Filmo “Dievu miskas” recenzija

Balio Sruogos romano “Dievų miškas“ ištraukos interpretacija

„Dievų miškas“-dokumentinė Balio Sruogos atsiminimų knyga apie dvejus metus, praleistus Štuthofo koncentracijos lageryje. Šis kūrinys iš kitų tokio žanro darbų išsiskiria ironišku pasakojimo būdu ir komišku tragiškų dalykų vaizdavimu. Kaip tik dėl to „Dievų miškas“ ir susilaukė tokio dėmesio ir susidomėjimo. Svarbiausi kūrinyje keliami klausimai: kodėl atsirado tokia žiauri fašizmo ideologija? Kodėl žmonės lageriuose virsta žvėrimis?

Ironija ir sarkazmas yra pagrindinis „Dievų miško“ pasakojimo akcentas, visiškai netikėtu kampu nušviečiantis nacių lageryje patirtą siaubą, kasdienius ten essančių žmonių rūpesčius, vargus. Bet tik toks požiūris į viską, kas vyksta aplink, gali padėti ten žmogui nepulti į neviltį, nesužvėrėti, likti žmogumi. Juokas apsaugo nuo visiškai ten nereikalingo jausmingumo ir pasibaisėjimo. Ironiškas jau yra ir pats knygos pavadinimas-pasakojimas apie žiaurią, mirtį, pažeminimus ir skausmą nešančią vietą pavadintas „Dievų mišku“. Dvyliktasis kūrinio skyrius yra tiesiog persunktas ironijos. Jis skaitytojui sukelia juoką pro ašaras. Šiame skyriuje labai sarkastiškai ir originaliai pasakojama apie kiekvienos Štuthofo lagerio dienos palydovę-mirtį. Iš lagerio žmonių požiūrio į ją šiame skkyriuje tyčiojamasi. Šioje ištraukoje labai aiškiai ir sarkastiškai parodomas lagerio valdžios požiūris į kalinius, į jų gyvenimus, jų gyvybių negerbimas ir nepaisymas (jei bloko viršininkui reikia, kad kalinys numirtų, reiškia, jis ir turi numirti.): „Atsigulė ir numirė. O kas jam kita beliko da

aryti?“. Toks numirėlio poelgis parodo visišką tų užguitų ir niekam nerūpinčių kalinių susitaikymą su savo beviltiška ir žiauria esama situacija. Jie tiesiog neturėjo kitos išeities.

Štuthofo lageris-Tarsi atskira valstybė, izoliuota nuo viso pasaulio. Ten savi įstatymai, savi vargai, sava valdžia, savi darbai, savos bausmės. Ten atėjęs žmogus tampa beteisiu padaru, jis daugiau nebelaikomas žmogumi, o nuo sunkaus darbo ir apgailėtinų darbo sąlygų jis ir fiziškai nebeatrodo kaip žmogus: „Gal jis kadaise ir tikrai buvo žmogus, kas jį žino.“. Lagerio prižiūrėtojai net sąžinės priekaištų nejaučia mušdami, koneveikdami kalinius. Tie užguiti, silpni žmogeliai jų yra laikomi tiesiog gyvuliais. Į juos kitaip ir nesikreipiama (šunsnuki, kiauliašunie, pakaruoklio vėdare). Bet iš tikrųjų labiausiai šiuo atveju žmogiškumą yra praradę lagerio vyresnieji. Jie yra pavirtę kankinančiomis, bejausmėmis, besielėmis būūtybėmis, jiems gailestingumas ir dorovingumas-svetimi dalykai.

Ištraukos veiksmas yra labai dinamiškas. Skyrius prasideda įprasta Dievų miškui procedūra-bloko viršininkas ateina pas Francišeką suskaičiuoti, kiek tą dieną yra lavonų, ir pasirašyti ant lapo su numirusiųjų sąrašu. Bet atsitinka keistas dalykas: pasirodo, vienas lavonas dingo! Bloko viršininkas pradeda karščiuotis, burnoti, keiktis, šaukti ant Francišeko, o šis siaubingai išsigąsta, pradeda karštligiškai ieškoti dingusiojo. Užverda tikras sąmyšis. Tai-skyriaus kulminacija. Įtampa atslūgsta tada, kai pasirodo dingęs „lavonas“. Skyriaus pabaiga ypatingai sarkastiška. Viskas išsisprendžia taip, kaip nori bloko vi
iršininkas, visi užima savo vietas. Pradingėliui savo vietą taip pat tenka užimti. Jis atsigula prie kitų aštuonių nuogų lavonų ir tyliai numiršta. Taip tądien Štuthofo lageryje baigėsi kasdienis lavonų surašymas.

Visus lageryje buvusiuosius galima skirstyti į dvi grupes: į žmones ir į nežmogiškas būtybes. Antrąją grupę sudaro blokų viršininkai ir kiti lagerio vyresnieji, taip pat visi galvažudžiai, pasipūtėliai, niekšai, menkystos. Tokie antžmogiai buvo labai reikalingi valdžiai. Bet ar jiems pavyko kitų žmonių gyvybių kaina likti žmonėmis? Ne, jie pavirto šlykščiomis bejausmėmis pabaisomis. Tačiau tikras, doras žmogus gali iškęsti mušimus, kankinimus, patyčias ir vis dėlto išlikti žmogumi.

Leave a Comment