Pinigų funkcijosApie pinigus jau iki XX a. pradžios buvo parašyta apie 6000 mokslinių studijų bei straipsnių, sukurta legendų. Tautų kūryboje pinigai vertinami kaip gėrio ir blogio įsikūnijimas. Ekonomistai pateikia konkretesnį pinigų apibūdinimą, juos siedami su prekių mainais, kaip prekių mainų produktą. Istorinė patirtis rodo, kad pinigai yra visa, kas konkrečioje visuomenėje naudojama kaip mainų priemonė arba visuotinis ekvivalentas.Visuotinis vertės ekvivalentas (general equivalent) – tai prekė, į kurią mainomos kitos prekės.Pinigai atsiranda plėtojantis mainams, kai tam tikra prekė pradeda atlikti visuotinio ekvivalento vaidmenį.Pinigai (M – money) –visuotinis vertės ekvivalentas, atliekantis mainų, prekių apskaitos vieneto, taupymo ir mokėjimo priemonės funkcijas.Pinigai yra tai, kas gali ptarpininkauti mainuose. Pinigai – tai visa, kas atlieka mainų funkciją, prekių apskaitos (įvertinimo) funkciją, taupymo funkciją ir mokėjimo priemonių funkcijas. Svarbiausios pinigų funkcijos yra šios:1. Pinigai – kaip mainų priemonė; tai priemonė, kurios dėka vyksta prekių mainai tarpininkaujant pinigams. Pinigai ekonomikoje reikalingi ne patys savaime, bet kaip priemonė, atliekant įvairius sandėrius: prekėms įsigyti ar parduoti. Viena vertus, darbuotojai darbo paslaugas maino į pinigus. Kita vertus, gamintojai ir vartotojai perka bei parduoda už pinigus prekes. Pinigus, kaip mainų priemonę, galima išreikšti taip: Pr – P – Pr*. Čia Pr – prekė parduodama už pinigus, o pastarieji yra priemonė nusipirkti reikaliną kitą prekę ar paslaugą Pr*.Pinigai, atlikdami mainų priemonės funkciją, padeda taupyti laiką, pailgina laisvalaikį, pagaliau leidžia visuomenei pagaminti papildomų prekių ir paslaugų. Šiuo požiūriu pinigai vertinami kaip visuomenės pažangos rodiklis.Vienos mainų priemonės naudojimas prekių mainų procesą padaro efektyvesnį. Šiuolaikinės ekonomikos funkcionavimas be visuotinai pripažintos mainų priemonės neįmanomos.2. Pinigai – apskaitos (įvertinimo) vienetas, kuriuo nustatomos kainos ir vedama apskaita. Konkretūs materialiniai ištekliai turi savo apskaitos (įvertinimo) vienetą: svoris – kilogramą, ilgis – metrą, o kainos – pinigus. Kainos paprastai nustatomos nacionaline valstybės valiuta: Anglijoje – svarais sterlingais, Prancūzijoje – frankais, JAV – Amerikos doleriais, Lietuvoje – litais ir t.t.
Kainą veikia prekės gamybos kaštai, jos paklausa, pasiūla, naudingumas, prekės kokybė, reklama. Tačiau yra daug prekių – gamtiniai ištekliai, – kurių kainą lemia ne gamybos kaštai, bet papildomas (ribinis) produkto kiekis, pagamintas naudojant šias prekes.Pirmos dvi pinigų funkcijas glaudžiai susijusios su laiku: tarp pinigų gavimo ir jų išleidimo visuomet praeina tam tikras laiko tarpas. Kol pinigai laikomi (saugomi), jie yra tam tikra vertybių atsarga. Tokiu atvejiu jie atlieka trečiąją funkciją.3. Pinigai – taupymo priemonė tai tam tikras asmens turto saugojimo būdas. Pinigai nėra vienintelė turto forma. Turtas – nuosavybė, kuria disponuoja ekonominis subjektas. Turtas – tai:1. Materialiniai