Literatūrinio žmogaus problema: Servanteso „Don Kichoto“ ir Flobero „Ponia Bovari

TURINYS

Įžanga..............................3
1. Riterių ir meilės romanų įtaka veikėjams...........................3
2. Kontrastingi veikėjų gyvenimo tikslai............................4
3. Veikėjų idealai:
a) Širdies damos ir meilužio idealai............................5
b) Idealų siekimas ir ištikimybė jiems...........................6
4. Iliuzija ir tikrovė veikėjų gyvenime..............................6
5. Savanaudiškumas ir pasiaukojimas.............................7
6. Veidmainystė ir nuoširdumas..............................8
7. Sentimentalumas..............................9
Išvados..............................10Įžanga
Servanteso „Don Kichotas“ ir Flobero „Ponia Bovari“ – du panašūs ir kartu labai skirtingi romanai. Juos sieja tai, kad jie abu buvo rašytojų sumanyti parašyti kaip protestas jų gyvenamo laikotarpyje vyravusiai bevertei literatūrai, neturėjusiai jokios meninės, istorinės, mokomosios ir kokios kitos vertės. Jie buvo sukurti atverti žmonėms akis ir parodyti kokią žalą daro perdėtas riterių arr meilės romanų skaitymas.
Tačiau autoriai pasirinko skirtingus rašymo būdus tam pasiekti. Servantesas panaudojo parodijos, humoro, absurdo elementus, kad sustiprintų didaktinį poveikį skaitytojui. Tuo tarpu Floberas viso to pasiekė per gilią moters psichologinių išgyvenimų dramą.
Taigi, šiame darbe bus lyginami šių romanų pagrindiniai veikėjai – ponia Bovari ir Don Kichotas – šiais aspektais:3. Veikėjų idealai:
a) Širdies damos ir meilužio idealai
c) Idealų siekimas ir ištikimybė jiems6. Veidmainystė ir nuoširdumas
7. Sentimentalumas
1. Riterių ir meilės romanų įtaka veikėjams
Pats aiškiausias Servanteso romano „Don Kichotas“ tikslas buvo išjuokti riterinius romanus, atskleisti jų žalą. Apie taai autorius užsimena savo knygos prologe. O ir pačiame romane atvirai parodoma Don Kichoto beprotystė prisiskaičius riterinių romanų:
„Taigi, reikia pastebėti, kad minėtasis idalgas visą savo laisvalaikį (kuris trukdavo kone ištisus metus) praleisdavo skaitydamas riterines knygas su tokiu atsidėjimu ir pomėgiu, jo

og beveik visai pamiršo medžioklę ir net ūkio tvarkymą; čia jo smalsumas ir kvaitulys nuėjo taip toli, jog jis išpardavė daug dešimtinių ariamos žemės, o sau skaityti prisipirko riterinių knygų, kurių ilgainiui namuose prikrovė tiek, kiek tik galima buvo jų gauti“.
„Vargšas riteris ėmė netekti proto beskaitydamas šitokius romanus ir nemigo naktimis, stengdamasis atnarplioti ir suvokti prasmę.“
Persisotinęs riterinių romanų, Don Kichotas užsikrėtė jų fantazija ir paprasčiausius tikrovės daiktus pavertė nebūtais. Jam visur vaidenosi užburtos pilys, riteriai, damos, tačiau tai iš tikrųjų smuklės, jų šeimininkai, jose patarnaujančios merginos. Don Kichotas kovojo su vėjo malūnais, laikydamas juos milžinais, užpuolė laidotuvių procesiją, nes pagalvojo, kad tai gabendamas sužeistas ar nebegyvas riteris ir pan.
Tuo tarpu Ema Bovari, išsiauklėjimą gavusi vienuolyne, tarp nuobodžių jo sienų ir ruutinos, laisvomis minutėlėmis mėgavosi meilės romanais:
„<.> rydavo juos ištisais skyriais. Tuose romanuose buvo tik meilė, meilužiai, meilužės, persekiojamos damos, nuošaliose pavėnėse alpstančios, paštavežiai, žudomi kiekvienoje stotyje; arkliai, kas puslapis nuvaromi iki paskutiniųjų; gūdžios girios, širdies sąmyšiai, priesaikos, raudos, ašaros ir bučiniai; laiveliai mėnesienoje, lakštingalos giraitėse; aukšti ponai, drąsūs kaip liūtai, romūs kaip avinėliai, dori kaip niekad nėra buvę, gražiai apsivilkę ir lieją ašaras lyg iš urnų. Ema, būdama penkiolikos metų, visą pusmetį terliojosi rankas tais palaikų skaityklų šlamštais“.
„Jos dvasia buvo po
ozityvi, nepaisant viso aplinkos svajingumo, ji mėgo bažnyčią dėl gėlių, muziką – dėl dainų žodžių, o literatūrą – dėl aistrų dirginimo <.>“.
Jos asmenybė susiformavo „nuosaikioje klasių atmosferoje tarp blyškių moterų, nešiojančių rožančius su variniais kryželiais, ji pamažu paniro tame mistiškame ilgesyje“. Emai tapo ypač sentimentali ir perdėtai ėmė trokšti romantikos, audringų jausmų išgyvenimų.

