagrindinė ypatybė,
atskirianti juos nuo laisvųjų junginių, kurių kiekvienas žodis išlaiko savo
reikšmę, ir leidžianti juos laikyti frazeologiniais junginiais.

Frazeologinių junginių dantų neišplikti, kojas sukulti reikšmes
žodžiais „negauti“ ir „nueiti“ nusakome ne visai tiksliai. Pakeiskime jais
frazeologinius junginius, pavyzdžiui, Žemaitės raštų sakinyje (Be reikalo
būtum nuėjusi, būtum n

nieko negavusi), ir neliks vaizdingumo, būdingo
rašytojos sakiniui. Pavartojusi frazeologinius junginius, Žemaitė tuo
sakiniu kartu parodė sakančiojo nepasitenkinimą, kad būtų veltui nueitas
tam tikras kelias, ir pasipiktinimą, kad asmuo, pas kurį būtų nueita, ir
turėdamas nebūtų davęs. Ši frazeologiniams junginiams būdinga ypatybė –
vaizdingumas – ir atsirado, laisvųjų junginių žodžiams netenkant savo
reikšmės, pradėjus tuos junginius vartoti perkeltine prasme ir apibendrinus
vientisa reikšme.

Imkime, pavyzdžiui, junginį duris parodyti, kuris bus laisvas ir
nevaizdingas, kai juo nieko daugiau nenorėsime pasakyti, tik parodyti
duris. Bet lig tik šį junginį pavartosime, norėdami ką išvaryti iš
kambario, jis įgaus vaizdingumo ypatybę, nes reikės jau suprasti ne
pažodžiui, o perkeltai ir vientisa reikšme, nusakoma žodžiu „išvyti“.
Išvijimas – tai tiesiogiai suprantamas prievartos aktas, o durų parodymas –
priminimas, kad jos skirtos išeiti, tuo pačiu metu duodantis suprasti, jog
reikia išeiti.

Vaizdingumas yra antra frazeologinių junginių ypatybė.

Vaizdingumas, galima sakyti, nėra labai pastovus, apibrėžtas, visų
vienaip suprantamas reiškinys. Bet ir frazeologinių junginių reikšmės
vaizdingumo atžvilgiu nėra vienodos: vienos yra labiau, kitos mažiau
vaizdingos. Žemaitės sakinio frazeologinių junginių kojas sukulti, dantų
neišplikti vaizdingumas nekelia abejonių. O pažvelkime į trečią šio sakinio
junginį be reikalo. Iš anų dviejų junginių reikšmių matyti, kad sakinyje
kabama apie tam tikrą reikalą – norą ką nors gauti.Vadinasi, junginio be
reikalo taip pat negalima suprasti pažodžiui. Jis reiškia „veltui“,
„nereikalingai“.Tačiau to junginio vaizdingumas yra sunkiau suvokiamas.

Visi trys Žemaitės sakinį sudarantys junginiai nėra jos p
pačios
sukurti. Tik rašytoja sugebėjo juos sukomponuoti viename labai raiškiame
sakinyje. Šie junginiai, turėdami vientisas ir vaizdingas reikšmes, kaip ir
bet kuris kitas lietuvių kalbos žodis bet kuria savo reikšme, yra lietuvių
kalbos turtas. Juo kiekvienas kalbėdamas ar rašydamas gali pasinaudoti.
Frazeologiniai junginiai ne sudaromi iš atskirų žodžių, bet iškyla sąmonėje
jau kaip sąvokos, kaip ir žodžiai, tačiau ne kaip laisvieji junginiai.

Frazeologiniai junginiai yra pastovūs kalbiniai vienetai. Pastovumas
yra trečia visų frazeologinių junginių ypatybė.

Taigi matome, kad frazeologiniai junginiai yra vientisos ir vaizdingos
reikšmės pastovūs junginiai.