aktyvai:1.1. Žemė;1.2. Gamybiniai pastatai ir įrengimai;1.3. Gyvenamieji namai;1.4. Ilgojo vartojimo reikmenys.2. Finansiniai aktyvai – pinigai, taupomieji indėliai, vertybiniai popieriai,draudimo polisai, akcijos.Labiausiai likvidus turtas yra pinigai. Jį lengviausia išleisti, įsigyjant kitų vertybių. Turto likvidumą lemia:1. Tai, kaip greitai galima jį pirkti ar parduoti;2. Pirkimo ar pardavimo operacijų išlaidos;3. Aktyvų kainų stabilumo ir prognozavimo laipsnis.Turtas arba aktyvai yra likvidūs, jeigu jį be didesnių sunkumų ar išlaidų galima paversti grynais pinigais.Pinigai yra potencialus turtas, kuris gali mažėti dėl infliacijos, todėl patikimesni yra materialieji aktyvai. Pinigai siaurąja prasme yra likvidūs, kadangi tai jau mainų priemonė, todėl nieko nekainuoja ir nėra jokio vargo juos parduoti.Aktyvai, kurie neįtraukiami į pinigų apibrėžimą, bet yra labai panašūs į įtrauktuosius, vadinami kvazipinigais.Kvazipinigai (quasi-money) – tai terminuoti ir taupomieji šalies ir konvertuojamosios bei nekonvertuojamosios užsienio valiutos, perskaičiavus į šalies valiutą, indeliai.Taupymo arba vertės išsaugojimo funkciją pinigai atlieka dėl to, kad vėliau galėtų atlikti mainų priemonės funkciją.4. Pinigai – kaip mokėjimo priemonė –tai atidėtų mokėjimų matavimo priemonė. Šią funkciją pinigai atlieka tuomet, kai už prekes ir paslaugas pinigai užmokami vėliau. Būtent šia funkcija grindžiamos piniginės paskolos. Kredito vystymasis sąlygoja šios funkcijos plėtrą.Visas keturias funkcijas pinigai atlieka tik nesant infliacijos, t.y. kai kainos stabilios. Kai šalyje didelė infliacija, pinigai neatlieka trečios ir ketvirtos funkcijos.Iš mokėjimo priemonių visumos galima išskirti:• Visaverčius pinigus, t.y. pinigus, kurių nominalioji ir realioji vertė sutampa;• Nevisaverčius pinigus – vertės ženklus, visaverčių pinigų pakaitalus. Nevisavertės monetos – tai monetos, kurių nominalioji vertė didesnė už realiąją.Istorinė pinigų raidaPinigų vystimosi istorija yra tautų vystimosi atspindys. Pinigai atsiranda visose tautose tam tikro ekonominio išsivystimo pakopoje, besiplečiant prekių mainams. Pinigų istorinė raida apima kelis etapus. Pagal juos išskiriamos pagrindinės pinigų rūšys:1. Pinigai – prekės, arba prekiniai pinigai. Istoriškai daugelis prekių nors kartą yra buvę mainų priemone. Skirtingų prekių virtimas pinigais nebuvo atsitiktinis. Visur pastebima ta pati tendencija: pinigais tapdavo labiausiai realizuoti tinkamos tam tikros genties pagrindinio verslo prekės, pavyzdžiui, gyvulių augintojams – gyvuliai, medžiotojams – kailiai, žemdirbiams – grūdai, amatininkams – ūkio apyvokos reikmenys ir t.t.Ypač plačiai daugelyje tautų kaip pinigai buvo paplitę „vaikščiojantys pinigai“ – naminiai gyvuliai. Pavyzdžiui, visos tautos, gyvenusios prie Viduržemio jūros, turėjo bendrą piniginį vienetą – jautį, vėliau įsigalėjusį Vidurio Europoje, Azijoje, indijoje, Persijoje, Airijoje, Škotijoje. Todėl daugelyje tautų žodžiai „pinigai“ ir „gyvuliai“ yra bendros kilmės, pavyzdžiui, lotynų kalbos žodis „pecus“ reiškia gyvulį, o „pecunia“ – pinigus.2. Metalinių pinigų atsiradimas – tai antrasis pinigų raidos etapas. Jie ypač artimi pirmajai pinigų rūšiai ir pasižymi ta pačia pinigų-prekių teikiama nauda. Metaliniai pinigai iš pradžių buvo metalo gabalų, vielos, žiedų, miltelių pavidalo. Jie buvo nepatogūs, nes reikėjo nustatynėti svorį ir prabą.netrukus pradėta kalti ant tų pinigų ženklus, rodančius prabą ir svorį. Bet tai irgi buvo nepatikima, todėl valstybės ant metalo liejinių pradėjo dėti savo ženklus. Suteikta liejiniams forma ir taip atsirado moneta. Monetos pavadinimas atsirado vėliau negu pati moneta. Pavadinimas yra susijęs su romėnų šventykla; 273 m.pr.Kr., atsidėkojant deivei Junonai už įspėjimą, padėjusį romėnams išvengti pralaimėjimo, pastatyta šventykla pavadinta Moneta (lot. „moneo“ – įspėju)Moneta (coin) – tai nustatytos formos, svorio ir prabos liejinys, kuris yra valstybės įteisinta cirkuliacijos priemonė.Pinigams gaminti naudoti įvairūs metalai. Dėl daugelio fizinių savybių pinigais tapo taurieji metalai, ir pirmiausia sidabras bei auksas:• Jie nepraranda savo fizinių savybių(negenda, gali būti dalomi ir vėl sulydomi);• Yra reti, todėl ir nedidelio svorio turi didžiulę vertę;• Metinė gavybos apimtis paprastai yra stabiliai, bet nežymiai didėjanti;• Laikymo ir transportavimo išlaidos, palyginti su jų brangumu, yra nežymios.Pagal tai, kurie metalai naudojami monetų gamyboje, išskiriama monometalizmo ir bimetalizmo pinigų sistemaMonometalizmas (monometalism/single standard) – vieno iš tauriųjų metalų (pavyzdžiui, aukso) įsigalėjimas kaip valstybės pinigų sistemos standarto.Bimetalizmas (bimetallism/bimetal standard) – pinigų sistema, besiremianti dviejų tauriųjų metalų (aukso ir sidabro) atsargomis.Monetos išradimas buvo labai svarbus ūkio vystimosi įvykis, tačiau monetų cirkuliacija turi savų trūkumų:1) Dideli metalinių pinigų cirkuliacijos kaštai. Jie griozdiški, daug sveria, dėvisi. Per 50 metų moneta netenka 4,2 proc. pradinio svorio;2) Monetos paprastai būna nedidelės vertės, nes bijoma jų padirbinėjimo, todėl dideles monetų sumas sunku suskaičiuoti. Dėl šių priežasčių buvo išleisti metalo pakaitai – popieriniai pinigai.3. Popieriniai pinigai. Popierinių pinigų prototipas – 100 m.pr.Kr. Kinijoje naudoti odiniai pinigų ženklai. Jie buvo daromi iš baltųjų elnių odos. Kai kailiai pasidarė nepatogūs apyvartai, nuo jų atpjautas gabalas (jį paženklinant valstybės ženklais) buvo teisės į patį kaily ženklas. Kad eiliniai kinai negalėtų patys pasigaminti tokių pinigų ženklų, jų laikymas privatiems asmenims buvo uždraustas, baltieji elniai buvo suginti į vieną valstybės parką.Popieriaus panaudojimo pinigų gamyboje pirmumas, kaip ir paties popieriaus gamybos išradimas, priklauso Kinijai. 