FABIJONO KEMĖŠIO SOCIOLOGINĖ SAMPRATA

FABIJONO KEMĖŠIO SOCIOLOGINĖ SAMPRATA

Įvadas
Profesorius Mečislovas Treinys kalbėdamas apie Fabijoną Kemėšį jį pavadino „vienu ryškiausių ir tauriausių Lietuvos daugiabriaunės paribių problemos sprendėjų“. Ir neatsitiktinai, nes Fabijonas Kemėšis – įvairialypė asmenybė. Jis – kunigas, ekonomikos profesorius, sociologas, politologas, moralistas, kooperacijos veikėjas, žurnalistas. Visą savo gyvenimą nenuilstamai siekęs tautos ir jos politinių jėgų, visų pirma – dešiniųjų, vienybės, santaklos bendram kuriamajam darbui. Jis korporatyvinio atstovavimo šalininkas, ekonominių ir socialinių mokslų sintezės, tautos moralinio ugdymo, visuomenės solidarizmo iniciatorius ir vykdytojas. Jo darbai rodo, jį buvus nuoseklų mastytoją, kuuriam rūpėjo daugybė įvairių klausimų. Fabijonas Kemėšis ne tik kūrė idėjas, apibendrino pasaulio, ypač anglosaksų kultūros patirtį, bet visa tai siejo su Lietuvos realijomis, su viltimi sukurti vieningą ir laisvą Lietuvą.
Fabijono Kemėšio gyvenimas neatsiejamas nuo jo keltų ir puoselėtų idėjų. Jis jų neatsisakė net žiauriai tardomas ir kalinamas. Tai rodo NKVD tardytojų surašyti protokolai, kuriuose aiškiai užfiksuota pozityvi jo idėjos raiška, jos gynimas. Tai, kas Fabijonui Kemėšiui buvo svarbu laisvėje, buvo morališkai apginta ir nelaisvėje, nors dėlto jis paaukojo gyyvybę.
Iki 1990 Fabijono Kemėšio asmenybę, kaip ir jo nuveiktus darbus gaubė užmarštis. Tik 1990 balandžio 10 dieną, Lietuvos žemės ūkio akademijos vadovybės prašymu, Fabijonas Kemėšis buvo reabilituotas. Tačiau konfiskuoti profesoriaus rankraščiai, deja, nepasiekė mūsų dienų, nes NKVD juos sunaikino. Kartu su reabilitacija, ži

ingsnis po žingsnio Fabijonas Kemėšis ir jo darbai grįžta Lietuvai. Kone labiausiai domimasi jo pasisakymais dėl Lietuvos valstybės politikos ir valdymo sanklodos. Šiuo aspektu, Fabijono Kemėšio nuostatas, palyginti nuosekliai, pristato profesorius V. Pruskus darbe „Socialinė katalikybė tarpukario Lietuvoje“ išleistame Vilniuje (VPU) 2001 metais. Tiesa, tenka pažymėti, jog autorius neišskiria ir atskirai neaptaria Fabijono Kemėšio pasisakymų. Jis juos pateikia bendrame istorijos kontekste, taip leisdamas pajusti bendras to meto nuotaikas, ir kartu sugretinti Fabijono Kemėšio ir kitų to laikmečio žymių kunigų samprotavimus bei pozicijas. Kita publikacija – „Tautos suvienijimo vizija F. Kemėšio darbuose“ yra jau po Fabijono Kemėšio mirties išleistoje jo knygoje „Krikščioniškosios ekonomijos link“ (1997). Profesorius M. Treinys minėtame straipsnyje glaustai pristato Fabijono Kemėšio asmenybę, pateikia reikšmingiausius jo gyvenimo faktus, šiek tiek daugiau dėmesio skkiria suėmimui ir tardymui bei pateikia bylos detalių, aptaria jo publikacijas. Kiek kitaip, Fabijoną Kemėšį pristato A. Poška įvadiniame straipsnyje „Fabijono Kemėšio socialinės filosofijos bruožai“ rašytame jau minėtai knygai. Čia, nuosekliai gvildenami jo teiginiai apie kapitalizmą, socializmą, marksizmą ir komunizmą, fašizmą ir kt. Anot A. Poškos, studija „Krikščioniškosios ekonomijos link“ yra „neabejotinai iškilus Lietuvos katalikiškosios socialinės filosofijos reiškinys“. Tačiau, iškart priduria, jog „praėjus 50 metų nuo veikalo parašymo, turi tik istorinę vertę“, nors „kai kurie metodologiniai principai, kuriais remiantis buvo formuluojamos so
ocialinės problemos <..> kompetentingi ekonominių ir socialinių koncepcijų vertinimai turi neabejotiną išliekamąją vertę“. Be minėtų darbų, straipsnį „Fabijono Kemėšio biografijos duomenys“ paskelbė kunigas B. Balaiša ir Dr. Napalys Kitkauskas. Tačiau ko gero pirmas, ir palyginti išsamus straipsnis, buvo paskelbtas 1957 metais išeivių Bostone leistoje „Lietuvių enciklopedijoje“ (11 t.), 1986 metais pasirodė biografinis straipsnelis ir “Tarybų Lietuvos enciklopedijoje“, tačiau jo darbai visuomenei dar kurį laiką liko nežinomi.
