Antgamtines kulturos prigimtis

1190 0

Įvadas

Mes susiduriame su skirtingu požiūriu į filosofija. Filosofija kaip teorija, kaip tiesos ieškojimas siekiant žinojimo. Ir filosofija kaip klausiančioji būsena, kaip būvimo tiesoje poreikis, kaip atvirumas nežinomybei, t. y. amžinam klaustukui, kaip žmogaus gyvenimo kelias ieškant tikrumo. Šiuo požiūriu, aišku, psichoanalizė turi savo filosofinę platformą, tačiau ją reikia rekonstruoti remiantis psichologiniais duomenimis. Kito kelio nėra, ir nereikia šito bijoti, juo labiau kad metafizikos geriausi laikai jau praėjo, ir nuosprendį jai pasirašė klasikinės vokiečių filosofijos titanai. I. Kantas sudėtingiausiomis proto konstrukcijomis įrodinėjo, kaad „grynoji ontologija yra neįmanoma, t. y. nėra būties be žmogiškos raiškos, būtis yra nepasiekiama teoriniam protui, jis sukasi savo paties sukurtose formose. Tik praktinėse formose, t. y. veikdamas, žmogus apčiuopia pasaulio ir savo gyvenimo būtiškąjį tikrumą. Taigi psichologija (ypač Z. Froido metapsichologija) – visai priimtinas kelias į žmogaus samprata. Joje neišvengiamai išryškėja konfliktas tarp to, koks žmogus yra savaime ir koks jis turėtų būti. Žmogaus psichikos intencionalume ryškėja tiltų tiesimas į žmogišką tikrovę, savo būties pagava ir kūrimas. Kategoriškasis F. Nyčė šiuo attžvilgiu be jokių išlygų yra pareiškęs, jog psichologijoje jis mato morfologiją, arba mokslą apie valios, siekiančios valdyti, vystymąsi, todėl jis reikalavo, kad „psichologija vėl būtų pastatyta visų mokslų priešakyje, kad visi mokslai jai tarnautų ir būtų pasiruošimas jai, nes dabartiniu me

etu psichologija ir vėl tampa keliu į visas problemas“.

Sąmonės problema

Klinikinis žmogaus modelis akcentuoja dualistinę žmogaus sąrangą. Iki Z. Froido vyravęs psichikos tapatinimas su sąmone neteko pagrindo. Pasidarė pateisinamas požiūris, jog už sąmoningojo „aš“ slypi nelengvai apibrėžiama nesąmoningoji psichikos sfera, iš esmės ir lemianti žmogaus poelgius, jo motyvus, o galiausiai – ir individualųjį likimą. (Froidas mėgo kartoti, jog yra sudavęs „psichologinį smūgį“ narcistinei homo sapiens savimeilei įrodydamas, kad sąmoningasis „aš“ nėra šeimininkas ne tik kosmose, ne tik žemėje, bet ir savo namuose – savo sieloje.) Šitoks požiūris leido individo veiksmus aiškinti ne tik pagal „horizontaliąją logiką“, t. y. pagal jų regimąjį formalų ryšį, bet ieškoti giluminių priežasčių anapus sąmonės. Tai atsirado ir pamažėle įsivyravo „vertikalusis determinizmas“: kiekvieno žmogaus gyvenimas traktuojamas kaip vieningo giluminio proceso leemiamų, esmingai tarpusavyje susietų poelgių visuma, kuriais individas sąmoningai, o dažniausiai ir nesąmoningai išreiškia savo charakterį. „Tavo charakteris – tavo likimas“, – mėgsta kartoti psichoanalitikai. Lemties paslaptis transformuojama į žmogaus sieloje slypinčią Paslaptį. Šios vidinės esmės atžvilgiu regimieji poelgiai ir logiškai racionalūs motyvai tėra simboliai. Giluminė dinamiką susietą su individo vitališkumo branduoliu, ir kaip tik jį lemia žmogų kaip nenutrūkstamai identišką sau vienybę, išskiriančia savo individualumu.

