HAMLETAS
Charakteriai. – Ryškiausias ir svarbiausias tragedijos asmuo yra Hamletas. Tai asmuo, kurio dvasią jauste nujauti, bet negali tiksliai formuluoti. Silpniausia yra jo valia. O kas stipresnis: jausmas ar protas, negali pasakyti. Hamletas pirmiausia jausmo žmogus. Jo jausmas yra dvejopas: pažįstąs ir realizuojąs. Pažįstąs – sakome dėl to, kad jausmu, intuicija jis betarpiškai nujaučia naujas tiesas: nujaučia, kad Klaudijus yra kaltas dėl tėvo mirties; Polonijų nužudęs, nujaučia savo pražūtį. Jo jausmas yra reaguojąs; dėl kiekvieno dalyko Hamletas stipriai jaudinasi (tėvo mirtis, Ofelijos netektis). Jeigu ką jis padaro, tai padaro momento jausmų įtakoje, impulso pagautas (Polonijaus, karaliaus nužudymas).Bet šitą aktyvumą varžo antra Hamleto galia – jo protas. Hamleto protas yra gyvas, miklus, nuolatinių studijų išlavintas. Jam netrūksta minčių, sąmojo, orientacijos; netrūksta nei miklaus, stipraus žodžio savo mintims ir jausmams reikšti. Bet jo protas yra teoriškas, ne praktiškas. Teoriškas dėl to, kad jis mėgsta samprotauti, apibendrinti. Tik jo apibendrinimai nėra moksliško proto diktuojami, nėra kritiški, bet daugiau poetiški: iš vieno fakto jis daro visuotines išvadas; vienas faktas yra jam lyg poetui visos faktų rūšies tipas. Iš to, kad jo motina buvo neištikima velioniui karaliui, jis daro išvadą, kad visos moterys esą niekai.Jeigu emocijos skatina jį veikti, tai proto refleksija sulaiko nuo veiksmo, traukia į pasyvumą. Impulso pagautas jis mato, kad netikęs yra jo pasyvumas, ir pasiryžta veikti, bet pasiryžimas nevirsta darbu, kai tik pradeda galvoti. Jis per daug galvoja, kad galėtų veikti. Visą energiją sunaudoja mąstymui ir jausmui, o nelieka jos veiksmui. Iš šito neveiklumo kyla ir Hamleto tragedija, kada jam, nelinkusiam veikti, skiriama pareiga kovoti su gyvenimo blogybėmis, kada tėvas jam paveda atkeršyti už jo mirtį. Jausmas skatina jį veikti, ir jis iš karto prisiima tėvo skirtą pareigą: „Aš, kaip mintis, nuvyksiu atkeršyti!.. Ištrinsiu iš savo širdies visa, kas užsiliko: mintis, jausmus, svajones, visą gyvenimą… įrašysiu tik tavo žodžius/”
Bet jis pats dar nesijaučia, kokia sunki jo prigimčiai yra ta pareiga. Jis turįs ne tik nužudyti Klaudijų (mąsto jis), bet apskritai turįs išnaikinti viso pasaulio blogybes, kurios ardo moralinę tvarką. Ir nors Hamletas pažadėjo, bet negali ištesėti. Jame „dažnai akla drąsa ima viršų, o žūva geriausiai apgalvoti sumanymai”. Ir pats Hamletas jaučiasi neturįs jėgų, valios skirtai pareigai įvykdyti. Tie momentai, kada jis pamato neturįs valios pareigai įvykdyti, yra jam tragiškiausi.Į sceną Hamletas išeina jau pesimistas, bet iš įvairių posakių galima spėti jį buvus optimistą idealistą. Laimingas jis pas tėvus, laimingas su draugais, besimokydamas Vitenberge, studijuoja literatūrą, meną, filosofiją, išmoksta riterių papročių. Aplink save matydamas laimingus žmones, įsivaizduoja, kad žemėje idealai gerbiami, kad pasaulį valdo sielos kilnumas ir švelnūs jausmai, kad valstybėje viešpatauja teisingumas, o šiaip žmonių gyvenime meilė ir ištikimybė. Apskritai, jis gerbia žmogų, vadindamas jį Dievo pasaulio papuošalu, o ypač moteris. Toks turėjo būti Hamletas iki tėvo mirties, maždaug iki 30 metų savo amžiaus.Su tėvo mirtimi krinta smūgis po smūgio Hamleto optimistiniam pasauliui. Sostas atitenka niekingam dėdei. Motina užmiršta savo vyrą, Ofelija atsako jam savo meilę, mokyklos draugai virsta jo šnipais. Jo idealai griūva, o protas, mėgstąs apibendrinti, daro tuojau išvadas: jei jo motina, žmonos idealas, neištikima, tai kas besakyti apie kitas moteris; jei jo draugai tapo šnipais, tai visa Danija yra kalėjimas, o žmonės – niekšai. „Nepatinka man žmogus, moteriškė dar labiau.” Net gamta yra niekam tikusi. Hamletas nusivilia ne tik visais žmonėmis, bet ir savimi.Su kiekvienu smūgiu Hamleto dvasia niaukiasi, ir dabar jam visai išblėso optimizmas. Jo sieloje beliko tik pesimizmas, šaltas, juodas, kaip rudens naktis. Tokiais atvejais iškyla klausimas: ar beverta gyventi.Ir Hamletas, tas jaunasis, neveiklusis Hamletas, temoka priimti gyvenimo suduodamus smūgius, temoka tik dejuoti, užsidaryti į savo kiautą, o ne pakilti ir paimti gyvenimą už ragų ir tvarkyti taip, kaip jo idealai rodo.Hamletui partnerė, paraleliškas charakteris, yra Ofelija, neturinti valios, nemokanti pasipriešinti neapgalvotam tėvo draudimui. Jei ji bent palankiau būtų pažvelgusi į Hamletą, kai tas atbėgo, gavęs jos laiškus, nebūtų taip greitai jos laimė buvusi suardyta. Bet ji tyli, kukli, klusni duktė, tyliai, bet stipriai mokanti mylėti, o kai negalima mylėti, bent kentėti. Jos asmenyje susiduria meilė ir klusnumas tėvui. Tas susidūrimas Ofeliją pražudo. Čia yra jos tragizmas. Šekspyras šitą švelnią mergaitę nuostabiai gražiai atvaizdavo, išleisdamas ją kelis kartus į sceną. Bet kiekvieną kartą tose trumpose scenose jos paveikslas nušviečiamas vis iš kitos pusės; iš pradžių parodo jos santykius su broliu, paskui su tėvu, paskui su Hamletu, pagaliau išveda į sceną jau be proto. Ir ta laukinėmis gėlėmis pasipuošusi Ofelija su dainele apie mylimąjį lūpose yra dar mielesnė ir malonesnė.Hamleto charakterio kontrastas yra Laertas. Tai veiksmo žmogus, nors jo likimas yra panašus į Hamleto. Hamletas netenka tėvo ir motinos, Laertas neteko tėvo ir sesers, bet jis tik išgirdės apie šeimos nelaimes, paliko Prancūziją ir grįžęs sukėlė piliečius prieš karalių. Tačiau Laertas yra kitas kraštutinumas: jis turi daug veiklumo, bet neparodo savarankiško proto; jis pasiduoda svetimai įtakai; sutinka būti aklu įrankiu Klaudijaus rankose.Valdytojo idealas atrodo Fortinbrasas, kuris veiklumą sujungia su išmintimi, nors šis žmogus tik įvestas į sceną.„Hamleto” kompozicija. – Šios tragedijos kompozicija daug kuo skiriasi nuo kitų tragedijų kompozicijų. Šitas skirtumas priklauso nuo paties herojaus charakterio. Hamletas neveiklus; dėl to veiksmo, nors sukasi apie jį, bet nėra jo iniciatyva varomas. Jam daugiausia tenka kitų veikėjų varomi veiksmai, kurie atskleidžia ir toliau plėtoja jo charakterį. Tokių veiksmų čia randame keturias grupes. Viena jų kyla iš Polonijaus iniciatyvos (santykių su Ofelija nutraukimas), kita iš karaliaus ir karalienės (Hamleto niūrumo priežasties ieškojimas, išsiuntimas į Angliją, scenos su motina), trečia, karaliaus ir Polonijaus (Hamleto ir Ofelijos santykių nutrūkimas), ketvirta iš paties Hamleto iniciatyvos (žinia apie Klaudijaus kaltę, pastangos jį nubausti). Šitos veiksmų grupės eina ne viena paskui kitą, bet mišriai, kaip ir pačiame gyvenime.Fortinbrasas tragedijoje nėra iš dangaus nukritęs. Jo atėjimas į sceną buvo iš anksto paruoštas. Jau buvo Klaudijus dėl jo pasiuntinius siuntęs. Net scenoje buvo pasirodęs Fortinbrasas keliaudamas į Lenkiją ir grįždamas iš ten pateko į tragedijos kruviną puotą.Tragedijos sceningumas. – Skirtas vaidinti dramos veikalas, kad žiūrovui būtų įdomus, turi būti sceningas. Tą tragedijos sceningumą Šekspyras palaiko scenų gyvumu, trumpumu, įvairumu ir efektingumu. Vienomis jų kelia pasibaisėjimą, kitomis užuojautą ir pasigailėjimą, kitomis vėl priverčia susimąstyti. Štai karaliaus Hamleto dvasios pasirodymas scenoje.Ant jūros kranto pilis. Vidurnaktis. Sargyba kalbasi apie kelintą kartą pasirodantį mirusio karaliaus šešėlį. Tarsi atsiliepdamas į jų žodžius, išnyra tamsus, ginkluotas