Buvo minėta, kad Fabijonas Kemėšis – įvairialypė, moraliai subrendusi asmenybė, tačiau apkalbėti jo veiklos visus aspektus, dėl ribotos darbo apimties, nėra galimybių. Manyčiau, jog mažiausiai buvo rašyta apie žmogų, jo socialinę prigimtį ir socialinio gyvenimo principus. Tad, šiame darbe aptarsime tik kai kuriuos:
1) Fabijono Kemėšio gyvenimo ir jo kaip asmenybės aspektus; bei
2) Fabijono Kemėšio samprata apie žmogaus prigimtį, jo vietą ir vaidmenį socialinėse struktūrose, išsakyta knygoje „Krikščioniškosios sociologijos linkme“.

Šeima ir jos įtaka asmenybės vystymuisi
Fabijonas Kemėšis gimė 1879 sausio 20 d. Vaspatų kaime, Alantos valsčiuje, Utenos apskrityje, Dominyko ir Barboros Kemėšų šeimoje. Be Fabijono, šeimoje buvo dar trys seserys – Leonora, Margaritą ir Juzefą. Tėvai buvo vidutiniai ūkininkai, turėjo 27 ha žemės. Kemėšai buvo apsišvietusių lietuvių šeima, platino lietuviškas knygas. Dėl ko, Dominykas Kemėšis buvo caro valdžios suimtas ir tardytas.
Fabijonas pradinį mokslą įgijo šeimoje. 1890 išvyko mokytis į Palangos progimnaziją, kurią baigė 1895 metais. Vė

ėliau mokėsi Liepojos gimnazijoje, kurioje baigęs šešias klases (gimnazijos nebaigė) 1897 įstojo į Kauno kunigų seminariją, joje mokėsi iki 1902 metų. Seminarijoje įsijungė slaptos lietuvių klierikų draugijos veiklą, skaitė klierikams referatus, ruošė meno vakarus. Jo lietuvišką veiklą pastebėjąs inspektorius Ks. Kriškijonas, įspėjo Fabijoną mesti tą „velnišką reikalą“ (szatańska sprawa). Besimokydamas seminarijoje susipažino su Leono XIII socialinėmis enciklikomis, kurios įkvėpė (paskatino) Fabijoną Kemėšį domėtis socialiniais klausimais.

Fabijonas Kemėšis – kunigas ir visuomenininkas.
1902 metų spalio 1 dieną vyskupas G. Cirtautas įšventinto į kunigus ir paskyrė vikaru Tauragėje. Nuo pat pirmųjų vikaravimo dienų Fabijonas Kemėšis aktyviai domėjosi socialiniais klausimais. Jis rūpinosi parengti mokytojų parapinėms pradžios mokykloms, įsteigė lietuvišką kooperatyvą (nes kooperacijoje matė ekonominio pakilimo priemonę, kuri siejosi su socialinėmis pažiūromis į santalkos darbą), skatino gyventojus imtis amatų ir prekybos, populiarino kooperacijos idėjas. 1907 metais suorganizavo lietuvišką vakarą, kuriame dalyvavo Tilžės „Birutės“ choras.