Frazeologizmų atsiradimas

Nors frazeologizmai skiriasi nuo laisvųjų žodžių junginių, tačiau
daugelis jų yra atsiradę iš pastarųjų. Svarbiausia priežastis, dėl kurios
laisvasis žodžių junginys gali pavirsti frazeologizmu — tai naujos
perkeltinės reikšmės kristalizavimasis junginyje. Kai tik laisvajame
junginyje vienas kuris žodis imamas dažniau vartoti perkeltine reikšme, tas
junginys įgyja potenciją tapti frazeologizmu. Pavyzdžiui, kai junginyje
iškratyti kišenes veiksmažodis iškratyti, drauge su kišenes patekęs į tam
tikrą kontekstą, neteko savo tiesioginės „išpurtyti, kratant pašalinti”
reikšmės ir imtas vartoti netiesiogine „išimti iš kišenių ką nors slaptai,
pasisavinti” reikšme, tada tas junginys virto jau frazeologizmu,
reiškiančiu „apvogti”. Iš pradžios toks, frazeologizmas paprastai būna
individualaus pobūdžio (pasitaikantis tik vieno kurio žmogaus šnekoje ar
raštuose), o ilgainiui jis gali paplisti ir kartojamas stabilizuotis
reikšmės ir formos atžvilgiu.

Tačiau frazeologizmų gali atsirasti ne vien tik dėl laisvųjų žodžių
junginių atskirų dėmenų reikšmės perkėlimo (metaforizacijos plačia šio
žodžio prasme), nors tokia jų kilmė kalbose yra dažniausia. Kartais jie
sudaromi ir iš analogijos pagal jau esančius kalboje tam tikrus
frazeologizmų formos modelius. Pavyzdžiui, vėjo botagas „plevėsa” galėjo
susidaryti pagal tokius analogiškus frazeologizmus, kaip vėjo pamušalas,
vėjo padraika, vėjo pagalys „vėjavaikis” ir pan., tačiau nuspręsti, kuris
kurio prototipu ėjo, be specialių tyrinėjimų neįmanoma.

Kai kurie frazeologizmai, ypač neliaudiniai, gali būti išsiversti ir
iš kitų kalbų. Tokie yra, pavyzdžiui, šnekamojoje kalboje pasitaikantys
balta varna (plg. rus. белая ворона „kuo nors išsiskiriantis žmogus”); Štai
kur šuo pakastas (plg. rus. вот где собака закрыта, vok. da liegt der Hund
begraben) „čia esmė”; katę maiše pirkti (plg. rus. купить кошку в мешке,
vok. die Katze im Sack kaufen) „ką nors aklai pirkti”; laužtis pro atviras
duris (plg. rus. ломаться в открытую дверь) „aiškinti žinomus dalykus” ir
kt. Tarp verstinių frazeologizmų pasitaiko ir tokių, kurie paplitę ne
vienoje ar dviejose, bet keliose ar net keliolikoje kalbų. Tai ypač būdinga
iš antikinių, pvz.. graikų, lotynų kalbų kilusiems frazeologizmams (plg.
Horacijaus (I a. pr. m. e.) posakio aurea mediocritas „kraštutinumų
vengimas” atitikmenis: liet. aukso vidurys, rus. золотая середина, lenk.
zloty srodek, bulg. злama cpeда, serb.-chorv. zlatna sredina, angl. the
golden mean, vok. die goldene Mitte ir kt.).

Žinoma, ne visi vienodos ar panašios struktūros ir reikšmės
frazeologizmai, randami keliose kalbose, yra verstiniai. Vienodų ar panašių
frazeologizmų, pasitaikančių net negiminiškose kalbose, gali atsirasti ir
dėl bendrų žmogaus mąstymo ypatybių, bendrų asociacijų, bendrų gyvenimiškų
situacijų. Pavyzdžiui, frazeologizmas pro pirštus žiūrėti „nekreipti
dėmesio”, turintis identiškus atitikmenis ne tik latvių (skatities caur
pirkstiem), bet ir rusų (сьотреть сквозь пальцы), vokiečių (durch die
Finger sehen), anglų (look through one’s fingers) kalboje, veikiausiai yra
ne verstiniai. Tačiau, ar jis kiekvienoje iš šių kalbų yra savarankiškai
susidaręs, ar kai kuriose ir išsiverstas, be specialių tyrinėjimų taip pat
sunku pasakyti.

