Basanavicius- pasaku rinkejas.

Pratarmė

Šiame referate norėčiau papasakoti apie Joną Basanavičių. Jis, būdamas gydytoju ir gyvendamas iš medicinos praktikos, beveik visą savo laisvalaikį skyrė lituanistikai: lietuvių kalbai, literatūrai, etnografijai, ir ypač istorijai, bei pasakoms. Šis žmogus gimė 1851 metais lapkričio 23 dieną Ožkabalių kaime. Basanavičiui visą jo gyvenimą rūpėjo kelti tautinį lietuvių sąmoningumą ir savigarbą. Jonas Basanavičius aktyviai dalyvavo ir literatūriniame gyvenime, paskelbė daug įdomių publikacijų apie savo amžiaus rašytojus bei veikėjus. Klausydamas kaip kiti žmonės pasakodavo pasakas, Basanavičius jas užrašinėdavo ir rinkdavo, skatindamas kitus žmones jam padėti. Jis išleido 12 tomų, kurie sudarė „Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteką“. Jonas Basanavičiaus turėjo daugybę tikslų, vienas iš jų buvo – pasakų rinkimas, bei jų užrašymas. Nors jo skelbtos tautosakos geografija labai plati, bet vienai vietai dėmesys buvo išskirtinis. Tai jo gimtasis kaimas Ožkabaliai ir jo apylinkės. Čia gimė leidėjo pagarba tautosakai, čia jisai ją pamėgo, ir čia užrašė iš motinos pirmąsias pasakas.

Rinkime pasakas

Pirmasis didelis lietuvių pasakų leidinys buvo Jono Basanavičiaus parengtos ir Amerikoje 1898 metais išleistos Lietuviškos pasakos (220 tekstų). 1899-1902 metais visuose Tilžės ir Amerikos lietuvių laikraščiuose buvo kartojamas Basanavičiaus kvietimas rinkti lietuvių pasakas. Antras Lietuviškų pasakų tomas (320 tekstų) išleistas 1902 metais. Po metų pasirodė ir pirmas Lietuviškų pasakų įvairių tomas , 1904 metais – antras ir trečias , 1905 metais – ketvirtas. Per ketverius metus jis paskelbė apie 2150 pasakų tekstų iš įvairių Lietuvos vietų. Per 800 pasakų ir sakmių paskelbta ir kitoje Basanavičiaus parengtoje ir 1905 metais Amerikoje išleistoje knygoje Iš gyvenimo lietuviškų vėlių bei velnių. Kartu jis parengė ir 1899 metais išleido naują Ožkabalių dainų knygą dviem tomais ( daugiau kaip 400 tradicinių ir naujoviškų tekstų ). Dalis kitų jo skelbtų studijų taip pat yra susiję su tautosaka : „ Gamta lietuvių liaudies dainose ir pasakose „ (1915), „ Ką lietuvių dainos žino iš Lietuvos ir kitų kraštų geografijos bei etnografijos “ (1923), „Vilniaus lietuvių dainose“ (1925), „ Lietuvių raudos “ (1926).

Per tūkstančius metų lietuvių tautoje pasakos, sakmes buvo pasakojamos, ir nors su laiku, kaip pačioje jų formoje, jų kalboje atmainos, inovacijos įvykti turėjo, bet daugelyje jų dar šiandien paminėjame iš giliausios senovės, kurią ištardyti ir aprašyti būtų labai žingeidu, kas vėl ir mokslui didžią naudą suteikt galėtų. Šito dalyko dėlei, o taipogi geisdamas liekanas, produktus dvasiškos gyvasties prosenių mūsų ateities kartoms pavesti. Ir Basanavičius buvo dar seniau užsiėmęs pasakų rinkimu, ir neseniai išėjusiame pirmame tome „ Lietuviškų pasakų“ apie 200 pasakų, mitologiško turinio. Rinkdamas medžiagą dėl antrojo tomo, Basanavičius kreipėsi į visus to laiko inteligentus, kuriems buvo suprantamas svarbumas šito rinkimo, jis prašydamas jų užsiimti užrašinėjimu visokių pasakų ir pavedimu jų jam, dėl moksliško sunaudojimo naudos kainos tėvynei – Lietuvai. Taigi Jonui Basanavičiui labai rūpėjo to laiko Lietuvos gerovė ir žmonių susidomėjimas Lietuvos tautosaka.

Informacija paimta iš šių šaltinių :

Jono Basanavičiaus „ Rinktiniai raštai “ ,Jono Basanavičiaus „ Pasakos I tomas “ ,Jono Basanavičiaus „ Pasakos II tomas “ ,Visuotinė Lietuvių Enciklopedija .