Don Kichoto analizė renesanso epochos atžvilgiu

Įvadas

Renesansas – Vakarų Europos ir Centrinės Europos šalių kultūros ir visuomenės minties raidos epocha. Tai pereinamasis laikotarpis nuo viduramžių prie naujųjų amžių epochos. Šio didingo laikmečio atstovas yra Migelis de Servantesas Savedra – XVII amžiaus pradžios ispanų literatūros genijus, parašęs žymųjį kūrinį „Don Kichotas“. Šis kūrinys puikiai atspindi to laikmečio vyravusias visuomenės idėjas, nuotaikas, požiūrį į literatūrą ir kitas sritis, visapusiškai atskleidžia vėlyvojo Renesanso epochos bruožus. Tam, kad galėtume pradėti kalbėti, kuo „Don Kichotas“ yra renesansiškas, reikia pirmiausia aptari Renesanso literatūros išskirtinius bruožus.

Renesanso literatūros bruožai

Renesanso žmogus, o tuo pačiu ir charakteris literatūroje, – humanistas, kurio siekis – tobulinti žmogų, jį lavinti. Humanistų pagrindinius principus atspindi jų teiginiai apie keturias egzistencijos pakopas – egzistuoti kaip akmeniui, gyventi kaip augalui, jausti kaip arkliui ir suprasti kaip žmogui. Žmogus tapo nuo nieko nepriklausomas, tarsi pats sau dievas, nepaisantis autoritetų, visuomenės moralės normų. Tai atvedė prie to, kad literatūra tampa nebe žinių, išsilavinimo šaltinis. Ji kuriama palinksminti žmogų, padaryti jo gyvenimą smagesnį. Renesanso rašytojai vaizduoja tokius žmones, kokius mato gyvenime – realistiškai. Smagaus gyvenimo noras priverčia rašytojus pažvelgti į žmogų iš juokingos pusės, net kilnūs individo poelgiai išjuokiami ir tampa skaitytojų akyse apgailėtinais. Tiek juokas, tiek satyra, tiek kančia naudojamos siekiant estetikos, smagumo, linksmesnio gyvenimo, kas ypač traukė skaitytojus. Gyvenimą valdo pats žmogus, jo prigimtis, jo elgesį lemia aplinkybės, jo charakteris nepriklauso nuo aplinkos. Individas siekia išsikovoti tau vietą po saule, patogią vietą pasaulyje. Renesansui būdingi neryškūs tikrovės kontūrai, susiliejantys su fantastika. Pirmenybė teikiama žemiškiems žmonių interesams, natūralių instinktų pasireiškimas, džiaugsmas, pasitikėjimas ir optimizmas; poetizuojama laisvė. Žmogus – neatskiriama gamtos dalis. Jis nepraradęs natūralumo. Vaizduojama fantastiškos žmogaus galimybės, pabrėžiamas sumanumas, šmaikštumas, išradingumas, vikrumas. Būdinga pastoralinė tematika Renesanso pabaigoje. Supriešinama tikrovė ir idealai. Charakteriams būdingas prieštaringumas, individualumas, dinamiškumas.

Stiliuje derinami buitiniai ir fantastiniai pradai, naudojami mitologiniai, bibliniai siužetai, folkloro tradicijos, siekiama meninės harmonijos. Nėra aiškios ribos tarp komiškumo ir tragiškumo. Kalbos stiliui būdingas humoras, satyra, groteskas. Rašytojai mėgo suplakti įvairius stilius į vieną.