šešėlis ir tyliai slenka pro sargybą. Sargybos kalbinamas tyli, kertamas, duriamas nesustoja. Nuostaba, pasibaisėjimas dvelkia iš scenos, ypač tikinčiam vaiduokliais.Visai kitokia scena, kada pasirodo pamišusi Ofelija, laukinių gėlių žiedais pasipuošusi; čia juokiasi, kvatojasi; čia gailiai dainuoja apie mylimą, bet neištikimą bernelį. Kokia nuoširdi ir simpatijas bei užuojautą vargšei mergaitei sukelianti scena.Pagaliau vėl kita, jau filosofiškai prasminga scena kapinėse, kada Hamletas stovi tarp žemės dulkių ir žarstomų kaukolių, kada kaukolė jo rankose, akys įsmeigtos į ją, o mintis įtempta: argi ir didysis Aleksandras taip atrodo? Kur kitur gali būti patogesnė vieta kalbėti apie gyvenimo menkumą, kaip kapinėse! Šita ir Ofelijos laidotuvių scenos veiksmo nevaro pirmyn, bet nepraleistinos dėl įspūdingumo. Šekspyras, renesanso žmogus, nepraleidžia gudragalviavimo scenų, kurių pats dialogas savaime sudomina žiūrovą, kaip koks galvosūkis, mįslė, paradoksas (pvz., duobkasių pokalbis apie tai, kieno amatas seniausias). Gudragalviauja ir Hamletas, ir Duobkasys, ir net Polonijus mėgina pasirodyti sąmoningas.„Hamleto” reikšmė. – „Hamleto” tragedija buvo įdomi anglams, kiek pamiršta pseudoklasikos laikais, atgaivinta romantikų, reikšminga šiandien.Iš 1607 m. yra likę užrašų, kad anglų jūreiviai Indijos pakrantėse laive vaidinę „Hamletą” ir kai kurias istorines dramas, kad nubaidytų nuobodulį, kortas ir miegą. „Hamletas” patiko anglams, gal dėl to, kad jis pagavo momento nuotaiką. Visas šis laikotarpis Anglijos istorijoje atrodo kruvinas, pilnas įtarimų, išdavimų, klastos.Sukaupdamas Anglijos nuotaiką, Šekspyras pajėgė „Hamlete” parodyti ir visos renesanso epochos žymes. Jaunajam Hamletui žmogus buvo gražiausia būtybė, ypač moteris. Subrendusiam Hamletui autoriteto liudijimo neužtenka, jis nepasitiki savo tėvo šešėliu, reikalauja realesnio įrodymo ir griebiasi vaidinimo, kad pats pamatytų, jog Klaudijus yra nusikaltėlis. Nepasitiki net savo akimis: prašo Horacijų, kad ir tas žiūrėtų.Klasikams ir pseudoklasikams Šekspyras nelabai patiko. Jiems Šekspyro kūryba buvo girto, laukinio žmogaus.Sielvartaujantiems, svajingiems romantikams patiko Hamleto paslaptingumas, gyvenimo bei žmonių niekinimas ir ta didelė kančia, kuri graužė Hamleto dvasią.Ir šiandien mąstantys ir kenčiantys poetiškos prigimties žmonės randa Hamlete savo brolį. Jį užjaučia ne dėl to, kad jis negali nužudyti žmogaus, bet dėl to, kad jis nepajėgia atlikti dalyko, kuris, jo supratimu, yra jo pareiga.Savižudybės tema iš tiesų yra idėjiškai turininga, prisiminkime kad ir Viljamo Šekspyro (William Shakespeare) dramų temas, kurios dauguma atvejų buvo inspiruotos savižudybės kaip reiškinio. Antonijus, Kleopatra, Romeo, Džiuljeta, Otelas atima sau gyvybę – atvejai daugiausia pagrįsti istoriniais faktais. Garsiajame Hamleto monologe “Būti ar nebūti” puikiai atsispindi dvasinė kova – Hamletas jau pasirengęs suvesti sąskaitas su gyvenimu, tačiau jį baugina nežinia – “Kas bus anapus?“ Dramoje “Otelas” (Othello) vyksta dialogas: “Otelas: “Bučiuodamas tave aš nužudžiau, bučiuodamas ir pats geidžiu numirti (nusižudo)”. Kasijus įdomiai komentuoja: “Aš to bijojau, bet maniau, kad jis neturi ginklo. Taip, jis neprarado Garbės!” Dramatiška savižudybės scena pavaizduota ir dramoje “Romeo ir Džiuljeta”: Romeo: “Už meilę! (geria) Doras vaistininke, ačiū, – nuodai geri. Su bučiniu aš mirštu (miršta)“. Džiuljeta: “Štai tavo makštys! Smik čionai! (įsmeigia durklą į save). Aš mirštu! (krinta ant Romeo lavono ir miršta)“. Su visa meninio kolorito jėga nupieštos Šekspyro dramų scenos buvo lengvai suprantamos, mėgstamos, jomis žavimasi.