Fausto Kiršos lyrikos raidos bruožai

VILNIAUS UNIVERSITETAS
KAUNO HUMANITARINIS FAKULTETAS
LIETUVIŲ FILOLOGIJOS KATEDRA

RASA PIKČIŪNAITĖ

REFERATAS

FAUSTO KIRŠOS LYRIKOS RAIDOS BRUOŽAI

Tikrino: lek. G. Sereikienė

Kaunas, 2004

TURINYS

Įvadas 3
1. Fausto Kiršos biografija 4
2. Fausto Kiršos lyrikos raidos bruožai 6
2.1 „Verpetai“ 6
2.2 „Aidų aidužiai“ 7
2.3 „Pelenai“ 8
2.4 Vėlyvoji F. Kiršos lyrika („Suverstos vagos“, „Giesmės“ ir kt.) 9
Išvados 11
Literatūra 12

ĮVADAS

„F. Kirša – pirmasis lietuvių poetas, ėmęs eilėraštyje kontempliuoti, ne ką nors teigti ar neigti, o tiesiog mąstyti, atsitraukęs nuo vaizduojamos padėties“.
F. Kiršos kūryboje pastebimi keli stiliai: lyrinė refleksija, filosofinė bei religinė meditacija, tikrovės simbolizacija, retorinė patriotika ir satyrinė publicistika. Žinoma, visi šie stiliai jo kūryboje nepasireiškė vienu metu, o vystėsi palaipsniui, priklausomai nuo tuometinės tiek politinės, tiek poetinės padėties.
Šio darbo pagrindinis tikslas ir yra atskleisti F. Kiršos lyrikos raidos bruožus. Šiam tikslui pasiekti keliami tokie uždaviniai: aptarti F. Kiršos biografiją bei paanalizuoti jo lyrikos raidos bruožus išskiariant keturis poeto lyrikos etapus. Šiems uždaviniams įgyvendinti yra pasitelkti tokie darbo šaltiniai: V. Kubiliaus knyga „XX amžiaus lietuvių lyrika“ bei pora straipsnių: V. Daujotytės „Poezijos piligrimas / Fausto Kiršos šimtmečiui“ ir E. Petruškevičiūtės „Nepelnytai užmirštas / Apie Faustą Kiršą“.
Darbas yra suskirstytas į dvi dalis, kaip jau minėta, pirmoje dalyje aptariama poeto biografija, antrosios dalies poskyriai sutampa su keturiais F. Kiršos lyrikos etapais. Pirmasis poeto lyrikos etapas yra sutapatintas su pirmojo eilėraščių rinkinio „Verpetai“ išleidimu, pagrindinė poeto lyrikos savybė – neapibrėžtumas. Antroji eilėraščių rinktinė „A

Aidų aidužiai“ – tai F. Kiršos bandymas daug atviriau atsigręžti į savo paties dvasinę patirtį kaip lyrikos šaltinį. Kartu su poema „Pelenai“ atsiveria kitas F. Kiršos kūrybos polius, besiremiąs akylu daiktų stebėjimu, įžvalgia kasdienybės analize. Vėlyvoji F. Kiršos lyrika („Suverstos vagos“, „Giesmės“ ir kt.) yra įtakota jaunesnios poetų kartos, tačiau nepaisant naujų tendencujų, ir toliau F. Kirša aukščiausia meno viršūne laikė intelektualinę lyriką, minties svorį.

