Barokas
Baroko epocha įsiviešpatavo Europoje XVII-XVIII a. pirmoje pusėje po Renesanso (itališkai barocco reiškia keistas, įmantrus, portugališkai netaisyklingos formos). Tuo laikotarpiu vėl sustiprėjo religinės pažiūros, tarsi atgimė Viduramžiai, ypač tuose kraštuose, kur katalikybei pavyko įveikti protestantizmą. Barokas reiškėsi ir protestantiškoje, daugiausia liuteroniškoje Mažojoje Lietuvoje. Protestantų religinė doktrina buvo paprastesnė, racionalesnė negu katalikų. Todėl Baroko formos, stilius, dvasia katalikiškoje Lietuvoje buvo vaizdingesnė, teatrališkesnė.Baroko žmogus, tarsi pasimetęs tarp proto ir jausmo, turto ir skurdo, gyvenimo ir mirties prieštaravimų, skausmingai ieško gyvenimo prasmės. Dažnai girdėti lotyniškas posakis Memento mori – „Atmink, kad mirsi”. Į gyvenimą žiūrima per amžinybės prizmę. Nenugalimos mirties simbolį mene ir literatūroje įkūnija giltinė – žmogaus griaučiai su dalgiu. Mėgstama mintis reikšti alegorijomis – gyvūnų, mitinių būtybių figūromis arba simboliais. Skaitytoją, žiūrovą siekiama kuo labiau paveikti, sujaudinti, įtikinti. Renesanso laikų autoriai humanistai orientavosi į Antikos stilių ir pasaulėžiūrą, retoriką. Barokas – į paprastesnį Biblijos, bet taip pat labai paveikų kalbėjimo būdą. Tiesa, ir Barokas liko ištikimas Antikos literatūros bei retorikos mokslui. Iš jų sėmėsi pavyzdžius imitacijai, rėmėsi teoriniais postulatais.Lietuvoje Barokas sutapo su karų, badų, marų laikotarpiu. Tai vertė dar labiau prašyti Dievo malonės. XVII a. viduryje buvo suduotas skaudus smūgis Lietuvos kultūrinės raidos procesams. Jo pasekmės jautėsi visą šimtą metų: iš vienos pusės Rusijos, iš kitos – Švedijos kariuomenės užėmė beveik visą Lietuvą. Baroko stilius aiškiau nei literatūroje reiškėsi architektūroje ir dailėje. Žymiausias Baroko epochos architektūros paminklas Lietuvoje yra Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje, pastatyta XVII a. antroje pusėje.
Baroko laikais Lietuvoje paplito įvairūs religinio pobūdžio renginiai, maldininkų procesijos. Prie Vilniaus (Verkiuose), Žemaitijoje (Garduose, dab. Žemaičių Kalvarija) gražiose vietose, gamtoje, buvo įrengti Kryžiaus keliai – koplytėlės, vaizduojančios Jėzaus Kristaus kančios kelią į Golgotos kalvą netoli Jeruzalės, kur jis buvo nukryžiuotas. Barokas labai prieštaringas, dramatiškas. Greta religinių siužetų kuriami ir žemiškos tikrovės vaizdai. Žmogaus elgesys gali būti teisiamas tarsi stojant prieš Dievo rūstybę. Todėl galima kalbėti ir apie Baroko literatūros bei meno tikrovišką, realistinę srovę.Barokinė raštija lietuvių kalba chronologiniu atžvilgiu nelengvai apibrėžiama. Pradinė riba aiškesnė – tai XVI ir XVII a. sandūra. Imkime, pvz., J. Ledesmos katekizmo vertimą, išleistą Vilniuje 1605 m. rytiniu kalbos variantu. Bet pirmą kartą šis katekizmas, išverstas M. Daukšos viduriniu raštų kalbos variantu, jau buvo Vilniuje išėjęs 1595 m. – XVI a. Vis dėlto