banku istorija

Turinys

Įvadas 2
1.Banko sampratos reikšmė ir bankininkystės užuomazgos 3
2.Centrinių bankų atsiradimas ir raida 5
3.Depozitinė ir korespondentinė bankininkystė 7
4.Bankininkystės internacionalizavimas ir užsieninė bankininkystė 8
5.Bankininkystės raida Lietuvoje 9
Išvados 11
Literatūra 12Įvadas
Šiame darbe nagrinėsime bankų istorinę raidą ir jos evoliuciją.
Šios temos aktualumas – norint suvokti dabartinių bankų atliekamas funkcijas ir jo išsivystymo lygį reikia suvokti ir bankininkystės raidą bei jos užuomazgas, kadangi tik išsiaiškinę bankų raidos etapus mes labiau suprasime bankininkystės plėtojimo etapus ir jos naudingumą.
Šio darbo tikslas – išsiaiškinti ir išanalizuoti bankininkystės ir bankų raidą nuo pirmųjų jų užuomazgų.
Šio darbo klausimai:
• Išsiaiškinti bankininkystės užuomazgas ir joos raidos etapus;
• Išnagrinėti bankininkystės raidos etapų įtaką šiuolaikinei bankininkystei.
Šio darbo uždaviniai:
• Pasitelkiant literatūrą šia tema išnagrinėti bankininkystės eigą ir raidos etapus;
• Pasitelkiant literatūrą šia tema išanalizuoti bankininkystės raidos etapų įtaką šiuolaikinei
bankininkystei.1. Banko sampratos reikšmė ir bankininkystės užuomazgos
Terminas „bankas“ yra kilęs iš italų kalbos žodžio „banco“ – tai stalas už, kurio viduramžiais sėdėdavo pinigų keitėjai.
Bankai – tai specialūs ekonominiai institutai, telkiantys laikinai esančias laisvas lėšas ir sankaupas, teikiantys kreditą, tarpininkaujantys piniginiuose atsiskaitymuose, leidžiantys apyvarton pinigus, vertybinius popierius, atliekantys su jais susijusias operacijas. Toki baanko apibrėžimą ir jo funkcijas nusako Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, bet tai labiau tinka jau šių laikų bankininkystei. Kadangi mes stengsimės paliesti ir apžvelgti pačias bankininkystės užuomazgas, todėl dabar šiek tiek apžvelgsime pačias bankininkystės ištakas siekiančias senovės laikus.

Bankų istorija siekia tolimą pr

raeitį. Bankų užuomazgas galime pastebėti jau senovės Babilonijoje ir antikinėse civilizacijose, ypač Romoje. Atsiradę pinigai sąlygojo tam tikrą verslą, kurio tikslas buvo vykdyti kai kurias techniško pobūdžio operacijas, susijūsįs su pinigų vartojimu, tai buvo jų saugojimas, keitimas, persiuntimas, o kiek vėliau atsirado ir kredito operacijos.

Senovės piemenų tautos, tokios kaip hebrajai, nors ir turėjo pinigų skolintojus bet dar neturėjo bankinės sistemos. Pirmosios mūsų laikų bankų užuomazgos atsirado centralizuotose Rytų valstybėse.

Senovės Babilonijos bažnyčios atliko ir bankų funkcijas, tai buvo saugiausia tų laikų brangenybių saugojimo vieta. Kaip teigia B.Martinkus, V.Žilinskas ir kiti “Graikijoje, kaip ir Babilonijoje bei Egipte, iš pradžių bažnyčios ir panašios šventvietės buvo saugiausios vietos pinigams ir vertybėms saugoti, todėl ir privatūs bankai ilgą laiką sekė bažnytiniais bankais. “1 Todėl gaalime teikti, kad tais laikais kai nebuvo banku kažkas turėjo užsiimti pinigų ir brangenybių saugojimu, o kadangi bažnyčia tais laikais buvo bene saugiausia vieta, galbūt dėl to ir žmonės patikėdavo juos bažnyčioms. Būtent bažnyčios buvo pirmosios bankų užuomazgos pradininkai.
Įsigalėjęs natūrinis ūkis beveik visiškai panaikino bankų verslą. Bankams plėstis labiausia kliudė administracinė decentralizacija bei valdžios autoriteto silpnėjimas dėl to atsiradęs komercinis netikrumas stabdė bankininkystės plėtrą.
Ir tik XII – XIII amžiuje Italijoje atsirado pirmieji bankininkai. Jie ne tik mainė pinigus, bet ir pr
riiminėjo indėlis saugoti, imdavosi pinigų persiuntimo, kartu išplėsdami ir kredito operacijas. Dabar šiek tiek apie Italijoje atsiradusias bankininkystės užuomazgas šiek tiek plačiau. Iš pradžių jie priimdavo tik klientų indėlius ir juos saugodavo, už tam tikrą atlygį. Pinigų sumos įteiktos saugoti buvo