Literatūrinėje kalboje, ypač jos moksliniame ir publicistiniame
stiliuje, vartojama taip pat skolintinių frazeologizmų, pvz.: lot. conditio
sine qua non „būtinoji sąlyga”, est modus in rebus „viskam yra saikas”,
persona non grata „nepageidaujamas asmuo”, pro domo sua „savu reikalu”,
terra incognita „neištirta sritis”, ultima ratio „paskutinis argumentas”;
angl. last but not least „paskutinis, bet ne mažiau svarbus”; vok. fix und
fertig „visiškai gatavas”; pranc. billet doux „meilės laiškas”.

Tai taip pat ne frazeologizmai.

Frazeologizmus, kaip ekspresyvius ir savarankišką, iš atskirųjų dėmenų
tiesiogiai neišvedamą reikšmę turinčius žodžių junginius, reikia atriboti
nuo šiaip pastovesnių žodžių samplaikų, sudėtinių terminų, tokių kaip
aukštas lygis, daryti pranešimą, reikšti užuojautą, dėmėtoji šiltinė,
greičių dėžė, kosminė erdvė, sudėtinis prijungiamasis sakinys, vidaus
degimo variklis ir pan. Tokie žodžių junginiai paprastai neturi nei
frazeologizmams būdingos frazeologinės reikšmės, nei ekspresinės-emocinės
konotacijos.

Dėl tokių pat priežasčių nederėtų laikyti frazeologizmais ir pastovių
įvardinių ar prieveiksminių junginių: kas kita, kas be ko, kolei kas, kur
kas, šiaip ar taip, šį bei tą, šis tas ir pan.

Frazeologizmų klasifikacija 

Frazeologizmų, kaip ir žodžių, klasifikacija gali būti labai įvairi.
Ji priklauso tiek nuo pasirinkto skirstymo pagrindo, tiek ir nuo pačios
„frazeologizmo” sąvokos supratimo. O tas supratimas toli gražu nėra
vienodas. Vieni lingvistai frazeologizmus suvokia labai plačiai: jiems
priskiria ir priežodžius, patarles, vad. „sparnuotuosius žodžius”,
aforizmus ir net sudėtinius terminus ar šiaip bent kiek pastovesnius žodžių
junginius (pvz., brandos atestatas, reikšti užuojautą ir pan.). Kiti
lingvistai – priešingai, susiaurina frazeologizmo sąvoką, atsiriboja nuo
tokių junginių, kuriuose tik vienas žodis turi neįprastą reikšmę (pvz.,
arklio dozė, kapeiką spausti „labai taupyti” ir pan.).

Tačiau nepriklausomai nuo to, kaip suprantami, frazeologizmai
dažniausiai skirstomi pagal reikšmę, struktūrą, sintaksines funkcijas,
kilmę. Be to, klasifikuojant kartais dar atsižvelgiama į juos sudarančių
dėmenų ryšio glaudumą, frazeologizmų stilistinę konotaciją ir kt.

Semantiniu pagrindu galima skirti du pagrindinius frazeologizmų tipus:
idiominius ir neidiominius. Idiominiai frazeologizmai, arba idiomos (gr.
„ypatumas”), – tai reikšmės atžvilgiu absoliučiai neskaidomi, sustabarėję
žodžių junginiai, kurių bendroji frazeologinė reikšmė visiškai nemotyvuota
juos sudarančių žodžių reikšmės. Tokie yra molio Motiejus, vėjo pamušalas,
velnio neštas ir pamestas, beržinė košė „mušimas”, ožio bamba „pikčiurna”;
angl. big fish „svarbus asmuo” (paž. „stambi žuvis”); vok. Sand in die
Augen streuen „meluoti, apgaudinėti” (paž. „smėlį į akis berti”); pranc. un
vilain matou „nemalonus tipas” (paž. „bjaurus katinas”) ir kt.