1. FAUSTO KIRŠOS BIOGRAFIJA

Faustas Kirša gimė 1981m. vasario 13d. Senadvario vienkiemyje, netoli Antalieptės, prie Jūžinto ežero. Buvo vienkiemio vaikas, mėgo žemės darbus ir mokėjo juos dirbti. Mokėsi Vilniaus ir Maskvos gimnazijose, baigė pedagoginius kursus, klausė paskaitų Berlyno universitete, ypač gilinosi į filosofiją, vokiečių idealistinė filosofija padarė nemažą poveikį ir jo poetinei kūrybai, tačiau Berlyno universiteto diplomo negavo. Jį traukė liaudies daainos, kurių daug turėjo nusirašęs iš įvairių rinkinių. Žavėjosi M. K. Čiurlionio tapyba. Menas – tai tarnavimas Dievui, menininkas yra tarsi mediumas tarp Dievo ir žmogaus. Vėliau F. Kirša dirbo „Lietuvos aido“ (redagavo kultūrinį priedą), „Lietuvos“ redakcijose. 1920m. kartu su B. Sruoga redagavo literatūros ir dailės almanachą „Dainava“, vėliau žurnalą „Pradai ir žygiai“. Bendradarbiavo įsteigiant satyrinį teatrą “Vilkolakis”, kūrė tekstus jo spektakliams. 1927m. išrinktas Lietuvos meno kūrėjų draugijos pirmininku. Karo metais pirmininkavo Lietuvos rašytojų draugijai, dirbo Šiaulių dramos teatre.
Iš nuošalaus Aukštaitijos vi

ienkiemio į pasaulį išsineštą religinį tikėjimą poetas išlaikė visą gyvenimą. Buvo veiklus ateitininkas, pirmieji jo eilėraščiai išspausdinti 1912m. „Ateityje“. Iš atsiminimų nuotrupų F. Kirša ryškėja kaip pastovus, netgi konservatyvus žmogus, siekęs išsaugoti savo mąstymo ir matymo laisvę („Aš noriu laisvai alsuoti ir reikšti savo mintis taip, kaip noriu ir kada noriu“). F. Kirša savo jausena buvo Nepriklausomos Lietuvos vaikas ir pilietis, tautinė valstybė buvo ir liko jo visuomeninis idealas, nors mažai kas tos valstybės tikrovėje įžvelgė tiek ydų ir negerovių, kaip jis.
Pirmąjį rinkinį „Verpetai“ išleido 1918m. Rinkinyje išryškėjo pagrindiniai kūrybos bruožai – abstraktumas, neapibrėžtumas. Poetinis žodis joje tampa filosofinės minties apvalkalu, o poezija – galimybe kalbėti apie amžinąsias tiesas; eilėraštis neretai virsta nuoga idėjos deklaracija, neišsiveržiama iš aprašomųjų ir retorinių struktūrų. Nors paviršiniu eilėraščio klodu (ypač leksika, dažnomis materialumo ir idealumo opozicijomis) orientuotasi į simbolizmo poetiką, daugeliu atvejų tai tebuvo logizuotų ir alegoriškų įvaizdžių simbolizmas. Antruoju rinkiniu „Aidų aidužiai“ (1921m.) bandoma pakeisti savo poezijos pobūdį – Sruogos „Dievų takais“ pavyzdžiu vieno jausmo istorija išsklaidoma į atskiras akimirkas. Vėlesniuose rinkiniuose („Suverstos vagos“ (1926m.), „Giesmės“, (1934m.), „Maldos ant akmens“ (1937m.), „Piligrimai“ (1939m.)) grįžtama prie meditacinio, retoriško eilėraščio. Tačiau lyginant su ankstyvąja kūryba, simbolis darosi mažiau abstraktus, atsiranda daiktiško konkretumo. Savičiausias kūrinys – satyrinė poema „Pelenai“ (1-2, 1930m, 1938m). Joje beveik nė
ėra filosofinių pretenzijų ir simbolistinio žargono, ryškaus poetinio pasakojimo kontūras, konkrečiu, šmaikščiu žodžiu išjuokiamos tuometinės Lietuvos blogybės. F. Kirša vertė į lietuvių kalbą pjeses, operų libretus (G.Bizet „Karmen“, A.Rubinšteino „Demonas“, drauge su Sruoga – G.Verdi „Traviata“). Išvertė J. I. Kraszewskio „Vitolio raudą“ (1924m.), Z. Krasinskio „Nedieviškąją komediją“ (1928m.). 1944m. pasitraukė į Vokietiją, 1949m. emigravo į JAV.). Vakaruose F. Kirša gyveno sunkiai, dėl konservatyvaus būdo ir savo kaip menininko ambicijų, negalėjo prisitaikyti. Rašė vis mažiau, bet dar išėjo dvi poezijos knygos: „Tolumos“ (1947m. Vokietijoje) ir „Šventieji akmenys“ (1951m. Brukline). Mirė F. Kirša 1964m. sausio 5 d. Bostone.