„Don Kichotas“ – ne paprastas Renesanso epochos kūrinys

Kritikai nesutaria dėl Servanteso romano tikslų. Vieni jame įžvelgia fantastiškų riterių romanų parodiją, antri – sunykusios ispanų bajorijos nenaudingumo demaskavimą ir tos bajorijos išgarbinimą ir išaukštinimą, treti jame mato didelio idealisto tragediją, susidūrus su pilko gyvenimo kasdienybe, ketvirti – dviejų amžinų tipų – idealisto ir realisto – vaizdavimą komiška forma. „Don Kichotas“ – ne tik Renesanso epochos kūrinys, kartu jis yra reakcija, pasipriešinimas kai kurioms Renesansui būdingoms tendencijoms. Viena iš jų – beprotiškas riterinių romanų populiarumas, tapęs tarsi liga. Pasak paties autoriaus, „Vienintelis mano troškimas buvo atgrasyti žmones nuo klaikių bei melagingų riterių istorijų, kurios mano tikrojo Don Kichoto pakirstos, jau susverdėjo ir netrukus grius visiškai“. „Don Kichotas“ buvo parašytas kaip riterinių romanų parodija, išjuokianti jų netikroviškus svaičiojimus bei absurdiškus nuotykius. Tai vienas humoriškiausių pasaulinės literatūros romanų, savo parodija sudavęs didelį smūgį fantastinei literatūrai. Nuo tol visokie burtininkai, nykštukai, milžinai, slibinai ir avantiūros tapo nebe madingi ir išnyko pasilikdami tik pasakose. Neorginalūs ir šabloniški nuotykiniai riterių romanai, užtvindę literatūrą, privertė žmones pasigesti joje gyvenimo tiesos ir psichologijos. Tačiau doc. dr. J. Griniaus nuomone, Servantesas nebuvo prieš visus riterinius romanus, o tik prieš tuos, kurie neturėjo jokios meninės vertės, kurie tada tebuvo komercinė ir grynai pramoginė literatūra. Tai įrodo tai, kad pats autorius pasirinko savo kūriniui riterių romano žanrą, o jo siekis tebuvo išsakyti savo požiūrį į mados literatūrą, gadinančią skaitytojų skonį. Pats autorius savo romane vaizduoja riterinių romanų deginimą, tačiau ne visų, o tik atrinktų kaip meniškai nevertingi. Literatūriškai gerų ir blogų romanų atskyrimą Servantesas išryškina klebono ir kanauninko pokalbyje apie romanų ir komedijų gerumą ir blogumą. Tas pokalbis tarsi literatūrinės kritikos ir estetikos gabalėlis, kur Servantesas išdėsto savo pažiūras į romaną ir komediją.

Nors Servantesas išjuokė Don Kichotą, o tuo pačiu ir Renesanso žmogų už neprotingą romanų skaitytoją, tačiau suteikė jam nemažai patrauklių žmogaus-idealisto bruožų. Jų autoriui neteko toli ieškoti – pats autoriaus gyvenimas toks pat pilnas nuotykių, pats autorius idealistas – kovoja kare kaip drąsiausias karžygys, tačiau kaip atpildą suluošina visam gyvenimui kairiąją ranką, papuola piratams į nelaisvę. Jis – vienas populiariausių to meto rašytojų, tačiau pats gyvena apgailėtinam skurde. Autoriaus, tarsi pačio Don Kichoto – Liūdnojo Vaizdo riterio – svajonės ir idealai susiduria su skaudžia tikrove. Juo toliau autorius pasakoja apie savo herojų, juo labiau jį išjuokia, tačiau kartu suteikia daugiau skaitytojui mielo idealisto bruožų – kilnių herojaus siekių, gilios išminties, žmoniškumo. Jo kalbos žavi klausytojus, jose pilna kilnios humanistinės išminties. Don Kichotas yra tikras Renesanso žmogus – labai apsiskaitęs, gerai išmanantis istoriją, politiką, muziką, literatūrą (tai matyti iš kalbų, kurias jis mėgo sakyti), laikosi etiketo ir žino visas mandagumo taisykles. Matyti, kad jis išmano kalbos dalykus, kaip dera išsilavinusiam Renesanso žmogui, moka senąsias lotynų ir graikų kalbas.Don Kichoto tikslas – ginti nuskriaustuosius, saugoti teisingumą. Jis negali tiesiog sėdėti, jam būtina veikti, o jei kas nepavyksta, jis užsidega renesansišku optimizmu, guodžia ne tik save, bet ir savo bendražygį Sanšą Pansą: „Nenusimink, drauge, Dievas mūsų neapleis. Jis maitina vabzdžius, kirminus ir visokius gyvius ore ir vandenyje, maitins Jis ir mus, kas Jo garbei gyvename ir veikiame“. Jo neatbaido nei tai, kad dėl savo idealų jam tenka ypač skaudžiai nukentėti: malūno sparnai sulaužo jam šonkaulius, piemenys apmėto akmenimis, smuklėje per muštynes netenka dantų. Kadangi tikrovę jis suvokia kitaip negu visi žmonės, jo žygiai tampa ne tik beprasmiški, bet ir žalingi.
