Baranauskas

Baranauskas gimė 1835 m. sausio 17 d. Anykščiuose, karališkųjų valstiečių
šeimoje. Poetas augo kartu su trimis broliais ir seserimi. Trobesiai buvo menki,
skurdi ir visa buitis, bet aplinkui buvo graži gamta. Tris žiemas Baranauskas
lankė pradžios mokyklą. Čia jis išsiskyrė darbštumu ir gabumais. Jam ypač sekėsi
aritmetika. Iš poeto dienoraščio sužinome, kad jis ligi trylikos metų ganęs tėvų
bandą, žaidęs su vaikais, paskui metus tarnavęs liokajumi, meistravęs, porą metų
tėviškėje dirbęs žemę, aštuonerių metų pradėjęs mokytis lenkų, o dešimties —
rusų kalbos. Pats mookęsis groti klavikordu, smuiku, gitara ir armonika, bandęs
tapyti, bet, neturėdamas pavyzdžio, negalėjęs tobulintis. Jaunuolį traukė
mokslai. 1851 m. vasario 10 d. jis atvyko į Rumšiškių dvimetę mokyklą. Manoma,
kad tai buvo valsčiaus mokykla su atskiru skyriumi būsimiems valsčiaus
raštininkams, kuriuos čia pat, Rumšiškių valsčiaus raštinėje, apmokydavo
raštvedybos — kaligrafiškai „cirkuliuoti” aplinkraščius, sudarinėti duoklių bei
inventorių knygas. Rumšiškėse ėmė ryškėti ir poetiniai Baranausko gabumai.
Mokytojų ir draugų pripažinimo susilaukė eilėraščiai apie metų laikus, Nemuno
potvynį, Naujųjų Metų sveikinimai. Apie poetinio talento pripažinimą rašo ir pats Baranauskas savo dienoraštyje: „Iždininkas vakare pareikalavo mano eilių
ir, jas perskaitęs, gyrė ir net nepatikėjo, kad visos iš tikrųjų mano. Mano
eilės buvo skaitomos, dalyvaujant visiems valdininkams ir kanceliaristams, ir
visi Rūmai griaudėjo nuo jų pagyrimų”. Baigęs Rumšiškių mokyklą ir

r Kaune atlikęs
praktiką, Baranauskas 1853 m. pavasarį išvyko dirbti valsčiaus raštininko
padėjėju į Vainutą, pasienio miestelį. Čia poetas pajuto sunkų liaudies
gyvenimą, liaudies rūpesčius ir vargus. Vainute poetas pažino caro valdininkų
gyvenimą. Dienoraštyje ir laiškuose jis vis rašo apie jų nederamą elgesį:
„Viršaitis nusigėrė. sukėlė skandalą. su raštininku susimušė”. „Žuvo
Jurgaitis už pinigus, imtus iš rekrūtų.” „ .Nors badu mirk patvoryje, o net
ir negyvą viršininkas privers eiti savo pareigas”. Vainute jaunuolis susidūrė su
dvaro žmonėmis, su jų prabanga ir klastingumu. ,,.Ne kartą įpuoliau į priešo
pinkles. nežinojau dvaro, jo pataikavimo ir intrigų, dviprasmių žodžių,
mirksėjimų, kaip žmogui pataikaujama, o paskui prisitaikius, apkaltinama”,— rašė
Baranauskas tėvams. Ypač daug nemalonumų jam pridarė vietos dvarininkai, kai jis
pasipriešino jų kontrabandai. Bloga valdininkų ir dvaro įtaka attsimušė į stiprų
poeto charakterį, analitinį protą. Nuo moralinės degradacijos jį gynė kultūros
troškimas, poetinis įkvėpimas ir gamtos meilė. Iš Vainuto Baranauskas buvo
perkeltas į Raseinius, bet čia dirbo neilgai. Netrukus jis turėjo vykti į Sedą.