2. FAUSTO FIRŠOS LYRIKOS RAIDOS BRUOŽAI

„F. Kirša pirmuosius eilėraščius parašė 1912m. Simbolizmas tuo metu jau buvo išsiskleidęs visu grožiu daugelyje Europos šalių. F. Kirša juo susižavi kaip ir ankstyvasis B. Sruoga, V. Mykolaitis-Putinas.“ Tačiau F. Kirša neiškilo į pirmųjų mūsų poetų eiles, liko iš vienos pusės pridengtas B. Sruogos, iš kitos – V. Mykolaičio-Putino. J. Brazaitis yra gražiai šiuos tris poetus palyginęs: „Sruoga – Kirša – Putinas yra trys amžininkai, trys lyrikos šulai, kurie visi trys sudaro organišką literatūrinės veiklos vienetą. Sruoga pasuko naujos lyrinės formos ieškoti. Formos rūpestis jo kūryboje persvėrė turinį. Kiršos poezijoje persvėrė rūpestis nauju turiniu, pergyvenimu. Viduryje tarp jų galima įžiūrėti Putiną, išlaikantį pusiausvyrą tarp turinio ir formos. Sruogos formoje sk

kambėjo muzika. Kiršos poezijoje forma pasirodė lyg monumentali architektūra, paskendusi miglose, temdančiose architektūrinio pastato spalvas ir linijas. Putinas mėgino išlaikyti pusiausvyrą tarp vaizdo ir muzikalumo, tarp spalvos ir linijos.“.
Tačiau Kirša tarsi tyčiomis kratėsi visko, kas suteiktų jo eilėraščiams populiarumo. Savo lyriką jis vedė asketišku aukštų apmąstymų keliu, kur neturėjo būti pojūčių šurmuliavimo, kur žodis privalėjo virsti abstrahuotos minties ženklu. F. Kiršos eilėraščiai, atbaidę skaitytoją savo kietu refleksijų podirviu, vienodų ir nejudrių emocijų turiniu, gana monotoniška intonacija,- savotiška lietuvių lyrikos lūžio ir persiformavimo grandis, kurioje susikryžiavo „maironiška“ retoriško šūkio ir pranašiško tono tradicija su moderniąja vaizdo simbolizacijos, žaismingo dainingumo, prasmės neapibrėžtumo, senojo kaimo leksikos tradicija. Šiaip ar taip, F. Kirša priklauso tai poetų kartai, kuri tiesė pagrindus naujajai lietuvių lyrikai. Nuo pat pirmųjų eilėraščių jis stengėsi praplėsti poetinio vaizdo ribas filosofinio mąstymo ir daugiaprasmės simbolikos linkmėmis. Jo siekis – išvesti poetinį žodį už kasdieniškumo ribos, kur prasideda „amžinųjų tiesų“ sritis.