Idealisto dalia yra daug kentėti, visi didieji idealistai žmonijos pažangos kūrėjai daug kentėjo, buvo persekiojami, todėl tai Don Kichoto siekis. Juo labiau riteris kenčia, tuo doresnė jo širdis tampa. Jokios nesekmės, niekas negali priversti idealisto atsižadėti savo siekių. Netgi mirties akivaizdoje Don Kichotas negali pripažinti, kad Dulsinėja, jo širdies dama, jo idealas, nėra gražiausia moteris pasaulyje. Tikram idealistui gyvenimas turi prasmės tol, kol jis gyvai tiki savo idealu, ir kad, jo netekęs, priverstas jo atsisakyti ar anuo jo atskirtas, idealistas turi mirti morališkai arba fiziškai.Tačiau Don Kichoto idealizmas yra nesuderinamas su realybe. Jis atneša blogo ne tik jam pačiam, bet ir aplinkiniams. Herojus, gyvendamas vaizduotėje susikurtame pasaulyje, siekia pakeisti pasaulį, priartinti jį prie savo idealų, o ne pats prisiderinti prie tikrovės. Tačiau argi verta taikytis prie tokio gyvenimo, kur viešpatauja egoizmas, žiaurumas, kur gerai jaučiasi visokie smuklininkai, jų mergos, mulų varovai ir kiti kasdieninės tikrovės vaidintojai. Pasak doc. dr. J. Griniaus, iš vienos pusės guosdamas save, o iš kitos pusės, norėdamas negailestingai nuplėšti rožinių iliuzijų uždangalą nuo didžiųjų ir mažųjų bajorų akių, Servantesas „Don Kichoto“ literatūrinę parodiją išvystė į satyrinę, demaskuojančią idalgų kritiką. Liūdnojo Vaizdo riterio iliuzijų ir haliucinacijų nuolatinis sudužimas į žiaurią tikrovę tapo pajuoka iš idalgų negrįžtamos praeities svajonių ir kvietimu į realųjį gyvenimą. Juokingi Liūdnojo Vaizdo riterio poelgiai turėjo demaskuoti išdidžiųjų idalgų bergždžią dykaduoniavimą. Kad ir juokingai perdėtas, Don Kichoto idealizmas turėjo priminti idalgms jų egoizmą. Tą egoizmą, valgio, pinigų ir valdžios troškimą ypač purėjo pabrėžti ginklanešio Sančos Panco svajonės ir užsimojimai gauti valdyti salą. Don Kichoto platoniška meilė paprastai kaimo merginai Dulsinėji turėjo atskleisti gašlumą ir seksualinį palaidumą, kurį XVI ir XVII amžiuje ispanai maskavo riteriškumo skraiste.