Z. Froido požiūriu, psichika gali būti palyginta su begalinėmis platybėmis, skendinčiomis nakties tamsoje. Sąmonė – tai nelyginant menkutis šviesos pl

lotas, kurį apšviečia keliautojo žibintas. Pagal rato viduje atpažintus daiktus keliautojas sprendžia apie tai, kur jis yra, ar teisingu keliu eina. Jis mėgina spręsti apie jį supantį pasaulį, tačiau negali nesuprasti, kad už to rato ribų jam visos formos praranda savo apibrėžtumą ir tarytum išnyksta, nors iš tiesų pasaulis pripildytas ir driekiasi iki begalybės. Taip ir mūsų psichikoje slypi sukaupta visa žmogiškoji patirtis, be galo daug reikšmių, bet jas reikia apšviesti sąmonės šviesa, įvardinti. To ir tikisi pasiekti Z. Froidas, keldamas lozungą: tebus „Ego“ ten, kur buvo „Id“! Būtina pabrėžti, kad išskirdamas žmogaus sielos dinamikoje nesąmoninguosius ir racionaliuosius pradus, jis anaiptol nemenkina sąmonės, proto ir valios reikšmės, be pastarųjų jis neįsivaizduoja žmogaus. Būdamas švietėjiškos dvasios žmogus, nuosekliai vadovaudamasis principu „Sapere aude“ (drįsk žinoti), jis siekia išplėsti žinojimo ir valios ribas savo sieloje, padidinti žmogaus galias, išlaisvinti jas iš kompleksų varžtų.

Instinktų įtampoje

Nuo gamtiškųjų veiksnių, nuo instinktų determinacijos žmogus niekaip negali išsivaduoti, geriausiu atveju jis gali jų energiją neatpažįstamai modifikuoti, ją nukreipti grynai dvasiniams siekiams. Bet ir aukščiausieji dvasios pasireiškimai , jo požiūriu, yra neįmanomi be vitališkosios energijos resursų, o to nevertindamas žmogus stumia save į pražūtį.

Z. Froido instinktyvumo samprata keitėsi. Iš pradžių ji buvo labai ryškiai susieta su lytiniu instinktu. Iš esmės jis vi

isada principingai gynė nesąmoningumo ryšį su seksualumu. Tam jis suranda specialų terminą libido, apibūdinantį lytinio potraukio energiją. Libio vienijąs žmogų su viskuo, kas gyva. Tai esąs amžinybės balsas žmoguje, galimybė peržengti individualios egzistencijos ribas, materialiai išliekantis palikuonyse: „atskiras individas, laikantis save visų svarbiausiu, biologiniu požiūriu yra tik ilgos kartų eilės epizodas, tik laikinas priedelis gemalinės plazmos, apdovanotas nemirtingumo galimybe“. Libido jungiąs somatinę (kūno) ir psichinę sferas. Jis nešąs surištas nė su vienu objektu (kaip kad savisaugos instinktas), todėl galįs būti nukreipiamas nuo vieno erotinio objekto į kitą ir, kas svarbiausis, nuo erotinio objekto į neerotinį (sublimacijos reiškinys). Siaurąja prasme libido reikštų jėga, kuria pasireiškia seksualinis potraukis, panašiai kaip kyla alkis esant potraukiui valgyti. Platesne prasme libidinė energija suprantama kaip tarpininkas tarp kūno ir sielos, nes tai jau psichinis fenomenas, įgyjantis konkretumą dėl „libido fiksacijos“ su konkrečiomis reikšmėmis. Todėl būtų neteisinga suprasti libido vien kaip erotinio geidulingumo sinonimą – tai instinktyvaus potraukio, kylančio spontaniškai, „iš vidaus“, iš gyvybinių reikmių, įtampa, reikalaujanti iškrovos – sugrįžimo į pusiausvyros būseną, t. y. patenkinimo, kuris išgyvenamas kaip malonumas. Siekimas visada siekiasi su nemalonumo pojūčiu, nes tai jis veda prie pasikeitimo, energijos didinimo, o malonumas reiškia energijos sumažėjimą. Kas sukelia didžiausias įtampas ir kas išgyvenamas kaip malonumas, priklauso nuo fiksuojančių konkrečių ap
plinkybių.

Libido ryšys su žmogaus organizmo brendimu leido ieškoti paralelių tarp asmenybės psichikos charakteristikų ir erotinio brendimo stadijų. O libido susijimas su grynai dvasine žmogaus raiška leido taikyti šią sąvoką sublimuotos veiklos (pvz., religijos, meno) analizei. Šia sąvoka buvo bandoma apčiuopti ryšį tarp priešingų pradų žmoguje.