Tarsi nujausdamas, kad ši vietovė jo gyvenime turės lemiamos reikšmės, klausė
savęs: , „O Telšiai, Telšiai, o Žemaitija, Žemaitija! Kokią įtaką mano likimui
padarysite?” Sedoje poeto gyvenimas pasisuko visai nauja linkme. Čia jis
susipažino su poete K. Praniauskaite, kuri turėjo didelės įtakos Baranausko
asmenybei ir kūrybai. Ji žadino ja
aunuolio pasitikėjimą savo jėgomis, skatino
siekti mokslo, kurti, tarnauti savo liaudžiai. Apie draugystės pradžią poetas
taip rašo dienoraštyje: ,,.Gavau p. K. Praniauskaitės eilėraštį „Dvasios
atsiuntimas”. po poros dienų Sirokomlės „Pokalbius” ir pridėtas p.
Praniauskaitės eiles, pavadintas „Jaunajam poetui”. Paprasta eilių
intonacija., vilties ir meilės žodžiai tose eilėse galingai prabilo į mane.
To paveiktas, grąžindamas perskaitytą Sirokomlę, parašiau atsakymą: „Puikaus
Žemaičių krašto poete”. Po kelių dienų į tas eiles sulaukiau atsakymo: „Už ką
man teiki tokį garbingą vardą”, kur. ji suniekino visą mano nebrendusios
vaizduotės nykumą ir labai padėjo man pabusti iš to letargo”. Be minėto
eilėraščio, Baranauskas dar yra dedikavęs keletą kūrinių K. Praniauskaitei:
„P.K.P.”, „Žemaičių poetei”, „Kilnioji Poete”. Juose rašoma, kad poetės daina
žadinanti iš snaudulio, kaip tylus gegužės lietus palaimintu gėrimu pagirdanti
sielą, dėkojama poetei, kad ji skatinanti kurti daineles broliams, kad jos
dvasios tvirtumas būsiąs pavyzdys: „Ilgesingoje dainoje broliams padės iš storų
praeities pelėsių atgaivinti tolimus mirusių amžių prisiminimus, juos papuošti
nuostabiu svajonės žiedu, surinkti senus liaudies padavimus, kad atgytų jų
kerintis grožis”. Bet Baranauskui nebuvo lemta ilgai džiaugtis ta draugyste.
Neišbuvęs nė trijų mėnesių Sedoje, jis turėjo kraustytis į Skuodą. „Prieš mano
norą paskyrė mane Skuodo raštininku”, — guodžiasi poetas dienoraštyje. Visur
valsčiaus raštininko darbas buvo nuobodus: rašyti mokesčių ir pr
rievolių knygas,
žiniaraščius, sudarinėti šaukiamųjų sąrašus, registruoti ir tvarkyti raštus,
priiminėti duokles ir mokesčius. Slėgė beteisė mažo valsčiaus tarnautojo
padėtis, atlyginimas buvo menkas — neužteko net maistui ir aprangai. Visi tie
nemalonumai Skuode dar ryškiau buvo jaučiami. Apie tai Baranauskas kalba ir savo
dienoraštyje: „Apleistas raštinės darbas, dideli įsiskolinimai, griežta pasų
tvarka, aukštesnių valdininkų vienašališkumas priešiškomis įtemptomis
aplinkybėmis, supainiotos valstiečių prievolių sąskaitos, valsčiaus vyresnybės
piktnaudžiavimas. Valsčius didelis ir daug darbo reikalaujančios pareigos.,
daug valsčiuje besipešančių grupių ir kitos nesuskaičiuojamos aplinkybės tarsi
suplaukė į vieną, iš kur audra po audros, smūgis po smūgio daužė mane ir visaip
nuodijo man ramybe ir sveikatą”. Stengdamasis išsivaduoti iš tų visų nemalonumų,
Baranauskas nukreipia žvilgsnį į kunigų seminariją. Padedamas K. Praniauskaitės
brolio, įtakingo dvasininko O. Praniausko, ir kitų asmenų, poetas, įsigijęs
Telšių bajoriškosios mokyklos 4 klasių baigimo pažymėjimą, 1856 m. rudenį įstojo
į Varnių kunigų seminariją. Čia vyravo lenkiška dvasia, bet tarp klierikų buvo
jaunuolių, mylinčių savo kraštą ir savo kalbą. Prie tokių priklausė ir K. Kairys
bei P. Viksva, su kuriais Baranauskas greitai susidraugavo. Juos jungė
patriotiniai ir kultūriniai interesai. Visi trys jaunuoliai pasiryžo lenkiškoje
seminarijos atmosferoje tarpusavyje tekalbėti tik lietuviškai. Baranauskui
didelės įtakos turėjo ypač K. Kairys. Jam dedikuotuose eilėraščiuose Baranauskas
apie savo bičiulį atsiliepia labai pakiliai. „Broli Klemensai, —
rašoma poezijos
rinkinio įraše,— Tavo jaunuoliška dvasia ir Tavo tyki daina skamba tokiu taktu,
kad nuostabi gaida, tyli ir virpanti, iš krūtinės išblaško pasaulio smūgius. Ir
mano sielą patraukia.” Baranauskas džiaugėsi K. Kairio draugyste ir troško su
juo kasdien bendrauti. Varniuose Baranauskas palaikė ryšius ir su lietuvių
kalbos puoselėtoju A. Kašarausku. Šio prašomas, Baranauskas užrašinėjo Anykščių
apylinkių liaudies dainų melodijas. Seminarija turėjo gausią biblioteką. Poetas
daug skaitė, brendo jo talentas, kuris greitai buvo kitų pastebėtas. M.
