Jonas Basanavičius- liaudies dainų rinkėjas, lietuvių kalbos puoselėtojas.

Jonas Basanavičius- liaudies dainų rinkėjas, lietuvių kalbos puoselėtojas.

Jonas Basanavičius gimė 1851 metų lapkričio 23d. Ožkabalių kaime, Bartninkų valsčiuje, Sūduvos krašte. Basanavičiai buvo pasiturintys ūkininkai, todėl mažasis Jonas augo be vargo. Gražiose Ožkabalių apylinkėse buvo daugybė piliakalnių, kur mažasis Jonas mėgdavo vienas arba su vaikais bėgioti. Įdomūs pasakojimai apie garbingus Lietuvos laikus, kuriuos girdėdavo iš savo tėvų ir kitų senesnių žmonių, ugdė jame tautiškumo bei tėvynės meiles jausmą. Jonui kiek paugėjus, tėvai parūpino jam kaimo mokytoją – daraktorių. Dar būdamas pradinėse klasėse Jonukas ėmė rinkti lietuvių liaudies dainas.

Jonas Basanavičius buvo tautosakininkas- rinko dainas, pasakas, mįsles. Jis išleido: „Lietuviškos pasakos“ (2 d., 1898-1902 m.), „Ožbakalių dainos“ (2 t., 1902 m.), „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“ (1903 m.), „Lietuviškos pasakos įvairios” (4d., 1903-1905 m.).Įvairiose tautosakinėse veiklos srityse Basanavičius yra labai daug ką nuveikęs.Svarbiausias jo laimėjimas-sukaupta ir paskelbta lietuvių tautosaka,ypač pasakos.Už šį žygdarbį jam dera „pasakų tėvo“ vardas.Basanavičius stengėsi išsaugoti lietuvių kalbą,nes tuomet gyvenę bajorai manė,kad lietuvių kalba vargšams.Jie lygiavosi į lenkus.Bijodamas, kad neišnyktų lietuvių kalba, Jonas rinko dainas, pasakas, mįsles.

Jonas Basanavičius save laikė paprastu darbiniku, rašė tai ir savo laiškuose: „ Nekokio užmokesčio aš nereikalauju, ven bučiau užganedintas, idant ir aš galėčiau nor minkai prisidety ir tems patarnauty, kure darbojasi deli labo Lietuvistes. Aš neesu intelingentu, bet poprastu darbininku, todel prie mano pasaku reiktu Taminstai daug pasidarboty“.Basanavičiaus kaip tautosakininko, paveislas būtų vienpusiškas, jei neprisimintumėme jo straipsnių, studijų ir kitų tyrinėjimų.

„Ožkabalių dainos“- 420 savotiškai įdomių kūrinių. Iš daugumos ankščiau ar vėliau pasirodžiųsių leidinių jis išsiskiria tuo, kad didžiąją dalį sudaro gimtojo kaimo dainos. Tarp užrašytųjų yra ir gana retų, vertingų variantų.

Jono Basanavičiaus kredo:“Kada mes jau į dulkes pavirsim,jei lietuviška kalba bus tvirta pastojus,jei per mūsų darbus Lietuvos dvasia atgaivins ir atsikvošės,mums ir kapuose bus smagiau,lengviau ilsėtis“.

Vadovaudamasis nuostata,kad lietuvių kalba išlaikė labai daug senovės žodžių,atsineštų iš Trakų tėvynės ,Basanavičius stengėsi jų ieškoti liaudies kalbos gelmėse.Tad jam teko prie tų kalbos sluoksnių,kurie arba visai nebuvo lietuvių kalbotyroje tyrinėti,arba tik atsitiktinai vienas kitas ankstesnis autorius į juos atkreipė savo dėmesį.Atrodo, kad šį kalbos mėgėją derėtų laikyti lietuvių sociolingvistikos pradininku.

Pažvelgus Basanavičiaus lietuvių etninę kultūrą nagrinėjančius darbus,galime padaryti tokias išvadas,jog jo etninės kultūros tyrimo idėjos šiuo metu tebeturi istoriografinę reikšmę.Basanavičių mes turėtume prisiminti kaip žmogų kuris pačiu tamsiausiu metu, kai drumzlini srautai grėsė nuplauti lietuvių kalbą nuo žemės paviršiaus,šaukė tautiečius branginti ją ir ryžtingai ginti jos teisę gyventi.