Šiuolaikinės vestuvių apeigos

Turinys

Įvadas .............................. 2
Šiuolaikinių vestuvių aprašymas .................. 3
Šiuolaikinių vestuvių tradicijų palyginimas su senovės vestuvių papročiais ... 4
Išvados .............................. 6
Literatūra ........................... 7Įvadas
Lietuviai yra tauta, turinti gilias tradicijas, išlaikiusi gana nemažai papročių, kurių laikosi ir gana dažnai pritaiko savo gyvenime. Yra žinomos labai senos gyvenimo ciklo (krikštynų, vestuvių, laidotuvių) apeigų tradicijos ir papročiai. Kai kurių dar laikomasi, kai kurios keičiamos pasiimant iš Vakarų pasaulio plūstančias ir taikant šiuolaikinėse šventėse.
Darbo objektas – šiuolaikinių vestuvių papročių ir tradicijų palyginimas su senovės.
Šio darbo tikslas – palyginti šiuolaikines vestuves, jų papročius ir tradicijas su seenovės lietuvių vestuvių papročiais ir tradicijomis.
Tikslui įgyvendinti keliami tokie uždaviniai:
1. Aprašyti šiuolaikines vestuves ir jų papročius.
2. Palyginti šiuolaikinių vestuvių papročius ir tradicijas su senovės lietuvių vestuvių papročiais ir tradicijomis.
Ši tema buvo pasirinkta todėl, kad nesenai teko dalyvauti artimos draugės vestuvėse, kurios, daugelio aplinkinių nuomone, tikrai turėjo mažai lietuvių įsivaizduojamoms tradicinėm vestuvėms būdingų bruožų. Jas būtų galima pavadinti novatoriškomis palyginus su mūsų senovinėmis vestuvėmis. Todėl pasirodė gana įdomu palyginti jas.
Metodas. Aprašomasis šiuolaikinių ir senųjų vestuvių tradicijų ir papročių lyginimas.Šiuolaikinių vestuvių aprašymas
Darbe bus nagrinėjamos veestuvės, kuriuos įvyko 2004 m. vasario 14 d. Data buvo pasirinkta tokia todėl, jog taip norėjo jaunikis. Jis motyvavo tuo, kad tai įsimylėjėlių diena ir labai tinka vestuvėms.
Vestuvės vyko Šiauliuose, kur šiuo metu gyvena jaunieji, nors abiejų gimtinė yra Anykščių rajonas. Vestuvėse ne

edalyvavo nei vieno jaunojo tėvai, tik abiejų seserys ir draugai. Svečių buvo apie 20. Vestuvės buvo švenčiamos vieną dieną – šeštadienį. Vestuvių puota vyko kavinėje.
Reikia pažymėti, kaip ir dauguma šiuolaikinių porų, ši prieš susituokdama kurį laiką gyveno kartu.
Jaunosios pageidavimu, ji vilkėjo ne balta, o persikų spalvos suknele, ant galvos nesidėjo rūtų vainikėlio, tik plaukuose segėjo persikų spalvos rožytes. Jaunikis buvo apsirengės juodą kostiumą, baltus baltinius ir ryšėjo prie jaunosios suknelės priderintą kaklaraištį. Atlape segėjo persikų spalvos rožytę.
Jaunųjų palydą sudarė viena pora – liudininkai. Tačiau visur jaunuosius lydėjo jų svečiai, kurie buvo jaunųjų artimiausi draugai su antromis pusėmis. Kaip jau minėjau, giminaičius atstovavo tik jaunųjų seserys ir jaunosios dukterėčia.
Pirmiausia buvo tuokiamas civilinės metrikacijos biure, po to – bažnyčioje, kur jaunieji prisiekė mylėti vienas kitą, kol miirtis juos išskirs.
Po bažnyčios kartu su draugais aplankė Kryžių kalną, pabuvojo gamtoje ir keliose kavinėse ir vėlai vakare grįžo į tą kavinę, kurioje ir vyko vestuvių pokylis. Jos metu buvo sakomi tostai, žaidžiami žaidimai. Vidurnaktyje liudininkų pora jauniesiems padovanojo atminimui dėžutę su dviem širdutėmis, kaip jų meilės ir sutuoktuvių ženklą. Taip pat pokylio metu buvo perskaitytas sutuoktuvių liudijimas iš civilinės metrikacijos biuro.