nežinomo vertėjo iš naujo „perguldytas”, kaip jis rašo pratarmėje, „lietuviškai”, nėra mechaniškas XVI a. fakto pakartojimas, o M. Daukšos pradėto darbo, sukelto proceso tęsinys naujomis aplinkybėmis. Todėl jį turime skirti naujai lietuviškų raštų epochai. Iš dalies panašus ir L. Zengštoko (Sengstock) atvejis. Jis parengė Karaliaučiuje 1612 m. išėjusį rinkinį „Giesmės krikščioniškos ir duchauniškos”, kurio pagrindą sudarė Renesanso epochos leidiniai – M. Mažvydo „Giesmės krikščioniškos” ir J. Bretkūno „Giesmės duchaunos”. Tačiau šis atvejis nekelia abejonių, nes L. Zengštoko giesmyne daug naujovių: atnaujintas giesmių repertuaras, knygą lydi keturios L. Zengštokui skirtos dedikacijos ir t. t. Tai pirmas Baroko raštijos paminklas Mažojoje Lietuvoje, jis tik tęsia anksčiau prasidėjusį procesą, remiasi ankstesne tradicija ir ją plėtoja bei transformuoja naujai.Sunkiau apčiuopti barokiško stiliaus raštų pabaigos ribas, šiaip ar taip, bet Baroko epocha LDK buvo nepalanki lietuvių raštijai. Pakilimas pasibaigė XVII a. viduryje, po to prasidėjo smukimas ir atsilikimas. Paskutiniais barokines raštijos paminklais LDK galėtume laikyti M. Olševskio knygą „Broma, atverta ing viečnastį” (1753), Žemaičių Kalvarijos dvasininko „Giesmes apie Švenčiausią Paną Mariją” (1765), K. Klimavičiaus katekizmą „Pavinastės krikščioniškos” (1767). Taigi galėtume galvoti apie Baroko epochos lietuvių raštijos galutinį išsekimą Lietuvoje XVIII a. šeštame septintame dešimtmetyje.Nepalankus lietuvių literatūros raidai LDK buvo didikų, dvasininkų ir didelės bajorų dalies polonizavimasis Abiejų Tautų Respublikoje. Beveik neugdoma literatūrinė kalba, joje plinta svetimybės, daugiausia polonizmai. Lietuvoje neparašoma lietuvių kalba bent kiek stambesnės apimties grožinių kūrinių. Niekas nesidomi lietuvių tautosaka, kuri XVII-XVIII a. labai turtėja. Nesigirdi balsų, kurie šiuos neigiamus reiškinius smerktų. Pagaliau per paskutinius tris XVIII a. dešimtmečius žlunga ir pati Abiejų Tautų Respublika.Mažojoje Lietuvoje paskutiniu barokiniu lietuvišku leidiniu galima būtų laikyti pirmąją lietuvišką pasaulietinę grožinę knygelę – J. Šulco „Ezopo pasakėčias” (1706). Savo filologine religine-didaktine paskirtimi bei P. Ruigio vokiško eilėraščio hiperboliška viltimi, kad Gumbinė (dab. Gusev) garsės Lietuvai kaip Antikos laikų Roma ir Atėnai, nes joje dirbo kunigas M. Merlinas, kuris įrodinėjo, kad lietuviškų raštų autoriai turi remtis šnekamąja kalba, ši knygelė, sakytume, tebėra barokiška. Paskui prasidėjo pereinamasis laikotarpis iš Baroko į švietimą. Pirmasis jo atstovas – tas pats P. Ruigys – iki XVIII a. vidurio parašęs savo mokslinius filologinius darbus, pirmasis išdrįsęs paskelbti, nors ir lankstydamasis prieš mokytąjį skaitytoją, tris lietuvių liaudies dainas.Oficialiai Prūsijos Kunigaikštystės politika XVII a. buvo gana palanki lietuviams. Toje valstybėje lietuviai, kaip pajungta ir valdoma