Fabijono Kemėšio energija ir veržlumas, nepatiko vietos klebonui, todėl nuo 1907 metų jis vikaro pareigas ėjo Subačiuje. Čia, kaip ir Tauragėje, rengė lietuviškus vakarus, režisavo vaidinimus, telkė vietos gyventojus į katalikiškas draugijas, platino katalikišką spaudą. O 1907 ir 1908 Subačiuje mokytojams ruošti sutelkė apie 15 jaunuolių, rašė įvairiems laikraščiams visuomeniniais klausimais, padėjo įsteigti ir rėmė vienintelę miestelyje lietuvišką vaistinę.
Vikaro populiarumas, o ypač jo veržlumas bei kultūrinis ir socialinis darbas nepatiko klebonui Pr. Kazlauskui. Todėl, ne

etrukus Fabijonas Kemėšis dar kartą buvo iškeltas, šį kartą į Vabalninkus, kur vikaravo nuo 1908 iki 1911 metų. Nors Vabalninke dirbo palyginti neilgai, tačiau, būtent, čia jo visuomeninis darbas tapo labiau kryptingas. Gyvendamas Vabalninke Fabijonas Kemėšis įsijungė į centrines lietuvių organizacijas: Šv. Kazimiero, Blaivybės, „Ryto“, „Saulės“, Lietuvių mokslo draugiją Vilniuje.
1911 atvykęs į Vilnių (dirbo vikaru Šv. Mikalojaus bažnyčioje) įsteigė Blaivybės skyrių ir buvo jo pirmininkas. Kartu su Antanu Smetona, Juozu Tumu-Vaižgantu, Mečislovu Yču ir kitais dirbo „Vilties“ redakcijoje. Dirbdamas „Viltyje“ Fabijonas Kemėšis sugebėjo suderinti du pradus – tautinį ir religinį, tuomet labai svarbius Lietuvai. Kas darė galimą tautininkų ir krikščionių demokratų santalką, t.y. bendrą darbą. 1912 buvo išrinktas į Lietuvių mokslo draugijos valdybą. Gyvenant Vilniuje išryškėjo dar dvi sritys, kurioms Fabijonas Kemėšis negailėjo triūso – tai blaivybė ir mokslo populiarinimas.
Tačiau jo energija ir darbai kėlė nepasitenkinimą senoniosios kartos kunigams ir rusų valdžiai. Tai buvo kone svarbiausia priežastis paskatinusi Fabijoną Kemėšį išvykti iš Lietuvos. 1913 metais atvykęs į Škotiją, Glasgove metus laiko redagavo „Išeivių Draugą“. 1914 metų pradžioje atvyko į Jungtines Amerikos valstijas, kur buvo pakviestas Čikagoje redaguoti „Draugą“. Nuo 1914 redagavo Draugą ir buvo Dievo Apvaizdos parapijos vikaras. Amerikoje Fabijonas Kemėšis aktyviai įsijungė į lietuvių katalikų akciją ir tautinį darbą, paskatinęs atsirasti daugelį naujų organizacijų bei laikraščių. Kartu su kunigu A. Staniukynu 1914 kovo 29 dieną įsteigė Labdaros sąjungą, kuriai F. Kemėšis parašė nuostatus, 1914 lapkričio 17 dieną padėjo įsikurti Moterų sąjungai ir jos laikraščiui „Moterų Dirva“. Daug energijos skyrė 1913 metais įsikūrusiems Lietuvos vyčiams: steigė naujus skyrius, organizavo chorus, dramos ratelius, vakarinius kursus, bibliotekas.
