Antgamtines kulturos prigimtis

Įvadas

Mes susiduriame su skirtingu požiūriu į filosofija. Filosofija kaip teorija, kaip tiesos ieškojimas siekiant žinojimo. Ir filosofija kaip klausiančioji būsena, kaip būvimo tiesoje poreikis, kaip atvirumas nežinomybei, t. y. amžinam klaustukui, kaip žmogaus gyvenimo kelias ieškant tikrumo. Šiuo požiūriu, aišku, psichoanalizė turi savo filosofinę platformą, tačiau ją reikia rekonstruoti remiantis psichologiniais duomenimis. Kito kelio nėra, ir nereikia šito bijoti, juo labiau kad metafizikos geriausi laikai jau praėjo, ir nuosprendį jai pasirašė klasikinės vokiečių filosofijos titanai. I. Kantas sudėtingiausiomis proto konstrukcijomis įrodinėjo, kaad „grynoji ontologija yra neįmanoma, t. y. nėra būties be žmogiškos raiškos, būtis yra nepasiekiama teoriniam protui, jis sukasi savo paties sukurtose formose. Tik praktinėse formose, t. y. veikdamas, žmogus apčiuopia pasaulio ir savo gyvenimo būtiškąjį tikrumą. Taigi psichologija (ypač Z. Froido metapsichologija) – visai priimtinas kelias į žmogaus samprata. Joje neišvengiamai išryškėja konfliktas tarp to, koks žmogus yra savaime ir koks jis turėtų būti. Žmogaus psichikos intencionalume ryškėja tiltų tiesimas į žmogišką tikrovę, savo būties pagava ir kūrimas. Kategoriškasis F. Nyčė šiuo attžvilgiu be jokių išlygų yra pareiškęs, jog psichologijoje jis mato morfologiją, arba mokslą apie valios, siekiančios valdyti, vystymąsi, todėl jis reikalavo, kad „psichologija vėl būtų pastatyta visų mokslų priešakyje, kad visi mokslai jai tarnautų ir būtų pasiruošimas jai, nes dabartiniu me

etu psichologija ir vėl tampa keliu į visas problemas“.

Sąmonės problema

Klinikinis žmogaus modelis akcentuoja dualistinę žmogaus sąrangą. Iki Z. Froido vyravęs psichikos tapatinimas su sąmone neteko pagrindo. Pasidarė pateisinamas požiūris, jog už sąmoningojo „aš“ slypi nelengvai apibrėžiama nesąmoningoji psichikos sfera, iš esmės ir lemianti žmogaus poelgius, jo motyvus, o galiausiai – ir individualųjį likimą. (Froidas mėgo kartoti, jog yra sudavęs „psichologinį smūgį“ narcistinei homo sapiens savimeilei įrodydamas, kad sąmoningasis „aš“ nėra šeimininkas ne tik kosmose, ne tik žemėje, bet ir savo namuose – savo sieloje.) Šitoks požiūris leido individo veiksmus aiškinti ne tik pagal „horizontaliąją logiką“, t. y. pagal jų regimąjį formalų ryšį, bet ieškoti giluminių priežasčių anapus sąmonės. Tai atsirado ir pamažėle įsivyravo „vertikalusis determinizmas“: kiekvieno žmogaus gyvenimas traktuojamas kaip vieningo giluminio proceso leemiamų, esmingai tarpusavyje susietų poelgių visuma, kuriais individas sąmoningai, o dažniausiai ir nesąmoningai išreiškia savo charakterį. „Tavo charakteris – tavo likimas“, – mėgsta kartoti psichoanalitikai. Lemties paslaptis transformuojama į žmogaus sieloje slypinčią Paslaptį. Šios vidinės esmės atžvilgiu regimieji poelgiai ir logiškai racionalūs motyvai tėra simboliai. Giluminė dinamiką susietą su individo vitališkumo branduoliu, ir kaip tik jį lemia žmogų kaip nenutrūkstamai identišką sau vienybę, išskiriančia savo individualumu.

Z. Froido požiūriu, psichika gali būti palyginta su begalinėmis platybėmis, skendinčiomis nakties tamsoje. Sąmonė – tai nelyginant menkutis šviesos pl

lotas, kurį apšviečia keliautojo žibintas. Pagal rato viduje atpažintus daiktus keliautojas sprendžia apie tai, kur jis yra, ar teisingu keliu eina. Jis mėgina spręsti apie jį supantį pasaulį, tačiau negali nesuprasti, kad už to rato ribų jam visos formos praranda savo apibrėžtumą ir tarytum išnyksta, nors iš tiesų pasaulis pripildytas ir driekiasi iki begalybės. Taip ir mūsų psichikoje slypi sukaupta visa žmogiškoji patirtis, be galo daug reikšmių, bet jas reikia apšviesti sąmonės šviesa, įvardinti. To ir tikisi pasiekti Z. Froidas, keldamas lozungą: tebus „Ego“ ten, kur buvo „Id“! Būtina pabrėžti, kad išskirdamas žmogaus sielos dinamikoje nesąmoninguosius ir racionaliuosius pradus, jis anaiptol nemenkina sąmonės, proto ir valios reikšmės, be pastarųjų jis neįsivaizduoja žmogaus. Būdamas švietėjiškos dvasios žmogus, nuosekliai vadovaudamasis principu „Sapere aude“ (drįsk žinoti), jis siekia išplėsti žinojimo ir valios ribas savo sieloje, padidinti žmogaus galias, išlaisvinti jas iš kompleksų varžtų.

