Napoleono asmenybė

Šiaulių „Sandoros“ pagrindinė mokykla

NAPOLEONO ASMENYBĖ

Parengė: Rimvydas Seilius

9 klasė

2004
Napoleonas Bonapartas
(1769-1821)

Garsusis prancūzų karvedys ir imperatorius gimė 1769 metais Ajače, Korsikoje. Jo tikrasis vardas Napoleonas Bonapartas. Maždaug 15 mėnesių iki jam gimstant Prancūzija užkariavo Korsiką. Jaunytėje Napoleonas buvo išsiųstas į Prancūzijos karo akademijas. 1785 metais jas baigęs tapo antruoju leitenantu Prancūzijos armijoje. Pirmoji karo mokykla buvo Brieno karo mokykla. Mažasis Bonapartas kalbėjo tik vietine gimtosios salos tarme. Jo veidas buvo tamsus kaip Viduržiemio jūros pakrančių gyventojo. O žvilgsnis įdėmus ir skvarbus kaip kalniečio. To visiškai pakako, kaad būtų sužadintas jo bendramokslių smalsumas, ir tai dar labiau skatino įgimtą Bonaparto uždarumą, nes vaiko smalsumas visuomet pašaipus ir negailestingas. Vienam profesoriui vaiko labai pagailo todėl ėmė jį papildomai mokyti prancūzų kalbos. Jau po trijų mėnesių Bonapartas darė didelę pažangą. Vos pramokęs prancūzų kalbos ėmė mokytis lotynų, bet iš karto pajuto priešiškumą mirusioms kalboms. Šio jausmo Napoleonas neatsikratė visą savo gyvenimą. Tuo pat metu išryškėjo berniuko matematiniai gabumai. Viskas baigėsi tuo, kad jis savo bendramoksliams spręsdavo uždavinius, o jie veersdavo namų darbams užduotus tekstus. Bet uždarumas ir nenoras pasidalinti savo mintimis atitolino jį nuo draugų. Jam prasidėjo ankstyvoji mizantropija (neapykanta žmonėms), kuri skatino ieškoti prasiblaškymo vienumoje. Vienas iš mėgtamiausių jaunojo Bonaparto užsiėmimų buvo lankymasis nedideliame tvora aptvertame žaliame sode, į

kurį jis paprastai traukdavo poilsio valandėlėmis. Ten jis sėdėdavo ant žemės ir rikiuodavo kareivius-akmenis pagal dydį: kuo didesnis akmuo tuo aukštesnis karinis laipsnis. Vieną kartą jo bendramokslis sugalvojo pasekti Bonapartą ir sužinoti ką jis veikia. Žinoma Napoleonas pamatė slapuką ir paleido į jį kariuomenės vadą. Po dvidešimt penkerių metų pas jį atėjęs tas pats bendramokslis parodė tą randą kuris atsirado nuo akmens, kurį paleido jaunasis Bonapartas. Berniukas nuo pat mažumės galvodavo apie įvairias strategijas ir panašiai. Vieną dieną, kai žiemą iškrito labai daug sniego, savo draugams jis pasiūlė iš sniego pastatyti kažką panašaus į miesto įtvirtinimus, kuriuos vieni puls, o kiti gins. Napoleonas žinoma buvo paskirtas vieno būrio vadu. Jis aršiai užpuolė ir užėmė „miestą“, nors jo gynėjai didvyriškai priešinosi. Visi dažnai attsimindavo šį žaidimą. Jis paliko pėdsaką daugelyje bendramokslių bei pačio Napoleono atmintyje.