Laisvės troškimas – idealistų bei renesanso bruožas, todėl Don Kichotas tol laimingas, kol bastosi po pasaulį. Kai apsigyvena kunigaikščio dvare, riteris pradeda nerimti. Apleidęs dvarą ir išjojęs į laukus, jis tampa vėl laimingas. „Iš visų gėrybių, kuriomis dangus apdovanojo žmones, be abejo, brangiausia yra laisvė: visos brangenybės, kurios slypi žemėj ir vandenyse, negali jai prilygti. Dėl jos, kaip dėl garbės, mes turime statyti į pavojų savo gyvybę. Laisvės priešingybė, žeminanti vergystė, kaip tik yra viena didžiausių blogybių … Šimtą kartų laimingas tas, kuriam dangus davė duonos kąsnelį, už kurį jis niekam kitam neturi dėkoti, išskyrus dangų“ – teigia Don Kichotas.Nors ir sukarikatūrintas, bet vienu atžvilgiu artimesnis Renesanso dvasiai yra Sančo. Tai realus gyvenimo žmogus, smagumų mylėtojas materialistas, egoistas. Jei Don Kichotas savo širdyje ir savo idealais yra poezijos atstovas, tai Pansa – prozos atstovas, kūno žmogus. Dvasios gyvenimas jam svetimas. Pansa – apskritas, riebus, kaip tie, kurie mėgsta maža galvoti, bet daug valgyti. O gerti, valgyti gerai išsimiegoti, sunkiai nedirbti yra tikrieji jo siekimai. Kai ponas kaunasi, ginklanešys ieško pas nugalėtuosius ko nors užkąsti ir atsigerti. Jis ypač vengia fizinio skausmo, jo šalinindamasis, net kėsinasi prieš savo poną. Jo didžiausia svajonė – gauti valdyti salą. Tada išsipildytų jo idealas – miegoti, valgyti, nieko neveikti. Tik tas viliojąs pažadas privertė nepaslankų Pansą išvykti į kelionę kartu su Don Kichotu.Bet sala yra idealisto prasimanymas. Tuo prasimanymu idealistas sužavi, sugundo materialistą. Iš pradžių Sančo niurna, keikia nuotykius, bet juo ilgiau jis gyvena su idealistu, juo materialistas idealistą labiau pamilsta. Jis pradeda girti kilnią pono širdį. Pono nurodymų besiklausydamas, Sančo-gubernatorius tikrai parodo išminties, teisingumo. Ginklanešys, tapęs gubernatoriumi, pamato, kad kiekvienas turi užimti tokią vietą, kokiai jis tinka, nes nėra darbo, kuris būtų garbingesnis už kitą. Palikdamas salą, materialistas – idealistas Pansa nieko nepasiima. Nuogas, sako, atėjau, nuogas išeinu. Ar būtų Pansa taip galvojęs, jei nebūtų pirma bendravęs su idealistu? Kai Sančo nebenori jokios salos valdyti, net ir tada jis nebesiskiria nuo Don Kichoto. Realistas pamilo Liūdnojo Veido riterį. Jį mirštantį ginklanešys guodžia, sakydamas, kad netrukus jiedu vėl keliausią nuotykių ieškoti, ir jokių sąlygų jau nebekelia.
Ispanų renesanso literatūrai būdingas mistikos ir idealizmo priešingybė – realizmas, atskleidžiamas per šiurpų natūralizmą. Todėl Servantesas šalia idealisto Don Kichoto vaizduoja materialistą – Sanšą Pansą – tinginį, valgyti ir miegoti mėgstantį ir turtų geidžiantį charakterį. Jo lūpomis rašytojas taip pat kritikuoja, moko, juokina savo skaitytojus. Šiam charakteriui jis suteikia sveiką protą, jis prisirišęs prie gamtos ir tikrovės. Taip Servantesas sujungė du kraštutinumus – idealizmą ir realizmą. Idealistas ir materialistas – du tipai, kurie pasiliks amžini. Stipriau ar silpniau pasireiškusį idealistą ar materialistą galime sutikti visur. Don Kichotas ir Sanča Pansa bus tol įdomūs ir aktualūs, kol gyvenime kovos idealistai ir materialistai – vadinas, visados. Servantesas pavaizdavo kontrastą tarp idealizmo ir materializmo, altruizmo ir egoizmo, svajonės ir „šiurkštaus sveiko proto“.Romane nematyti, kad Servantesas būtų nusistatęs prieš riterystę ar kitas feodalinės santvarkos liekanas, tačiau jisai