Instinktų įtampoje

Nuo gamtiškųjų veiksnių, nuo instinktų determinacijos žmogus niekaip negali išsivaduoti, geriausiu atveju jis gali jų energiją neatpažįstamai modifikuoti, ją nukreipti grynai dvasiniams siekiams. Bet ir aukščiausieji dvasios pasireiškimai , jo požiūriu, yra neįmanomi be vitališkosios energijos resursų, o to nevertindamas žmogus stumia save į pražūtį.

Z. Froido instinktyvumo samprata keitėsi. Iš pradžių ji buvo labai ryškiai susieta su lytiniu instinktu. Iš esmės jis vi

isada principingai gynė nesąmoningumo ryšį su seksualumu. Tam jis suranda specialų terminą libido, apibūdinantį lytinio potraukio energiją. Libio vienijąs žmogų su viskuo, kas gyva. Tai esąs amžinybės balsas žmoguje, galimybė peržengti individualios egzistencijos ribas, materialiai išliekantis palikuonyse: „atskiras individas, laikantis save visų svarbiausiu, biologiniu požiūriu yra tik ilgos kartų eilės epizodas, tik laikinas priedelis gemalinės plazmos, apdovanotas nemirtingumo galimybe“. Libido jungiąs somatinę (kūno) ir psichinę sferas. Jis nešąs surištas nė su vienu objektu (kaip kad savisaugos instinktas), todėl galįs būti nukreipiamas nuo vieno erotinio objekto į kitą ir, kas svarbiausis, nuo erotinio objekto į neerotinį (sublimacijos reiškinys). Siaurąja prasme libido reikštų jėga, kuria pasireiškia seksualinis potraukis, panašiai kaip kyla alkis esant potraukiui valgyti. Platesne prasme libidinė energija suprantama kaip tarpininkas tarp kūno ir sielos, nes tai jau psichinis fenomenas, įgyjantis konkretumą dėl „libido fiksacijos“ su konkrečiomis reikšmėmis. Todėl būtų neteisinga suprasti libido vien kaip erotinio geidulingumo sinonimą – tai instinktyvaus potraukio, kylančio spontaniškai, „iš vidaus“, iš gyvybinių reikmių, įtampa, reikalaujanti iškrovos – sugrįžimo į pusiausvyros būseną, t. y. patenkinimo, kuris išgyvenamas kaip malonumas. Siekimas visada siekiasi su nemalonumo pojūčiu, nes tai jis veda prie pasikeitimo, energijos didinimo, o malonumas reiškia energijos sumažėjimą. Kas sukelia didžiausias įtampas ir kas išgyvenamas kaip malonumas, priklauso nuo fiksuojančių konkrečių ap
plinkybių.

Libido ryšys su žmogaus organizmo brendimu leido ieškoti paralelių tarp asmenybės psichikos charakteristikų ir erotinio brendimo stadijų. O libido susijimas su grynai dvasine žmogaus raiška leido taikyti šią sąvoką sublimuotos veiklos (pvz., religijos, meno) analizei. Šia sąvoka buvo bandoma apčiuopti ryšį tarp priešingų pradų žmoguje.

Šalia meilės instinkto Z. Froidas vis labiau ima akcentuoti griovimo ir agresijos potraukį. Jis teigia: „Reikia skirti dvi instinktų rūšis, iš kurių viena _ seksualiniai instinktai, arba erosas, – yra kur kas akivaizdesnė ir labiau prieinama pažinimui. Ši rūšis apima ne tik tikrąjį, nevaržomą seksualinį instinktą bei iš jo kylančius iš dalies varžomus sublimuotus potraukius, bet ir savisaugos instinktą, kurį reikia priskirti ego sistemai ir kurį mes analinio darbo pradžioje pagrįstai priešinome seksualiniams potraukiams. Norėdami įrodyti antrąja instinktų rūšį, susidūrėme su sunkumais. Pagaliau nusprendėme šių instinktų pavyzdžiu laikyti sadizmą. Teoriniais samprotavimais, paremtais biologija, suponavome mirties instinktą“.

Erosas siekia vis plačiau sujungti suskaldytą substanciją, padaryti gyvybę sudėtingesnę ir ją išsaugoti, o Tanatoso tikslas – grąžinti visą organinį pasaulį negyvumo būsenon. Gyvenimas – tai kova ir kompromisas tarp šių dviejų siekimų. Eroso pavyzdžių nesunku rasti, nes visas „gyvenimo triukšmas“ kyla iš Eroso, tuo tarpu Mirties instinktai iš esmės yra nebylūs, o plačiausiai paplitęs yra naikinimo instinktas, kylantis iš neapykantos.