2. Kontrastingi veikėjų gyvenimo tikslai
Tiek ponios Bovari, tiek Don Kichoto idealai buvo suformuoti jų taip be proto mėgiamų ir skaitomų knygų. Jie perėmė jose propaguojamas idėjas, tikslus ir idealus.
Don Kichotas pasinėrė svajonėse apie riterių laikus. Jo gyvenimo tikslu tapo ginti nuskriaustuosius, saugoti teisingumą. Ir jis negalėjo dėl to nustygti vietoje, jam rūpėjo pakeisti pasaulį, padaryti jį gražesnį. Tai tampo jo pareiga. Jis svajojo išgarsėti pasaulyje kaip drąsus karžygys. O nusprendęs bastytis po pasaulį, tapti klajojančiu riteriu, jis privalėjo laikytis visų riterijos ritualų – turėjo būti įšvęstas į riterius – bei riterių garbės kodekso. Tai paprašęs atlikti smuklininko (kurį palaikė riteriu), pasiryžo, kaip ir dera būsimiems riteriams, visą naktį budėti prie šarvų. Kaip šaunus riteris, darė viską, kad apgintų savo širdies damos vardą, jos garbę. Don Kichotas yra malonus, mandagus ir švelnus ne tik su moterimis, bet su visais, kurie juo pasitiki ir nestoja skersai kelio, netrukdo jam siekti idealų.
„Pagaliau, protui visai nusibaigus, ja

am dingtelėjo tokia mintis, kokios dar neturėjo galvoje nė vienas pamišėlis pasauly: tiek savo garbei pakelti, tiek savo tėvynei patarnauti, jis jautėsi turįs tapti riteriu klajūnu – imti ginklus ir arklį, iškeliauti į platųjį pasaulį nuotykių ieškoti ir daryti visa tai, ką darydavo knygose riteriai klajūnai: – naikinti visokios rūšies skriaudas, stoti į nežinomus pavojus ir pergalėmis įamžinti savo vardą ir garbę.“

„- Šiurkštusis riteri, nedera pulti to, kuris gintis .negali. Sėskite ant savo arklio ir imkite ietį <..>, idant aš galėčiau parodyti, kad jūsų darbas yra niekšybė“
Tuo tarpu Emos idealai, suformuoti meilės romanų, nebuvo tokie kilnūs. Jos gyvenimo svajonė buvo įsimylėti ir ištekėti, mylėti giliai, aistringai, audringai. Kadangi sutikti patrauklaus vyriškio ir pamilti jai nesisekė, ji nusprendė ištekėti už nemylimo žmogaus ir kaip nors tą meilę išsiugdyti.
„Ema, tuo tarpu, prisimindama geras, jos išmanymu teorijas, panoro sužadinti savyje meilę. Mėnesienos naktimis sode ji deklamavo jam aistringus eilėraščius, kokius tik mokėjo atmintinai, ir dūsaudama dainavo melancholiškus adadžio; bet po to ji jautėsi tokia pat rami, kaip ir anksčiau; ir Šarlis neatrodė nei labiau įsimylėjęs, nei labiau susijaudinęs“
Taip visiškai nusivylusi savo vyru, nesulaukusi iš jo aistringų meilės prisipažinimų ar šiaip romantiškų smulkmenų, nusprendė sau laimės ir paguodos ieškoti kitur, t.y. susirasti meilužį. Gal jis jai suteiksiąs, ko jai tr
rūksta? Gal ji išpildysiąs jos svajones? Labiau už viską ji nekentė nuobodžios kaimo rutinos, tos begalinės ramybės ir nuobodulio. Ji jautėsi tarsi tarp sienų uždarytas paukštelis, niekaip negalintis ištrūkti. O jos vyras Šarlis buvo toks pat nuobodus kaip ir visa jos aplinka.
„Iš tikrųjų ne visi juk gi tokie kaip šitasai. Kitas būtų galėjęs būti gražus, protingas, grakščios elgsenos, patrauklus, – tokie, be abejo, buvo ir tie, už kuriuo ištekėjo kitos vienuolyno draugės. Ką jos dabar veikia? Gyvena mieste, kur dunda gatvės, ūžia teatrai, tviska baliai, kur širdys džiūgauja, kur jausmai klesti. O ji?.. Jos gyvenimas šaltas kaip palėpė su langeliu į šiaurę, ir nuobodis, tas tylusis voras, apraizgo patamsyje savo tinklais visus širdies kampelius.“
„Jos mintys gręžėsi šalin nuo visko, kas buvo čia pat, arti, aplinkui. Nuobodus kaimas, menkapročiai miesčionys, gyvenimo menkystė – visa, su kuo ji tiesiogiai susidurdavo, atrodė lyg kokia išimtis pasaulyje, kažkoks ypatingas atsitiktinumas, į kurį teko ir jai būti įveltai, kai tuo tarpu už tų ribų plytėjo neapmatoma ir neaprėpiama palaimos aistrų šalis.“
3. Veikėjų idealai:

a) širdies damos ir meilužio idealai
Don Kichotas – idealios, padorios, platoniškos meilės atstovas. Jis protestuoja prieš patvirkusius žmones, kurie meilę skandina žemose aistrose.
„Aš esu vienas tų sugadintų, ydingų meilužių. Aš myliu platoniškai ir skaisčiai.“
Meilė jį skatina daryti gerus darbus, o ne žemina. Mylimą moterį jis idealizuoja, norėtų, kad ji būtų aukštos kilmės, nors dorybė vertesnė už kilmę. Don Kichotas sako: „Gražios ir doros moters nuopelnai daro stebuklus.“ Šiam riteriui meilė tikrai svarbus jo riterystės atributas: „<.>nes riteris klajūnas be meilės – tai medis be lapų ir be vaisiaus, tai kūnas be sielos“.
Dulsinėja – širdies damos idealas – yra pati gražiausia Don Kichoto iliuzija, labiausiai jo išgarbinta vizija, kuriai skirti visi klajojančio riterio žygdarbiai. Tikra dama turi būti išsilavinusi, santūri, dora ir skaisti.
Visiška priešingybė yra Emos vyro ar meilužio idealas. Jis, žinoma, turi būti visiškai atsidavęs jai, mėgti poeziją, būti be galo romantiškas ir atidus jai. Taip pat jis turi būti kultūringas ir mandagus. Ji idealizavo net ir patį savo meilužį. Ji nematė ir nenorėjo matyti tikrovės, jo tikrojo veido, tikrųjų aplinkybių. Ji mylėjo ne žmogų, o jo iliuziją. Ne veltui ji buvo tokia nelaiminga su savo vyru, kuris labai nutolęs nuo šių kriterijų. Jis – žmogus be svajonių, iliuzijų. Jis ne gyvena, o tiesiog mechaniškai egzistuoja.
„Ir šiaip daug kuo jis ją erzino. Ilgainiui jis pradėjo vulgariau elgtis: prie deserto pjaustydavo išgertų butelių kamščius, pavalgęs valydavosi liežuviu dantis, gurkštelėdavo rūkydamas sriubą, ir kadangi jis pradėjo tukti, tai išsipūtę skruostai nuvarė jo ir taip mažas akutes beveik į kaktą“.
„O ar ne vyras turi viską žinoti, visur pasižymėti, įvesti moterį į aistros polėkius, į gyvenimo įmantrybes, į visas jos paslaptis? Bet šitasai nieko nemokė, nieko nežinojo, niek.o negeidė. Jis manė, kad ji laiminga; o ją pykino jo nesudrumsčiama ramybė, tas giedras jo nerangumas ir net pats laimės jam teikimas“.
„Ir vis dėlto ji rašinėjo jam meilės laiškus, nes buvo įsitikinusi, jog moteris visados privalo rašyti savo meilužiui.
Bet rašant jai stovėjo prieš akis kitas žmogus – vaiduoklis, susidarytas iš pačių karščiausių atsiminimų, gražiausių perskaitytų knygų, stipriausių geismų, ir jis berašant darėsi toks tikras ir pasiekiamas, jog ji sužavėta virpėdavo, vis dėlto neįstengdama aiškiai jo įsivaizduoti“.
Ji troško vyro, kuris uždegtų joje audringus jausmus ir nuolat juos tokius stengtųsi palaikyti – šnekėtų su ja eilėmis ir apie eiles, keistųsi su ja prisiminimo ar meilės įrodymo dovanėlėmis ir susitikinėtų su ja slapčiomis.
„-Man nieko nėra gražesnio už saulėlydžius, – tarė ji, – ir ypač pajūryje.
– O! Aš dievinu jūrą, – pasakė ponas Leonas.
– Ar neatrodo jums, – kalbėjo ponia Bovari, – kad dvasia laisviau skrajoja viršum tos bekraštės erdvės, kurią stebėdami pakylame ir įgyjame begalybės supratimo, idealo supratimo?
– Tas pats kalnuose, – Šnekėjo Leonas
<.>Visai kaip aš, – pasakė Leonas. – Kas iš tikro gali buti geriau, kaip vakare, žibant lempai ir daužantis vėjui į langus, sėdėti su knyga prie liepsnojančio židinio?“
„Atodūsiai mėnesienoje, ilgi mylavimai, ašaros, krintančios ant rankų, su kuriomis reikia skirtis, kūno įkarščiai ir švelnieji ilgesiai buvo jai neatsiejami nuo didžiųjų pilių, kuriose amžinai trunka šventadieniai, nuo balkonų, neatsiejami nuo buduarų su šilkinėm užuolaidom<.>“.