Jau 1914 rugsėjo mėnesį, Amerikoje išbuvęs nepilnus metus, Fabijonas Kemėšis sukvietė politinį katalikų suvažiavimą, kuris įsteigė Tautos fondą Lietuvos laisvės kovai remti ir sudarė Amerikos lietuvių tarybą. Fabijonas Kemėšis buvo išrinktas šios tarybos nariu. Po metų, jis pasitraukė iš „Draugo“ redakcijos ir persikėlęs į Bostoną, apsigyveno Šv. Petro lietuvių parapijoje, kur ėmėsi telkti lietuvius katalikus darbininkus. 1915 metų birželio mėnesį, Fabijono Kemėšio pastangomis buvo įsteigta Lietuvių darbininkų sąjunga, o rugsėjo mėnesį pasirodė sąjungos laikraštis „Darbininkas“, kurio vyriausiuoju redaktoriumi ir sąjungos dvasios vadu buvo Fabijonas Kemėšis. Jis lankė lietuviškas parapijas, kūrė lietuvių darbininkų sąjungos skyrius, rinko lėšas sąjungos namams pirkti, „Darbininke“ polemizavo su liberalių ir socialistinių pažiūrų žmonėmis. 1917 ir 1918 metais vėl dirbo „Draugo“ redakcijoje, vikaravo Šv. Jurgio parapijoje ir Lolojos universitete studijavo sociologiją. 1919–1922 Detroite Šv. Jurgio parapijoje klebonavo.

Fabijonas Kemėšis – mokslininkas ir visuomenininkas.
1922 metais atsisakęs klebono pareigų atsidėjo studijoms Čikagos Lolojos ir Vašingtono universitetuose. Studijuodamas Vašingtono universiteto Filosofijos fakulteto ekonomikos skyriuje parašė disertaciją – „Amerikos lietuvių kooperatinis judėjimas“ ir apgynė filosofijos mokslų daktaro laipsnį. Baigęs studijas grįžo į Lietuvą.
1924 rugsėjo 23 dieną Dotnuvos Žemės ūkio akademijos pradėjo eiti docento pareigas. 1927 tapo ekstraordinariniu profesoriumi ir vadovavo Žemės ūkio ekonomijos katedrai. Dėstė politinę ekonomiją, žemės ūkio kooperaciją, kartais anglų kalbą, rašė mokslines publikacijas. 1934 metais „Žemės ūkio vadovo“ 5 tome paskelbė studiją „Žemės ūkio kooperacija“. Parašė ir 1938 metais išleido „Socialinės ir politinės ekonomijos įvadą“, kurį žemės ūkio akademijos studentai naudojo kaip vadovėlį.
Fabijonas Kemėšis pirmasis Lietuvoje pradėjo sociologinius tyrimus. 1925–26 kartu su studentais surinko gausią medžiagą, kurią apibendrino ir paskelbė straipsniuose: „Lauko darbininkų atlyginimai Lietuvoje 1925–1926“ (Žemės ūkio akademijos metraštis. 1929–30, 1931), „Socialinė bei kultūrinė lauko darbininkų būklė 1925–1926“ (Žemės ūkio akademijos metraštis. 1931, 1932), „Ūkininkų nuomonės lauko darbininkų klausimu“ (Žemės ūkio akademijos metraštis. 1932, 1933). Ir vėlesniems jo darbams buvo būdingas sociologinis aspektas.
Savo paskaitose rėmėsi socialinėmis popiežių enciklikomis, anglosaksų autoriais, pabrėždamas socialinio teisingumo ir krikščioniškosios etikos principus. Savo pažiūras stengėsi pagrįsti praktiškais darbais, veikdamas įvairiose organizacijoje arba jas kurdamas. Matyt, neatsitiktinai, 1930 metų gruodžio mėnesį buvo pakeltas Kauno kapitulos garbės kanauninku. 1924–1927 ir 1942–1944 buvo akademijos Šv. Povilo bažnyčios Dotnuvoje rektorius. Tačiau dirbdamas mokslinį darbą Fabijonas Kemėšis neliko abejingas visuomenei.
Būdamas Dotnuvoje netruko įsitikinti, jog jos apylinkėse gausu nulenkėjusių lietuvių, todėl čia neilg trukus įkūrė švietimo ir savišalpos draugiją „Šviesa“ su tikslu lietuvinti vietos gyventojus. Fabijonas Kemėšis pirmasis sumanė ir įsteigė Jaunųjų ūkininkų būrelį, amatų mokyklą, įkūrė Dotnuvos darbininkų smulkaus kredito draugiją. 1925 metais Kaune įsteigė knygoms leisti kooperacinę bendrovę „Žinija“, buvo jos valdybos iždininku. Dalyvavo Užsienio lietuviams remti draugijos, pavasarininkų, ateitininkų, blaivininkų, kai kurių tautininkų organizacijų veikloje siekdamas suartinti tautininkus ir krikščionis demokratus – dvi veiksmingiausias dešiniąsias sroves. Savo veikaluose ir kalbuose propagavo dešiniojo bloko sukūrimo idėją, siūlė kelti tautos kultūrą, švietimą, gerovę, skatino sutarimą. „Ateitis priklausys tiems, kurie daugiausia nubirbs gražaus kultūros darbo“, – rašė Fabijonas Kemėšis.