Bet visada ateina laikas kažką keisti. Taigi atėjo laikas iš Brieno mokyklos pereiti i Paryžiaus karo mokyklą. Štai pranešimas, kurį karaliui atsiuntė karo mokyklų inspektorius ponas Keralijus:

Ponas de Bonapartas (Napoleonas) gimė 1769 metais rugpjūčio 15 dieną. Jis yra keturių pėdų, dešimties colių ir dešimties linijų ūgio. Užbaigė ketvirtą klasę. Gerai sudėtas, puikios sveikatos, paklusnus, ramaus charakterio. Sąžiningas, jautrus, pavyzdingo elgesio. Nuolat skatinamas už stropumą, puikus matematikas. Neblogai išmano istoriją ir geografiją. Gana si

ilpnos jo meno disciplinų bei lotynų kalbos žinios, nors jos atitinka šių dalykų ketvirtos klasės lygį. Jis galėtų tapti puikiu jūrininku. Jis vertas toliau tęsti mokslą Paryžiaus karo mokykloje.

Gavęs tokią palankią charakteristiką, jaunasis Bonapartas įstojo i Paryžiaus karo mokyklą. Atvykęs i šią karo mokyklą jis pastebėjo visokių trūkumų. Pats pavojingiausias, buvo mokinius supanti prabanga, ir Bonapartas nuoširdžiai tuo pasipiktino. Jis rašė:

Užuot apsupus mokinius tokia gausybe tarnų, kasdien kėlus jiems puotas su dviem antraisiais patiekalais, užuot rengus arklių paradus, kurie labai brangiai kainuoja dėl būtinumo išlaikyti arklius, tiek arklininkus, ar nebūtų geriau, jei mokiniai susitvarkytų patys? Ar nebūtų geriau, jei virtuvėje jiems būtų skiriama kur kas mažiau laiko? Reikėtų priversti mokinius maitintis kareivišku uždaviniu, reikėtų pripratinti juos susitvarkyti savo drabužius ir valyti pusbačius bei aulinius batus. Jie neturtingi ir turės tarnauti kariuomenėje, taigi šio mokslo privalo išmokti. Įpratę blaiviai gyventi, rūpintis savo išvaizda, jie taps ištvermingesni, išmoks nepaisyti blogų oro sąlygų, vyriškai iškęsti karo sunkumus, užsitarnaus pavaldžių kareivių pagarbą, ir šie bus jiems atsidavę visa širdimi.

Bonapartui buvo penkiolika su puse, kai jis siūlė šį reformos projektą. Po dvidešimties metų jis Finteblo įkūrė Karo mokyklą. 1785 metais, puikiai išlaikęs egzaminus ir gavęs jaunesniojo leitenanto laipsnį, Bonapartas išvyko į La Fero pulką, dislokuotą Dofine. Bonapartas kaip ži

inome buvo labai neturtingas, bet netgi būdamas neturtingas nusprendė padėti savo šeimai. Jaunuolis išsikvietė į Prancūziją savo brolį Liudviką, kuris buvo devyneriais metais už jį jaunesnis, ir pradėjo jį auklėti. Kai tik būdavo laisvo laiko, jis skaitydavo knygas. Įdomus faktas tas, kad jis labai gerai įsimindavo datas. Tad jam ne kartą, ne tik jaunystėje, praversdavo kalbant su žymiais žmonėmis, arba rengiant pokylius.