b) idealų siekimas ir ištikimybė jiems
Don Kichotas buvo giliai įtikėjęs savo idealais ir negailėjo pastangų jiems pasiekti. Ko tik dėl savo įsitikinimų jis nebuvo patyręs: buvo sodinamas į kalėjimą, jo sveikatai ir gyvybei grėsė pavojus, tačiau jis savo idealų iki pat galo neišsižadėjo.
„Nenuliūskite, jūs, tauriosios damos. Tokių nelaimių tenka visiems patirti.bet dorybė viena turi tiek galybės.kad ji lieka nugalėtoja ir paskleidžia į visą žemę šviesą tokią skaisčią, kaip dangaus saulė“.

Idealai jam buvo svarbiau už viską. Pavyzdžiui, jis susikovė su Baltojo Mėnulio riteriu ir jo nuvargęs žirgas ir jis pats buvo nugalėti – jis turėjo pagarbinti savo priešo damą. Bet Don Kichotas vis tiek neatsižadėjo savo širdies damos: „Nudurk mane, riteri, – suvaitoja priblokštas Don Kichotas, – atimk mano gyvybę, nes tu man išplėšei garbę“. Tačiau pasakyti, kad jo Dulsinėja (idealas) nėra gražiausioji moteris, jis vis tiek negalėjo. Nors jo dorovė kilni, meilės koncepcija tauri, tačiau kai kurių idealų perdėjimas ir persistengimas juos įgyvendinant, Don Kichotui suteikė tik skausmų ir nusivylimų, kurie niekada jo idealizmo neparbloškė, nesugadino ar tiesiog iš jo tų idealų neatėmė. Tačiau šis jo atkaklumas, nenurimstantis noras veikti atnešė nemalonumų ne tik jam pačiam, bet ir aplinkiniams. Visos jo nesėkmės jam atnešė tik skausmus ir nusivylimus, tačiau niekada neatėmė iš jo idealizmo, tikėjimo iliuzija. Tad ir gyvenimas tikram idealistui tol turi prasmės, kol jis gyvai juo tiki, o netekęs jų, jis nebegali egzistuoti.
Ema skaitydama meilės romanus net įsivaizduoti neįsivaizdavo, kad jos pačios gyvenimas galėtų būti kitoks. Taip ji susiformavo savo idilę ir visada jos siekė bet kokia kaina, nepaisydama nieko – nei jėgų, nei padorumo, nei kitų žmonių laimės. Ji nepaisė nei savo vyro, nei dukrytės. Jie tik maišėsi jos kelyje į laimę, todėl jie nebuvo jos mėgiamiausi žmonės. Ema siekė savo pamindama kitų jausmus, meluodama ir apsimetinėdama. Ji kentėjo ne dėl savo idealų, bet dėl to, kaip ji juos norėjo įgyvendinti ir nes jie buvo nedori. Ji gyveno tik savo jausmais, o visu kitu visiškai nesirūpino. Dėl savo idealų, ji virto grubi, šalta ir veidmainė su aplinkiniais ir be proto užsidegusi aistrom ir troškimais būdama su meilužiu. Tačiau, kaip ir Don Kichotas, ji negalėjo atsisakyti savo idealų, nors ritosi vis žemiau ir žemiau. Ji pasirinko mirtį, kaip išeitį ir pabėgimą, nes ji nebeturėjo kelio .atgal, ji jau nebegalėjo pasitaisyti tiek pati, tiek kitų akyse. Don Kichotas savo mirties patale išsižadėjo savo idealų, o ponia Bovari nusižudė, kad tik juos išlaikytų.