Svarstydamas politinę Lietuvos ateitį, jis prioritetą teikė korporatyvinei santvarkai, t.y. tautai turi būti atstovaujama ne politiniu, bet profesiniu principu. Apie tai Fabijonas Kemėšis rašė straipsnyje „Lietuvių tautos ideologinė vienybė“ (1943).

Fabijono Kemėšio – pastangos „suvienyti Lietuvą“.
Dar bestudijuodamas Vašingtone, Fabijonas Kemėšis neliko nuošaly nuo Amerikos lietuvių sambūrių, jis aktyviai įsijungė į Vilniečių sąjungos, Vilniaus lietuviams remti komitetų veiklą. Todėl, neatsitiktinai, 1924 dr. kunigas Fabijonas Kemėšis grįžo į Lietuvą su idėja įsteigti visuomeninę organizaciją Vilniaus vadavimui ir vilniečių reikalams. Kaune jis rado visą būrį bendraminčių: prof. Mykolą Biržišką, Andrių Rondomanskį, Stasį Šilingą, prof. Zigmą Žemaitį. 1925 metų balandžio mėn. įvykusiame sąjungos steigiamajame suvažiavime Centro komiteto pirmininku buvo išrinktas prof. Mykolas Biržiška, vicepirmininku – Fabijonas Kemėšis. Įsteigus Vilniui vaduoti sąjungos fondą, Fabijonas buvo išrinktas šio fondo centro pirmininku.
Neatsitiktinai, nes jis buvo politiškai išprusęs, gerai žinojo demokratijos teigiamybes ir trūkumus. Svarbiausiu darbu Fabijonas Kemėšis laikė Seime buvusių demokratinių jėgų, remiančių Lietuvos valstybingumą, suvienijimą. Jis itin griežtai pasisakė dėl politinių jėgų konfrontacijos. Straipsnyje „Nepriklausomybė pavojuje“ (deja, jis liko nepaskelbtas) rašė – „..dar vieni kiti rinkimai, dar vienas kitas politinis krizis ir diktatūra nukris ant tautos stalo kaip prinokęs vaisius ..<..>.. Rytų kaimynas irgi nesnaustų..Gal jam tada būtų parankiausia dirva savo sėklai sėti ir revoliucijai ruošti.“ Tačiau išeitį iš šios grėsmingos situacijos jis matė. Anot jo, „Kol dar nevėlu, reikia sukrusti veikti visiems nepriklausomos ir demokratinės Lietuvos mylėtojams. Jų rasis daugybė visose partijose, visuose sluoksniuose. Lai <..> jie sudaro viešąją opiniją, prieš kurią turėtų nusilenkti mūsų partijų diktatoriai.“
Dar nuo „Vilties“ redagavimo laikų (1911–1913), kuomet Fabijonui Kemėšiui buvo pavykę, nors ir trumpam suderinti du, anot jo svarbiausius pradus – tautinį ir religinį, jis šią nuostatą laikė viena būtiniausių siekiant išsaugoti demokratinę ir nepriklausomą Lietuvą. Todėl, III Seimo laikais matydamas vis labiau augančią partijų priešpriešą, rašė „Ar daug beliko mūsų tautai bendrai visų branginamų reikalų? Tikėjimas, bažnyčia nebevienija mūsų. Gal vienija valstybė?“ Ir konstatavo „Valstybė nustumta tolimesnėn vieton, partija pastatyta aukščiau viso kito“. Laikydamas tai pražūtimi, prognozavo „Kada ateis tas laikas, kai lietuviai nebeturės bendrų idealų.., jie paliaus būti tauta. Tuomet jau bus pribrendęs momentas svetimiesiems okupuoti Lietuvą“. Taip jis rašė straipsnyje „Kodėl mes pakrikome“.