Linkęs mitologizuoti Z. Froidas pateikai Erosą ir Tanatosą kaip universalias kosmines jėgas, o Mirties instinkto traktuotėje nesunku atpažinti kitais žodžiais išsakytą 2-ąjį termodinamikos dėsnį. Energijos išsibarstymas, išlyginimas, pastovumo principo įsivyravimas – tai laipsniškas slinkimas į mirtį, ir tik iš Eroso kyla nerimas, nuolatinis įtampų pulsavimas . malonumas, kurio taip geidžiama, siejasi su įtampos pašalinimu ir grįžimu į santykinės ramybės būseną. Erotinės aistros kelia kančias, o malonumas – tai vualizuota forma besireiškiąs mirties instinktas. Meilė ir mirtis neatsiejamai susijusios: „. iš klinikinių tyrimų aišku, jog neapykanta yra ne tik netikėtas ir nuolatinis meilės palydovas (ambivalentiškumas), jis ne vienu atveju gali virsti meile, o meilė – neapykanta“, maža to, – „žemesniųjų gyvūnų mirtis sutampa su prasidėjimo aktu. Šios būtybės pratesia savo giminę mirdamos, nes po pasitenkinimo erosas nebeveikia, ir mirties instinktui atsiveria kelias įgyvendinti savo tikslą“.

Neracionalios mąstymo formos

Nesąmoningumą ir instinktyvumą akcentavo Froidas kaip pamatines žmogaus charakteristikas. Dėl to kai kas jį kaltino, esą jis nuvertinęs sąmonės ir logikos reikšmę žmogui. Iš tiesų jo teorija – tai nuoseklaus racionalisto drąsus žygis ten ir tiek, kiek protas gal išsiekti, ir dar truputį toliau – ten, kur jis susiduria su savo galimybių ribomis.

Racionalusis diskursyvinis mąstymas susidūrė su kitokiu mąstymu, su vadinamuoju archaiškuoju, būdingu sapnams, mitams, pasakoms, primityvių tautų papročiams, religiniams ritualams, kliedesiams, meno kūrybos simbolikai (šią idėją plačiau plėtojo Z. Froido mokinys K. G. Jungas).

Savo knygose „Sapnas ir jo ryšys su nesąmoninga psichine veikla“ (1905), „Kliedesiai ir sapnai Jenseno Gradivoje“ (1907), „Totemas ir tabu“ (1905) jis aptarė archaiškąjį mąstymą kaip ypatinga ryšio būdą tarp sąmonės ir nesąmoningumo. Šio mąstymo pagrindas – simboliai, kurių kalba interferuota, daugiareikšmė, metaforiškai vaizdi. Tai kiekvienas pažįsta iš savo sapnų. Miegodamas žmogus maksimaliai atsiriboja nuo gyvenamos realybės, nuo poreikio atsakyti į tiesioginius dirgiklius, – sąmonė ilsisi, ir individo psichikoje atsiveria giluminiai klodai. Tada vyrauja jau kita logika nei daiktų pasaulyje: „taip“ lengvai virsta „ne“, ši diena – praeitimi ir atvirkščiai. Z. Froidas ir siekė šiose formose užčiuopti slapčiausias individo gelmes, jo autentikos ir spontaniškumo priežastį, kuriai neleidžia pasireikšti sąmonė ir moraliniai draudimai.

Edipo kompleksas

Z. Froido kritikai pirmiausia siekia paneigti Edipo komplekso teoriją, nes beveik visi jo argumentai yra vienaip ar kitaip susieti su ja, ne veltui jis teigė, kad „psichoanalizės duomenimis, Edipo kompleksas žymi religijos, dorovės, visuomeniškumo ir meno pradžią“.

Graikų mitologijos herojui – karaliui Edipui – buvo išpranašauta, jog nužudys savo tėvą ir ves savo motiną. Kad ir kaip stengėsi Edipas išvengti likimo – pranašystė išsipildė. Anot Z. Froido, šiame mite yra išreikšta bendražmogiška situacija, kurią kiekvienas išgyvena ir stengiasi įveikti.

Jau minėjau, kad, ieškodamas psichikos raidą lemiančio determinanto, Z. Froidas mano jį užčiuopęs vitališkumo pagrinduose – lytinio instinkto pagrindu susiformavusioje energijoje. Todėl asmenybės formavimąsi jis sieja su nauju dariniu – ego ir superego – susidarymu, kurie gamtiškąjį sąlygotumą nukreipia kultūrinės determinacijos link. Todėl pirmaisiais ir svarbiausias jis laiko moralinius draudimus, visų pirma kraujomaišos tabu ir tėvo autoriteto pripažinimą. Šių elementų vidinį įsisąmoniną – internalizaciją – Froidas sieja su ankstyvosios vaikystės erotiniais išgyvenimais pabrėždamas, jog „psichoanalizė padarė galą pasakai apie aseksualią vaikystę“.

Jo argumentas labai paprastas – neįmanoma įsivaizduoti, kad lytinis instinktas atsirastų brandžiame amžiuje nei iš šio, nei iš to tuščioje vietoje, – jis vystosi nuo pat gimimo, pamažu pereidamas tam tikras stadijas. Kritinės erotinio brendimo stadijos neišvengiamai turi įtakos asmenybės emocinei harmonijai ir jos elgesiui.

Z. Froidas yra ganai kondensuotai apibrėžęs: „Viską sukomplikuoja du veiksmai – trikampė Edipo santykio sandara ir konstitucinis individo biseksualumas“.