įrašomos į knygas ir taip kiekvienas klientas turėjo savo sąskaitą. Taip atsirado žiro operacija. Žiro operacija B.Martinkus, V.Žilinskas ir kai kurie kiti apibūdina, kaip “Žiro (endorsement) – raštiškas kliento pavedimas bankui pervesti tam tikrą sumą iš jo einamosios sąskaitos į kurio nors kito asmens einamąją sąskaitą. “1

Galime teikti, kad šiuolaikinė bankininkystė prasidėjo Renesanso laikų Italijoje, kur bankai atliko netik užsienio valiutos pirkimus bei pardavimus, pinigų bei brangenybių saugojimus, bet ir priimdavo indėlius iki pareikalavimo ar atliko kitas operacijas.2. Centrinių bankų atsiradimas ir raida
XVII amžiuje ne tik Italijoje, bet ir kitose šalyse atsiranda bankininkystės užuomazgos, pradedami steigti bankai.
Pirmasis akcinis bankas buvo Anglijos bankas, įkurtas 1694 metais su teise leisti banknotus. Šiuo banko pavyzdžiu pasiekė ir kitų šalių bankai, kurie savo operacijas grindė banknotų emisija.
Šie veiksmai dabar yra priskiriami centriniams bankams, todėl dabar šiek tiek apžvelgsime centrinių bankų atsiradimo raidą.
Dabar šiek teik apžvelgsime Anglijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų centrinių bankų vystymąsi, kadangi ir kitų šalių bankinės sistemos vystėsi panašiai todėl mes panagrinėsime kelių ša

alių bankus ir vėliau bandysime apibendrinti centrinės bankininkystės naudą, reikalingumą ir vystymosi ypatybes.
Daugumoje kitų išsivysčiusių šalių centriniai bankai buvo daug anksčiau, o JAV ji atsirado tik 1913 metais. Iki tol iždas vykdė kai kurias beveik centrinio banko funkcijas. Užuot įsteigus vieną centrinį banką, pagal aktą, kurį pasirašė prezidentas Vilsonas 1913m.gruodžio mėnesį, buvo įkurta dvylika federalinių rezervų bankų įvairiose šalies dalyse. Įkurtos Federalinės rezervų sistemos pirmutinis tikslas buvo surinkti bankų FRS narių rezervus. Iš surinktų rezervų buvo tikimasi teikti paskolas bankams, kuriems tų rezervų trūksta, kadangi tai buvo bendri bankų FRS narių rezervai, juos buvo galima mobilizuoti tada, kai labiausiai reikia. Bet didelės Federalinės rezervų sistemos kūrėjų viltys nepasiteisino ir ketvirtajame dešimtmetyje FRS aiškiai nepakankamai pasirūpino, kad patenkintų rezervų paklausą ir JAV patyrė skaudžiausias finansines krizes ir daugiausia bankų bankrotų per visą savo istoriją. Daugiausia ta patirtis nulėmė, kad dabartinė FRS gerokai skiriasi nuo tos, kurį buvo įkurta1913m. JAV buvo viena iš paskutiniųjų didžiųjų Vakarų valstybių, suteikusių centriniam bankui išskirtines teises.
Anglijos bankas yra centrinis Jungtinės Karalystės bankas. Bankas buvo įkurtas 1694m., nacionalizuotas 1946m. kovo 1d. pagal šį įstatymą Anglijos karalienė skirią valdytoją, valdytojo pavaduotoją ir 16 valdybos narių. 1997m. įgijo veiklos nepriklausomybę. Stovintis centre Jungtinės Karalystės finansinės sistemos, Bankas vykdo palaikymą ir tvirtumą, st
tabilumą ir efektyvią monetarinę ir finansinę politiką, kuri yra ekonomikos sveikata. Banko vaidmuo ir funkcijos buvo įtrauktas ir keitėsi per jo 309 metų istoriją.
Centriniai bankai atsirado gana neseniai. Vieni iš seniausių – tai Anglijos ir Švedijos bankai. Šiandien bet kurioje šalyje yra savas centrinis bankas.
Dauguma valstybių anksti pripažino institucijos, kuri padėtų palaikyti pinigų ir kreditų kiekio augimo stabilumą, poreikį. Ir tai turėjo atlikti nepriklausoma institucija, kurios veiklą galėtų kontroliuoti tik šalies vyriausybių tam tikros institucijos. Centrinių bankų veikla yra labai reikšminga bankininkystės raidoje galbūt vien dėl to, kad atsiradus pinigams, jam vieninteliam buvo patikėta pinigų emisija, banknotų išleidimo ir kitos svarbios funkcijos.