2.1. „Verpetai“

Kaip teigia V. Kubilius, jau „Verpetuose“ iškilo charakteringa F. Kiršos lyrikos savybė – neapibrėžtumas. Žodyje trūksta emocinių niuansų. Vaizde – ryškesnių spalvų. Intonacijoje – aiškių mostų ir pauzių. Visam eilėraščiui – kulminacinio taško ir baigmės. Maironis savo eilėraštyje visada kreipiasi į auditoriją, o F. Kirša nebejaučia auditorijos, kuriai būtų reikalingas jo žodis. Poezija F. Kiršai – „aukso savjonių“ balsai, ateinantys iš tolimų erdvių. Erdvės begalybė jo lyrikoje sutampa su žmogaus vidinio pasaulio beribiškumo ir neapibrėžtumo teze, būdinga gimstančiam lietuvių simbolizmui. „Širdis bekraštė. Ji subirus, / kaip vakarų aušros veidai.“. Tiek „erdvė žvaigždėta“, tiek „širdis bekraštė“ F. Kiršai yra objektyvūs dydžiai, kurie egzistuoja nepriklausomai nuo vidinių būsenų. Štai ištrauka iš F. Kiršos eilėraščio „Sustojom mes“:
Sustojom mes slaptingi, du
Prie jūrių kriokiančių, šaltų.
Jausmai – bangos, platybėj – akys,
Aplinkui mirksi rūmų žvakės.
Aplinka čia nereali, sąlyginė, psichologinė būsena paslaptinga, mistiška. Simbolių prasmės neaiškios, o eilėraščio laukas tarsi paskęsta neapibrėžtumo migloje. F. Kiršos ssimboliai dar nelankstūs, keisti, neretai besipriešinantys žodžio prigimčiai. „Atrodo, kad poeto pasirinkta idėja atskleisti žmogaus egzistencijos prasmę neįgavo tinkamos formos: emocingumo, vaizdingumo, nėra ir subtilaus šviesos ir šešėlių žaismo, potekstės.“.
F. Kiršos „Verpetai“ plaukė dar labai neaiškia gimstančio lietuvių simbolizmo vaga. Tai buvo gana statiška plokštuma, kur autorius dėliojo savo mintis vieną greta kitos, o ne ištisinė, savarankiškai besirutuliojanti dvasinė kolizija. Jo eilėraščiai dar pilni retorinių anaforų, kreipinių ir įsakmių pakartojimų. Poetinėje leksikoje ir sintaksėje akivaizdžiai jaučiami maironiški leitmotyvai ir plačios intonacijos („Nenoriu aš „laimės“!. Aš garbinu viltį / dienų be karionių, skriaudų“).

2.2. „Aidų aidužiai“

Pats F. Kirša ne kartą bandė sulaužyti racionalistinį savo eilėraščio stuburą. Antroji jo lyrikos knyga „Aidų aidužiai“, išėjusi 1921m., – kategoriškiausia, gal net desperatiška pastanga ištrūkti iš sąvokinių konstrukcijų. Šiame eilėraščių rinkinyje F. Kirša daug atviriau atsigręžė į savo paties dvasinę patirtį kaip lyrikos šaltinį, o savąjį „aš“ išvedė į lyrinio vyksmo centrą. „Prispaudžiau lūpas prie žvaigždžių juostos, / Tavęs neradęs, / Ir neįveikiau pasiilgimo, / Neradęs, neradęs.“.
F. Kiršos lyrizmas – savotiškas. Jis gimsta tarsi iš anapus juslinių impulsų ir nuotaikų slenksčio. Tai vidinio susikaupimo būsena, kurios neveikia išorės triukšmas. Atsirado pakankamai aštrių dvasinių judesių, kurie davė naują emocinio mosto pagrindą. Atsirado ir šūksnio intonacija, kuri sujaukė tvirtą loginį nuoseklumą, išstumdama aiškinamąsias sakinio dalis, įvedė ekspresyvias pauzes ir netikėtus peršokimus, atverdama tik pačią lyrinio vyksmo dinamiką, be jokių vietos ir laiko aplinkybių („gal tu nori, kad mylėčiau? – / Aš myliu karštai! / Tik ta žemė skaudžiai bara, – / Dievas per aukštai.“. Tokias stilistines normas (poetinė frazė – vientisas šūksnis; eilėraštis – skambi melodija) buvo iškėlusi besiformuojanti simbolistinė lietuvių lyrika. Bet poeto vidinei rimčiai ir pastovumui ne visada pritiko tai, kuo žavėjosi B. Sruogos lyrika. Juo labiau svetima F. Kiršai buvo saldaus romanistinio tono („Tavo krūtinėj aš pats liepsnoju“), liaudies dainų seklaus pamėgdžiojimo („Tai mergelė lelijėlė, / Kur svajones man prikėlė“), jausmingų deminutyvų stilistika. Iš sušvelnintų „žiedužėlių“, „vėjužėlių“, „bangelių“ F. Kirša stengėsi susikurti labai skaidrų ir giedrą stilistinį lauką, tačiau dažnai žaismingas tonas, skaisčios spalvos kertasi su simbolizuojamų idėjų niūroka rimtimi ir pastovumu. Visa tai nulėmė dirbtinoką, sentimentalų bei pompastišką „Aidų aidužių“ simbolistinį koloritą.
Toks pavyzdys galėtų būti eilėraštis „Poetai“:
Jūs visos su manim, naktinės mintys,
Suskridote ir džiaugtis, ir kankintis
Išvargusia širdim tylaus klajūno.
Štai plunksna, rašalas ir leksikonas,
Ir smegenys nubudo embrionas, –
Pridėkit jam sparnus, aš duosiu kūną!
Pirmosios trys eilutės gražios ir natūralios, jaučiamas simbolistinis skrydžio, nakties motyvas. Yra išsakoma lyrinio „aš“ būsena – tai išvargęs klajūnas, tačiau pati būsena gana emocinga, ekspresyvi, peteikianti lyrinio „aš“ vidinį jausmą. Antroji strofos dalis visiška priešprieša pirmajai, ji sunki, dirbtinė. F. Kirša nesugeba atsisakyti rūstumo, natūraliai prasidėjęs eilėraštis įklimsta sunkiuose žodžiuose bei jų formose. Atrodo, kad tai du skirtingi kūriniai, sujungti į vieną.