Tačiau Fabijonas Kemėšis nesusitaikė su esama situacija, jis ir toliau ieškojo priežasčių. Straipsnyje „Mūsų laimėjimų kelias“ prieina išvados: „Kol mūsų politikos įrankiai (apšvietos būklė, moralė ir ekonominės žmonių jėgos, organizacijos, spauda) yra silpni ir menki, per daug politika nepasitikėkime. Tokioms sąlygoms esant, politinė jėga, nors ir išauginta, bus milžinas su molinėmis kojomis.“ Jis nepritarė ir inteligentų ėjimui į politiką, manė, jog būtina juos išsaugoti svarbesniam – kultūros darbui. O parlamento darbą jis siūlo pirmiausia palikti teisininkams, ekonomistams, sosiologams. Straipsnyje „Svarbiausiu momentu atsiliepkime“ Fabijonas Kemėšis teigė „..svarbu tai, kad visi kas gyvas, imtų gaivinti kitus, kad kiltų mūsų tautos kultūra, apšvieta, gerovė, sutarimas. “ Jo manymu „ateitis priklausys tiems kurie daugiausia nudirbs gražaus <..> kultūros darbo.“
Įdomu tai, kad 1926 metų gruodžio 17 dienos perversmą Fabijonas Kemėšis vertino kaip neišvengiamybę, kurią sąlygojo partijų priešprieša. O naująją situaciją jis vertino ne kaip demokratijos krizę apskritai, o kaip „krizę partijų ir jų pagrindais sudaromo parlamentarizmo.“ Vertindamas įvykius Lietuvoje ir analogiškus procesus kitose Europos valstybėse Fabijonas Kemėšis prieina išvados, kad tautos atstovybę reikia formuoti ne partiniu, o iš visuomenės sluoksnių, t.y. korporatyviniu principu. Šiokių tokių analogijų galima rasti ir šiandienos siūlymuose LR Seimą rinkti ne partiniu, t.y. ne pagal partijų sąrašus, bet deleguojant iš savivaldybių, o kitą likusią dalį pagal dabar galiojančią tvarką (V. Uspaskich siūloma konstitucinė pataisa). Todėl, nenuostabu, jog jis ir toliau kvietė tautą vienytis. Straipsnyje „Kultūrinis politinis apsisprendimas“ kreipėsi į politikus „Dėl dievo meilės, dėl Lietuvos labo, kiškite savo politiko kardus atgal į makštis, pamirškite nors trumpam momentui savo politines ambicijas, leiskite kraštui susitvarkyti ir nurimti.“
Greta politinio solidarumo Fabijonas Kemėšis daug dėmesio skyrė ekonominiam tautos solidarumui, kurį siūlė ugdyti per kooperaciją. Šią idėją jis skiepijo Žemės ūkio akademijos studentams, propagavo ūkininkams ir amatininkams, rašė straipsnius, rėmė praktinius kooperacijos žingsnius.
1940 metais birželio mėnesį parašytame straipsnyje „Tautininkų sąjungą uždarius. Kas toliau?“ (liko nepaskelbtas) Fabijonas Kemėšis tvirtai gina trilypio idealo: tautinio, religinio ir socialinio vienovę. Šį principą jis išplėtojo tolesnėse savo studijoje: „Socialinės minties ir institucijų evoliucija“ ir „Lietuvių tautos ideologinis suvienijimas“, kurios, deja, buvo sunaikintos NKVD darbuotojų, išliko tik ištraukos.