3. Depozitinė ir korespondencinė bankininkystė

Tolesnis bankininkystės ir bankų evoliucijos etapas buvo atsiradimas tokių bankų, kurie vykdė ir rėmėsi depozitine bankininkyste. Depozitai – tai “materialinė vertybė (paprastai pinigai arba vertybiniai popieriai) įnešti saugoti ir susidarius nustatytoms sąlygoms grąžinami įnešusiam ją asmeniui ar jo nurodymu perduodama kitam asmeniui. “1 Kaip matome depozitinė bankininkystė užima svarbią vietą bankų istorijoje. Nuo jos plėtojosi kitos bankų teikiamos funkcijos. Vėliau indėliai imti tiek terminuotam tiek neterminuotam laikui saugoti, jie investuojami ir klientams už juos mokamos palūkanos. Todėl galime teikti, kad depozitinė (indėlių) bankininkystė kūrė ir plėtojo bankinę raidą.
Depozitinės bankininkystės etapas vėliau šiek tiek keitėsi ir taip XIX amžiuje atsirado naujas bankų evoliucijos požymis – tai bankų koncentracija. Bankų koncentracija literatūroje minima, kaip bankinių operacijų sutelki.mas nedaugelyje didesnių bankų. Bankų koncentracija vyksta didiesiems bankams plečiant operacijų apimtį, keliems bankams susijungiant į vieną. Didžiojoje Britanijoje ilgus metus depozitų bankų sistemoje vyravo penki didžiausi bankai, o vėliau vyravo tik keturi. Dėl bankų koncentracijos pasikeičia ir bankų operacijų pobūdis. Didieji bankai specializuojasi kredituoti atskiras ūkio šakas bei įmones, teikdami joms kreditą ilgesniam ar trumpesniam laikui, leidžia įmonių vertybinius popierius, taip stengdamiesi gauti maksimalų pelną. Didžiuosiuose miesto, finansų centro ar korespondentiniuose bankuose indėlius, daugiausia indėlius iki pareikalavimo laiko ne tik įmonės ar fiziniai asmenys, bet kai kurie smulkesnieji ar provincijų bankai. Miesto bankai atlygina už indėlius teikdami mažesniems bankams daug paslaugų. Taip pamažu atsirado holdingo bendrovės.
B.Martinkus, V.Žilinskas ir kiti holdingo bendroves apibūdina, kaip “Holdingo bendrovė (holding corporation (company) – akcinė korporacija, superkanti vienos ar keleto kitų bendrovių akcijų kontrolinius paketus, tam, kad galėtų jas valdyti ir kontroliuoti. “2
Bankai įsteigę holdingo bendroves galėjo plačiau vystyti savo veiklą, teikti daugiau ir įvairesnių paslaugų, pavyzdžiui bankai per savo holdingo bendroves galėjo leisti komercinius vertybinius popierius ir skolintis lėšas.
Taip pamažu šalia bankų atsirado ir kitų institucijų, kurios teikė bankines paslaugas, bankai stengėsi teikti daugiau ir įvairesnių paslaugų, taip atsirado užsieninė bankininkystė ir kitos bankų teikiamos funkcijos.4. Bankininkystės internacionalizavimas ir užsieninė bankininkystė
Ryškus XX amžiaus 8 ir 9 dešimtmečio bruožas buvo komercinės bankininkystės internacionalizavimas, kadangi bankai steigė kitose šalyse savo filialų sistemas. Pagrindiniai didieji šalių bankai steigė savo padalinius įvairiuose šalyse. Vienas bankininkystės internacionalizavimo padarinių yra tai, kad atsirado daug didesnė konkurencija nacionaliniuose finansų centruose. Užsienio bankai stengiasi pasididinti savo paskolų teikimo bei indėlių priėmimo rinkos dalį ir todėl gana agresyviai konkuruoja vienas kito vidaus rinkoje. Šis bankininkystės etapas paskatino didesnę konkurenciją, o tai paskatino teikti kokybiškesnes ir platesnes bankines paslaugas.