4. Iliuzija ir tikrovė veikėjų gyvenime
Tiek ponia Bovari, tiek Don Kichotas, gyvendami savo iliuzijose, neišvengiamai susiduria su tikrove, kuri jiems yra nemaloni ir atgrasi. Ji žeidžia jų jausmus ir griauna jų susikurtą pasaulį.
Don Kichotas, susidūręs su tikrove, visada turėjo kuo ją paaiškinti, dažniausiai kaltę suversdamas burtininkams. Pavyzdžiui, Don Kichoto susitikimas su ūkininkėmis. Jis matė tik ant asilų jojančias sodietes, o ne turtingas damas. Sančui maloniai su jomis kalbant, Don Kichotas tyli, ieškodamas paaiškinimo neatitikimui tarp matomos tikrovės ir puoselėjamos iliuzijos, Jis sutrikęs, pasimetęs žvelgia į neišvaizdžią sodietę, nesuprasdamas, kaip ji tokia gali būti. Dulsinėja, be abejo, turėtų būti aristokratiškų bruožų dama.
„ – Ar matai Sančai, kaip griežia ant manęs burtininkai? Tik pagalvoki, kaip toli siekia jų klasta ir pagieža, jeigu jie susibaudė atimti džiaugsmą, kurį galėjau patirti paregėdamas savo damą josios tikruoju pavidalu! Išties atėjau į šį pasaulį kaip nedalingųjų pavyzdys, idant būčiau taikinys ir tikslas, kurį kliudo ir varsto piktojo likimo laidomos strėlės.“
Savo idealais Don Kichotas aplinkinių akimis atrodė beprotis, jo poelgiai keisti, jo svaičiojimai kvaili. Jis tapo tarsi juokdarys linksminantis aplinkinius, o taip pat ir skaitytoją ir keliantis užuojautą. Don Kichotas – tragikomiškas personažas; komiškas, nes nemoka prisitaikyti prie tikrovės, svajoja apie praėjusius laikus, o tragiškas, nes iš esmės teisingos jo mintys, kilnūs siekimai neranda atgarsio jį supančioje visuomenėje.
Ponia Bovari, priešingai, išoriškai neturėjo jokių bruožų, iš kurių galėtum spręsti apie jos romantišką sielą. Tiems, kas tai žinojo, tai visai netrukdė. Labiausiai dėl savo iliuzijų kentėjo pati ponia Bovari. Ji iš visų jėgų siekė savo tikslo, tačiau pasaulis buvo jai nepalankus ir gal šiek tiek žiaurus. Ji skraidžiojo savo svajonėse, o apie tikrovę, apie savo šeimos buitį ji mažiausiai tegalvojo. Emos tikrovės nepaisymas buvo jai lemtingas – tai ją pražudė. Didžiulė pinigų skola, kuri susidarė dėl jos noro gyventi laisvai, pasiturinčiai ir per nenorą susitaikyti su esama kuklesne materialine padėtimi, tapo jos pražūtimi. Stengdamasi ją grąžinti, išbandė visus jai žinomus būdus, ir tuo pačiu ritosi vis žemiau ir žemiau.
Jos romantiška prigimtis aiškiai neatitiko realaus pasaulio. Ji nuolat turėjo kovoti dėl savo laimės, siekti jos ir aukoti save. Ema nenorėjo matyti tikrovės. Ji buvo akla savo meilužio ydoms ir apgaulėms. Kai jos meilužis Rudolfas ją paliko, tai buvo jai ypač skaudus smūgis, parodęs jo tikrąjį veidą. Po šio smūgio ji ilgai negalėjo atsigauti.
O kas įdomiausia, Ema mieliau svajojo, gyveno savo iliuzijomis. Tačiau vos tai svajonei priartėjus, ji išsiskaidydavo tarsi dūmas, ir ji staiga ji grįždavo į pilką tikrovę:
„Ji buvo įsimylėjusi Leoną ir ieškojo vienatvės, norėdama laisviau gėrėtis jo vaizdu. Matant jį, geismas drumstė svajones. Išgirdus jo žingsnius, Ema imdavo visa drebėti, bet jam atėjus, susijaudinimas atslūgdavo, tepalikdamas begalinį apstulbimą, kuris pasibaigdavo liudesiu“.
Vos tik Leonas nutoldavo nuo jos, tapdavo jai nepasiekiamas, ji jį atkurdavo savo svajose, tačiau gana nutolusį nuo realybės. Ta nežinomybė jai duodavo peno iliuzijoms ir fantazijoms.
„Leonas pasidarė didingesnis, gražesnis, žavesnis, neaiškesnis; kad ir atskirtas, neapleido jos, bučiavo čia pat, ir jo šešėlis tarsi tebeslankiojo sienomis“
Priešingai Don Kichotui, Ema skaitytojui kelia tik nuostabą, tačiau jokios užuojautos. Floberas neleidžia mums jos gailėtis, pareikdamas tiesiog faktus tokius, kokie jie yra.