Valančius paprašė parašyti giesmių aukštaičių tarme jo leidžiamam giesmynui.
Baranauskas sukūrė penkias giesmes. Čia subrendo ir reikšmingiausi jo kūriniai
„Dainų dainelę” bei „Anykščių šilelis”. Baigęs Varnių kunigų seminariją,
Baranauskas, kaip gabus jaunuolis, J. Dovydaičio, kuris tuo metu buvo M.
Valančiaus sekretorius, iniciatyva 1858 m. buvo pasiųstas studijuoti į
Peterburgo dvasinę akademiją, kurią baigė 1862 m. Dvasinės akademijos siųstas,
Baranauskas 1863 – 1864 m. buvo išvykęs į užsienį gilinti studijų Miuncheno,
Liuveno ir Romos universitetuose. Atostogaujantį Insbruke, jį pasiekė žinia apie
1863 m. sukilimą, kuriame dalyvavo poeto broliai Jonas ir Anupras. Už dalyvavimą
sukilime jie buvo ištremti į Sibirą, iš kur sugrįžo tik po 12 metų. Susirūpinęs
poetas rašė tėvams: „Tamstos man parašykit apie Joną, Anuprą ir Steikūną, ar da
negrįžo namuos. Tamstos ar da gyvi krutat?!! Būkit sveiki, tik kepkit visus
obuolius, ba čėsas nesveikas”. Obuoliais Baranausko tėvai vadinę sūnaus
eilėraščius. Poetas, dėl jų nerimaudamas, šiame laiške prašo juos sudeginti. Bet
motina juos išsaugojo, visą sukilimą nešiodamasi užantyje. Iš tolesnių šio
laiško žodžių galima spręsti, kad poetas pritarė sukilimui. Yra žinių, jog buvo
lietuviškai parašęs net atsišaukimą į savo tautiečius, tik nuodėmklausiui
įsakius, jį įmetė į ugnį. Poetą, be abejo, sujaudino ir žinia apie jo
artimiausio bičiulio K. Kairio ištrėmimą į Sibirą ir tragišką mirtį. Baranausko
nuotaikos 1863 m. sukilimo laikotarpiu atsispindėjo eilėraštyje „Ko gi skaudžia
man širdelę”. Į Peterburgą Baranauskas grįžo 1865 m. ir buvo paskirtas
akademijos dėstytoju. Bet jo pažiūros nepatiko akademijos vadovybei, ir tais
pačiais metais jis grįžo į Lietuvą. Čia buvo paskirtas Kauno katedros vikaru, o
nuo 1867 m. kunigų seminarijos profesoriumi: Baranauskas dėstė įvairias
teologines disciplinas, o vėliau ir lietuvių kalbą. Pats jis ėmėsi lietuvių
kalbos tyrinėjimų, sudarė savo rašybos sistemą, pagrįstą garsų kilmės principu.
Baranauskas pripažino, kad rašyba turi būti bendra, o šnekėti siūlė tarmiškai.