tauta, neturėjo savo didikų ir bajorų. Tačiau būdami liuteronai, naudojosi ne per blogiausiomis sąlygomis dirbti lietuvių kultūros ir raštijos labui, nes valdžia buvo suinteresuota skleisti raštiją ir švietimą savo piliečių lietuvių krašte, kuris nuo XVI a. vadinamas Mažąja Lietuva. Buvo paplitęs įsitikinimas, kaip savo laiku reikalavo pats M. Liuteris, kad jo reformuotą religiją būtina skelbti tautinėmis kalbomis: ne tik vokiečių, bet ir lenkų bei lietuvių. Nuo pat XVI a. pabaigos, per visą XVII ir XVIII a. Prūsijos Kunigaikštystės, o paskui ir Prūsijos Karalystės valdžia įvairius potvarkius, kurie buvo aktualūs lietuviams, spausdino lietuvių kalba. To nebuvo LDK iki pat XVIII a. pabaigos. Prūsijos valdžia, surinkusi lietuviškų parapijų duomenis, 1639 m. paskelbė „Visuotinį nuostatą”,pabrėždama būtinumą leisti lietuviškus religinius ir filologinius raštus, tokius kaip Biblija, kurios lietuviai dar neturi, ir kitus. Įsidėmėtina, kad reikalaujama sudaryti sąlygas mokytis ir vokiečiams lietuvių kalbos, jeigu jiems reikia dirbti lietuviškose srityse. Reikia išleisti, rašo valdžia, lietuvių kalbos gramatiką ir bent būtiniausių lietuviškų žodžių žodyną. Buvo dar siūloma Tilžės mokykloje organizuoti lietuvišką klasę, kurios auklėtiniai paskui gautų specialias stipendijas Karaliaučiaus universitete. Su šiuo „Visuotiniu nuostatu” susijusi D. Kleino veikla.Prūsijos valstybėje reiškėsi vadinamasis prūsiškasis patriotizmas. Jis ilgą laiką buvo naudingas lietuviams, nes tyrinėjimus kreipė ir į krašto praeitį, autochtonus – prūsus ir lietuvius.Baroko epochoje lietuviškoji raštija, literatūra plėtojosi nelengvomis sąlygomis. Dėl istorinių aplinkybių sudėtingumo LDK įsigalėjo lenkų kalba. Šalia jos plačiai buvo vartojama lotynų kalba. Jos stelbė lietuvių kalbą, į kurią imta žiūrėti kaip į valstiečių kalbą. Mažojoje Lietuvoje analogiškai dominavo vokiečių ir lotynų kalbos, bet ten lietuvių kalbos padėtis buvo geresnė, nes reikėjo būtinai lietuviškai aiškinti tikėjimą. Todėl Mažojoje Lietuvoje susiformavo ypatingas „pirmasis luomas” – liuteronų kunigai, mokantys lietuvių kalbą ir ją puoselėjantys. Jie tarytum atstojo trūkstamą lietuvišką bajoriją ir pasaulietinę inteligentiją. Tiesa, dauguma liuteronų dvasininkų buvo vokiečiai, bet, išmokę lietuviškai, kad galėtų kunigauti Mažosios Lietuvos bažnyčiose, nuoširdžiai dirbo lietuvių kultūros labui.Vis dėlto lietuviškieji Baroko raštai, ypač pasaulietiniai, žanriniu atžvilgiu yra kuklūs. Visiškai neturime mokslinės literatūros lietuvių kalba. Nėra pasaulietinės lietuvių prozos ir dramaturgijos, publicistikos. Iki K. Donelaičio, kuris jau priklauso pereinamajam laikotarpiui tarp Baroko ir švietimo, neiškyla nė vieno produktyvesnio lietuvių poeto. Turime mažai pasaulietinės panegirinės-proginės poezijos – tik apie dvidešimt kūrinių per maždaug du šimtus metų.Geresnė padėtis kalbos mokslo srityje. Nors ir ne lietuvių