5. Savanaudiškumas ir pasiaukojimas
Don Kichotas – Liūdnojo Vaizdo riteris – skaitytoją žavi savo nesavanaudiškais poelgiais, savo neegoistiška prigimtimi. Jį galima būtų pateikti kaip kontrastą savanaudišk.ai Emai. Liūdnojo Vaizdo riteris visada stengiasi padėti kitiems, už tai netrošdamas jokio atlyginimo, tuo tarpu Ema gera tik tada, kai nori patikti aplinkiniams. Štai kaip jo bendražygis Sanča Pansa apibūdina savo šeimininką: „Jis neturi nė trupučio suktumo – priešingai, jo siela atvira kaip ąsotis; niekam jis nedaro blogo, o visiems jis padeda“. Jis nuoširdžiai duoda Sančui Pansai įvairius pamokymus, norėdamas padaryti jį doru ir teisingu žmogumi. Šis didysis idealistas nebijo pasiaukoti dėl kitų. Jo nuomone, doras žmogus visuomet daug kenčia, todėl juo riteris labiau persekiojamas, juo jis geriau einąs dorybės keliu: „Gėrėkis Sančai, kad visur, kur tik pasirodo aukšto laipsnio dorybė, ji visada persekiojama“.
„- Tikra tiesa, – atsakė Don Kichotas, – ir jei aš nesiskundžiu skausmais, tai tik dėl to, kad riteriams klajūnams nedera skųstis dėl jokios žaizdos, net ir tuo atveju, jei jiems imtų kristi žarnos“.
Tuo tarpu ponia Bovari yra svetimos pasaulio gėrio, teisingumo ar doros problemos. Be jos asmeninių interesų pasaulyje niekas daugiau neegzistuoja, todėl jai viskas leidžiama. Ji drįso savo tikslams įgyvendinti naudotis savo vyru, meilužiais ar net dukrele. Ji troško tiek daug, ir jos reikalavimai buvo tokie dideli, kad niekas negalėjo jos visiškai patenkinti. Jos vyras Šarlis buvo tam, kad padėtų jai užimti padėti visuomenėje, kad ji būtų gerbiama kaip ištekėjusi dama, meilužiai – kad tenkintų jos meilės ir aistros troškimus, o dukrytė buvo lyg žaisliukas – kartais mylimas, o kartais labai erzinantis. Dukrytės atsiradimas jai buvo tarsi dar vienas nepatirtas įvykis gyvenime, kuris jai greitai pabodo. Žmonės Emai buvo tarsi įrankiai, kuriais ji žaidė, taip pat be galo nekentė ir troško keršto, nes tik jie buvo kalti dėl jos kančių. Tačiau nesėkmės ją skaudino labiausiai; ji labai sunkiai išgyveno meilužių neištikimybę ir apgavystę, o piniginiai sunkumai ją visiškai sužlugdė ir pražudė.
„Ema išsyk labai nustebo, paskui nekantriai laukė gimdymo, norėdama kuo greičiau patirti, kas tai yra būti motina. Bet negalėdama daryti jokių išlaidų, kokių ji troško<.>užsakė ji viską vienukart pas vieną miestelio siuvėją. Tuo būdu ji nepatyrė to pasirengimo džiaugsmo, kuris ugdo motinų švelnumą, ir jos jausmas dėl to galbūt jau pačioje pradžioje buvo lyg sumenkintas“.
– „Atstok nuo manęs!- tarė šioji, šalindama ją nuo savęs ranka.
Dukrytė betgi netrukus priėjo dar arčiau ir, pasirėmusi rankutėmis į motinos kelius, pakėlė į ją savo dideles mėlynas akis; siūlelis jos tyrų seilių nutįso ant jos šilkinės prijuostės.
– Atstok! – visa perpykusi pakartojo jauna moteris.
Jos veidas išgąsdino kūdikį, ir šis pradėjo šaukti.
– Atstok, sakau, nuo manęs pagaliau, – tarė dar kartą, stumtelėdama alkūne
Keistas dalykas, – galvojo Ema:- koks tas vaikas bjaurus!“.
„Ema gyveno vien tik savo jausmais ir apie pinigus galvojo ne daugiau, negu kokia viešpataujanti kunigaikštienė“.
„Atsiėmė iš žindyvės Bertą. Atėjus svečiams, Felisite nešdavo mergytę į saloną, o ponia Bovari nuvilkdavo jai drabužėlius ir rodydavo ją visiems. Sakėsi baisiai mylinti vaikus; jie esą jos paguoda, džiaugsmas, aistra; mylavimus ji palydėdavo lyriškais protrūkiais, kurie kitiems, ne jonviliečiams, būtų priminę atsiskyrėlę iš „Paryžiaus Katedros“.
„Prisiminė skaitytų knygų veikėjus, ir jausmingas neištikimų jausmų legionas ėmė jos atmintyje dainuoti žavinčiais seseriškais balsais <.> Be to, Ema jautė pasitenkinimą kerštu. Ar mažai buvo prisikentėjusi?! Bet dabar ji triumfavo, ir ilgai tramdyta meilė trykšte tryško kunkuliuodama. Jinai gardžiavosi ja nesigrauždama, rami, nesumišusi“.

