Elenos Ramanauskienės pasakojimas

Gyvenau su tėveliais Rūtkiemių kaime, Panevėžio rajone, – savo pasakojimą pradeda Elena Ramanauskiene, gyvenanti Kaune nuo karo pabaigos. – gyvenau ūkiškai, laikėm gyvulius, paukščius. Aš buvau vienintelis vaikas šeimoje, todėl tėveliai labai saugojo, net į šokius lydėdavo, iš jų parsivesdavo. Būdavo labai linksma, kai aplinkinių sodybų jaunimas sueidavo pas ką nors į daržinę pasišokti, padainuot. Vienoje tokioje vakaruškoje ir susipažinau su savo vyru Tadu. Jis buvo vyresnis už mane, populiarus tarp merginų, todėl man buvo labai smagu, kad kartą jis išvedė mane šokti ,vėliau namo palydėjo. Nuo to laiko dažnai pas mane atvažiuodavo dviračiu, kurį vėliau iškeitė į vestuvinius žiedus.Taip linksmai ėjo laikas, kol prasidėjo antrasis pasaulinis karas. Pirmieji pro Lietuvą ėjo rusai. Jie iš visų namų vogdavo įvairiausius daiktus, maistą net nuotraukas, kurios jiem buvo nereikalingos. Žmonės stengėsi visaip slėpti savo turtą,slapstėsi ir patys. Brangesnius daiktus ar maistą užkasdavo į žemę. Tėvelis buvo iškasęs tokią duobę su dangčiu, vadinamą “zemlentą”, kurioje slėpėmės ir mes patys.Atsirado kaimely toks viršininkas rusas, jodinėdavo ant balto arklio, bet nei skaityti, nei rašyti nemokėjo. Kadangi mano vyras buvo išsimokslinęs, tai rusas jį paprašė, kad padėtų dokumentus tvarkyti. Tadas sutiko.Tuo matu prasidėjo žmonių vežimas į Sibirą. Mūsų šeima buvo vidutiniokai ir mūsų nelietė, tačiau tuos, kur turėjo daugiau žemės išveždavo. Kartą Tado paprašė tasai viršininkas perrašyti kažkokį dokumentą ir nuvežti į Kernavę, į štabą. Tadas pamatė, kad dokumente išvežimui į Sibirą surašyta apie dvylika šeimų ir visos jos iš mūsų kaimo. Jis atbėga pas mane ir vis graužias, nežino, ką daryti. Staiga paima tą dokumentą ir suplėšo. Rusui pasako, kad nuvežė į Kernavę, padėjo sekretoriai ant stalo ir nežino, kur galėjo dokumentas dingti. Po to Tadas atsisakė šio darbo.

Daug partizanų slapstėsi miškuose, tarp jų ir kaimynų sūnus Povilionis. Naktimis partizanai ateidavo prie namų, belsdavo į langus, kad duotumėme pavalgyti ar leistume sušilti. Taip nei dieną, nei naktį nebuvo ramybės.Rusams atsitraukus, pro Lietuvą važiavo vokiečiai. Viena šeima apsigyveno netoli mūsų. Jie buvo geri žmonės, net išprašė, kad Tadą iš kariuomenės paleistų. Tada ir susituokėme. Tadas atėjo gyventi pas mus.Staiga vieną naktį išgirdau kažkokį triukšmą. Mama įleido pro duris nepažįstamus vyrus. Tadas atsikėlė ir šie liepė jam greitai rengtis. Aš gulėjau lovoje ir visa drebėjau, nes bijojau, kad jį gali išsivesti ir nušauti. Vienas iš tų vyrų įėjo į mano kambarį, atsisėdo ant lovos, apkabino mane ir klausia: “Ar pažįsti?”Kadangi pro langą švietė mėnulis, tai ir pažinau – tai buvo tas kaimynų sūnus, kur mišku slapstėsi. Aš jam puoliau verkti: “Mano vyras!”, o 6is tik atsak4: “Bus tų vyrų!” ir išvedė Tadą. Išaušus pareina Tadas ir pasakoja, kad jie nieko nenorėjo, o tik pasiklydo ir prašė į kelią išvesti.Po kiek laiko pradėjo gaudyti partizanus. Kelias į Kernavę buvo nuklotas lavonais ir kareiviai norėdavo, kad praeinantys į juos žiūrėtų. Motinos, pažinusios savo sūnus, puldavo prie jų, verkdavo, taip pačios išsiduodamos. Viena moteriškė pamačiusi sūnų, žinodama, kad negalima išsiduoti tylėjo, taip ji iš viso prarado gebėjimą kalbėti.Aš pradėjau mokytis siūti. Mano šeimininkai turėjo du sūnus. Jaunesnysis buvo įsirašęs į komjaunuolius, kad galėtų mokytis. Jis buvo išvykęs. Vieną rytą pas juos atvažiavusi pamačiau, kad namas sudegintas, žuvę ir abu tėvai ir vyresnysis sūnus. Grįžo jaunėlis, pamatė ta siaubą. Po kiek laiko jis išprotėjo ir nusižudė.