Suaugęs Napoleonas neretai buvo vadinamas genijumi. Norėdami sugalvoti kokį nors planą, jo priešai žinodavo, kad didžiausia Napoleono silpnybė: gražios moterys. Moterys, kurios sužavėtų jį grožiu, patrauktų ir ilgesniam laikui pririštų prie savęs, kad jie įvykdytų savo planą. Bonapartas turėjo daug meilužių. Viena iš pirmųjų jo meilužių buvo grafienė Kilmanseg. Apie jo santykius su gražiąja grafiene žinojo visas pasaulis, tačiau tas nei kiek neįžeidė jaunosios moters garbės, nors ji buvo ištekėjusi. Priešingai, jai pavydėjo visos Saksonijos moterys. Tų laikų didžiausią pasaulio genijų matyti prie savo kojų svajojo ne viena moteris. Todėl Kilmanseg vyras buvo priverstas užmerkti akis ir vaidinti, tarytum nieko nežinąs, nors labai pavyduliavo. Napoleonas nebuvo pratęs, kad jo kelyje atsirastų kliūčių. O jei tokių atsirasdavo, nesvarbu politiniame ar asmeniniame gyvenime, jis jas prievarta pašalindavo. Moteris, kuri jam patinka turi būti pasiruošusi būti tiesiog gyvuliškai užpulta, nes šio vyro gyslose de
ega begalinė aistra. Napoleonas paimdavo kiekvieną moterį, kuri jam patikdavo. Napoleono žmona Jozefina, buvo atstumta tik dėl to, kad Bonapartas galėtų paduoti ranką Austrijos karalaitei, kad ši pagimdytų jam sūnų. Napoleonas norėjo, kad jo monarchijos politika būtų – jo tautos interesai ir reikalavimai. Tuo tarpu tai vertė išplėšti iš širdies kilniausius meilės jausmus žmonai ir rūpintis tik valstybės gerove, tad dar kartą įsitikiname, kad Napoleonui svarbiausia buvo valstybė. Jozefina labai mylėjo Napoleoną, todėl sutiko su viskuo ko jis prašė. Dar viena iš Napoleono meilužių, po grafienės Kilmanseg, buvo grafaitė Valevska, gražiausia Lenkijos mergina, kurią pardavė tėvas. Iš pat pradžių grafaitė net nenorėjo kalbėti apie tai, kad bus parduota. Ji net nešiodavosi durklą, kad pasitaikius progai, galėtų jį nužudyti su durklu, kurio antgalis buvo užnuodytas. Lenkų sumanymas pavyko ir, Napoleonas užsimanęs gauti grafaitę Valevska, atstūmė grafienę Kilmanseg. Po šito įvykio, visi rūmai buvo sujudę ir sklido tik vienas posakis: Viena saulė jau užgeso, o kita – nauja žvaigždė, jos vieton, patekėjo. Iš pat pradžių Valevska nekentė Napoleono, ir kai Napoleonas atvyko pas ją, grafaitė buvo pasiryžusi nužudyti karalių, jei jis ją įtrauktų savo aistros sūkurin. Tačiau, visi šie jausmai, jos krūtinėje pasikeitė ir Napoleonas, didysis nugalėtojas, dar kartą nugalėjo! Valevska pamilo Bonapartą. Nepaisant to, kad Valevska su Napoleonu iškentė Rusijos šalčius, nešiojo naują gyvybę po širdimi, vistiek buvo jo palikta., Napoleonas ją paliko, nes buvo ištremtas.. Iš pradžių Napoleoną ištrėmė į Elbės salą. Bet net palikta Bonaparto Valevska jį labai mylėjo ir atvyko į salą pranešti, kad Australija ir sąjungininkai bijo, kad šioje saloje iš kalinio netaptum viešpačiu, todėl jį ištremia į šventos Elenos salą. Į saulės kepinamą uolą vandenyne. Ten Napoleono laisvė buvo smarkiai suvaržyta. Saloje prasidėjo nauji ligos priepuoliai. 1821 metais sausio mėnesį jo veidas pilkas, ligonis beįstengė praryti kelis šaukštus sultinio. Liga darėsi vis labiau panaši į vėžį. Napoleonas žinojo, kad nuo panašios ligos mirė jo tėvas ir, kad ji neretai paveldima. Todėl iš anksto surašė testamentą, gegužės 3d. priėmė Komuniją, o 5d. numirė. Grafaitė Valevska iki pat mirties neištekėjo. Ji išsaugojo ištikimybę savo genijui. Apie Napoleoną yra išleista begalės veikalų, bet nei viename nėra tiksliai žinoma mirties priežastis. Tačiau labiausiai dominuoja versija: nunuodijimas. Pasak keleto mokslininkų Napoleonas buvo tyčia nunuodytas dujomis, kurias drėgnoje Šv. Elenos saloje skleidė rezidencijos sienų apmušalai: jie buvo išpiešti dažais, sumaišytais su arsenu.