Paprastai pateikiamas supaprastintas Edipo komplekso atvejis. Berniukas nesąmoningai reiškia beribes pretenzijas motinai ir, aišku, susiduria su pavydžiu tėvo pasipriešinimu. Froidas vaiką lygina su primityviu, archaišku žmogumi, kurio elgesio atitikmenų galima ieškoti primatų elgsenoje, todėl visai natūraliai. Jo manymu, gali gimti idėja „pašalinti“ tėvą ir neturėti varžovų. Vaiko psichika tampa viduje prieštaringa: vaikas identifikuoja save su tėvu, myli jį ir kartu neapkenčia jo, kita vertus, myli motiną, geidžia jos ir suvokia, jog tai yra draustinas noras. Kultūra reikalauja nugalėti stichiškuosius gaivalus ir paklusti visuomenės reikalavimams, – taip įgyjama nauja brendimo kokybė. Iš dvilypio jausmo lieka viena determinantė, ta, kurią toleruoja kultūrinė aplinka. Berniukas psichikoje suvyriškėja: jis save visiškai identifikuoja su tėvu, myli jį, šventai gerbia ir kartu jo bijo. Motinai išlieka tik be galo pagarbus, skaistus švelnumas. Kraujomaišos draudimai sutaurina archaišką žmogaus prigimtį, padaro ją imlią kultūros poreikiams ir siekimams, nes taip deerotizuojami pirminiai potraukiai, išsilaisvinama iš betarpiško gamtos dėsnių diktato ir paklūstama visuomenės moralės reikalavimams, taip formuojasi sąžinė atsiveria keliai žmogiškam pasirinkimui.

Baigiant kalbą apie Edipo kompleksą, reikia pabrėžti, kad čia išryškėja, kodėl baimės ir kaltės jausmai yra tokie svarbūs asmenybei. Froido nuomone, natūralią libidinės energijos tėkmę gali pakeisti tik analogiškos jėgos ir reikšmės galia – bausmės baimė, prilygstanti kastracijos baimei. Tik patį gyvybingumo centrą paliečianti baimė gali keisti vitalinės energijos, beje, ir psichinės dinamiką. Jeigu iš visuomenės ateinantys draudimai nepaveikia individo, jam lieka polinkis nevaržyti savo instinktyvių norų, – tai potencialus maištininkas ar nusikaltėlis, nes jis nėra priėmęs kultūrinių draudimų į savo asmenybės struktūrą. Jei individas nesugeba pirminiu potraukiu sublimuoti, bet išvengia jų realizacijos, išstumdamas juos iš sąmonės į nesąmoningumo gelmes ar bent į pasąmonę, jų energija neišnyksta, o cirkuliuoja kitu pavidalu ir vis grasina pasireikšti, – tai baimina, kelia nerimą, pavojaus jautimą individui, kuris tokiu atveju darosi potencialus ar realus neurotikas.

Moraliniai konfliktai ir asmenybės disharmonija

Z. Froidas nebuvo linkęs skirti moralės ir doros sąvokų. Akivaizdu, kad jis mėgino užčiuopti analogiją tarp to, kas vyksta individo psichikoje ir visuomenės dvasioje. Jis suvokė, kad moralė visuomenei atlieka tą patį vaidmenį kaip dorą – individui. Jis mėgino pagrįsti, kodėl moralinė sąmonė tampa pamatais, ant kurių iškyla visas civilizacijos rūmas: žmogaus gamtiškosios prigimties sudorinimas yra jo „įaugimo“ į kultūrą, t. y. socializacijos, svarbiausioji sąlyga.

Antroje savo gyvenimo Z. Froidas vis labiau krypo prie platesnių socialpsichologijos ir kultūros teorijos klausimų. Jis bandė anksčiau aptartą trinare asmenybės struktūrą paaiškinti visuomenę, pritaikydamas filogenetinį dėsnį, teigiantį, jog individas savo raidoje pakartoja visos rūšies raidą. Šitaip gimė mitologizuotas žmonių civilizacijos išsivystymo iš pirmykštės bandos vaizdas.

Pirmykštės bendruomenės tėvas (vadas), kuriam, savaime aišku, priklauso ir visos moterys, tampa įtūžusių sūnų sąmokslo auka: jo kūnas simboliškai padalijimas visiems ir suvalgomas. Bet tik pralieję savo tėvo kraują jie suvokia kraupią tiesą: siekdami tėvo turėtos valdžios, jie nerado laisvės ir lygybės, – atvirkščiai, iškyla tarpusavio išsižudimo grėsmė. Tik dabar visi įvertina tėvo ir jo tvarkos reikšmę, todėl visuotiniu susitarimu tėvo autoritetas paskelbiamas dievu, kurio visa reginti akis perkeliama į kiekvieno dvasią, t. y. iki šiol buvę išoriški įsakymai tampa internalizuoti, t. y. įsakymas pačiam sau, sava sąžine, nuo kurios žmogus jau niekur ir niekada negali pasislėpti. Mirties baimė, šventas virpulys priverčia savanoriškai nukreipti save nuo tiesioginių impulsų tenkinimo ir orientuotis į bendrą vertę turinčius tikslus.