Vystantis bankų filialų sistemai, pamažu atsirado ir užsieninė bankininkystė. Šie bankai dažnai priimdavo indėlius kita, o ne tos šalies, kur jie veikia valiuta. Mokslininkai užsienine bankininkyste apibūdina kaip, “Užsieninė bankininkystė (foreign – owned banks) – tai bankininkystė, kuriai netaikomas nacionalinis reguliavimas. “1 Užsieninė bankininkystė daugiausia susitelkia finansinių lengvatų rajonuose, norėdama pasinaudoti žemesnių mokesčių privalumais.
Tiek bankininkystės internacionalizavimas, tiek užsieninė bankininkystė atvertė dar vieną bankų raidos puslapį, tokia raida turi gana daug privalumu, kadangi tai paskatino bankų konkurenciją, kurios pasekoje išaugo teikiamų paslaugų asortimentas ir kokybė.
Vėliau atsirado ir daugiau bankų teikiamų paslaugų, padidėjo bankinių operacijų, kurių naujausia yra elektroninė bankininkystė.
Todėl baigdami bankininkystės istorijos apžvalgą galime padyti išvadas, kad bankų vaidmuo ekonomikoje vis didėjo, o šiuo metu užima labai svarbią vietą. Šiuo metu bankų pagrindinės funkcijos yra tarpininkauti mokėjimuose, surinkti pinigines lėšas bei kitos. B.Martinkus ir V.Žilinskas apie dabartines bankų funkcijas kalba taip: “Bankas, teikdamas paskolas, didina pinigų kiekį. Finansinis kapitalas, laisvas viename individualiame ūkyje, gali būti suvartojamas kituose. Šitaip bankai ne tik mobilizuoja laisvą finansinį kapitalą, bet kredito būdu perkelia jį iš vieno ūkio šakos į kitą. “1 Todėl galime daryti prielaidą, kad bankas gali priimdamas iš vienų indėlius, kitiems suteikti paskolas ir operuodamas tokiomis operacijomis taip padidinti savo apyvartą ir pelną.
Kiekvienas bankininkystės etapas buvo postūmis atsirasti ir susiformuoti šiuolaikinei bankų sistemai.5. Bankininkystės raida Lietuvoje
Bankų steigimas Lietuvoje turi seną tradiciją. Lietuvoje pirmieji bankai atsirado 1861 metais.
O iki tol bankų atsiradimui buvo daromos kliūtys ir įvairiai trukdoma. Carinės Rusijos valdžia ilgai neleido turėti savo bankinės sistemos, kadangi jie manė, kad tai gali sudaryti pavojų valdžios politikai. Santaupų skolinamosios bendrovės, veikusios kooperatiniais pagrindais, Lietuvoje pradėjo kurtis 1871 metais. Lietuvoje pirmosios kredito bendrovės pradėjo steigtis 1907 metais. Tokie kredito bankai daugiausia tenkino kolonistų interesus.
Kitas Lietuvos bankininkystės etapas – tai vokiečių okupacija. Vokietijos armijai užimant Lietuvą, bankų ir kredito įmonių vertybės bei dokumentai buvo evakuoti į Rusiją. Taip pirmą kart buvo iš dalies sugriauta jau esama banku sistema. Vokietija buvo įsteigusi savo kreditines institucijas, bet jos taip pat neilgai veikė.
Atkūrus Lietuvai nepriklausomybę reikėjo kurti savo bankinę sistemą. Tuo meto finansiniai vargai privertė valdžią 1918 metais pasirašyti su Rytų skolinamąją kasa pasirašyti sutartį dėl 100 mln. markių paskolos, už tai suteikdama teisę neribotam laikui vykdyti krašto emisijos banko funkcijas. Lietuvos bankininkystės raidai svarbus momentas buvo 1919 metų potvarkis kuriame anot V.Terlecko buvo nutarta:
“1) atgaivinti visas iki karo veikusias trumpalaikio kredito įmones;
2) leisti joms veikti pagal senuosius Rusijos įstatymus, kadangi naujų įstatymų parengimas sutrukdytų atkūrimą;
3) paskolų ir indėlių palūkanų dydį turi normuoti Vyriausybė;