akivaizdžiai kritikuoja luominę santvarką. Išleisdamas Sančą Pasnsą į salos gubernatorius, Don Kichotas iškelia dorybės neprilygstamą vertę, prieš kurią turi nusilenkti kilmė: „Didžiuokis, Sanča, žema kilme, – sako jis, – nebijok pasisakyti, kad tu kilęs iš kaimiečių… Labiau vertink paprastą dorą žmogų, negu išdidų nusidėjėlį… Jei pasirinksi vadovu dorybę, jei tu stengsies daryti gerus darbus, – tu neturėsi ko pavydėti tiems, kurie gimė princais ir senjorais, nes bajorystė paveldima, o dorybė įsigyjama ir ji viena vertesnė, negu visos kilminės pirmenybės“. Galbūt išpuikę ispanų idalgai juokėsi, girdėdami reiškiant tokias mintis, tačiau kitą vertus, tokių minčių reiškimas ano meto feodalinėje visuomenės buvo pavojinga, nes buvo susiję ne su tradicijomis, o jau su politiniu gyvenimu. Servantesas paliečia pačius valdymo politikos principus, kuriuos, be abejo, pažeisdavo ne vienas ano laiko gubernatorius. Šitokių politinių reiškinių iškėlimas patarimuose, kuriuos Don Kichotas surašė Sančai Pansai, išvykstančiam Baratarijos salos valdyti, rodo autoriaus norą pamokyti skaitytojus net politikos dalykų.
„Don Kichotas“ – tai kūrinys, kuriame plačiai ir visapusiškai parodyta to meto Ispanijos tikrovė. Don Kichoto svaičiojimų supriešinimas kasdieninei realybei, jo susidūrimas su gudriais smuklių šeimininkais, mulų varovais, kaimo turtuoliais, katorgininkais, vargšais piemenimis, pirkliais, kunigais ir aristokratais leidžia autoriui parodyti sudėtingus socialinio gyvenimo reiškinius ir prieštaravimus. Jeigu knygos pradžioje vyrauja parodijos motyvas, tai vėliau jis palaipsniui užleidžia vietą realistiniam gyvenimo pavaizdavimui, viešpataujančio režimo kritikai. Iš riterinio romano parodijos Servanteso kūrinys virsta didelės socialinės reikšmės veikalu. Rašytojas parodo ispanų aristokratijos parazitiškumą ir egoizmą (hercogo dvaro pavaizdavimas), liaudies masių nuskurdimą ir dėl to paplitusį plėšikavimą ir valdininkų parsidavėliškumą. Servantesas pasmerkia troškimą pralobti bet kokiomis priemonėmis. Savo požiūrį į tikrovę Servantesas dažnai išreiškia Don Kichoto ar Sančos Pansos lūpomis. Ne atsitiktinai rašytojas Don Kichotą pavaizduoja nusigyvenusiu provincijos idalgu (bajoru), kokių tuomet Ispanijoje buvo daug. Jie didžiavosi savo bajoriška kilme, niekino bet kokį darbą ir visiškai nenorėjo suprasti pasikeitusių gyvenimo sąlygų. Don Kichotas yra ne vien pamišėlis svajotojas. Kartais jis – protingas, išmintingas žmogus. Tokiais atvejais mes jame matome kilnų humanistą, kuris sielojasi dėl žmonijoje paplitusio blogio ir nori su juo kovoti. Pirmasis Don Kichoto išminties pasireiškimas yra jo kalba apie aukso amžių, „kai apgaulė, melas ir klasta nesiplakė prie tiesos ir paprastumo“, kai „asmeniškos savivalės įstatymas dar netvyrojo teisėjo galvoje, nes tada nebuvo kam teisti, nei ką teisti“. Don Kichoto kalba ne tik išreiškia autoriaus svajonę apie teisingesnę visuomenę, bet kartu yra ir esamos santvarkos apkaltinimas. Savo herojaus lūpomis autorius tuometinę epochą pavadina „pasibjaurėtinais laikais“. Nuotykių romano žanras leidžia autoriui nupiešti labai platų ir įvairų XVI – XVII amžiaus Ispanijos vaizdą. Skaitytojas susiduria su apie septyniais šimtais personažų, kurie atstovauja įvairiems visuomenės sluoksniams ir profesijoms: pirkliai, valstiečiai, kunigai, dvariškiai, plėšikai, vienuoliai, pažai, pasipūtusios damos ir paprastos smuklių merginos, mulų varovai, keliaujantys kirpėjai ir begalė kitų.
