Ignas Šeinius “Kuprelis’

Ignas Šeinius „Kuprelis“. Kuprelio paveikslas

Impresionizmas – meno ir literatūros kryptis, pagrįsta įsitikinimu, kad viskas pasaulyje nuolat kinta ir tikra yra tik tai, ką žmogus jaučia konkrečią akimirką. Vienas iš tokių žmonių rašiusių šiomis mintimis yra Ignas Šeinius, ryškiausias impresionistinio stiliaus lietuvių prozininkas. Jis ypač daug dėmesio skyrė kintančiai žmogaus vidinei tikrovei, gamtai. Vienas iš tokių reikšmingiausių kūrinių yra romanas „Kuprelis“, kuriame pasakojama romantiška apviltos meilės istorija, iškeliamas žmogaus ryšys su gamta. Visa tai glaudžiai susiję su mano nagrinėjamu Kuprelio paveikslu.
Iš viso paaveikslo svarbiausias yra Olesio individualus vidaus pasaulis, kuris vyrauja visame kūrinyje. Visų pirma VI dalyje atsiskleidžia Kuprelio būdo savybės. Jas matome iš Ignasėlio ir Olseio dialogo, kada Kuprelis paprašomas paaiškinti kodėl nevedęs, o tai daro labai nenoriai. Taigi matome, kad Kuprelis buvo uždaras ir paslaptingas, nes nenorėjo judinti skaudžios praeities, kadangi praeitį jis išgyveno daug intensyviau nei dabartį.
Toliau Kupreliui pradėjus pasakoti savo praeitį matomi jo jausmai. Kuprelio meilė Gundei – viso pasakojimo centras. Begalinę Olesio meilę matome iš jo poelgių, kai jiis Gundę visada palydi namo, groja fortepijonu, kada tik ji paprašo. Taigi matome, kad Kuprelis myli Gundę, o kartu ir savo moters idealą, kurį mato joje. Taip pat tuo parodomas Kuprelio požiūris į Gundę, kad į ją jis žiūri kaip į moterį, mylimąją, o

ne tik į kaip į namų šeimininkę. Šia prasme Kuprelis – naujas žmogus lietuvių prozoje, nutolęs nuo patriarchalinės tradicijos.
Nevalia pamiršti ir Olesio išorinio paveikslo, kuris yra fiziškai gamtos nuskriaustas. Visų pirma tai matome iš vardo Kuprelis, sugalvoto aplinkinių. Taip pat pagrindinio veikėjo išvaizda matoma iš situacijos, kai Gundės tėvai prieštaravo judviejų vedyboms dėl Olesio nepatrauklios išvaizdos – kupros. Darome išvadą, kad neišvaizdus Kuprelio išorinis paveikslas sukėlė dar daugiau emocinių išgyvenimų.
Toliau romane tyros ir gražios meilės kultą sugriauna Gundės išdavystė ir pabėgimas su vaikystės draugu. Atrodo tarsi meilės istorija baigta, bet nebaigta gyvenimo istorija. Toks Gundės poelgis sukelia prieštaringus jausmus Kuprelio viduje. Tai matome iš Kuprelio veiksmų, kada jis: „Visą žiemą slankiojo po Lietuvą. Be prasmės, be tikslo“. Čia pirmą kartą lietuvių literatūroje pasirodo neelaimingas, apviltas vyras. Matome, kad Kuprelis skausmą išgyvena savaip. Jis išeina iš namų, pasitraukia į gamtą, meilės sužeistą širdį jis ryžtasi gudyti vienatve, išmintimi, tampa atsiskyrėliu.
Ši žlugusios meilės tragedija XXXVIII dalyje atskleidžia dar vieną Kuprelio pusę. Tai yra požiūrį, sąsajas, prieraišumą į gamtą, Dievą ir net malūną. Apie tai galime spręsti iš Olesio poelgio, kada jis pasirinko atrama ir paguoda gamtą, malūną, kuris čia tarytum įsijungia į pasakojimo veiksmą ir tampa gyva Olesio tragedijos potvynių bei atoslūgių akompanimentu. O gyvenimas gamtoje priartina Kuprelį pr
rie didžiųjų būties paslapčių. Jis dar labiau supranta savo kalbos – lietuvių svarbą, kurios tema, tai yra, tautinio atgimimo laikai liečiami prabėgomis, neteikiant jiems dominuojančio vaidmens.
Taip pat svarbi detalė Kuprelio ir Dievo santykis. Olesis buvo tikintis, gerbė ir mylėjo Dievą. Tai matome iš Kuprelio monologo, kai jis sako jog jaučia Dievą visur: ir beržyne, ir gėlėse, ir ore. Darome išvadą, kad Kuprelis mąstė apie Dievą kaip apie Kūrėją, o ne apie tvarkytoją. Olesis taip pat galvojo ir apie lietuvių senovės tikybą, kai su Dievu žmogų siejo gamta.
Romane „Kuprelis“ pagrindinio veikėjo Olesio paveikslas atskleidžiantis vienintelės, lemtingos ir nelaimingos meilės istoriją tarsi nori parodyti vienintelę pastovią ir svarbią vertybę – žmogaus išgyvenimus, individualų vidaus pasaulį.

Leave a Comment