Šalia meilės instinkto Z. Froidas vis labiau ima akcentuoti griovimo ir agresijos potraukį. Jis teigia: „Reikia skirti dvi instinktų rūšis, iš kurių viena _ seksualiniai instinktai, arba erosas, – yra kur kas akivaizdesnė ir labiau prieinama pažinimui. Ši rūšis apima ne tik tikrąjį, nevaržomą seksualinį instinktą bei iš jo kylančius iš dalies varžomus sublimuotus potraukius, bet ir savisaugos instinktą, kurį reikia priskirti ego sistemai ir kurį mes analinio darbo pradžioje pagrįstai priešinome seksualiniams potraukiams. Norėdami įrodyti antrąja instinktų rūšį, susidūrėme su sunkumais. Pagaliau nusprendėme šių instinktų pavyzdžiu laikyti sadizmą. Teoriniais samprotavimais, paremtais biologija, suponavome mirties instinktą“.

Erosas siekia vis plačiau sujungti suskaldytą substanciją, padaryti gyvybę sudėtingesnę ir ją išsaugoti, o Tanatoso tikslas – grąžinti visą organinį pasaulį negyvumo būsenon. Gyvenimas – tai kova ir kompromisas tarp šių dviejų siekimų. Eroso pavyzdžių nesunku rasti, nes visas „gyvenimo triukšmas“ kyla iš Eroso, tuo tarpu Mirties instinktai iš esmės yra nebylūs, o plačiausiai paplitęs yra naikinimo instinktas, kylantis iš neapykantos.

Linkęs mitologizuoti Z. Froidas pateikai Erosą ir Tanatosą kaip universalias kosmines jėgas, o Mirties instinkto traktuotėje nesunku atpažinti kitais žodžiais išsakytą 2-ąjį termodinamikos dėsnį. Energijos išsibarstymas, išlyginimas, pastovumo principo įsivyravimas – tai laipsniškas slinkimas į mirtį, ir tik iš Eroso kyla nerimas, nuolatinis įtampų pulsavimas . malonumas, kurio taip geidžiama, siejasi su įtampos pašalinimu ir grįžimu į santykinės ramybės būseną. Erotinės aistros kelia kančias, o malonumas – tai vualizuota forma besireiškiąs mirties instinktas. Meilė ir mirtis neatsiejamai susijusios: „. iš klinikinių tyrimų aišku, jog neapykanta yra ne tik netikėtas ir nuolatinis meilės palydovas (ambivalentiškumas), jis ne vienu atveju gali virsti meile, o meilė – neapykanta“, maža to, – „žemesniųjų gyvūnų mirtis sutampa su prasidėjimo aktu. Šios būtybės pratesia savo giminę mirdamos, nes po pasitenkinimo erosas nebeveikia, ir mirties instinktui atsiveria kelias įgyvendinti savo tikslą“.

Neracionalios mąstymo formos

Nesąmoningumą ir instinktyvumą akcentavo Froidas kaip pamatines žmogaus charakteristikas. Dėl to kai kas jį kaltino, esą jis nuvertinęs sąmonės ir logikos reikšmę žmogui. Iš tiesų jo teorija – tai nuoseklaus racionalisto drąsus žygis ten ir tiek, kiek protas gal išsiekti, ir dar truputį toliau – ten, kur jis susiduria su savo galimybių ribomis.

Racionalusis diskursyvinis mąstymas susidūrė su kitokiu mąstymu, su vadinamuoju archaiškuoju, būdingu sapnams, mitams, pasakoms, primityvių tautų papročiams, religiniams ritualams, kliedesiams, meno kūrybos simbolikai (šią idėją plačiau plėtojo Z. Froido mokinys K. G. Jungas).

Savo knygose „Sapnas ir jo ryšys su nesąmoninga psichine veikla“ (1905), „Kliedesiai ir sapnai Jenseno Gradivoje“ (1907), „Totemas ir tabu“ (1905) jis aptarė archaiškąjį mąstymą kaip ypatinga ryšio būdą tarp sąmonės ir nesąmoningumo. Šio mąstymo pagrindas – simboliai, kurių kalba interferuota, daugiareikšmė, metaforiškai vaizdi. Tai kiekvienas pažįsta iš savo sapnų. Miegodamas žmogus maksimaliai atsiriboja nuo gyvenamos realybės, nuo poreikio atsakyti į tiesioginius dirgiklius, – sąmonė ilsisi, ir individo psichikoje atsiveria giluminiai klodai. Tada vyrauja jau kita logika nei daiktų pasaulyje: „taip“ lengvai virsta „ne“, ši diena – praeitimi ir atvirkščiai. Z. Froidas ir siekė šiose formose užčiuopti slapčiausias individo gelmes, jo autentikos ir spontaniškumo priežastį, kuriai neleidžia pasireikšti sąmonė ir moraliniai draudimai.