Servanteso romanas – vienas geriausių Renesanso epochos realistinės prozos pavyzdžių. Savo charakteriams jis suteikė skirtingų išvaizdos bruožų, savitą vidinį pasaulį, į juos įdėjo nemirštamą turinį, mokėjo juos gyvai apibūdinti, psichologiškai juos pagrįsti. Autorius vaizduoja savo didvyrius vieną su žirgu, antrą su asilu, kurie taip pat yra individualūs kaip ir jų ponai. Štai Rozanantas yra sulysęs, suvargęs kuinas, bet, žiūrėk, vieną dieną jis pakils, pasipurtys, nusižvengs ir padarys kokią avantiūrą. Mus žavi veikėjų visuotinumas, gyvumas, vaizdingumas, jų psichologinis tikrumas. Realistiškai autorius aprašo herojų veiksmus ir poelgius, ypač išraiškingai piešia dinamiškas scenas. Servantesas naudojasi liaudiškais pasakojimais kurdamas charakterius. Viena ryškiausių figūrų, vaizduojamų pagal komišką liaudies tradiciją „Don Kichote“ yra Sanča Pansa. „Panza“ reiškia pilvas: herojaus apkūnumas daro jį panašų į Lašininio (it. Carnevale) figūrą, o liesas ir aukštas jo šeimininkas primena Kanapinį. Liaudiškų formų panaudojimas maištingiems tikslams ypač būdingas vėlyvajam Renesansui, kuriame išryškėjo jo irimo procesai.Viena svarbiausių „Don Kichoto“ meninių savybių – liaudiška, vaizdinga kalba. Rašytojas plačiai naudoja liaudies šnekamosios kalbos turtus – patarles, priežodžius, sąmojingus posakius, kuriais jis išjuokia neigiamus reiškinius, išreiškia savo teigiamus idealus, teisingai ir giliai įvertina tikrovę. Don Kichotas ir Sanča Pansa – du kilniausi ispanų tautos atstovai. Jeigu pakvaišėlis Don Kichotas – pačių aukščiausių humanistinių idėjų reiškėjas, tai atviraširdis ir linksmabūdis Sanča Pansa – liaudies išminties ir sveikos moralės įsikūnijimas. Autorius moko skaitytojus parodija, pajuoka, kontrastu. Liūdnojo Vaizdo riterio žygiais ir jo ginklanešio nelaimėmis, Don Kichoto idealistine, humaniška ir krikščioniška filosofija ir realisto Sančo Pansos savanaudiškais siekimais, jo sveiko proto ir liaudies patarlių išmintimi. Servantesas savo kūrinais norėjo mokyti ir linksminti.