4) Vyriausybė turi pareikalauti iš ikikarinių kredito įmonių sugrąžinimą Lietuvos piliečiams indėlius;
5) paskolas ir indėlius gražinti tais pinigais, kuriais šios operacijos atliktos. “1
Galime paminėti kai kuriuos aspektus, kurių neįvykdė ar tiesiog buvo neįmanoma įvykdyti, tai žmonių iki to laiko bankuose laikyti indėliai, kurių negrąžino nei Carinė Rusija, nei Vokietija. Ir tik 1920 metais suaktyvėjus privačiai iniciatyvai bankinis procesas suaktyvėjo. Tam teigiamą įtaką turėjo pradėjęs atsigauti ūkis, išorinių grėsmių išnikimas bei kiti veiksniai. 1920 metais priėmus kredito įmonių įstatymą susidarė palankesnės sąlygos bankų ir kredito institucijų kūrimuisi. Nuo 1920 metų
Lietuvos bankinė sistema pamažu vis plėtėsi, atsirado ir užsienio bankų, o įvedus litą Lietuvos ekonomika buvo gana stipri ir sėkmingai vystėsi.
Vėliau po antrojo pasaulinio karo Lietuvą okupavus Tarybų Sąjungai griuvo ir šalies bankinė sistema. Okupacijos metais šalyje veikė Rusijos bankai. Ir tik visai neseniai atgavus nepriklausomybę šalyje kūrėsi ir kuriasi lietuvių bankinė sistema bei bankai, tarp kurių yra ir užsienio kapitalo bankų.Išvados
1. Bankų istorija siekia tolimą praeitį. Pirmąsias bankų užuomazgas galime aptikti jau senovės
Babilonijoje ir antikinėse civilizacijose.
2. Pirmosios mūsų laikų bankininkystės užuomazgos atsirado centralizuotose Rytų valstybėse.
3. Pirmieji bankai atsirado XII – XIII amžiuje Italijoje.
4. Vėlesni bankininkystės raidos etapai buvo susiję su depozitine ir koncentracine bankininkyste.
5. Vėliausias bankininkystės raidos etapas, tai bankų internacionalizavimas ir užsieninė bankininkystė.
6. Visi šie raidos etapai bankininkystės istorijoje yra labai svarbūs, kadangi tik vystantis bankų sistemai mes turime šiuo laikotarpio bankų sistema.Literatūra
1. Lietuviškoji Tarybinė enciklopedija. – Vilnius:Mokslas. 1978. 3 tomas.
2.B.Martinkus, V.Žilinskas. Pinigai, vertybiniai popieriai, bankai.- Kaunas:Technologija. 1996. 261p.
3.T.Mayer, J.S.Duesenborry, R.Z.Aliber. Pinigai, bankai ir ekonomika.- Vilnius:Alma littera. 1995.639p.
4.V.Terleckas. Lietuvos bankininkystės istorija 1918 –1940.- Vilnius:LBLPS. 2000. 444p.
5. V.Terleckas. Lietuvos banko pradžios istorija.- Vilnius:LBLPS. 1992.30p.
6. http://www.cbr.lt

Leave a Comment