Edipo kompleksas

Z. Froido kritikai pirmiausia siekia paneigti Edipo komplekso teoriją, nes beveik visi jo argumentai yra vienaip ar kitaip susieti su ja, ne veltui jis teigė, kad „psichoanalizės duomenimis, Edipo kompleksas žymi religijos, dorovės, visuomeniškumo ir meno pradžią“.

Graikų mitologijos herojui – karaliui Edipui – buvo išpranašauta, jog nužudys savo tėvą ir ves savo motiną. Kad ir kaip stengėsi Edipas išvengti likimo – pranašystė išsipildė. Anot Z. Froido, šiame mite yra išreikšta bendražmogiška situacija, kurią kiekvienas išgyvena ir stengiasi įveikti.

Jau minėjau, kad, ieškodamas psichikos raidą lemiančio determinanto, Z. Froidas mano jį užčiuopęs vitališkumo pagrinduose – lytinio instinkto pagrindu susiformavusioje energijoje. Todėl asmenybės formavimąsi jis sieja su nauju dariniu – ego ir superego – susidarymu, kurie gamtiškąjį sąlygotumą nukreipia kultūrinės determinacijos link. Todėl pirmaisiais ir svarbiausias jis laiko moralinius draudimus, visų pirma kraujomaišos tabu ir tėvo autoriteto pripažinimą. Šių elementų vidinį įsisąmoniną – internalizaciją – Froidas sieja su ankstyvosios vaikystės erotiniais išgyvenimais pabrėždamas, jog „psichoanalizė padarė galą pasakai apie aseksualią vaikystę“.

Jo argumentas labai paprastas – neįmanoma įsivaizduoti, kad lytinis instinktas atsirastų brandžiame amžiuje nei iš šio, nei iš to tuščioje vietoje, – jis vystosi nuo pat gimimo, pamažu pereidamas tam tikras stadijas. Kritinės erotinio brendimo stadijos neišvengiamai turi įtakos asmenybės emocinei harmonijai ir jos elgesiui.

Z. Froidas yra ganai kondensuotai apibrėžęs: „Viską sukomplikuoja du veiksmai – trikampė Edipo santykio sandara ir konstitucinis individo biseksualumas“.

Paprastai pateikiamas supaprastintas Edipo komplekso atvejis. Berniukas nesąmoningai reiškia beribes pretenzijas motinai ir, aišku, susiduria su pavydžiu tėvo pasipriešinimu. Froidas vaiką lygina su primityviu, archaišku žmogumi, kurio elgesio atitikmenų galima ieškoti primatų elgsenoje, todėl visai natūraliai. Jo manymu, gali gimti idėja „pašalinti“ tėvą ir neturėti varžovų. Vaiko psichika tampa viduje prieštaringa: vaikas identifikuoja save su tėvu, myli jį ir kartu neapkenčia jo, kita vertus, myli motiną, geidžia jos ir suvokia, jog tai yra draustinas noras. Kultūra reikalauja nugalėti stichiškuosius gaivalus ir paklusti visuomenės reikalavimams, – taip įgyjama nauja brendimo kokybė. Iš dvilypio jausmo lieka viena determinantė, ta, kurią toleruoja kultūrinė aplinka. Berniukas psichikoje suvyriškėja: jis save visiškai identifikuoja su tėvu, myli jį, šventai gerbia ir kartu jo bijo. Motinai išlieka tik be galo pagarbus, skaistus švelnumas. Kraujomaišos draudimai sutaurina archaišką žmogaus prigimtį, padaro ją imlią kultūros poreikiams ir siekimams, nes taip deerotizuojami pirminiai potraukiai, išsilaisvinama iš betarpiško gamtos dėsnių diktato ir paklūstama visuomenės moralės reikalavimams, taip formuojasi sąžinė atsiveria keliai žmogiškam pasirinkimui.