Fabijono Kemėšio „Krikščioniškosios ekonomijos linkme“
Fabijonas Kemėšis šį veikalą laikė svarbiausiu savo gyvenimo kūriniu. Jame dėstomos koncepcijos ir idėjos yra tęsinys ankstesnių Fabijono Kemėšio darbų. Čia, jis apibendrintas, susistemintas, tiksliau nusakytas ankstesnes teorines nuostatas. Didesniojoje veikalo dalyje autorius aptaria socialinių koncepcijų istoriją ir kritikuoja socializmo teorijas. Deja, darbo dalis, kurioje autorius dėstė visuomenės viziją, nėra išlikusi, arba jis nespėjo jos parašyti. Anot A. Poškaus, ir „tai kas parašyta – autoriaus svarstymų metodologija, istoriniai vertinimai, socialinės įžvalgos ir jautrus reagavimas į gyvenamojo laikotarpio socialinius sukrėtimus – yra vertingas įnašas į Lietuvos socialinės filosofijos raidą ir neparadęs aktualumo.“
Svarbiausias Fabijono Kemėšio interesas buvo teorinės ekonomijos problemos. Jis gerai žinodamas politinės ekonomijos raidą ir gyvenamojo laikotarpio socialines koncepcijas, ieškojo Lietuvos ateities ekonomikos modelio, o kartu ir geriausio ateities viesuomenės modelio. Gvildendamas teorinę ekonomikos problematiką, kartu tyrė ir žmogaus prigimtį, jo vietą ir vaidmenį pasaulyje ir socialinėse struktūrose, visuomenės struktūros ir raidos principus. Fabijonas Kėmėšis kalba apie tai, jog „žmogus pamiršo tikrąją savo esmę“. Anot autoriaus, „negalima ir nereikia atskirti žmonijos ekonomikos nuo jos dvasinio gyvenimo“, nes „ir ekonomikoje, ir moksle, ir mene, ir religijoje yra visas žmogus, visos jo moralinės ir materialinės jėgos.“ Jis laikėsi nuostatos, kad nepamatuoto visuomėnės ir žmogaus gyvenimo skaidymo, perdėtos autonomizacijos, kultūros sričių autonomijos absoliutinimo ir pan. yra pararandama visuomenės ir žmogaus visumos samprata.
Fabijonas Kemėšis, suprantama, propagavo krikščioniškąjį visuomenės idealą, nes jis, visada buvo tas pats – socialinis teisingumas ir socialinė meilė. Tad, remdamasis krikščioniškąja tradicija jis suformulavo tris bendruosius (džnai vadinamus amžinaisiais) socialinio gyvenimo principus – tai socialinis teisingumas, visuotinis darbas ir socialinė meilė.
Socialinio teisingumo principas turi reguliuoti nuosavybės santykius. Nuosavybė, pagal Fabijoną Kemėšį, turi atitinkti žmogaus prigimtį ir yra jo laisvos valios sąlyga. Socialinė nelygybė ir neteisingumas atsiranda dėl nevykusio nuosavybės pasiskirstymo, kuris prieštarauja žmogaus prigimčiai. Pagal šį principą turi būti panaikinta nuosavybės disproporcija.
Darbas, kaip ir nuosavybė, laikoma prigimtiniu dalyku. Beto, jis esąs nuosavybės šaltinis, nes nuosavybės dydis priklauso nuo įdėto darbo. Dėl šios prižasties, Fabijonas Kemėšis ir kėlė visuotinio darbo idėją, net siūlydamas apriboti pajamas gaunamas ne iš darbo.
Socialinės meilės principą grindė žmogaus kaip Dievo kūrinio prigimtimi ir artimo meile, o ja turi remtis žmonių tarpusavio santykiai. Šį principą, Fabijonas Kemėšis, laikė svarbiausiu, nes jo pagrindu turi būti kuriamas krikščioniškasis socialinis solidarumas.
Analizuodamas visuomenę ir jos raidą Fabijonas Kemėšis laikėsi nuostatos, kad pagrindinis atskaitos taškas yra žmogaus prigimtis. Todėl, svarbiausia yra ne socialinis universalumas, ne valstybė, ne klasė ar tauta, o žmogus kaip asmuo. Nes iš jo (t.y. žmogaus) ir jo prigimties kuriasi ir rutuliojasi socialinės struktūros ir santykiai. Kadangi, žmogus yra Dievo kūrinys, todėl jo prigimtis yra pastovi ir nekintanti. Kaip tik iš šios, t.y. pastovios ir nekintamos žmogaus prigimties ir yra išvedami visuotinai amžini ir nekintami socialinio gyvenimo principai. O tai kas prieštarauja žmogaus prigimčiai nedera su socialiniu teisingumu.