Komentarai apie Napoleoną

Vis dėlto Napoleonas turėjo ir draugų ir priešų. Ponia de Stal buvo garsiausia Napoleono priešininkė. Ir nors jis ją ištrėmė, tačiau galiausiai nugalėjo jos laisvę skelbianti dvasia. Štai ką apie Napoleoną sakė ponia de Stal:

Pagrindinis Bonaparto bruožas – didžiulė panieka visiems dvasiniams žmogaus prigimties turtams: dorybei, sielos iškilnumui, tikėjimui, entuziazmui; štai kokie jo akyse yra „amžini Europos priešai“; jis norėtų, kad žmoguje teliktų jėga ir klasta, o visa kita jis vadina kvailyste arba beprotyste <.>. netikiu, kad Bonapartas, atsidūręs valstybės reikalų priešakyje, būtų planavęs kurti pasaulinę monarchiją; bet tikiu tuo, ką jis pasakė vienam mano draugui tuoj po Briumerio 18-osios: „jeigu nori pavergti prancūzų tautos vaizduotę reikia kas tris mėnesius sugalvoti ką nors nauja; kas nevaldo tautos vaizduotės, žuvęs žmogus“. Jis vadovaujasi šiuo dėsniu – kiekvieną dieną vis labiau siaurinti Prancūzijos laisvę ir Europos nepriklausomybę; bet šiuo atžvilgiu jo planai priklausė nuo aplinkinių: jis apeina kliūtį kai ta kliūtis per didelė; staiga sustoja, kai pučia itin stiprus vėjas. Šis žmogus, toks iš esmės – nekantraus, geba nieko neveikti, kai to reikia; jis tai yra paveldėjęs iš italų, kurie moka susitvardyti, kad pasiektų savo aistros tikslą, tarsi būtų šaltakraujiškai jį parinkę, Europą jis pavergė sumaniai kaitaliodamas klastą ir jėgą; nors apskritai Europa – per didelis žodis. Kas ją tada sudarė? Keletas ministrų, kurių nei vienas neturėjo tiek nuovokos, kiek turi daugelis žmonių, atsitiktinai paimtų iš jų valdomos tautos.

Robertas Palmeris (amerikiečių istorikas):

Napoleonas buvo žemo ūgio, tamsus – itališko tipo vyras, kuris civiliais rūbais niekuomet nebūtų padaręs įspūdžio. Buvo ūmaus būdo, sukčiaudavo lošdamas kortomis ir žnaibydavo žmonėms ausis. Jis nebuvo džentelmenas. Bonapartas perdėtai tikėjo savo vaidmeniu [.]. Buvo nepaprastai guvaus proto ir palikdavo įspūdį visiems, su kuriais susidurdavo. “Niekada nepradėk kalbėti jei neįsitikinsi, jog esi pats talentingiausias asmuo kambaryje“, buvo vienas iš jo patarimų giminaičiams. Jis įkvėpdavo pasitikėjimą savo energinga iškalba, greitais sprendimais ir sugebėjimu akimirksniu suvokti problemos esmę. Jis buvo, arba tarėsi esąs, tas žmogus kurio reikėjo prancūzams po 10 metų trukusių perversmų.

Po Auterlico mūšio šiame Puškino eilėraštyje Aleksandras regi Napoleoną:

Toks buvo jis, kai Austerlico lygumoj
Kariaunoms šiaurės kirto jo dešinioji,
Ir pirmą kartą rusas bėgo nuo žūties.
Toks buvo jis, kai, pergalingą sutartį sudaręs,
Stovėjo Tilžėje prieš jauną carą,
Taikos ir gėdos kupinas išties.