Baigiant kalbą apie Edipo kompleksą, reikia pabrėžti, kad čia išryškėja, kodėl baimės ir kaltės jausmai yra tokie svarbūs asmenybei. Froido nuomone, natūralią libidinės energijos tėkmę gali pakeisti tik analogiškos jėgos ir reikšmės galia – bausmės baimė, prilygstanti kastracijos baimei. Tik patį gyvybingumo centrą paliečianti baimė gali keisti vitalinės energijos, beje, ir psichinės dinamiką. Jeigu iš visuomenės ateinantys draudimai nepaveikia individo, jam lieka polinkis nevaržyti savo instinktyvių norų, – tai potencialus maištininkas ar nusikaltėlis, nes jis nėra priėmęs kultūrinių draudimų į savo asmenybės struktūrą. Jei individas nesugeba pirminiu potraukiu sublimuoti, bet išvengia jų realizacijos, išstumdamas juos iš sąmonės į nesąmoningumo gelmes ar bent į pasąmonę, jų energija neišnyksta, o cirkuliuoja kitu pavidalu ir vis grasina pasireikšti, – tai baimina, kelia nerimą, pavojaus jautimą individui, kuris tokiu atveju darosi potencialus ar realus neurotikas.

Moraliniai konfliktai ir asmenybės disharmonija

Z. Froidas nebuvo linkęs skirti moralės ir doros sąvokų. Akivaizdu, kad jis mėgino užčiuopti analogiją tarp to, kas vyksta individo psichikoje ir visuomenės dvasioje. Jis suvokė, kad moralė visuomenei atlieka tą patį vaidmenį kaip dorą – individui. Jis mėgino pagrįsti, kodėl moralinė sąmonė tampa pamatais, ant kurių iškyla visas civilizacijos rūmas: žmogaus gamtiškosios prigimties sudorinimas yra jo „įaugimo“ į kultūrą, t. y. socializacijos, svarbiausioji sąlyga.

Antroje savo gyvenimo Z. Froidas vis labiau krypo prie platesnių socialpsichologijos ir kultūros teorijos klausimų. Jis bandė anksčiau aptartą trinare asmenybės struktūrą paaiškinti visuomenę, pritaikydamas filogenetinį dėsnį, teigiantį, jog individas savo raidoje pakartoja visos rūšies raidą. Šitaip gimė mitologizuotas žmonių civilizacijos išsivystymo iš pirmykštės bandos vaizdas.

Pirmykštės bendruomenės tėvas (vadas), kuriam, savaime aišku, priklauso ir visos moterys, tampa įtūžusių sūnų sąmokslo auka: jo kūnas simboliškai padalijimas visiems ir suvalgomas. Bet tik pralieję savo tėvo kraują jie suvokia kraupią tiesą: siekdami tėvo turėtos valdžios, jie nerado laisvės ir lygybės, – atvirkščiai, iškyla tarpusavio išsižudimo grėsmė. Tik dabar visi įvertina tėvo ir jo tvarkos reikšmę, todėl visuotiniu susitarimu tėvo autoritetas paskelbiamas dievu, kurio visa reginti akis perkeliama į kiekvieno dvasią, t. y. iki šiol buvę išoriški įsakymai tampa internalizuoti, t. y. įsakymas pačiam sau, sava sąžine, nuo kurios žmogus jau niekur ir niekada negali pasislėpti. Mirties baimė, šventas virpulys priverčia savanoriškai nukreipti save nuo tiesioginių impulsų tenkinimo ir orientuotis į bendrą vertę turinčius tikslus.

Taigi civilizacijos pasiekimų pamatas – tai instinktyviųjų, visų pirma seksualinių ir agresyviųjų, potraukių išstūmimas. Suvaržyti spontaniškumą, apriboti save – tai kelias į kultūringa visuomenę, tačiau visi jos pasiekimai atremti į iracionalų nerimą, baimę, kaltės jausmą ir nuolankumą šventai gerbiamam autoritetui. Tai verčia prisiminti F. Nyčę, analogiškai vertinusį sąžinę, kuri nesanti „dievo balsas žmoguje, kaip įprasta tikėti, iš tiesų tai žiaurumo instinktas, kuris tampa nukreiptas į vidų, kai nėra pajėgus pasireikšti išorėje. Žiaurumas, kaip vienas iš pačių žemiausių galimų nuneigti kultūros pamatų, šitaip pirmą kartą išvydo šviesą.