Taigi civilizacijos pasiekimų pamatas – tai instinktyviųjų, visų pirma seksualinių ir agresyviųjų, potraukių išstūmimas. Suvaržyti spontaniškumą, apriboti save – tai kelias į kultūringa visuomenę, tačiau visi jos pasiekimai atremti į iracionalų nerimą, baimę, kaltės jausmą ir nuolankumą šventai gerbiamam autoritetui. Tai verčia prisiminti F. Nyčę, analogiškai vertinusį sąžinę, kuri nesanti „dievo balsas žmoguje, kaip įprasta tikėti, iš tiesų tai žiaurumo instinktas, kuris tampa nukreiptas į vidų, kai nėra pajėgus pasireikšti išorėje. Žiaurumas, kaip vienas iš pačių žemiausių galimų nuneigti kultūros pamatų, šitaip pirmą kartą išvydo šviesą.
Slaptas asmenybės tikslas

A. Adlerio koncepcijos savitumas įdomiai atskleidžia jo samprotavimuose apie lytį, ypač apie vadinamąjį moters nepilnavertiškumą. Jo požiūriu, šis nepilnavertiškumas – tariamas, jo kaltininkas – Vakarų kultūra ir joje vyraujantys moterį diskriminuojantys darbo pasidalijimas. Čia įprasta reikalauti, kad moterys tarnautų vyrams. Vyrai dominuoja socialiniame gyvenime, o moterys yra nušalintos nuo tokių pareigų, kuriose jos galėtų būti visuomeniškai naudingos, – joms iš esmės yra paliktos tos veikos sritys, kurių vyrai bodisi. Visa, kas yra laikoma vertingu mūsu laikais, yra vyriško charakterio savybės: jėga, sumanumas, noras nugalėti ir pan. Moteriškumas identifikuojamas su paklusnumu, nuolankumu, paslaugumu ir pan. Akivaizdu, kad visuomenė visais mechanizmais siekia „parklupdyti“ moterį proteguodama mitą apie prigimtį vyro vertingumą, tuo tarpu tikrovė liudija ką kita: gausybė vyrų yra bevaliai, bejėgiai ir netalentingi. Testai rodo, kad 14 – 18 metų mergaitės pranoksta berniukus savo talentingumu, tačiau pamažu, įsijungdamos š subrendusios moters prievoles, jos praranda savo talentus ir pasitykėjimą savimi. Kova tarp lyčių vyksta kasdien, ir tai rodo įtampa šeimose. Mokydamiesi bendro lavinimo mokyklose berniukai anaiptol neturi tokių besąlyginio savo pranašumo įrodymų, bet „išėję į gyvenimą“ jie greitai „apčiuopia“ savo privilegijuotą padėtį ir agresyviai joje įsitvirtina. Mes jau net nepastebime, kad mergaitės gimsta lydimos prietarų, mažinančių jų savigarbą bei pasitykėjimą savimi, griaunančių jų viltis nuveikti ką nors reikšminga. Berniukas yra sveikinamas kaip šeimos tęsėjas, būsimas tėvas – šeimos jėgos simbolis. Labai mėgstama pašiepti „moterišką logiką“, ir apskritai moteris yra laikoma įgimtos nuodėmės simboliu. Pamažu mergaitės iš tiesų praranda savo pranašumus ir drąsą, ima jaustis nevertingomis ir bejėgėmis, kai pradeda eiti atsakingas pareigas ar pačios turi spręsti savo problemas. Trumpai tariant, A. Adleris teigia, jog „moterų nepilnavertiškumas – tai sutrikdytas jų psichinis brendimas“, dėl kurio kalta socialinės struktūra.
O blogiausia, kad moterys pačios ima nebevertinti moteriškumo ir dezertyruoti nuo to, kas joms pačios gamtos yra skirta. Yra trys būdai pabėgti nuo moteriškumo. Pirmas, kai moteris visiškai nusitveria vyriško idealo ir tikslų. Moteris ima kopijuoti vyrą savo elgesiu, drabužiais, vengia visko, kas sentimentalu, kas siejasi su šeima ir vaikais. Ji pasirenka moters – berniuko stilių, orientuojasi į profesinę karjerą, padidinta dalykiškumą ir panašius dalykus. Antras kelias – ji nuolankiai priima epochos idealą. Tokia moteris yra visur pasiaukojanti, suvaržiusi bet kokias aukštesnes aspiracijas, tarnaujanti šeimai, vaikams, vyrui. Jos dorybingumas daro slegiantį įspūdį, nes aiškiai suvokiame, jog šis žmogus yra praradęs bet kurias iliuzijas apie galimą laimingą gyvenimą.

Trečias kelias – kai moteris, suvokusi savo pasmerktumą, ima maištauti. Ji kiekvienu patogiu atveju verčia savo pareigas vyrui, sakydama, jog „tik vyras ir gali tokią naštą pakelti“. Daugėlis moterų yra priverstos pripažinti, jog vedybos (kurių jos siekia) iš tiesų yra blogis, nes tai yra išėjimo iš nepilnaverčio aktyvaus gyvenimo pradžia.moters vertingumo klausimas yra prieštaringas ir ypač skausmingas jai senstant, beveik kiekvieną moteris pradeda jausti savo vertės sumažėjimą atėjus menopauzei. Ir tai bus tol, teigia A. Adleris, kol visuomenė negarantuos lygių žmogiškų galimybių abiejų lyčių žmonėms.

Kosmosas mūsų sieloje

Karlo Gustavo Jungo (1875 – 1961) analitinėje psichologijoje ypač didelę reikšmę įgauna individo asmenybės autonomiškumo problemą. Z. Froido traktuotėje žmogus tarytum prarado savo specifinę charakteristiką – laivą valią. Ji tapo geriau ar prasčiau pridengta biologinių instinktų transformacija.