Pokylio metu nebuvo muzikantų, tik buvo dainuojama karaoke. Pokylis baigėsi apie ketvirtą valandą nakties. Visi svečiai išsiskirstė ir kitą dieną ne
esirinko pas jaunavedžius, nes jie anksti ryte išvažiavo į pajūrį vieni.
Tokios šiuolaikinės vestuvės, kuriose teko būti. Reikia pažymėti, jog tokios vestuvės yra plačiai paplitusios Lietuvoje: tiek pagal trukmę, tiek pagal organizavimo ypatumus. Todėl bus bandoma jas palyginti su sevovės vestuvių papročiais ir tradicijomis.Šiuolaikinių vestuvių tradicijų palyginimas su senovės vestuvių papročiais
Pagal papročių ir tradicijų gausumą, galima spręsti, kad į vedybas lietuviai visuomet žiūrėjo labai rimtai. Tai pats svarbiausias gyvenimo žingsnis (Brazytė Bindokienė, 1989, p.265).
Lyginant aprašytas vestuves su tradicinėmis, galima sakyti, jog jos panašios vestuvėms pasirinktu laiku. Pasak P. Dundulienės (1999), lietuviai paprastai ruošdavo vestuves vėlai rudenį, žiemą, t.y. spalio, lapkričio, sausio ir vasario mėnesiais. Taigi, jaunųjų pasirinkta data galima sakyti atitiko lietuvių senuosius papročius.
Labai ryškiai išsiskiria lietuvių senosios vestuvių tradicijos – piršlybos. Šiais laikas šis reiškinys beveik nebeišlikęs. Nagrinėjamu atveju jaunavedžiai susipažino patys ir net gyveno kartu rieš vestuves. Tai irgi prieštarauja lietuvių senosioms tradicijoms: iki vestuvių jaunavedžiai turėdavo gyventi atskirai, mergina turėdavo saugoti nekaltybę.
Senovėje vestuvių pradžia buvo laikomas mergvakaris, kurio metu buvo atsiveikinama su draugėmis, pinamas rūtų vainikėlis. Mergvakaris – tai atskyrimo apeigos,simbolizuojančios jaunosios atsiskyrimą nuo bendraamžių būrio, atsisveikinimą su tėvų namais (Račiūnaitė, 2002, p. 101). Aprašytose vestuvėse mergvakario nebuvo iš vis. Tuo labiau, kad jaunoji net nesisegė rūtų vainikėlio. Tai irgi senosios tradicijos nepaisymas, nes senovės vestuvėse rū
ūtų vainikėlis buvo labai svarbus vestuvių akcentas, kuriams buvo skiriama nemažai apeigų. Rūta buvo skaistumo, kūniškos brandos simbolis (Patackas, Žarskus, 2002, p.205). Aprašomosiose vestuvėse jaunieji jau gyveno kartu, tai jaunosios teigimu, rūtų vainikėlis būtų pasityčiojimas iš tradicijų ir jos atsisakė.
Labai svarbiu vestuviniu akcentu buvo laikomas šviesus, dažniausiai baltas, jaunosios apdaras ir galvos apdangalas. Tai simbolizuodavo jaunosios skaistybę, tyrumą. Šiuolaikinėse vestuvėse, tame tarpe ir aprašytose, dažnai jaunosios renkasi ne baltos spalvos sukneles, taip lyg ir sulaužydamos nusistovėjusią tradiciją. Vyrauja nuomone, jog balta suknelė labiau tinka jaunesniojo amžiaus merginoms.
Skiriasi senovinių ir šiuolaikinių vestuvių trukmė ir vieta. Senovėje vestuvės buvo švenčiamos savaitę pas jaunąją ir jaunąjį atskirai (Dundulienė, 1999, p. 190). Šiuolaikinės vestuvės tiek laiko tikrai nebesitęsia, o aprašytos vestuvės iš vis buvo tik viena dieną, kas prieštarauja senosioms tradicijoms. Vieta taip pat buvo pasirinkta neutrali – kavinė. Tai, galima sakyti, šiuolaikinių vestuvių tradicinė vieta.