Renesansui yra būdingas pastoralės žanras. Su pastoralinio žanro tradicija galima sieti į „Don Kichoto“ romaną įterptas meilės noveles. Jose dominuoja kenčiantys, į painias meilės intrigas įsivėlę įsimylėjėliai, neretai savo sielvartą ir liūdesį išliejantys gamtoje. Pastoraliniam žanrui būdingas siekis dabartyje atrasti „aukso amžiaus“ pakaitalą. „Aukso amžius“ siejamas su praeityje buvusiais gerais laikais. Idealizuoto gyvenimo gamtoje idėja artima Renesanso idealui – žavėtis gamtos grožiu ir žmogų supančio pasaulio harmonija. Kas yra laimingas gyvenimas, Don Kichotas aiškina ožkaganiams savo kalboje apie „aukso amžių“. Kada viskas buvo bendra, kada žmonės nežinojo dviejų žodžių – tavo ir mano. Visur tuomet viešpatavo ramybė, draugystė, sandora ir t.t. „Don Kichote“ taip pat yra šelmių romano bruožų. Šelmių romane, kaip ir riterių romane, svarbiausias dalykas – nuotykis. Tai senos istorijos, kuriose veikia ir gudruolis, ir bastūnas, ir šarlatanas, čia vaizduojami keisti ir komiški tų veikėjų nuotykiai. Šelmių romanui būdingas juokas, pasišaipymas, satyra, raiškūs, šaržuoti charakteriai. „Don Kichote“ taip pat matome ryškius, labai vaizdingus, išsamius ir juokingus Don Kichoto ir Sančo Pansos paveikslus. Šelmių romanas pasirodo kaip priešprieša „aukštosios“ Renesanso prozos (riterinių ir pastoralinių romanų) žanrams. Vietoje fantastiškų riterių nuotykių ir idealizuoto piemenų gyvenimo šio žanro romane vaizduojamas tikras gyvenimas konkrečioje visuomenėje. Viskas, kas riteriniuose ir pastoraliniuose romanuose buvo aukštinama, šelmių romanuose atitinkamai žeminama ir vulgarizuojama. Servanteso „Don Kichote“ derinami du priešingi žanrai, jų jungtis – ironijos pagrindas.Aukštajam riterinių ir pastoralinių romanų kalbos stiliui šelmių romane priešpriešinamas žemasis kalbos stilius – kasdieniška, grubi, kartais nešvanki kalba. Galantiškumas, vaizdingos gražbylystės, manieringo pokalbio etiketas būdingi Don Kichoto, kunigaikščių, didikų, rūmų damų kalboms, tuo tarpu kasdieniška, šurkščia kalba prabyla Sančas Pansa, valstiečiai, nusikaltėliai. Servantesas, žaisdamas aukštuoju ir žemuoju stiliais, paryškina scenų komiškumą. „Don Kichote“ šie du stiliai ryškiai kontrastuoja.
Štai pirmosios dalies XVII-ajame skyriuje vaizduojami tikroviški ir vulgaroki Don Kichoto ir Sančo Pansos nuotykiai. Šiame epizode Servantesas pasitelkia šelmių romanams būdingą priemonę – realistinį groteską: pabrėžiami šlykštūs, vulgarūs, pasibjaurėtini dalykai, susiję su prasčiokiška buitimi ar primenantys žmogaus kūno ribotumą. Pabrėžiamas skirtumas tarp Don Kichoto ir Sančo Pansos padėties, tikrovės ir įsivaizdavimo. Po vienos siautulingos nakties smuklėje, kurią riteris ir vėl, savo nelaimei, palaikė pilimi, kur abu bendražygiai buvo sumušti gvardiečio, jie savo žaizdas nutarė gydyti „stebuklinguoju“ Don Kichoto balzamu.Kelių skirtingų žanrų derinimas viename kūrinyje yra ne tik parodijos pagrindas, daro jį panašų į komediją, bet atskleidžia rimtesnį turinį: tenka kalbėti apie nuolatinį iliuzijų, svajonių ir tikrovės prieštaravimą, tragiškumo ir komiškumo sampratą, apie protingumo ir beprotystės, įtikėjimo ir žinojimo skirtis. Šios temos per žanrų tinklą ir nuotykių istorijas iškyla kiekviename „Don Kichoto“ knygos skyriuje.

Išvados

Kadangi dar ir šiandien Don Kichotas yra skaitomas, analizuojamas ir jame atrandama vis daugiau neatrastų Servanteso tikslų, poteksčių, tai „Don Kichotas“ yra neužmirštas ir jaunas, taip yra todėl, kad Servantesas savo literatūrinei parodijai suteikė gilesnę prasmę. Išleidęs Don Kichotą į pasaulį, sukritikavęs riterių romanuose aprašytus žygdarbius, jis pamatė galįs ta proga juoktis iš savo laiko ispanų riterių, juos mokyti derintis prie pakitusios tikrovės, mokyti juos idealizmo bei kitų dorybių ir drauge linksminti, prisimindamas savo karčias nelaimes, kurios trukdė jo paties idealizmui.