Tačiau žmogaus prigimties Fabijonas Kemėšis neidealizavo. Jis išskiria du žmogaus pradus, apie kuriuos rašo „gerieji pradai, kilnieji polinkiai nuolat kovoja su pikto pradais, su egoistiniais polinkiais.“ Juos įvardija kaip materialinį ir dvasinį, ir teigia, kad „visas žmonijos istorijos turinys – tai nuolatinė dviejų pradų – dvasinio ir materialinio – kova dėl pirmavimo.“ Tačiau, anot jo, „reikia tą pradą (egoistinį) suderinti su kilnesniuoju, visuomeniniu pradu.“
Socialinės raidos analizei panaudoja M. Vėberio pažangos koncepcijos principą, t.y. ekonominę ie socialinę pažangą grindžia ūkio organizacijos, technikos, gyvenimo būdo, kultūros racionalumo didėjimu. Fabijonas Kemėšis laikėsi nuostatos, kad ekonominiame ir socialiniame gyvenime visada pasireiškia visas žmogus su savo dvasinėmis savybėmis, todėl pažymi „ekonominių ir socialinių reikalų ryšį su jų dvasios ir etikos būsena“, nes anot jo, „nuo pastarosios labiausiai priklauso vienokia ar kitokia ekonominė santvarka.“ Tenka pastebėti, kad fabijonas Kemėšis ekonomines struktūras visada matuoja ne tik efektyvumo, bet ir dvasinio vertinimo matu. Tokios tai būtų svarbiausiosios Fabijono Kemėšio mintys, kalbant apie žmogaus prigimtį, jo vietą ir vaidmenį socialinėse struktūrose, išguldytos knygoje „Krikščioniškosios sociologijos linkme“.

Fabijonui Kemėšiui – įsitikinimai svarbiau už gyvybę
(vietoj pabaigos)
1940 metais, po to, kai Lietuvą okupavo sovietinė kariuomenė, Fabijonas Kemėšis buvo atleistas iš Žemės ūkio akademijos. Atvykęs į Vilnių pradėjo rinkti medžiagą lietuvių ir baltarusių sienoms nustatyti. Vokiečių okupacijos metais vėl dėstė Žemės ūkio akademijoje. 1943 metų balandžio mėn. Kaune įvykusioje Lietuvių tautos atstovų konferencijoje Fabijonas Kemėšis kalbėjo apie kylančią naujos sovietinės okupacijos grėsmę ir pateikė rezoliuciją dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo būtinybės ir būdų. Jo „pranašystės“ išsipildė – sovietai sugrįžo dar kartą. Fabijonui Kemėšiui iš pradžių buvo uždrausta akademijoje dėstyti politinę ekonomiją, vėliau jis buvo atleistas. Nuo 1945 metų rugsėjo mėn. buvo klebonas Viešintų, nuo 1946 metų liepos mėn. – Pandėlio parapijoje, kur spalio 16 dieną, po Rožančiaus pamaldų, buvo suimtas sovietų saugumo darbuotojų ir apkaltintas „tėvynės išdavimu, Sovietų sąjungos šmeižimu, bendradarbiavimu fašistinėje spaudoje“. Suimdami prof. kanauninką Fabijoną Kemėšį saugumiečiai paėmė jo rengtas studijas „Lietuviai ir baltarusiai“, „Apie kapitalizmą“ (t.y. studijos „Krikščioniškosios
Tribunolo posėdyje Fabijonas Kemėšis sakė „..Dabar tarpusavyje kovoja dvi sistemos: kapitalizmas ir komunizmas, tačiau aš įsitikinęs, kad jos nepaliks amžiams. Tikiu, kad bus kažkos naujas, trečias kelias ir į jį žmonija ateis.“

Naudota literatūra:
1. Kemėšis F. Krikščioniškosios ekonomijos linkme. V., 1997
2. Pruskus V. Socialinė katalikybė Lietuvoje. V., VPU, 2001
3. Lietuvių enciklopedija. Bostonas. T. 11. 1957
4. Tarybų Lietuvos enciklopedija. T. 2. 1986, p. 290
5. Tautos suvienijimo vizija F. Kemėšio darbuose / Krikščioniškosios ekonomijos linkme. V. 1997, p. 266–284
6. Fabijono Kemėšio socialinės filosofijos bruožai / Krikščioniškosios ekonomijos linkme. V. 1997, p.9–21
7. Fabijono Kemėšio biografijos metmenys / Krikščioniškosios ekonomijos linkme. V. 1997, p.259–265

Leave a Comment