Vidinio pasaulio analitikoje svarbiausias vaidmuo tenka giluminiams nesąmoningumo sluoksniams – „kolektyvinei pasąmonei, slypinčiai po individualiuoju nesąmoningumu. Infatiliškieji nepilnavertiškumo, tėvo, valdžios siekimo ir panašūs kompleksai, determinuojantys individo motyvaciją ir elgesį, – tai jo asmeninė istorija. Bet žmogus nešiojasi ir visos žmonijos istoriją, pastarosios sankaupa ir yra kolektyvinis nesąmoningumas. Archaiškiausia žmonių giminės patirtis, kurios vaidmuo negali būti apibūdintas vienareikšmiškai, – ji gali turėti ir teigiamos, ir neigiamos įtakos, priklauso nuo daugėlio aplinkybių. Kolektyvinio nesąmoningumo turinys nusakomas archetipais – įtvirtintais mitologijoje, folklore, ritualuose, sapnuose. Archetipai modeliuoja išorinio pasaulio patirtį, jei į jų įtaką nekreipiamas dėmesys, atsiranda lemtingi sapnai, „dieviški įspėjimai“. Kaip tik šitos archetipinės simbolikos, Jungo požiūriu, reikia ieškoti žmonių dvasioje, o ne pirminių biologinių instinktų. Anot jo, instinktai žmoguje nesireiškia apnuogintu pavidalu, o visada yra įsijungę į vienokią ar kitokią simbolinę grandinę.

Vienas iš svarbiausių pirminių vaizdinių yra šešėlis. Tai asmenybės sąmoningos veiklos (ego) antrininkas, tai, kas neapimta sąmonės šviesos, tačiau reikalauja savo realizacijos. „Kai individas stengiasi apimti savo šešėlį, jis suvokia (ir dažniausiai dėl to susigėsta) tas savybes ir impulsus, kuriuos jis neigė savyje, bet visada pastebėdavo kituose – tokius dalykus kaip egoizmas, proto tingumas, apsileidimas, nerealios fantazijos, intrigavimas, susimokymas, nedėmesingumas ir bailumas, nepaprasta meilė pinigams ir turtams, – trumpai tariant, visos mažos nuodėmės, apie kurias jis anksčiau galėdavo sau pasakyti: „Tai nieko tokio, niekas šito nepastebės, be to, kiti žmonės elgiasi taip pat“.

Pats tikriausias ženklas, jog susiduriama su šešėliu,yra viską persmelkiantis įtūžis, kuris apima, kai kitas žmogus ima nurodinėti mūsų trūkumus. Jungiškos tradicijos teisėjų nuomone, kai kritikos arena tampa sapnai, tai reiškia, kad ego jau „įkliuvo, ir turės prasidėti ilgas ir sunkus saviauklos procesas, kuris yra psichologinis ekvivalentas Heraklio užduočiai iškuopti Augėjo arklides. Šešėlio veikla pasireiškia visose vadinamosiose „masinėse infekcijose“, kai individas nejučia priverčiamas dirbti žemus, aiškai blogus darbus, kurių jis tikrai neatliktų, jei būtų vienas. Šitaip elgdamasis jis parodo, kad visi jo moraliniai principai yra silpnesni už baimę būti išjuoktu ar apkvailintu.

Prasidėjus Šešėlio įsisąmoninimo procesą simbolizuoja sapnai, kuriuose iškyla nežinai kur vedantys koridoriai, kankinančios klajonės po namus, kur pažįstamas vietas keičia dar niekada nematyti kambariai. Kadangi Šešėlyje visada yra savybių, kurios privalo būti suvoktos, tačiau sunkiai tam pasiduoda, tai jas lengviau yra priskirti kitam nei įsisąmoninti kaip savas, nes dažnai jos atstovauja neabejotinam blogiui. Tuo remiasi projektavimo mechanizmas, mikliai naudojamas politinėje propagandoje, kai priešininkui priskiriamos visos galimos ydos.

Nebūtinai šešėline savasties pusė turi būti ydingoji, – kol jos nematai, apie ja sunku kalbėti, tačiau kaip tik savas asmeninis blogis kartais pribloškia netikėtai skaudžiai ir kai ką stumia į neviltį.

Kitos dvi labai reikšmingos figūros – animus ir anima – žmogaus dvilytiškumo dvasioje simboliai.

Pradėsime nuo animos. Tai visų moteriškųjų tendencijų personifikacija vyro psichikoje – nuo neapibrėžtų jausmų ir nuotaikų, nuojautų, iracionalių pagavų, sugebėjimo mylėti, jautrumo gamtai iki ryšio su nesąmoningumu.