Pasak D. Brazytės Bindokienės (1989) senoviškos vestuvės buvo ne tik jaunosios ir jaunojo giminių šventė, bet ir viso kaimo. Jose dalyvaudavo labai daug svečių. Kaip matyti iš aprašymo, labai dažnai šiuolaikinėse vestuvėse dalyvauja daugiau jaunųjų artimi draugai ir tik keletas giminių.
Senovinėse vestuvėse svarbiausiais vestuvių veikėjais buvo piršlys, svočia, pajauniai, pamergės, kvieslys, kraitvežiai ir kt. (Dundulienė, 1999, p. 191). Šiuolaikinėse vestuvėse dažniausiai apsiribojam mažu pulku, o ka
aip matyti iš aprašytų vestuvių, kartais tik viena pora – liudininkais. Tai labai populiaru šiandieninėse vestuvėse, ypatingai, jei jos nedidelės ir tęsiasi tik vieną dieną.
Senosiose vestuvėse labai daug apeigų susijusių su jaunųjų tėvais. Jie vaidindavo labai svarbų vaidmenį: išlydėdavo jaunuosius, sutikdavo su duona ir druska, perduodavo šeimos židinį ir pan. Vestuvės be tėvų net neįsivaizaduojamos. Jaunikis net turėdavo gauti tėvų sutikimą vesti. Šiuolaikinėse vestuvėse niekas nebekreipia dėmesio į tėvų sutikimus. Kaip matome iš aprašytų vestuvių, gana dažnai šiuolaikinėse vestuvėse tėvai net nedalyvauja, o kartais sužino po vestuvių. Konkrečių vestuvių aprašytu atveju, patys tėvai pasiūlė kelti vestuves be jų, nes gyvena toli, kaime, nėra kaip išvykti, be to, buvo švenčiama mažame rate ir tik vieną dieną. Tėvai patys skatino švęsti vestuves jaunimo tarpe, su draugais.
Pagal senąsias tradicijas, vestuvių rytą jaunasis su palydovais atvažiuoja į jaunosios namus, atveža jai vestuvinę puokštę, o ji prisega jam prie atlapo. (Brazytė Bind.okienė, 1989, p. 287). Dalyvautose šiuolaikinėse vestuvėse šios tradicijos nebuvo – jaunieji gyvena kartu, jaunajoji puokštę pasiėmė. Taigi šios tradicijos nebuvimas, galima sakyti, supaprastino ir sukasdienino vestuves.
Šiose vestuvėse buvo laikomasi dar vienos senosios tradicijos – paimti šliūbą bažnyčioje ir tuoktis ne tik civilinės metrikacijos biure. Senovėje buvo tik viena santuoka – bažnytinė. Šiuolaikinėse vestuvėse kartais tuokiamasi tik civilinės metrikacijos biure, nors dauguma tuokiasi dar ir bažnyčioje.
Pagal senovės tradicijas po bažnyčios jaunieji grįždavo į namus, kur juo pasitikdavo tėvai su duona ir druska, laukdavo persirengėliai, užėmę stalą. Šiame darbe aprašytose šiuolaikinėse vestuvėse tapo tradicija po bažnyčios važiuoti į gamtą, aplankyti kokias nors vietas ir į pokylio vietą grįžti tik vakare. Kadangi vestuvėse nedalyvavo tėvai, tai nebuvo ir sutiktuvių su duona ir druska. Be to, beveik visi dalyviai važinėjo kartu su jaunaisiais, tai nebuvo užsėdamas stalas, reikalaujama išpirkos. Viskas apsiribojo tik trumpomis kalbomis ir susėdimu prie vaišių stalo.