Slaptas asmenybės tikslas

A. Adlerio koncepcijos savitumas įdomiai atskleidžia jo samprotavimuose apie lytį, ypač apie vadinamąjį moters nepilnavertiškumą. Jo požiūriu, šis nepilnavertiškumas – tariamas, jo kaltininkas – Vakarų kultūra ir joje vyraujantys moterį diskriminuojantys darbo pasidalijimas. Čia įprasta reikalauti, kad moterys tarnautų vyrams. Vyrai dominuoja socialiniame gyvenime, o moterys yra nušalintos nuo tokių pareigų, kuriose jos galėtų būti visuomeniškai naudingos, – joms iš esmės yra paliktos tos veikos sritys, kurių vyrai bodisi. Visa, kas yra laikoma vertingu mūsu laikais, yra vyriško charakterio savybės: jėga, sumanumas, noras nugalėti ir pan. Moteriškumas identifikuojamas su paklusnumu, nuolankumu, paslaugumu ir pan. Akivaizdu, kad visuomenė visais mechanizmais siekia „parklupdyti“ moterį proteguodama mitą apie prigimtį vyro vertingumą, tuo tarpu tikrovė liudija ką kita: gausybė vyrų yra bevaliai, bejėgiai ir netalentingi. Testai rodo, kad 14 – 18 metų mergaitės pranoksta berniukus savo talentingumu, tačiau pamažu, įsijungdamos š subrendusios moters prievoles, jos praranda savo talentus ir pasitykėjimą savimi. Kova tarp lyčių vyksta kasdien, ir tai rodo įtampa šeimose. Mokydamiesi bendro lavinimo mokyklose berniukai anaiptol neturi tokių besąlyginio savo pranašumo įrodymų, bet „išėję į gyvenimą“ jie greitai „apčiuopia“ savo privilegijuotą padėtį ir agresyviai joje įsitvirtina. Mes jau net nepastebime, kad mergaitės gimsta lydimos prietarų, mažinančių jų savigarbą bei pasitykėjimą savimi, griaunančių jų viltis nuveikti ką nors reikšminga. Berniukas yra sveikinamas kaip šeimos tęsėjas, būsimas tėvas – šeimos jėgos simbolis. Labai mėgstama pašiepti „moterišką logiką“, ir apskritai moteris yra laikoma įgimtos nuodėmės simboliu. Pamažu mergaitės iš tiesų praranda savo pranašumus ir drąsą, ima jaustis nevertingomis ir bejėgėmis, kai pradeda eiti atsakingas pareigas ar pačios turi spręsti savo problemas. Trumpai tariant, A. Adleris teigia, jog „moterų nepilnavertiškumas – tai sutrikdytas jų psichinis brendimas“, dėl kurio kalta socialinės struktūra.

O blogiausia, kad moterys pačios ima nebevertinti moteriškumo ir dezertyruoti nuo to, kas joms pačios gamtos yra skirta. Yra trys būdai pabėgti nuo moteriškumo. Pirmas, kai moteris visiškai nusitveria vyriško idealo ir tikslų. Moteris ima kopijuoti vyrą savo elgesiu, drabužiais, vengia visko, kas sentimentalu, kas siejasi su šeima ir vaikais. Ji pasirenka moters – berniuko stilių, orientuojasi į profesinę karjerą, padidinta dalykiškumą ir panašius dalykus. Antras kelias – ji nuolankiai priima epochos idealą. Tokia moteris yra visur pasiaukojanti, suvaržiusi bet kokias aukštesnes aspiracijas, tarnaujanti šeimai, vaikams, vyrui. Jos dorybingumas daro slegiantį įspūdį, nes aiškiai suvokiame, jog šis žmogus yra praradęs bet kurias iliuzijas apie galimą laimingą gyvenimą.

Trečias kelias – kai moteris, suvokusi savo pasmerktumą, ima maištauti. Ji kiekvienu patogiu atveju verčia savo pareigas vyrui, sakydama, jog „tik vyras ir gali tokią naštą pakelti“. Daugėlis moterų yra priverstos pripažinti, jog vedybos (kurių jos siekia) iš tiesų yra blogis, nes tai yra išėjimo iš nepilnaverčio aktyvaus gyvenimo pradžia.moters vertingumo klausimas yra prieštaringas ir ypač skausmingas jai senstant, beveik kiekvieną moteris pradeda jausti savo vertės sumažėjimą atėjus menopauzei. Ir tai bus tol, teigia A. Adleris, kol visuomenė negarantuos lygių žmogiškų galimybių abiejų lyčių žmonėms.

Kosmosas mūsų s

. . .

Naudota literatūra:

1. Nyčė F. „Tragedijos gimimas iš muzikos dvasios“ – Nyčė F. „Rinktiniai raštai“ V., 1991 metai.

2. Jekentaitė L. „Froidizmas ir humanistinė psichoanalizė“ – V., 1992 metai.

3. Heidegeris M. „Das man“ – Heidegeris M. „Rinktiniai raštai“ V., 1992 metai.

Join the Conversation

×
×