Idiomose pasitaiko kartais ir pasenusių, iškraipytų žodžių, siaurų
dialektizmų, dėl kurių ir pati jos reikšmė plačiau būna nesuprantama, plg.
čioringes varinėti „niekus plepėti” (Vilkaviškis), čviko duoti „barti,
koneveikti” (Zarasai), dinderį mušti „dykinėti”, palparybais eiti
„dykinėti” (Gargždai), vepšlas susukti „supykti” (Kuršėnai) ir pan.

Neidiominiai frazeologizmai – tokie, kuriuose tarp junginio bendros
reikšmės ir atskirų jį sudarančių žodžių reikšmių jaučiama tam tikra
(ryškesnė ar mažiau ryški) sąsaja. Kitaip sakant, neidiominių frazeologizmų
reikšmės yra daugiau ar mažiau motyvuotos. Tačiau šio tipo frazeologizmų
bendrosios reikšmės sąsaja su jų dėmenų reikšmėmis, semantinė motyvacija
gali būti nevienodo laipsnio. Todėl neidiominiai frazeologizmai paprastai
dar smulkiau skirstomi.

Semantinės motyvacijos laipsnio atžvilgiu neidiominius frazeologizmus
galima dar skirstyti į dvi rūšis: a) ryškios motyvacijos ir b) neryškios
motyvacijos. Ryškios motyvacijos frazeologizmų reikšmė yra susijusi su
tiesioginėmis juos sudarančių žodžių reikšmėmis, pvz.: akis sumerkti
„užmigti”, ausis įtempti „atidžiai klausyti”, kojas ištiesti „mirti”,
rankas surišti „susituokti”; angl. cakes and ale „pasilinksminimas” (paž.
„pyragaičiai ir alus”); vok. große Augen machen „stebėtis” (paž. „dideles
akis padaryti”); pranc. avoir bon nez „būti įžvalgiam” (paž. „turėti gerą
nosį”). Kaip matyti iš pavyzdžių, šios rūšies frazeologizmai — tai
perkeltinės reikšmės posakiai, metaforiniai ar metoniminiai junginiai. Jie
turi savo nefrazeologiškus atitikmenis, t.y. juos sudarantys žodžiai gali
būti vartojami ir tiesioginėmis reikšmėmis. Tokiu atveju tais žodžiais
reiškiamo vaizdo santykis su frazeologizmo denotatu yra lengvai suvokiamas,
ir skirtumą tarp frazeologizmo ir jo nefrazeologinio prototipo lemia
kontekstinė aplinka. Pavyzdžiui, sakinyje Aš negalėjau visą naktį akių
sumerkti frazeologizmo akis sumerkti sukeliamas vaizdas siejasi su vokų
suglaudimu miegant (kitame kontekste — Guli sumerkęs akis, bet nemiega, šis
žodžių junginys jau neturėtų frazeologinės reikšmės, nebūtų
frazeologizmas).

Neryškios motyvacijos frazeologizmais laikytini tokie, kurių reikšmė
mažai tesusijusi su juos sudarančių žodžių reikšmėmis, pvz.: akimis šaudyti
„viliojančiai žvalgytis”, gerklę laidyti „smarkiai šaukti”, nosį nukabinti
„nusiminti”,  pro gerklę praleisti „pragerti”; angl. leap to the eyes
„atkreipti dėmesį” (paž. „kristi į akis”); vok. den Kopf verlieren „netekti
nuovokos” (paž. „galvą pamesti”); pranc. allonger le nez „nusiminti” (paž.
„ištiesti nosį”) ir pan. Šios rūšies frazeologizmus sudarantys žodžių
junginiai nevartojami tiesioginėmis reikšmėmis ir yra artimi idiomoms. Nuo
idiomų skiriasi tuo, kad jų frazeologinė reikšmė yra susijusi su tam
tikromis iš dėmenų leksinių reikšmių kylančiomis asociacijomis. Pavyzdžiui,
frazeologizmo akimis šaudyti reikšmė jau ir be konteksto gali būti
apytikriai suvokiama, nes veiksmažodžio šaudyti perkeltinė reikšmė drauge
su tiesiogine akių reikšme sukelia „žvilgsnių mėtymo”,
„žvilgčiojimo”asociacijas. Tačiau išvesti griežtesnę ribą tarp neryškios
motyvacijos frazeologizmų ir idiomų dėl semantikos reiškinių didelio
neapibrėžtumo yra labai sunku.