2.3. „Pelenai“

Kartu su poema „Pelenai“ atsiveria kitas F. Kiršos kūrybos polius, besiremiąs akylu daiktų stebėjimu, įžvalgia kasdienybės analize. Dėl pablogėsusios Lietuvos situacijos poetui buvo sunku išsaugoti tik „aukštyn pakeltą žvilgsnį“, „mėlynų tolių“ simboliką. Poemoje „Pelenai“ F. Kirša pirmą kartą išdrįso pažvelgti atviromis akimis į šiokiadienišką pasaulį, kurį ligi tol ignoravo savo eilėraščiuose kaip menkavertį ir nepoetišką. Iš žydrųjų erdvių poetinis vaizdas nupuolė į purviną žemę. Jaučiamas dvasinis sukrėtimas, pyktis. Poetas atskleidė tautos skaudulius ir satyriškai įvardino buržuazinės Lietuvos situaciją.
„Pelenuose“ paliesta daugybė tuometinio gyvenimo realijų (partijų rietenos, ministrų spekuliacijos, valdžios priklausomybė nuo užsienio ir daugelis kitų). Bet šis kūrinys nėra padrika įvykių kronika, kuo dažnai virsta satyrinės poemos, o turi savo probleminius ir filosofinius aspektus. Praraja tarp valdžios ir liaudies, tarp šviesuomenės ir sodžiaus – pagrindinė poemos kolizija. Aštriu satyros brūkšniu F. Kirša padalijo Lietuvą į nesutaikomas dalis: valdančią poniją ir sodžių.
Buržuazinė Lietuva, nors ir pasibaisėtina, tačiau poetui ji atrodė vienintelė priimtina gyvenimo forma. Todėl niokojančią satyrą poemoje netikėtai sušvelnina meilės, atlaidumo ir pasitikėjimos tematika, kuri ypač sustiprėja antroje „Pelenų“ dalyje.
Kūrybinė „Pelenų“ patirtis turėjo didelę reikšmę visai tolesnei F. Kiršos poezijos raidai. Jo poetinis vaizdas vis labiau konkretėjo, be to tam didelę įtaką turėjo ir tuometinė poetinė kultūros padėtis.