650 m. Pirmą kartą buvo išleisti popieriuje spausdinti pinigai. Vėliau juos perėmė Persija (1294 m.), Japonija (1337 m.). Europoje pirmą kartą popieriniai pinigai išleisti Nyderlanduose 16 a., o JAV – 17 amžiuje.Popieriniai pinigai yra pinigai todėl, kad:1. Už juos visuomet galima įsigyti prekių;2. Valstybė juos deklaruoja kaip pinigus ir išsaugo jų retumą, t.y. paverčia juos ekonomine, o ne paprasta preke, ribodama jų kiekį.Valstybė popierinius pinigus pripažysta įstatymine mokejimo priemone, t.y. pinigais, privalomais mainuose ir gražinant skolas. Mainų ir mokėjimo priemonės galią jiems suteikia valstybė.Popieriniai pinigai turi turėti šias savybes:• Būti stabilūs, portatyvūs (lengvi, patogūs, nedideli);• Patvarūs (geros kokybės popierius)• Vienarūšiai (visi to paties nominalo pinigai turi būti vienodos vertės);• Turi būti dalūs, atpažinūs, deramai apsaugoti nuo klastojimo.Popieriniai pinigai išreikia žymiai didesnę nominaliają vertę, negu jų realioji vertė, todėl jie yra nevisaverčiai, simboliniai pinigai. Popieriniai pinigai iš esmės yra tik pinigų ženklai. Jie turi perkamąją galia todėl, kad valstybė savo autoritetu, įstatyminėmis priemonėmis juos deklaruoja pinigais, ir šalies piliečiai visuotinai tai pripažysta.Istoriškai svarbi popierinių pinigų rūšis – banknotai. Svarbiausias skirtumas tarp banknotų ir popierinių pinigų buvo tas, kad bankai banknotus buvo įsipareigoję kiekvienu momentu iškeisti į auksą. Todėl jie buvo lyg banko rūsiuose esančio aukso kvitai. Žmonės visuomet buvo tikri, kad banknotus galima iškeisti į auksą. Tai išlaisvino tauriuosius metalus nuo „piniginio darbo“ ir įgalino juos naudoti racionaliau: juvelyriniams, techniniams, medicinos poreikiams tenkinti. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą daugelio šalių vyriausybės ėmė reikalauti, kad centriniai bankai spauzdintų banknotus padidėjusioms vyriausybės išlaidoms padengti. Šie banknotai jau nebeturėjo jokio ryšio su prekėmis ar auksu, todėl po karo banknotai virto paprasčiausiais, nebekeičiamais į auksą popieriniais pinigais.4. Banko pinigai, negrynieji, arba kreditiniai pinigai, – tai įvairių tipų indėliai bankuose (deposits), kuriems galima išrašyti čekius. Tai kitaip vadinami pinigai siaurąja prasme.Indėlis (deposit) – pinigai, patikėti finansiniam tarpininkui, atidarant čekinę, taupomąją ar kitą sąskaitą.Čekis (check) – tai indėlio savininko išrašytas įsakymas bankui išduoti arba perveti į kitą sąskaitą tam tikrą pinigų sumą iš čekį pasirašiusio asmens einamosios sąskaitos.Banko pinigai – indėliai – turi nemaža privalumų, palyginti su popieriniais pinigais:patogu siųsti paštu bei patikrinti išmokėtas sumas, patikimas būdas apsisaugoti nuo vagysčių, jų nepamesi. Dabartiniu laikotarpiu prasideda elektroninių pinigų era. Vietoj čekių plačiai pradėtos naudoti kreditinės kortelės – plastikinės plokštelės su magnetine atmintim.Kredito kortelė (credit card) – tai banko ar prekybinės firmos vardinis piniginis dokumentas, liudijantis indėlio savininko asmenybę ir suteikiantis jam teisę įsigyti mažmeninėje prekyboje prekes bei paslaugas, nemokant grynais pinigais.