Manoma, kad senovinės vestuvės yra organizuotos. Puotos svečiai įtraukiami į vestuvių eigą, jie nėra pasyvūs stebėtojai, susėdę prie atskirų stalų, pasidalinę į grupeles. Buvo stengiamasi sudaryti nuotaiką, kad visi svečiai yra susirinkę tuo pačiu tikslu – pagerbti jauną vyrą ir mergaitę, pradedančius žengti bendro gyvenimo keliu.Svečių sujungimas buvo atliekamas įvairiai: bendromis dainomis, šokiais, jaunosios vainiko nuėmimo apeigomis, jaunųjų sutiktuvėmis, vestuvinio pyrago pjaustymais ir kitais būdais. (Brazytė Bindokienė, 1989, p.267). Dažniausiai tai darydavo puotos vadovas – svotas. Aprašytose vestuvėse taip pat buvo organizuojami žaidimai, dainuojama karaoke, jaunieji pjaustė tortą. Tik skirtumas buvo toks, jog viską organizavo jaunosios gera draugė, kuri buvo ir liudininkė. Galima sakyti, jog šiuolaikinėse vestuvėse dažniau organizacinį darbą atlieka moteris (svočia, liudininkė), kuriai vyrai tik talkina. Žinoma, yra išskirtinių atvejų, kai pagrindinis organizatorius būna vyras. Tačiau aprašytose vestuvėse tai darė moteris.
Vienas iš svarbių senovės vestuvių papročių – vainiko nuėmimas, šeimos židinio perdavimas. Tai vykdavo vidurnakty. Šios tradicijos nebuvo laikomasi aprašytose vestuvėse, kadangi jaunoji atsisakė rūtų vainiko. Židinys nebuvo perduodamas, nes nedalyvavo jaunųjų tėvai. Taigi, šitų tradicijų apraiškų mano dalyvautose vestuvėse nebuvo.
Kad jaunieji atsimintų savo vestuvių dieną, liudininkai padovanojo dėžutę su dviem raudonom širdutėm viduje. Tai simbolizuoja jų meilę ir ateityje turėtų priminti šią įsimintiną dieną. Pagal senas tradicijas, jaunoji dovanodavo dovanas jaunikio giminėms ir artimiesiems (Vyšniauskaitė, 1991, p.89). Jaunajai dovanos buvo dovanojamos daugiausiai mergvakario metu, o vestuvių metu dovanos jau skiriamos abiems jauniesiems.
Apžvelgus šiuolaikines vestuves, kuriose teko dalyvauti, ir palyginus su senųjų vestuvių tradicijomis, matoma, kad dauguma senųjų tradicijų šiose vestuvėse buvo paliktos nuošaly, pasirinktas labai supaprastintas, sumodernintas vestuvių variantas, kuris buvo priimtinas jauniesiems, pritariant jų tėvams. Galima daryti prielaidą, jei labai smarkiai daugėtų tokių vestuvių, palaipsniui būtų užmirštamos senosios ir gilias šaknis turinčios tradicijos ir iškiltų grėsmė joms išnykti. Tačiau norisi tikėti, jog didesnė tradicijų dalis išliks ir, galbūt, ateityje bus taikomos ne visos, bet nors dalis, kad ir supaprastintame variante..Išvados
Aprašius šiuolaikines vestuves ir palyginus jas su senovės vestuvių papročiais ir tradicijomis paaiškėjo:
1. Aprašytose vestuvėse randama labia mažai senųjų tradicijų ir papročių apraiškų. Galima surasti tik kelis (laiko parinkimas, pokylio veiklos organizavimas), kurie taip pat yra pakitę ir supaprastėję.
2. Vestuvėse, kuriose teko dalyvauti, pats keisčiausia dalykas – tėvų nebuvimas. Šiuolaikinėse vestuvėse dažnai tėvai dalyvauja. Bet konkrečiu atveju, tėvams sutikus, jie nedalyvavo. Tai, galima sakyti, gilios ir reikšmingos tradicijos sulaužymas.
3. Galima daryti prielaidą, jog modernėjant visuomenei ir perimant kitokias vertybes dauguma tradicinių lietuvių vestuvių papročių užmirįtami, ignoruojami arba keičiami kitais. Todėl yra tikimybė, kad ateityje kai kurie senieji papročiai gali išnykti.Literatūra
1. Brazytė Bindokienė D. (1989). Lietuvių papročiai ir tradicijos. Chicago, Illinois.
2. Dundulienė P. (1999). Senieji lietuvių šeimos papročiai. Vilnius.
3. Patackas A., Žarskus A. (2002). Virsmų knyga. Kaunas.
4. Račiūnaitė R.(2002). Moteris tradicinėje lietuvių kultūroje.
5. Vyšniauskaitė A. (1991). Dovanos ir dovanojimai lietuvių vestuvėse. Vilnius.

Leave a Comment