E. Malūkas “Šiukšlyno žmonės”

Apnuoginta šiandiena

Edmundas Malūkas – žinomas ir mėgstamas XXI amžiaus pradžios lietuvių rašytojas. Jis bestselerių autorius, rašantis apie tokią kasdienybę, kokia ji yra iš tikrųjų. Malūko kūryboje kiekvienas gali rasti sau tinkantį kūrinį, nes rašytojas narplioja aktualias šiandienos problemas. Ar tai būtų „Kraujo skonis“, ar „Juodieji želmenys“, o galbūt „Moters kerštas“? – kiekviena knyga randa savo skaitytoją. Tarsi netyčia autorius į kūrinius įvelia įvykius, sukėlusius daug sujudimo Lietuvoje. Tokius, kaip banko machinacijos ar prekyba merginomis. Šį kartą knyga, kurią norėčiau aptarti ir įvertinti – „Šiukšlyno žmonės“. Taai apnuoginta šiandiena, šis romanas parašytas po bendravimo su tikraisiais šiukšlyno žmonėmis, valkatomis, kaliniais, alkoholikais, narkomanais, juodojo verslo žmonėmis. Romane atsiskleidžia visko netekusių, bet bandančių kabintis į gyvenimą žmonių likimai.
Istorija prasideda tarsi liūdnas tikrovės pasakojimas: atvažiuoja šiukšlių mašina ir pagrindiniai veikėjai Matas ir Gustė nuvyksta į Kariotiškių šiukšlyną. Nuo pirmųjų puslapių aiškiai kuriamas šiukšlyno žmonių gyvenimo vaizdas, smulkiai aprašant jų darbo detales ar tiesiog aplinką.
Pasakojama III asmeniu, tačiau lyg ir iš Mato pusės, taip pat skaitytojai iš vidaus stebi Mato pojūčius, tai, kąą jis regi. Šis veikėjas kuriamas kaip užsisklendęs, tačiau protingas vaikas („Vaikinukas nusisuko, aiškiai parodydamas, kad daugiau neatsakinės“). Žiauri tikrovė ir patyrimai Matą išmokė apdairumo, jis stebi, analizuoja aplinkinius, jų kėslus. Tai dar labiau pabrėžia, kad Matas tylus, bet sumanus ir

r palieka įspūdį, jog reikiamu momentu galima laukti netikėtumų, tačiau yra ir kita pagrindinio veikėjo Mato pusė. Ji atsiskleidžia bendraujant jam su Guste, kurią Matas vadina sese, nors jie tiesiog susidraugavo ir ėmė vienas kitu rūpintis vaikų namuose. Taigi čia Matas pasirodo kaip rūpestingas ir mylintis, Gustei įsivėlus į muštynes jis susirūpina, ją gina. Taigi, nors kai vaikai atsidūrė šiukšlyne, Gustei buvo viso labo vienuolika, o Matui – trylika metų, ypač sužavėjo jų charakteristikos atsiskleidžiančios skirtingose situacijose vis kitomis spalvomis.
Taip pat negaliu nepaminėti kovos už būvį, kaip taikliai E. Malūkas nusako tą norą gyventi, pasakoja smulkiausius išsisukinėjimus iš trikdančių ir žlugdančių situacijų. Tai puikiai matoma iš gal truputį komiškai pavydaus Mato verslo, kada jis iš šiukšlyne rastų senų batų perdirbdavo juos į naujus irr gerai uždirbdavo. Susidomėjus tuo juodojo verslo žmonėms Matui teko patirti daug skaudžių įvykių. Jis buvo apvogtas, sumuštas, o kur dar šiukšlyno žmonių pavydas ir intrigos. Taigi žvelgiant valkatoms į akis pasirodo, kokie jie ilgainiui tampa vienas kitam abejingi, nepatiklūs ir žiaurūs, o kartais kiek mažai šiuose susvetimėjusiuose veiduose išlieka tyrumo ryžto bei pasitikėjimo.
Taip pat žavi, kaip rašytojas nuosekliai nusako jausmų eigą, kai žmogus trokšta mylinčio kūno, kai žmogui reikia žmogaus ir parodomas visas laipsniškas vaikų suvokimas, tai yra skirtumas tarp vy
yrų ir moterų, skirtumas tarp meilės ir aistros (Mato romanai su versle sutiktomis moterimis ir Gustės pavydas, kad vadinamasis brolis būna ne su ja, ir vis dažniau). Taigi vaikai pamažu tampa suaugę ir mokosi pažinti vienas kitą, nepaisant to, kad, rodo, ir taip būtų užtekę tokio sunkaus jų gyvenimo, dar prisidėjo paauglystė ir meilės. Tai ypač žavi, nes negandos pagyvina veikėjų paveikslus, o mus tai pamoko.
Knyga prikausto dėmesį vien savo realistiškumu, autorius dialoguose vartoja gatvės bei nusikaltėlių žargoną (nachalka, šikną ištrakuosiu, gana bajerio). Taip pat detalūs ir vaizdingi aprašymai sukuria tikrą vaizdą. Tai labai svarbu, nes knygą norisi skaityti ne vien dėl besirutuliuojančių netikėtų įvykių, bet ir dėl realios aplinkos, kuri sudomina ir norisi sužinoti, kaip gyvena šiukšlyno žmonės, kokia jų kasdienybė.
Nors kūrinyje daugybė pliusų, bet yra ir silpnoji vieta. Romane puikiai atskleista ir rutuliuojama likimo nuskriaustų žmonių tema, tačiau persipynusią siužetinę liniją retkarčiais sunku susekti ir suprasti. Pavyzdžiui, Matui įsivėlus į bendrus verslo reikalus su kitais verslo žmonėmis painūs santykiai, kas su kuo kariauja, o kas bendradarbiauja, kas, kaip ir kodėl vyksta, sumaišo ir apsunkina skaitymą.
Taigi nors romane „Šiukšlyno žmonės“ yra ir keletas minusų, tačiau apstu naudingų ir prasmingų minčių, sukeliančių arba priešpriešą, arba nuolankumą rašytojui. Iškyla amžinieji būties klausimai, į
kuriuos atsakymo ieško pagrindiniai veikėjai, einantys per gyvenimą vieni, vieniši kaip šiukšlyno žmonės, nuolat laviruojantys tarp gyvenimo ir mirties, sėkmės ir nusivylimo. Taigi tai – žiaurokas, tiesmukiškas ir beprotiškai subtilus romanas, bet juk toks ir yra jų gyvenimas. Šiukšlyno žmonių gyvenimas, o knygą tikrai verta perskaityti, kad suprasti, jog gyvenimas – ne pasaka, kuri visada baigiasi laimingai, ir kad papasakota istorija – ne vien atskirų žmonių bėda, o mūsų šiandieną atspindinti socialinė problema, kuri gali užklupti kiekvieną.

Leave a Comment