Pirmoji moteris vyro gyvenime, kuri ir formuoja jo anima, yra motina. Jei ji daro jam neigiamą poveikį, jis tampa neramus, depresyvus, netikras, nesaugus, lengvai pažeidžiamas. Neigiamoji motiniška anima verčia jį niekinti save, o pati tampa jo svajonių objektu kaip letalinė moteris, mirties demonas. Fatališka moteris, pvz., Mirtis Kokto filme „Orfėjas“, yra puikiausias pavyzdys, nors jų yra ypač daug mitologijoje – graikų sirenos, vokiečių Lorelei, sibiriečių Rusalka, lietuvių Undinė; rytiečių legendose – tai moteris, kuri pražudo sugundytą vyrą jau pirmą sutuoktuvių naktį. Destruktyvios animos vaizdinys yra labai patrauklus – tai burtininkės, simbolizuojančios nerealų gyvenimą, kupiną vien meilės, laimės ir motiniškos šilumos. Iš tiesų tai gražiai vualizuota gyvenimo baimės tendencija dvasioje. Jei anima fiksuojasi motiniškumo lygmenyje, vyriškis gali likti lepus ir sentimentalus. Bet teigiamojo poveikio atveju anima yra gyvenimo pilnatvės rodiklis, tai nelyginant vidinis indikatorius, padedantis įsiklausyti ir pasirinkti visad teisingą kelią. Šitaip Dantei rodė kelią jo Beatričė.

Animos archetipo raidoje pereinamos 4 stadijos. (Aplamai jungas visur akcentuoja mistinį skaičių 4.)

Pirmoji moteriškumo stadija – tai Ievos vaizdinys, simbolizuojantis instinktyvius, biologinio traukimo prie kitos lyties ryšius. Antroji animos pakopa – romantiškai estetizuotas erotinis objektas, pvz., mitologinė Elena. Trečioji stadija – tai erotinės meilės pakilimo iki atsidavimo, pasiaukojimo meilės personifikacija – šv. Marija. Ketvirtoji stadija – tai moteriškos išimties gelmė ir paslaptis, kurią visais laikais simbolizuoja Monos Lizos šypsena.

Amžinasis moteriškumas, poeto mūza, viduramžių riterių dama, kuriai skiriami herojiški žygiai – tai vis simboliai tokio siekimo, kuris padeda vyriškiui apčiuopti savo galiu pilnatve per kitą lytį.

Didžiausias pavojus iškyla, kai personifikacija perkeliama į konkrečią moterį, jai priskiriamos vidinės jaučiančiojo savybes. Tada jis tampa savo erotinių fantazijų vergas, liguistai prisirišęs prie moters, gal net ir neturinčios jai priskiriamų savybių.

Animus – tai apibendrintas vyriškumo vaizdinys moters dvasioje. Jame taip pat slypi tiek teigiami, tiek neigiami įtakos aspektai. Moteryje animus reiškiasi ne tiek erotinėse fantazijose, kiek yra susijęs su šventumo poreikiu. Pastebėta, kad išskirtinai moteriškoms moterimis paprastai būdingas ypač stiprus animus.

Animus iš esmės yra suformuojamas tėvo. Formavimosi mechanizmo aiškinimas remiasi įsitikinimu, kad moters asmenybė nėra pilnavertė pati savyje. Jai reikia to, kas yra svarbiausia jos egzistencijai ir ko nėra ir negali būti joje pačioje. Šita galinga trauka bet kuria kaina atsiduoti yra viena iš priežasčių formuotis mirties demonui, letaliniam animus, kuris, šiaip ar taip, veda moterį į pražūtį. Klasikinis tipažas – tai pasakų Mėlynbarzdis.

Pozityvusis animus taip pat bręsta per 4 stadijas. Pirmoji pakopa – grynai fiziškai patrauklus herojus: raumeningas, drąsus, miklus gamtos žmogus, toks kaip žymusis Tarzanas. Antroji – romantiškas herojus, dažniausiai poetas, pvz., Baironas, Šelis, veiksmo žmogus, karo herojus, medžiotojas ir pan. Trečioji – personifikuotas „pasaulio valdovo“ vaizdinys: politikas, žymus veikėjas, profesorius ir pan. Ketvirtoji stadija – išminties mokytojas, pvz., M. Gandis. Per ryšį su tokiu vyriškiu moters gyvenimas įgauna naują prasmę, abstraktus šventumo poreikis įgauna konkrečias, racionalias formas.

Pilnavertį animus realizavus moteris įgauną dvasinį stabilumą, vidinį tvirtumą, kompensuojantį išorišką moters trapumą ir minkštumą. Manoma, kad šitai leidžia moterims pasiekti dar didesnį kūrybiškumą ir įžvalgos lygį nei gali vyrai, ne veltui senovėje kaip tik jos tapdavo žynėmis ir pranašautojomis.

Taigi teigiamuoju atveju animus personifikuoja kuriančią dvasią, tiesos siekį ir aukščiausią forma – dvasios gilumą. Per jį moteris patiria savo asmenybinio būvio pilnatvę, randa būdą maksimaliai suintensyvinti savo santykį su gyvenimu.

Kaip minėta, savasties archetipas simbolizuoja patį psichikos branduolį, kuriame centruojamas visas dvasinio gyvenimo totalumas. Jis sujungia visą psichinio gyvenimo įvairovę: sąmoningus ir nesąmoningus, racionaliuosius iracionaliuosius pradus, sujungia ir organizuoja visą vidinį pasaulį, integruodamas ir užvaldymas visas kitas psichines struktūras, saugo asmenybės dvasinę harmoniją.

Moters sapnuose šis archetipas gali būti personifikuotas ypatinga moterimi – dievaite, šventąja, motina žeme, gamtos ar meilės deive. Vyro atveju jis iškyla kaip vyriškumo simbolis: indu guru, išmintingas senas vyras, gamtos dvasia, o kartais jis būna grojantis jaunuolis, kaip gyvenimo atsinaujinimo, kūrybinės galios išraiška.