2.4. Vėlyvoji F. Kiršos lyrika („Suverstos vagos“, „Giesmės“ ir kt.)

Tuo metu lietuvių lyrika jau buvo peržengusi abstraktumo, patetikos, alegorizmo laikotarpį, o jaunesnioji poetų karta (K. Boruta, S. Nėris, A. Miškinis) nustatė visai naują poetinio žodžio režimą, reikalaujantį kuo didesnio emocinio ir vaizdinio konkretumo. F. Kirša negalėjo likti nuošalyje nuo šitų lietuvių lyrikos poslinkių, nes jo, kaip ir kiekvieno poeto, kūtybinio darbo kryptį bei rezultatus reguliavo ne tik talento dydis, bet ir visos poetinės kultūros padėtis.
Tačiau nepaisant šių naujų tendencujų, ir toliau F. Kirša aukščiausia meno viršūne laikė intelektualinę lyriką, minties svorį. „Kas man iš suktų išsireiškimų ir mandrybių, kad, kita kalba pasakius, jie virsta mintimi, už plunksną lengvesne“,- rašė jis apie 1938m. savo užrašuose. Eilėraščių knygose – „Suverstos vagos“, „Giesmės“, „Maldos ant akmens“, „Piligrimai“ – išliko dar gana daug ankstesnės simbolistinės lyrikos ženklų. Poetas gausiai vartojo abstrakčias sąvokas, jau girdėtus simbolius ir metaforas, kurie tuometinės poezijos kontekste skambėjo kaip anachronizmai.
F. Kirša skeptiškai sutiko naująsias modernizmo bangas, galvodamas, kad jos ardo meno pagrindus. Menas jam visados liko aukštų žmogaus dvasinių problemų sprendimas, dvasinio atnašavimo aktas, kartais sutampantis net su malda. Kūrybos procesas jam buvo aukštesnės dvasinės būtinybės pasireiškimas, o jis pats – tik neišvengiamas įrankis. Poetas, kaip ir daugelis lietuvių lyrikų, sielos gilumose liko gana paprastas ir nuoširdus žemės, pavasario, meilės dainius. Tai lėmė ir labai stiprios valstietiškos prigimties bei kaimiško gyvenimo šaknys poetų sąmonėje.
Žmogaus vidinė būsena F. Kiršai pasidarė svarbi, įdomi ir jaudinanti pati savaime. Poetas leisdavo jai ištrykšti staigiu nuotaikos šuoru arba pridengdavo ją kaimo gamtos vaizdu. „Vėl ir vėl vartos vėjai“ / Valandėlę – saulė žvilga. / Valandėlę – vėl atėjo / Debesėliai pasiilgę. / Taip ir mintys temsta, švinta: / Bliksi laimė, lydi kančios. / Ir širdis nenuraminta / Nei dainomis, nei rožančiais.“.
F. Kiršos lyrikai visada buvo svetimas pesimizmas ir tragiškas sąmyšis. Jis nuolat ieškojo vidinės harmonijos. Tačiau kartai į eilėraštį prasiskverbdavo net gana lengvabūdiška momento nuotaika: „Einam pajūrin kartu – / Aš ir tu. / Lydi mus šešėliai du – / Aš ir tu, aš ir tu.“.
Brandžiausias F. Kiršos eilėraščio tipas – lėta meditacija, kurios nesudrumsčia galingos aistros ir dramatiški lūžiai. Bet šioje meditacijoje, kur daugiau stebima pasaulio sandara, negu ji svarstoma iš pagrindų, susikryžiuoja gana skirtingi tos pačios minties atspalviai: „Gėrėme lig dugno mes visokį vyną, / Gėrėme lig dugno ašaras savas.“.
F. Kirša pamėgo kaimietišką žodžio statumą ir netikėtus peršokimus nuo tiesioginės prasmės į metaforinę, kuri tapo būdinga jo poetinei mąstysenai. „Nukilnoti vartai, kur jaunystė žaidė, / Nudraskyti kraigai vėtrų vakarais, / Nėr aplinkui garso,- tik krūtinėj aidi / Blunkantys šešėliai nukirstais barais“.
„Man lyg ir nebemiela daiktavardžius saldinti epitetais, romantizmo liekanomis. Man patinka žodžius gretinti tokius, kokie jie yra“,- šitaip savo poetikos kaitą nusakė pats autorius, tiesa, kiek vėlesniais metais.