kalba, betgi buvo parašyti lotyniškai ir vokiškai pirmieji lietuvių kalbos žodynai (K. Sirvydas Vilniuje) ir pirmosios gramatikos (D. Kleinas Tilžėje). Deja, ir etnografiniai darbai apie lietuvius buvo rašomi arba lotyniškai, arba vokiškai.Daug geresnė padėtis bažnytinės literatūros žanruose. Sukurta giesmynų, postilių, katekizmų, didaktinės literatūros, tik nepavyko išleisti visos Biblijos lietuvių kalba.Reformacijos sąjūdis Lietuvoje paskutiniame XVI a. trečdalyje ėmė slūgti. Protestantams nepavyko palenkti į savo pusę didžiojo kunigaikščio dvaro (Žygimanto Augusto, Stepono Batoro, Zigmanto Vazos). Reformacija Lietuvoje, įsitvirtinusi tik kai kuriose „salose”, – Kėdainiuose, Biržuose, bendruomenės Vilniuje, Kaune ir kitur, – XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje pralaimėjo. Lemiamą vaidmenį čia suvaidino aktyvi ir organizuota katalikų kova su protestantais – Kontrreformacija. Oficialiai ji prasidėjo Lietuvoje 1578 m. po visuotinio Tridento Susirinkimo, kuris vyko su pertraukomis 1545-1563 m. Italijos miestuose Tridente ir Bolonijoje.Kovai su Reformacija 1534 m. Paryžiuje, vadovaujamas ispano Ignaco Lojolos (Loyola), įsisteigė vienuolių ordinas „Jėzaus draugija”. 1540 m. Jėzuitų ordiną patvirtino popiežius Paulius III. Ignacas Lojola buvo paskirtas pirmuoju Ordino generolu. Ordinas išplito Europoje, vėliau kituose pasaulio kraštuose. Stengėsi katalikybę stiprinti švietimo, mokslo, kultūros priemonėmis. Steigė tuo tikslu aukštąsias ir vidurines mokyklas, vadinamas akademijomis, universitetais, kolegijomis. Ordinui vadovavo iš Vatikano generolas, o įvairiuose kraštuose – provincijų viršininkai provincijolai.Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius, priešindamasis Reformacijai, atsikvietė 1569 m. jėzuitus iš Lenkijos, kur jie jau buvo pradėję veikti, į Lietuvą. Čia jiems buvo sudarytos materialinės sąlygos. 1570 m. įsteigiama Vilniaus jėzuitų kolegija. Vėliau įsteigtos Nesvyžiaus, Gardino, Naugarduko, Daugpilio, Polocko, Rygos, Tartu, Minsko, Slucko jėzuitų kolegijos, priklausiusios Lietuvos jėzuitų provincijai. Atskirai minėtinos tai pačiai provincijai priklausiusios kolegijos, įsteigtos Kražiuose (1616), Kaune (1642), Pašiaušėje (1654).1579 m. valdovo Stepono Batoro privilegija ir popiežiaus Grigaliaus XIII bule Vilniaus jėzuitų kolegija tampa aukštąja mokykla – Vilniaus Jėzaus draugijos akademija ir universitetu. Iš pradžių veikė du fakultetai – filosofijos ir teologijos. Bet tada universitetai turėdavo dar teisės ir medicinos fakultetus.Teisės mokslai Vilniaus universitete pradėti dėstyti XVII a., medicinos – XVIII a. Mokslas, kaip ir kitose Europos mokyklose, vyko lotynų kalba. Vilniaus universitetas tvirtino katalikybę ne tik Lietuvoje ir Lenkijoje, bet tarnavo forpostu ją skleisti ir protestantiškuose bei stačiatikiškuose kraštuose – Latvijoje, Estijoje ir kitur. Tarp katalikų ir protestantų būta ir aštrių susidūrimų.