Mistinio išgyvenimo, įsigilinimo į save būdu žmogus užčiuopia savyje begalybę, iracionalų savo individualaus mikrokosmo ryšį su visatos makrokosmu. Todėl susivokęs kolektyvinės pasąmonės archetipinėje simbolikoje individas apčiuopia ne tik tai, kas jį vienija su visais žmonėmis, bet ir tai, kas jį jungia su visa persmelkiančia kosminę sąranga. Atsiribojęs nuo sumaištingos socialinės tikrovės ir atvėręs save visatai, suvokęs save nors ir maža, bet neatskiriama jos dalimi, žmogus pajaučia kosminį harmoningumą. Pasiekti šią nesudrumsčiamos dvasinės pusiausvyros būseną ir yra asmenybės individuacijos tikslas. Jungas primena, jog „žmogaus tikslas yra ne valgyti, gerti ir pan., bet tapti tikrai žmogišku“. Beveik kiekviena mitologija pateikia savitą šios gyvenimo misterijos simbolį, šventą imidžą – kosminį žmogų (Kristus, Krišna, Buda). Kosminis žmogus laiko visą kosmosą arba jo kūnas yra tapęs visata. Sapnuose jis iškyla kaip sparnuotas žmogus ar žmogus, apimtas švytinčio rato. Visi šie vaizdiniai simbolizuoja tai, kad kosminiame žmoguje išnyksta ribos tarp vidinio ir išorinio pasaulio. Įveikti vidinio pasaulio disharmoniją – tai įveikti ir išorinio pasaulio priešiškumą. Nuo seniausiųjų laikų totalumo, pilnatvės simboliai yra akmenys (ypač apvalūs, poliruoti, brangieji), ne veltui švenčiausias kiekvienam musulmonui yra Mekoje esantis akmuo Ka‘aba, į kurį orientuotos visos jų šventyklos. Totalumą sapnuose ir pasakose simbolizuoja karalius (jo trūkumą – sergantis karalius ir karalaitė). Tą patį reiškia liūtai – karaliai gyvūnijos pasaulyje. Nepaprastai reikšmingos yra mandala formos – sudėtingos ornamentinės, bet visada apvalios ir centruotos formos.

Individuacija ir savasties apvaldymas yra sunkus ir kankinantis saviauklos kelias. Tai tolygu ilgam ir priekabiam žiūrėjimai į veidrodį, ir ne avimi patenkinto Narcizo, o baisiosios Medūzos žvilgsniu, nuo kurio ji pati suakmenėja. Todėl kelio pradžia visada būna susijusi su šoku, depresija, liūdesiu, nerimu ir nežinia. Pasakose tokiu atveju sakoma: eik ten, nežinia kur, atnešk tą, nežinia ką. Individuacijos procesas yra kupinas pavojų ir baimės, ir pirmiausis pavojus čia gresia sąmoningam ego, jame susiformavusiai asmenybės vientisumo sistemai. Tai sunkai našta gulanti pareiga pirmiausiai sau pačiam. Šia prasme yra iškalbinga legenda apie šv. Kristoforą, kuris būdamas be galo stiprus ir išdidus nusprendė tarnauti tik galingiausiems, kol pagaliau jis suprato, kad tokia esybė yra tik Dievas. Bet šitaip nutaręs jis niekaip negalėjo susitikti su juo, nors nuo ryto iki vakaro kėlė per upę daugybę keliauninkų. Ir štai vieną kartą mažas vaikelis paprašė jį perkelti. Kristoforas užsimetė jį ant pečių kaip plunksnelę ir įbrido į upę kaip visada. Jo našta su kiekvienu žingsniu vis sunkėjo ir sunkėjo, o viduryje upės jis pajuto tokį sunkumą, kurį vos galėjo pakelti jo milžiniškos jėgos, – tarytum ant jo pečių būtų visas pasaulis. Štai tada jis suprato, kad šis vaikelis ir yra Dievas. Jungiškoje traktuotėje ši istorija yra apie tai, kad ne žmogaus protui spręsti, kokiu pavidalu gali reikštis Dievas, žmogus visada turi būti budrus. Buvimas su Dievu, buvimas meilėje – tai individuacijos tikslas, tai ne proto, o buvimo tiesa, kita dvasios kokybė, pasireiškianti sugebėjimu atsiverti aplinkiniam pasauliui.

Taigi K. Jungas visai pagrįstai akcentuoja fundamentalų ryšį tarp individo ir žmonijos. Bet jis iškelia giluminį, psichologinį, nesąmoningume slypintį žmogaus kolektyviškumą, kaip vieną iš kosminio ryšio tarp visko, kas gyva, formų. K. Jungo teorijoje atgyja žmogaus vidinio pasaulio harmoningumo idėja, jo laisvė kurti savo likimą.

Naudota literatūra:

1. Nyčė F. „Tragedijos gimimas iš muzikos dvasios“ – Nyčė F. „Rinktiniai raštai“ V., 1991 metai.
2. Jekentaitė L. „Froidizmas ir humanistinė psichoanalizė“ – V., 1992 metai.
3. Heidegeris M. „Das man“ – Heidegeris M. „Rinktiniai raštai“ V., 1992 metai.

Leave a Comment