IŠVADOS

1. Pirmajame F. Kiršos eilėraščių rinkinyje išryškėjo pagrindiniai kūrybos bruožai – abstraktumas, neapibrėžtumas. Žodyje trūksta emocinių niuansų, vaizde – ryškesnių spalvų, intonacijoje – aiškių mostų ir pauzių, visam eilėraščiui – kulminacinio taško ir baigmės. F. Kiršos „Verpetai“ plaukė dar labai neaiškia gimstančio lietuvių simbolizmo vaga, pakankamai ryški čia ir „maironiška“ įtaka.
2. Antruoju rinkiniu „Aidų aidužiai“ (1921m.) bandoma pakeisti savo poezijos pobūdį. Šiame eilėraščių rinkinyje F. Kirša daug atviriau atsigręžė į savo paties dvasinę patirtį kaip lyrikos šaltinį, o savąjį „aš“ išvedė į lyrinio vyksmo centrą. Atsirado pakankamai aštrių dvasinių judesių, kurie davė naują emocinio mosto pagrindą. Atsirado ir šūksnio intonacija, kuri sujaukė tvirtą loginį nuoseklumą, išstumdama aiškinamąsias sakinio dalis, įvedė ekspresyvias pauzes ir netikėtus peršokimus.
3. Poemoje „Pelenai“ F. Kirša pirmą kartą išdrįso pažvelgti atviromis akimis į šiokiadienišką pasaulį, kurį ligi tol ignoravo savo eilėraščiuose kaip menkavertį ir nepoetišką. Rašyti apie kasdienybės realijas poetą privertė sunki tuometinė politinė situacija Lietuvoje. Praraja tarp valdžios ir liaudies, tarp šviesuomenės ir sodžiaus – pagrindinė poemos kolizija.
4. Vėlyvąją F. Kiršos lyriką šiek tiek įtakojo ir naujos poetinės tendencijos (didelis emocingumas, vaizdo konkretumas), tačiau nepaisant šių naujų tendencujų, ir toliau F. Kirša aukščiausia meno viršūne laikė intelektualinę lyriką, minties svorį. F. Kirša skeptiškai sutiko naująsias modernizmo bangas, galvodamas, kad jos ardo meno pagrindus. Poetas, kaip ir daugelis lietuvių lyrikų, sielos gilumose liko gana paprastas ir nuoširdus žemės, pavasario, meilės dainius. Tai lėmė ir labai stiprios valstietiškos prigimties bei kaimiško gyvenimo šaknys poetų sąmonėje.
5. Taigi F. Kirša, apsukęs poetinės kūrybos ratą, kaip paprastas ir gana konservatyvus naujovėms poetas grįžo į meditacinį eilėraštį, į metaforinį bei simbolistinį vaizdavimą.

LITERATŪRA

1. DAUJOTYTĖ, V. Poezijos piligrimas / Fausto Kiršos šimtmečiui. Gimtasis žodis, 1991, Nr. 1, p. 11-15.
2. Dvidešimtojo amžiaus lietuvių poezija 1. Vilnius, 1991.
3. KUBILIUS, V. XX amžiaus lietuvių poetai. Kaunas, 1986.
4. KUBILIUS, V. XX amžiaus literatūra. Vilnius, 1995.
5. Lietuvių literatūros istorija 1 (iki 1940m.). Vilnius, 1979.
6. PETRUŠKEVIČIŪTĖ, E. Nepelnytai užmirštas / Apie Faustą Kiršą. Naujoji romuva, 1997, Nr. 7-8, p. 72-75.
7. http://www.is.lt/zarasbiblio/kirsa.html

Leave a Comment