6. Veidmainystė ir nuoširdumas
Tiesiog neįmanoma nuneigti, jog Don Kichotas yra pačių didžiausių pasaulio dorybių atstovas. Jis yra optimistas, altruistas, nuoširdus, atviras, mandagus, teisingas ir t.t. Todėl labai aiškiai pastebimas dar vienas jo ir Emos skirtumas. Veidmainystė – vienas ryškiausių jos charakterio bruožų. Būdama vienintelio miestelyje daktaro žmona, ji automatiškai įgi.jo miestelėnų pasitikėjimą ir pagarbą:

„Miestelietės šlovino jos taupumą, pacientai – mandagumą, pavargėliai – gailestingumą.“
„Ji betgi buvo pilna geidulių, neapykantos. Tas tiesiaklostis drabužis dengė įsiaudrinusią širdį, o tokios nekaltos lūpos slėpė kančias“.
Dėl šios tarsi šventumo aureolės, kurią ji susikūrė miestelėnų akyse, net meilužio akyse ji buvo tolima ir nepasiekiama:
„Ir jinai jam atrodė tokia dorovinga ir nepasiekiama, jog bet kokia viltis, net mažiausia, išnyko [Leonas]“
„Kokia beprotybė! Kaip ją pasiekti?!“
Vienintelis Rudolfas permatė ją kiaurai ir pasinaudojo jos silpnybėmis ją pasiekti. Kitaip nei Leonas, jis ja susižavėjo ne dėl jos dorovingumo, tačiau atvirkščiai, dėl jos koketiškumo, sugebėjimo apdumti kietiems akis:

„Jis turi būti labai kvailas ir, be abejo, gerokai jai atsipykęs. Panagės priskretusios, barzda trys dienos neskusta. Kol jis gurena per ligonius, ji ardo kojines. Ir nuobodžiauja! O taip jai norėtųsi gyventi mieste, šokti kas vakarą polkiutę! Vargšelė! Ir trokšta meilės kaip karpis vandens, gulėdamas virtuvėje ant stalo. Už trejetą galantiškų žodžių ji dievins tave, būk tikras! Ir kokia būtų švelnutė! Žavinga! Taip tai taip, bet kaip paskui ja nusikratyti? [Rudolfo mintys apie ponia Bovari]“
Tačiau jos gerumas keitėsi kartu su jos nuotaikomis: ji galėjo būti ypač dosni ir gailestinga tuo pačiu abejinga ar net be galo įtūžus. Ji turėjo daugybę kaukių, kurias nuolat keisdavo:

„Tuomet ji metėsi į besaikę labdarą. Siuvo beturčiams drabužius, siuntinėjo malkų gimdyvėms, ir kartą, grįžęs namo, Šarlis užtiko virtuvėje už stalo trejetą susėdusių prie sriubos dykaduonių „
„Pagaliau ji gaubė viską tokiu abejingumu, jos žodžiai buvo tokie malonūs, o žvilgsniai tokie išdidūs ir elgesys nevienodas, jog nebegalėjai atskirti, kur čia jos labdarybė ir kur egoizmas, kur ištvirkimas ir kur dorybė“