Pravartu prisiminti labai subtilią ir įžvalgią K.Markso išvadą, apibūdinančią priežastis, sugriovusias didžiąją Napoleono imperiją:

Briumerio 18-ąją Napoleono laimikiu tapo ne apskritaii revoliucinis judėjimas. Napoleono laimikiu tapo liberalinė buržuazija. Tiesa Napoleonas jau suprato, kad tos valstybės pagrindą sudaro nevaržomas buržuazinės visuomenės vystymasis, laisvas privačių interesų judėjimas ir t.t. Jis ryžosi pripažinti tą pagrindą ir jį ginti. Jis nebuvo teroristas svajotojas. Bet kartu Napoleonas į valstybę dar žiūrėjo kaip į savitikslį dalyką, o į buržuaziją „tik kaip į iždininką ir savo pavaldinį, kuris negali turėti savo valios“. Jis užbaigė terorizmą, permanentinę revoliuciją pakeitęs permanentiniu karu. Jis visiškai patenkino prancūzų nacijos egoizmą, bet taip pat pareikalavo, kad buržuazijos reikalai, malonumai, turtai ir t.t. visuomet būtų aukojami, kai tik to reikės politiniam užkariavimui. Despotiškai slopindamas buržuazinės visuomenės liberalizmą – jos kasdieninės veiklos politinį idealizmą – jis taip pat nepaisė jos esmingiausių materialinių interesų, prekybos ir pramonės, kai tik jie imdavo prieštarauti jo politiniams interesams. Niekindamas pramonės verteivas, jis niekino ir ideologus. Ir vidaus politikoje jis kovojo su buržuazine visuomene kaip su valstybės priešininku, o valstybė buvo jame, Napoleone, įsikūnijusi vis dar kaip absoliutus savitikslas. Pavyzdžiui, valstybės taryboje jis pareiškė nepakęsiąs, kad didžiulių žemės plotų savininkai savo nuožiūra dirbtų žemę arba jos nedirbtų. Tokią pat prasmę turėjo ir jo planas – perdavus valstybei krovinių pervežimą, pajungti valstybei prekybą. Prancūzijos pirkliai parengė tą įvykį, kuris pirmą kartą sukrėtė Napoleono galybę. Dirbtinai sukėlė badą, Paryžiaus biržos verteivos privertė Napoleoną atidėti žygį į Rusiją beveik dviem mėnesiams ir nukelti jį per daug vėlyvam laikui. Kišosi į verslininkų reikalus ir pats sau, o ne tik valstybei pakenkė

Eduardas Drio, būdamas tikru patriotu, Napoleono istoriku, nepaprastai karštai giria herojų už tai, kad šis 1812 metais ryžosi iškęsti bet kokias negandas, kad išvengtų revoliucijos:

Jis manė sukelti Kazanės totorius, jis įsakė išstudijuoti Pugačiovo kazokų sukilimą, jis turėjo omenyje Ukrainą. Jis mąstė apie Mazepą. Sukelti revoliuciją Rusijoje – pernelyg didelė rizika. Napoleonas ne be baimės sustojo prieš grėsmingą stepių paslaptį. Jis buvo ne revoliucijų kūrėjas, bet jų malšintojas; jis mėgo tvarką; niekas niekuomet daugiau neturėjo tokio imperatoriškos valdžios pojūčio, bemaž instinkto kaip jis; jis jautė kažką panašaus į fizinį pasišlykštėjimą liaudies judėjimu. Jis liko imperatoriumi, be kompromisų, be niekšybės.

Keletas Napoleono posakių

Napoleonas bijo liaudies sukilimų, kurie kyla dėl nedarbo. “Darbininkas neturi darbo. Jis gali sukilti; aš bijau sukilimų kuriuos sukelia duonos stygius; aš mažiau bijočiau kautynių su 200 tūkst. žmonių armija“.

Jeigu jau tenka grumtis tai pergalė turi būti pasiekta bet kokia kaina.

