Bitė Vilimaitė Namai

Pirmiausia, žinoma, prieškambaris: pigi kabykla, dėžė batams, veidrodis metaliniais rėmais, pri-
menančiais kapų tvoreles. Iš karto – durys į miegamąjį, kur tvyro apgaulingas paprastumas: raudonos užuolaidos, žydru dirbtiniu kailiu užtiesta dvigulė lova, džiuto kilimėlis, kietas, šiurkštus; tualetinis stalelis – pudra, kremai, kvepalai, šešėliai, dirbtinės blakstienos; sausos gėlės: saulutės, lapės uodegos, zuikio uodegėlės, ligustro šakelė. Kampe – neveikiantis šviestuvas, spinta, prikimšta madingų ir nebemadingų drabužių. Ant sienos – paveikslas su stumbrais.
Tiesiai – virtuvė. Daug butaforijos, jokios užuominos apie tikrą skanų valgį. Šaldytuvas dar sene
lės pirktas, užtat veikia bee priekaištų, mažas ir neišvaizdus, patikimas.
Sandėliuką praleidžiu. Koridorius visas apdaužytom sienom, nes vaikui leidžiama ten važinėtis
dviratuku.
Einame į senelės kambarį. Jis mažas, irgi prikimštas daiktų. Čia – tikras paprastumas. Anūko ir
senelės lovos sustatytos kampu. Čia pilna minkštų žvėrelių, šautuvų, dūdelių, armonikėlių. Yra dvi siuvamosios mašinos – tikra ir žaislinė. Komoda sena, kaimo meistro dirbta, inkrustuota juoduoju ąžuolu.

Ant sienos paveikslas – Berlyno gatvė žiemą: stovi arkliukas, eina mergytė su pelerina ir motina su skėčiu. Ant lango rankenos kabo specialus medalikėlis, kad appsaugotų namus nuo žaibo.
Dar vienas kambarys. Langai į parką, daug šviesos, saulės. Krenta į akis kažkas pirkliška: užtie-
salai sunkūs ir ryškūs, su kutais, užuolaidos standaus šilko, su paraukimais, persiškas kilimas trypiamas batais – čia nėra mados nusiauti. Baras praviras: matyti sunkūs keturkampiai bu

uteliai visokių užpiltinių erškėtrožių, mėtų, pipirų, pelynų. Stovi keli rytietiški dirbiniai: indiška dėžė, vietnamietiški ąsočiai.

Daug žalumynų: būtinai palmė, puikiuose keramikiniuose puoduose klesti du didžiuliai alijošiai. Knygų nedaug, visos rinktinės. Yra ir Biblija, ir pirmasis „Metų“ leidimas, ir kelios mažos senos maldaknygės,kur tarp lapų išlikę tikrų, iš tų laikų, gėlių. Ant sienų: didžiulis Žemaitės bareljefas, Adomo Mickevičiaus portretas, nuostabiai gražus jauno Majakovskio veidas, padidinta klumpių turgaus nuotrauka iš senelės archyvo. Dar daug juodojo molio peleninių ir verbos juodame ąsotyje.Šuo guli minkščiausioje vietoje, nervingas ir be charakterio, kaip dažnai būna namuose, kur ne-
sutariama.

Tai kieno gi šie namai? Šeimininkai, įsikūrę taip trafaretiškai ir sykiu nepakartojamai, – kur jie?
Štai Jis, su nudrengtais džinsais, gliaudo riešutus, pasidėjęs ant kelių visą dubenį. Vaikas stovi šalia, prražiojęs snapuką. Ji sėdi susisupusi į nuskalbtą, sudilusį atlasinį chalatą, kaip visada nepatenkintu veidu; jai šalta arba per šilta, o gal pritrūko pinigų arba nesinori nurengti eglės, nors jau vasaris ir medelis stovi beveik plikas, apačioj prikritę daug žaislų, o grindys žalios nuo spyglių. Senelė čia pat. Ji demonstratyviai sėdasi ant kiečiausios kėdės, kartais net gardžiuodamasi valgo sausą duoną, lengvai išleidžia savo pensiją skanėstams, puiki senelė, mylinti žentą ir privengianti dukters. Televizorius įjungtas, tačiau jo beveik niekas nežiūri. Čia žvilgsnis, čia me

esta frazė, vaiko balselis, perstatomas koks niekutis, pataisoma staltiesėlė, ilgai tyrinėjama kažkodėl nykstanti palmė, šuns puiki galva padėta ant JOS numintos šlepetės. Ji nusprendžia eiti lankyti sergančios draugės, kuri guli nervų ligoninėje, ir vyro veide užuojauta vis dėlto susimaišo su pašaipa. Jie visi gerai ją pažįsta, draugės vardas – Angelina, vaikas ją irgi prisimena ir naiviai klausia: „Ji dar gyva?“ – „Gyva“, – atsako visi.

Jai išėjus virtuvėje geriama arbata. Iš senelės atsargų atsiranda šio to skanaus ant stalo. Juoko ir
kalbų netrūksta. Tačiau nerimo nepaslėpsi, jis viduje, kaip gaisrai saulėje, su visom pasekmėm – vienatve, šalčiu, netikrumu, liga.

Leave a Comment