7. Sentimentalumas
Tiek ponia Bovari, tiek Don Kichotas buvo sentimentalūs savo prigimtimi, tik jie ilgėjosi skirtingų dalykų. Don Kichotas idealizavo praeitį, o Ema siekė knygose perskaitytos romantikos.
Štai kaip Don Kichotas postringauja apie „senus gerus laikus“:
„<.> anais laimingais laikais būdavo pelnomas be jokio vargo – stačiai to meto žmonės nežinojo dviejų žodžių: tavo ir mano. Tame šventame amžiuje viskas buvo bendra.“
„Visur tuomet viešpatavo ramybė, draugystė, sandora.“
„Tuomet kalnais ir kloniais vaikščiojo nuoširdžios ir žavios piemenaitės palaidais plaukais ar kasas susipynusios, drabužiais kukliai dangstydamosi<..>“
Emos sentimentalumas buvo kiek kitoks. Ji ilgėjosi meilės romano stereotipinių romantikos simbolių: atodūsių, didelių pilių, balkonų ir filosofinių pokalbių apie saulėlydžius ir pan. Ji bergždžiai jų ieškojo savo kasdieninėje buityje ir stengėsi to išreikalauti iš savo meilužio. Tačiau dažnai ji likdavo jo nesuprasta ir galų gale tiesiog jam įkyrėjo.
„Atodūsiai mėnesienoje, ilgi mylavmai, ašaros, krintančios ant rankų, su kuriomis reikia skirtis, kūno įkarščiai ir švelnieji ilgesiai buvo jai neatsiejami nuo didžiųjų pilių, kuriose amžinai trunka šventadieniai, nuo balkonų, neatsiejami nuo buduarų su šilkinėm užuolaidom<.>“
„- Man nieko nėra gražesnio už saulėlydžius, – tarė ji, – ir ypač pajūryje.
– O! Aš dievinu jūrą, – pasakė ponas Leonas.
– Ar neatrodo jums, – kalbėjo ponia Bovari, – kad dvasia laisviau skrajoja viršum tos bekraštės erdvės, kurią stebėdami pakylame ir įgyjame begalybės supratimo, idealo supratimo?
– Tas pats kalnuose, – Šnekėjo Leonas“
„Be viso kito, ji darėsi per daug sentimentali. Jis gavo pasikeisti su ja miniatiūromis, pluošteliais plaukų, o dabar ji prašė žiedo, tikro vedybinio ženklo, kuris turėjo ženklinti amžiną sąjungą. Dažnai kalbėdavo jam apie vakaro varpus ir apie gamtos balsus [pradeda įkyrėti Rodolfui]“
Emos sentimentalumas palyginus su Don Kichoto atrodo labai kvailas ir banalus, netgi keliantis gailestį jai. Tuo tarpu Don Kichoto grįžimas į praeitį atrodo labai mielas ir keliantis šypsena, nes jis įsivaizduoją .ją tarsi kažkada žemėje buvusį rojų, kada viskas buvo teisinga ir gražu.Išvados
Ponia Bovari ir Don Kichotas – be saiko skaitytų knygų suformuoti charakteriai su skirtingom iliuzijom, idealais, poelgiais, požiūriais į gyvenimą bei siekiais. Tačiau Servantesas sugebėjo „išgydyti“ savo herojų nuo ji kamavusios ligos – mirties patale jis pasveiko ir išsižadėjo savo iliuzijų, o Flobero Ema mirė ne tik neišsižadėjusi jų, bet ir už juos (dėl to, kad galų gale netaptų kurtizane). Tad galime iš to padaryti išvadą, kad „išgyti“ nuo šios sunkios ligos vis dėlto įmanoma, tačiau be savo iliuzijų žmogus nebegali gyventi; arba gali mirti dėl savo idealų. Bet kuriuo atveju, šiame pasaulyje jie egzistuoti negali, nes idealistai nesugeba prisitaikyti prie tikrovės, kuri juos skaudina.

Literatūros sąrašas

1. J.Grinius. Servantesas ir jo Don Kichotas“. 1942 Kaunas
2. Jurga Permintaitė-Katkuvienė. Servanteso „Don Kichotas“. 2000 Baltos lankos
3. Vakarų Europos literatūra. Straipsnių rinkinys, 1960 Kaunas
4. J.Ambrazevičius, J.Grinius. Visuotinė literatūra I t. 1941 Kaunas
5. http://www.springfield.k12.il.us/schools/southeast/bovary/page4

Leave a Comment