Šiuolaikiniai pinigai – popieriniai, monetos, čekiai – patys neturi tos vertės, kuria žymi jų nominalas. Šiuolaikinių pinigų vertingumą nuliamia jų savybė būti mokėjimo priemone, atsiskaitant už prekes ir paslaugas.5. Netikri pinigai arba pusiau pinigai – tai taupomosios sąskaitos, terminuoti indėliai ir trumpalaikiai vyriausybės vertybiniai popieriai. Kitaip jie dar vadinami pinigai plačiąją prasme. Jų likvidumo laipsnis yra mažesnis negu pinigų siaurąja prasme; pavyzdžiui, vertybiniai popieriai nėra tiesioginė cirkuliacijos priemonė, bet gali būti naudojami terminuoti indėliai ar taupomosios sąskaitos.Terminuotas indėlis – tai indėlis, kurį savininkas gali pasiimti tik pasibaigus tam tikram terminui. Pažeidęs šią sąlygą, indėlininkas praranda visas palūkanas arba jų dalį. Terminuoti indėliai ne tokie likvidūs kaip taupomosios sąskaitos, bet jie taip pat gali būti panaudoti kaip gryni pinigai arba pasibaigus terminui pervesti į einamąją sąskaitą.Pinigų rinka Pinigų rinka apibūdina paklausa ir pasiūla. Pinigų paklausą, išnagrinėsime pinigų laikymo motyvus.Pinigų paklausa Visi ekonomikos sistemos subjektai, dalyvaudami prekių, paslaugų bei gamybos veiksnių mainų procesose, turi turėti pinigų. Pinigai – tai viena iš turto formų, t.y. finansinis turtas. Jį sudaro esantys apyvartoje pinigai tuo laikotarpiu turimos banko sąskaitos, obligacijos. Tai fondai kurių pagalba įgyjemas realusis kapitalas. Pinigai dabar laikomi, arba pinigų atsargos sudaromos tam, kad būtų išleisti vėliau, pasitaikius palankiai progai. Šiuo atvejiu svarbi pinigų kaip mainų priemonės funkcija, kartu jei atlieka taupymo priemonės vaidmenį. Šios dvi pinigų funkcijos ir atsako į klausimą, kodėl žmonės nori turėti pinigų. Tolimesnėje analizėje paprastumo sumetimais abstrahuosimės nuo turto formų įvairovės ir nagrinėsime tokias pagrindines jo formas: pinigus kaip mainų priemonę, neduodančią palūkanų, ir paskolų abligacijas, duodančias palūkanų.Obligacijos (B – bond) – vertybinis popierius, patvirtinantis skolos sumą, galiojimo terminą ir teisę į metines palūkanas. Dirbdami žmonės gauna pajamų, todėl nuolat didina saco finansinį turtą, ir atvirkščiai: išleisdami – jį mažina. Kyla klausimas: kaip žmonės pasiskirstys savo turtą tarp pinigų ir obligacijų.Palūkanų prieaugis, kuris būtų gautas, jei turimų pinigų suma būtų paversta finansiniu turtu (obligacijomis), duodančiu palūkanų, vadinama alternatyviniais pinigų laikymo kaštais (alternative money holding). Žmonės laiko pinigus tik tuomet, kai jų nauda padengia šiuos kaštus.pinigų laikymo naudą sudaro: 1) sandėrio motyvas, 2) atsargų (apsidraudimo) motyvas ir 3) turto motyvas. Trumpai aptarsime šiuos motyvus.1. Sandėrio motyvas (transaction motive) – tai pinigų laikymas, kadangi mokėjimas ir įplaukos nesutampa (nėra tikslei sinchroniški).Ar reikia laikyti pinigus tarp pajamų gavimo ir kito pirkimo? Visas pajamas galima panaudoti nedelsiant, perkant palūkanų duodančius aktyvusjau vėn todėl, kad juos perparduotum tuo metu, kai reikalingi pinigai.stambios kompanijos kaip tik ir vygdo tokią politiką. Tačiau mažų įplaukų atveju gaunamas pelnas nepadengia nei brokerio paslaugų apmokėjimo (procentų), nei laiko ir pastangų tokios politikos įgyvendinimui. Tokiu atvejiu pigiau ir paprasciau laikyti bent šiek tiek pinigų. Tiksliau – reikalingas laikyti pinigų kiekis priklauso nuo sudaromo sandėrio