Semantinės frazeologizmų klasifikacijos, kuri yra svarbiausia šio tipo
žodžių junginiams, pradininku laikomas šveicarų lingvistas Š.Baly. Jis
išskyrė tris frazeologizmų rūšis: frazeologinius posakius, frazeologinės
grupes ir frazeologinius vienetus. Šią klasifikaciją vėliau patobulino
žymus rusų kalbininkas V.Vinogradovas. Pagal frazeologizmų reikšmės santykį
su juos sudarančių žodžių reikšmėmis jis visus frazeologizmus suskirstė
taip pat į tris pagrindinius tipus: frazeologinės sąaugas, frazeologinius
vienetus ir frazeologines samplaikas. Tokia klasifikacija buvo priimta
daugelio rusų frazeologijos tyrinėtojų, bet pastaraisiais dešimtmečiais
pasirodė ir įvairių naujų mėginimų semantiškai skirstyti frazeologizmus.

Struktūros atžvilgiu frazeologizmai dažniausiai skirstomi dvejopai: a)
pagal dėmenų sintagminius santykius ir b) pagal dėmenų priklausymą
gramatinėms žodžių klasėms (kalbos dalims). Pirmuoju atveju išskiriami
prijungiamieji, sujungiamieji (kartais, neišlaikant vieningo klasifikacijos
pagrindo, dar ir lyginamieji ir kt.), o antruoju — daiktavardiniai,
būdvardiniai, veiksmažodiniai, prieveiksminiai ir t.t.

Sintaksinių funkcijų atžvilgiu frazeologizmai skirstomi į
predikatinius, atributinius, objektinius ir cirkumstancinius
(aplinkybinius). Taigi sakinyje jie gali eiti veiksniu, tariniu, papildiniu
ir kt. sakinio dalimis, kaip ir atskiri žodžiai ar laisvieji žodžių
junginiai, plg.: Bažnyčios šluota esi, o nežinai vyskupo vardo (čia
bažnyčios šluota reiškia „pamaldų žmogų” ir eina veiksniu), Jis viską pro
gerklę praleido (čia pro gerklę praleido „pragėrė” eina tariniu), Bėgo kaip
akis išdegęs (čia kaip akis išdegęs „labai greit” eina būdo aplinkybe). Be
to, frazeologizmai gali sudaryti sudėtinio sakinio dėmenį, plg.: Tamsu,
nors į akį durk (čia nors į akį durk reiškia „labai tamsu”), Kai išgirdau
beldžiantis į langą, visos blusos apmirė (čia visos blusos apmirė reiškia
„labai nusigandau”) ir kt.

Kilmės atžvilgiu frazeologizmai gali būti klasifikuojami į savuosius,
skolintinius ir verstinius, o stilistinės konotacijos atžvilgiu — į
emocinius, vertinamuosius ir kt.

Frazeologizmas, kaip tam tikras kalbos lygmens abstraktus vienetas,
naujesnėje lingvistinėje literatūroje kartais vadinamas frazema,
frazeologema (plg. fonema, morfema ir kt. eminius vienetus), o mokslas,
tiriantis frazeologizmus — frazeologija. Mūsų laikais atskiri tyrinėtojai
frazeologiją linkę laikyti atskira kalbotyros šaka, tačiau iš tradicijos ji
siejama su leksikologija (tai turi nemaža ir pagrindo: frazeologizmai, kaip
matėme, tam tikromis ypatybėmis yra artimi žodžiams).

Literatūra:

www.ualgiman.dtiltas.lt;

Jonas Paulauskas, Lietuvių kalbos frazeologijos žodynas, 1977
“Šviesa”, Kaunas.

Leave a Comment