Emigracija

Apie emigraciją kalbama daug ir ne be reikalo. Per dešimtmetį Lietuvą paliko apie dešimtadalį gyventojų, kasmet dar išvyksta apie 50 tūkstančių. Kodėl žmonės išvažiuoja, kokios iš to kyla pasekmės čia likusiems ir ką dėl to galima padaryti?

Kodėl žmonės išvažiuoja, priežasčių kombinacija kiekvienam sava: kas didesnio uždarbio ieško, kas patirties, kas savęs realizuoti Lietuvoje negali, ką mokslai nugena svetur, ką asmeniniai santykiai paskatina išvykti, o kam tiesiog nusibodo, kad Lietuvoje, o ypač jos valdiškose institucijose, žmogus neretai traktuojamas kaip dėmesio nevertas sraigtelis. Taačiau visais atvejais emigruojantysis padaro išvadą, jog svetur bus geriau nei Lietuvoje.

Dalis emigracijos yra dėsninga ir būdinga ne tik Lietuvai, bet ir dažnai pavyzdžiu rodomoms kitoms šalims. Naivu būtų manyti, jog nebus išvažiavimo dėl santuokų su užsieniečiais arba kad Lietuvoje bus visokeriopa verslo ar mokslo karjeros viršūnės vieta. Tačiau šiandien problema yra ta, kad emigraciją iš Lietuvos ypač skatina tai, jog Lietuva masiškai yra įvertinama kaip santykinai blogesnė vieta gyventi. Vėlgi, iš dalies tai natūralu. Po ilgų socialistinio sąstingio metų attsivėrus akims ir sienoms į turtingesnį Vakarų pasaulį negali nepamatyti, kad, tarkime, vidutinis atlyginimas Jungtinėje Karalystėje yra 9 kartus didesnis nei Lietuvoje. Tačiau svarbiau yra kitas dalykas – kas Lietuvoje daroma, kad šis skirtumas mažėtų, kad ekonominė politika ir kitos nuo valdžios priklausančios pr

riemonės darytų Lietuvą vis geresne vieta gyventi. Juk tik tai gali pagerinti padėtį liekantiems čia ir taip nuvyti mintis apie laimės ieškojimą svetur arba netgi paskatinti išvykusiuosius sugrįžti.

Emigracija – bandymas pagerinti savo gyvenimą, ir kiekvienas turi tam teisę. Taigi, emigracija lyg ir didina laimingesnių žmonių skaičių, nekalbant apie konkrečias pasekmes: platėja žmonių akiratis, jie gali įsigyti tai, ko būtų negalėję, o likusieji dėl sumažėjusios darbo pasiūlos irgi gauna didesnius atlyginimus. Tačiau pasiliekantiesiems Lietuvoje dėl emigracijos tenka ir didžiulė ekonominė našta. Visų pirma – mažėjantis gerovės kūrėjų ir mokesčių mokėtojų skaičius, kai tuo tarpu gerovės vartotojų ir socialinių išmokų gavėjų lieka tiek pat. Juk ne paslaptis, kad išvyksta paprastai darbingi ir verslūs. Visa tai ilgainiui gresia ne tik pensijų sistemos žlugimu, bet ir riimtu ekonomikos sąstingiu. Jau šiandien įmonės pagrįstai skundžiasi dėl darbo jėgos trūkumo. Aišku, jį galima būtų kompensuoti vis didinant atlyginimą (kuris Lietuvoje ir auga bene sparčiausiai visoje ES – 10 procentų kasmet), tačiau neretai atsiremiama į faktą, kad verslas Lietuvoje apskritai gresia tapti nebekonkurencingas ir priverstas trauktis iš rinkos. Faktas nemalonus, bet tai nereiškia, jog jį galima ignoruoti. Beje, negalima nepastebėti paradokso, kad neretai ant valdžios supykę, kad neužtikrina jiems gero, skaidraus, stabilaus, saugaus, garantuoto ir be viršvalandžių darbo žmonės, emigravę dirba nelegaliai, da

aug ilgiau ir be jokių garantijų.

Ką daryti, kad darbingi ir gerovę galintys kurti žmonės pasiliktų? Panacėjos, žinoma, nerasime, ir visų priežasčių panaikinti nėra nei galimybių, nei reikalo. Tačiau ekonominė politika gali padaryti taip, kad gyventi ir kurti Lietuvoje būtų geriau. Tai pajamų mokesčių mažinimas, kuris leistų padidinti dirbančiųjų pajamas, verslo sąlygų gerinimas, kuris leistų didesnei daliai versliųjų geresniam gyvenimui užsidirbti Lietuvoje, investavimo sąlygų, visų pirma, susijusių su žemės naudojimu, gerinimas ir apribojimų naikinimas, kuris leistų ateiti į Lietuva investicijoms, o tuo pačiu – ir geriau apmokamoms darbo vietoms. Neturėtų būti užmiršta ir biurokratija, dėl kurios netgi Tėvynė gali tapti nebemiela.

Taip pat svarbu ir sisteminiai pokyčiai valdžios kontroliuojamose srityse – pensijose, sveikatoje, švietime – kurie leistų ir pagerinti šias sistemas, ir neišrūkti į užsienį išsivežant ir gautą finansavimą iš Lietuvos mokesčių mokėtojų. Pavyzdžiui, aukštojo mokslo srityje Lietuva už valstybės pinigus finansuoja daugiau studentų (imant procentais) nei bet kuri kita Europos Sąjungos šalis. Natūralu, kad aukštuosius mokslus baigęs žmogus ne kiekvienas ras darbą Lietuvoje, todėl ieškos jo užsienyje. Net jei ten dirbs ne pagal kvalifikaciją, tai sukels mažiau diskomforto, nei būti diplomuotu bedarbiu ar gatvės šlavėju tėvynėje. Būtina, kad bent dalį mokslo kainos pajustų visi studentai, o valstybė nustotų skatinti kiekybę universitetuose.

Žodžiu, galima daug nuveikti, kad Li

ietuva jos gyventojams taptų geresnė vieta gyventi, ir mažiau kiltų noro gerovės ieškoti kitur. Tačiau tam reikia, kad valdžia ieškotų ne būdų pažadais balsus per artimiausius rinkimus nupirkti, o būdų darbingų žmonių iš Lietuvos neišguiti.

Leave a Comment