Manyje gyvena du skirtingi žmonės: proto žmogus ir širdies žmogus. Nemanykite, kad aš neturiu širdies, kaip kiti. Aš net gana geras žmogus. Tačiau nuo ankstyvos jaunystės stengiausi priversti šią stygą tylėti, ir ji dabar net nevirptelėja.

Neleisti žmonėms pasenti – tai didis gebėjimas valdyti.

Mes reikalaujame, kad mergaitės ne mąstytų, bet tikėtų. Nereikia leisti joms mokytis lotynų ar užsienio kalbų. Moterų darbas – megzti.

Punktualumas turi būti karalių pareiga.

Bėgti reikia ne nuo priešo, bet nuo didžiausio mums pavojaus – ugnies, kuri yra mūsų priešo padėjėja.

Išvada:

Garsusis prancūzų karvedys ir imperatorius gimė jam palankiu metu 1769 metais Ajače, Korsikoje, kuomet Europoje brendo tam tikri revoliucingi įvykiai. Ūmaus charakterio, tačiau jo žvilgsnis įdėmus ir skvarbus kaip kalniečio, prancūzų kalbos papildiomai mokinimasis leido atkreipti aplinkinių dėmesį. Jo uždarumas ir ankstyvoji mizantropija kilo iš jo paties būdo ir tikslų, nes jis nuo pat mažumės galvodavo apie įvairias strategijas. Sakoma, kad niekas niekuomet daugiau neturėjo tokio imperatoriškos valdžios pojūčio kaip jis.

Nesunku nujausti, kodėl jis lengvai gaudavo rekomendacijas, juk ne kiekvienas jo amžiaus berniukas būtų galėjęs drąsiai kalbėti apie drasusmingumą, lėšų taupumą (Bonapartui buvo penkiolika su puse), ne be reikalo vėliau buvo vadinamas genijumi. Napaleonas klydo kai galvojo, kad jis norėtų, kad žmoguje teliktų jėga ir klasta, o visa kita jis vadina kvailyste. Neturtingumas skatino iš visų jegų siekti aukštumų, o jo silpnybė – gražios moterys ir Jo kišimasis į verslininkų reikalus prisidėjo prie jo sužlugdymo. Pakilęs į aukštumas ėmė nepaisyti moralės normų ir priemonių tikslams įgyvendyti: kliūtis prievarta pašalindavo. Nors neblogai išmanė žmonių bendravimo psichologiją, ja pasinaudodavo, pvz., jis sakydavo: „Niekada nepradėk kalbėti jei neįsitikinsi, jog esi pats talentingiausias asmuo kambaryje“. Jis įkvėpdavo pasitikėjimą savo energinga iškalba, greitais sprendimais ir sugebėjimu akimirksniu suvokti problemos esmę, tai matyti iš jo minčių: „- kas nevaldo tautos vaizduotės, žuvęs žmogus“. Europą jis pavergė sumaniai kaitaliodamas klastą ir jėgą. Jis yra įžvalgus ir atsargus: „ jis apeina kliūtį kai ta kliūtis per didelė“. Trumpai sakant Napaleonas visiškai patenkino prancūzų nacijos egoizmą.

Apie Napoleoną yra išleista begalės veikalų, bet nei viename nėra tiksliai žinoma mirties priežastis. Tačiau labiausiai dominuoja versija: nunuodijimas. Net ir prieš mirtį jis drąsiai sutvarko artimųjų reikalus, leisdamas suprasti jog mirtis atėjo jo pasiimti.

Panaudota literatūra:

1. F.Atmansbacher „Napoleono meilužė grafaitė Valevska“;
2. A.Diuma „Napoleonas“ ;
3. J.Tarlė „Napoleonas“;
4. BSichtermann „50 įžymiausių pasaulio moterų“ 116-121 psl.;
5. M.H.Hartas „100 įtakingiausių asmenybių istorijoje“ 153 psl.;
6. Pasaulis (1dalis)270psl.;
7. R. Morozovienė „Asmenybės istorijos pamokose“, 98 psl.

Leave a Comment