apimties, pajamų ir išlaidų sinchroniškumo laipsnio, pinigai yra nominalusis, o ne realusis kintamasis; pavyzdžiui, mes nežinome, kiek galima nusipirkti už 100 lt, tol kol nežinome prekės kainos.jei kainos padvigubėja, tuomet visos pajamos ir išlaidos nominaliai padvigubės. Tokiu atvejiu sudarant ankstesnės apimties sandėrius, pinigų reikės dvigubai daugiau nei anksčiau. Pinigų paklausa (MD – money demand) – tai turto kiekis, kurį šalies ūkio subjektai nori turėti pinigų forma. Pinigų paklausa yra nominalioji ir realioji.Nominalioji pinigų paklausa (MD – nominal money demand) – grynų pinigų paklausa.Realioji pinigų paklausa (L – real money demand/liquidity) – tai nominaliųjų pinigų paklausos kiekis, padalytas iš kainų lygio. Realioji pinigų paklausa apskaičiuojama pagal formulę:L=MD/PL – realioji pinigų paklausa;MD – nominalioji pinigų paklausa;P – bendrasis kainų lygis.Jeigu kainų lygis padidėja du kartus, okitos sąlygos nepasikeičia tuomet nominalusis pinigų paklausos kiekis padvigubės, o realusis pinigų kiekis nepasikeis.suprantama, kad žmonės nori pinigų dėl jų perkamosios galios, t.y. dėl prekių bei paslaugų, kurias galima už juos nusipirkti.2. Atsargos (apsidraudimo) motyvas (precautionary motive) – tai išankstinis nusistatymas laikyti pinigus tokiems poreikiams patenkinti, kurių tikslus pobūdis dar nežinomas.Kokia grynų pinigų atsargos laikymo nauda? Ji (nauda) yra tuo didesnė, kuo didesnė sandėrio apimtis bei netikrumo laipsnis. Didėjant BNP, kitiems veiksniams esant pastoviems, auga ir sandėrių sudarymo galimybės, stiprėja ir grynų pinigų atsargos motyvas.3. Turto motyvas (assets motive) – tai grynų pinigų pavertimas palūkanas duodančiais nerizikingais finansiniais aktyvais; tai grynų pinigų laikymas nerizikuojant, t.y. aisisakant aukštų rizikingų palūkanų ir stengiantis sudaryti finansinių investicijų portfelį su mažesnėmis, bet stabilesnėmis palūkanomis.Pinigų pasiūla Pinigų pasiūla MS – tai šalies ekonomikai reikalingas pinigų kiekis įvairioms formomis naudojamas ūkinėje veikloje. Pinigų pasiūlą sudaro:a) pinigai apyvartoje;b) indėliai sąskaitose.Šiuolaikiniai pinigai yra tik piniginiai ženklai, neturintys savo vertės, todėl jų kiekį galima lengvai keisti.Pinigų kiekis turi didelę reikšmę šalies ekonomikai, nes nuo jo priklauso nacionalinio produkto kitimo tempai, kainų lygis šalyje. Jeigu pinigų kiekis per didelis, dirbtinai išauga AD bendroji paklausa, todėl gali kilti kainų lygis ir susidaryti infliacija. Jei pinigų kiekis per mažas AD mažėja dėl to formuojasi gamybos nuosmukis ir nedarbas.todėl pinigų pasiūla MS būtina reaguliuoti ir tai yra pagrindinė centrinio banko funkcija.Pinigų pasiūla MS priklauso nuo palūkanų normos. Kuo didesnė palūkanų norma pinigų pasiūla auga.Pinigų kiekisPusiausvyra pinigų rinkoje Pinigų kiekįvalstybėje reaguliuoja šalies centrinis bankas (CB) vygdydamas pinigų emisiją bei reguliuodamas šalies komercinių bankų pinigų aktyvus. CB, remdamasis remdamasis šalies ekonomine politika, nustato tam tikrą pinigų pasiūlą, kuri nepriklauso nuo obligacijų palūkanų normos.