Anyksciu silelio zmogus

Þmogus ir gamta A. Baranausko “Anykðèiø Ðilelyje”.

Lietuviø tautos atmintyje A. Baranauskas yra pirmiausia “Anykðèiø ðilelio” kûrëjas. Ði poema vienas ið graþiausiø lietuviø literatûros kûriniø. Sukurti “Anykðèiø Ðilelyjá” paskatino daugelis aplinkybiø. Tai ir protestas prieð lietuviø kalbos menkinimà, kurá teko A. Baranauskui girdëti per paskaitas Varniø kunigø seminarijoje, ir lenkø romantikø, ypaè poemoje minimo A. Mickevièiaus skaitymas. Taèiau ðitoje, prieð diskriminacijà paraðytoje, poemoje gausu jausmø, kylanèiø ið sielos, ðirdies gelmiø. Niekas taip giliai neuþjautë, neiðgyveno ðirdimi ir neparodë lietuviui gamtos neiðsemiamumo, tuurtingumo ir spalvingumo kaip A. Baranauskas. Bûtent ðioje poemoje galime perskaityti tarp eiluèiø poeto meilæ gimtajam kraðtui, jo þmonëms.
A. Baranauskas puikiai perteikë gamtos paveikslà, kurá jis matë tuo metu. Jo sugebëjimas jausti gamtos groþá iðkëlë net menkiausius, rodos, nevertingus dalykus. Tikram lietuviui miðkas yra ðventa vieta. Juk nuo senø senovës baltai kûreno aukurus girioje, prie medþiø. Vaidilutës priþiûrëdavo amþinàjà ugná. Visos ðios apeigos rodo, kad prieð daugelá ðimtø metø þmogus ir miðkas buvo viena visuma, todël ryðiai tarp gamtos irr þmogaus, dvasinis jø bendravimas nepaprastai glaudûs. Pulsuoja miðko gyvenimas – plaka þmogaus ðirdis. Tai iðaukðtina visus, kurie jauèia tokius jausmus savyje. Bûtent tai galime perskaityti “Anykðèiø Ðilelyje”. Manau, A. Baranauskas ðia poema norëjo pasakyti, kad lietuvis ir gamta nedalomi. Jø gy

yvenimai persipynæ garbës, globos, meilës saitais. Giria – skriaudþiamo, engemo, pavergto lietuvio prieglobstis. Miðkas jau daugelá metø gausiai þerdavo gamtos dovanas þmogui, kuris tada tik mokinosi gyventi. Senoliai narsiai kovësu su kryþiuoèiais, kurie norëjo áteigti svetimà tikëjimà. Taèiau priespauda nesuþlugdë lietuviø savigarbos, kadangi miðkas buvo toji ðventovë, ramstis kiekvienam pavergtam, engiamam. Bet kas galëdavo iðsigydyti savo þaizdas ir kûno, ðirdies, ákvëpæs á plauèius miðko esybës, pagoniø lauþø dûmø. A. Baranauskas tai primena. Autorius þinojo, kad jau prieð amþius giria buvo ðventas prieglobstis:
Ë kur darbar ðilelis, buvæ miðkai ðventi,

kaþin kodël senobëj visiðkai iðskinti.

Maþir vienà ávedæs Jogaila iðskyrë,

Kad jau nebetarnautø dievaièiams – tëvynë.
Poeto sielà uþplûsta didingos praeities prisiminimai, kuriuos nutraukia gilus atodûsis dël krikðionybës neðëjø sunaikintø Lietuvos miðkø.

Slinko metai. Keitësi priespaudëjai, taèiau vis iðlikdavao liietuviø tautiðkumas. Rusijos carinë valdþia ypaè slëgë þmogaus peèius. Ðis laikotarpis – sunkiausias iðmëginimo metas. Daugelis bëgdavo á miðkà, senobinæ slëptuvæ, kur jautësi laisvi. Tuomet galëdavo organizuoti ávairius pasiprieðinimo bûrius, kurie veikdavo gûdþiose giriose. Vis vykdavo kovos kol iðsikovojæ laisvæ ásileidome kapitalizmà, pinigø ir pramonës monstrà. Viskas palaipsniui tapdavo materealizuota, dvasinës vertybës blësdavo. Kapitalizmo tolerizuojamas miðko kirtimas – kitas smûgis þmogaus moralei. Taèiau, manau, mûsø ðirdyse dar liko pagoniðka kibirkðtëlë, kuri lyg magnetas traukia mus prie gamtos. Ilgainiui mums reiks gráþti á jà.

Istorija tæsiasi. Þm
mogus, rodos, tolsta nuo gamtos, taèiau kartu miðkas tampa jo kasdieniniu rûpesèiu. Tragiðka istorijos ir bûties sapratos kryþkelë. A. Baranauskas poemoje “Anykðèiø Ðilelyjis”. Ðis kûrinys – himnas Lietuvos gamtai, kartu ir þmonëms. Mes vizgi esame gamtos vaikai.

“Ir liko ðitie kalnai pliki ir kelmuoti,

Aplaistyti aðarom, giesme apdainuoti.

Ir giesmë nepabaigta; kai ðirdis susopo,

Ant dûðios labai sunku ir neramu tapo.

Mat, toj pati galybë, miðkus sugrauþë,

ðirdá, dûðià apgriuvo . ir giesmæ nulauþë.”

Leave a Comment