Vėliau gavom žinią kad nušautas tas Pavilionis, kur naktį pas mus buvo atėjęs. Tada vėl paėmė į kariuomenę, todėl turėjo išvažiuoti į Rusiją. Tuo metu jis sirgo gelta ir turėjo temperatūros,. Važiuojant traukiniu, vienas iš jo draugų netyčia iššovė, už tai juos, o kartu ir Tadą, areštavo. Mano vyras buvo labai silpnas tad jam leido gultis į ligoninę. Pagijusį išvežė į frontą.Tadas kasdien rašė laiškus, o aš kas savaitę eidavau po tris kilometrus į paštą jų atsiimti. Kartą nueinu – laiškų nėra. Antrą savaitę ir vėl nėra. Aš jau puolu į neviltį, bijau, kad kas nebūtų atsitikę.Mano draugių vyrai taip pat buvo ten. Mes susižinojome, kad už dvylikos kilometrų yra būrėja ir nusprendėme nueiti pas ją. Vienai draugei papasakojo, kad jos vyras grįš su dovanom, sveikas, tačiau jis taip ir nesugrįžo. Man išbūrė, kad Tadui blogai, kad jis kažkuo prie vandens, prie žemės.Trečią savaitę nueinu į paštą – yra laiškas! Tadas rašė, kad jį buvo sužeidę, ilgą laiką jis gulėjo prie upės žemėse, kol kažkas rado. Pasirodo, būrėja buvo teisi!Viena mano draugė gavo iš vyro laišką su kvietimu atvažiuoti ir aplankyti jį. Mes visos trys pasitarėm ir nusprendėm. Nuvykti pas savo virus į frontą. Turėjome mano vyro laišką su atrašu, kuris nurodė mums kryptį. Traukiniu nukakome iki Vainodės. Stotyje susitikom karininką, kuris visaip stengėsi mus atkalbėti. Galiausiai liepė laiško antraštę rodyti kareiviams, kad šie mums padėtų. Pakeliui sustabdėme sunkvežimį su trimis kariškiais, kai pasakėm, kur mums reikia, jie gynėsi, kad iki ten labai toli, bet galiausiai apsiėmė nuvežti. Buvo labai baisu, kad kareiviai neapvogtų ar ko blogiau nepadarytų, tačiau neturėjome kitos išeities. Bet jie buvo geri, vienas davė savo paltą, kad nesušalčiau. Pagaliau nuvežė ten, kur reikėjo, mus pasitiko kitas karininkas ir pasiūlė palydėti. Sakė, kad mūsų vyrai išprotės, pamatę atvažiavusias savo žmonas. Panašiai ir buvo. Tadas savo akimis mane išvydęs! Kiek džiaugsmo buvo taip susitikus! Tas karininkas leido mums net tris dienas pabūti. Per tą laiką aplankiau žuvusių draugų kapus.

Prieš išvažiuojant namo, kareiviai davė dovanų, visi atsisveikino. Mus vyrai palydėjo iki stoties, kurioje dar turėjome pernakvoti. Ten buvo daug sužeistų, daug luošų kareivių. Kažkuris, gulėjęs šalia manęs, mane apvogė. Pagaliau įsėdome į traukinį ir grįžom į Lietuvą. Ilgai atsiminiau vaizdus, matytus fronte: negyvėlių kūnai, sunkvežimiai, pilni lavonų beribės kapinės.Karas ėjo į pabaigą ir visus kareivius iš Rusijos varė į Vilnių. Kai Tadas buvo lietuvoje, galėjau atsipūsti – baigėsi nuolatinė baimė, nerimas, išgyvenimai. Grįžus jam, išvažiavome gyventi į Kauną, kur abu susiradome darbus. Priglaudėm auginti vieno žuvusio draugo sūnų, išleidome jį į mokslus. Iš tiesų apie tuos metus galima pasakoti ir pasakoti, bet kartu džiaugtis, kad visa tai kažkuo toli praeityje.