Savo tarmių studijomis Baranauskas padėjo pagrindus lietuvių dialektologijai.
Jis buvo ir pirmasis lietuviškų gramatikos terminų kūrėjas. 1884 m. Baranauskas
buvo paskirtas Žemaičių pavyskupiu. Šiuo metu jį buvo vergte pavergusi
matematika. Laiške H. Vėberiui guodėsi, kad matematika „loskos” neprašanti,
„prisispyrusi speičia, ir gan — nors tu kur gyvas dėkis”. Aprašydamas
skaičiavimus, pastebi, kad „kruvina buvo procia”. Šioje srityje būdamas
savamokslis, didesnių atradimų nepadarė. Bet ir čia minėtinas kaip lietuviškų
matematikos ir ypač geometrijos terminų kūrėjas. 1897 m. Baranauskas buvo
paskirtas Seinų vyskupu. Atliekamu nuo pareigų laiku jis atkakliai dirbo, vertė
į lietuvių kalbą bibliją. Baranauskas mirė 1902 m. lapkričio 26 d. askezės ir
fizinių negalavimų išsekintas. Maironis apie Baranauską sakė, kad „buvo tai
vyras aukšto ūgio, gilaus mokslo, tvirto būdo, geležinės valios. nepaprastai
gabus”. Vienas ryškiausių Baranausko asmenybės bruožų yra atkaklumas ir
valingumas. Tos charakterio ypatybės pasireiškė ir smulkmenose, ir dideliame
darbe. Jis, dar Rumšiškių mokinys, žaisdamas sniego gniūžtėmis, atsilaikė vienas
prieš visą būrį, kai kiti išbėgiojo. Vainute Baranauskas atkakliai pasipriešino
kontrabandininkams, nors už tai ir teko jam nukentėti. ,,.Mečiausi į visas
puses, su įkarščiu įrodinėjau jų niekšingumą ir tuo kai ką sutramdžiau.,
atskleidžiau jų nusikaltimus”,— rašė Baranauskas tėvams. Atkaklumą jis parodė ir
Skuode, pats save gindamas. Pagal poeto brolio Anupro pasakojimą, Skuodo
viršaitis Vilgockis, negaudamas iš raštininko kyšių, buvo pradėjęs prie jo kibti
ir kartą norėjęs jį rykštėmis nubausti. Viršaičio lieptas, Baranauskas buvo jau
nusimetęs švarką. Tik paskutinę akimirką viršaitis atlyžęs, kai Baranauskas jau
buvo betraukiąs peilį. Valingai jis siekė mokslo — labai gerai baigė Varnių
kunigų seminariją. Baigdamas Peterburgo dvasinę akademiją, vienintelis iš savo
mokslo draugų gavo pirmojo laipsnio atestatą ir teologijos magistro laipsnį.
Dėstydamas Kauno kunigų seminarijoje, Baranauskas atsidėjo lietuvių kalbos
tyrinėjimams, vėliau atkakliausiai pasinėrė į matematikos pasaulį. Senatvėje dėl
fizinių negalavimų tegalėjo dirbti klūpsčiomis, bet atkakliausiai vertė į
lietuvių kalbą bibliją. Baranausko vidinis pasaulis buvo turtingas ir
sudėtingas. Nuo pat jaunystės jis įprato save stebėti ir analizuoti. Jau
Rumšiškių mokykloje aštuoniolikametis jaunuolis svarstė, kokia esanti gyvenimo
prasmė, jei jis nejaučiąs jokio malonumo gyventi. Jis klausė savęs, kas yra
laimė, ir atsakė, kad nieko daugiau nematąs pasaulyje, tiktai blyškius
žiburėlius, į kuriuos žmonės taip uoliai veržiasi. Kas pirma atrodę laime, dabar
jam tesą tiktai tušti sapnai. Bet tai ne pesimistiniai svarstymai. Juos kėlė
prasmingesnio, turtingesnio gyvenimo ilgesys. Baigdamas aštuonioliktus metus,
Baranauskas sau linki „laimės, bet ne tos laikinos, o anos amžinos”, linki sau
sielos laisvės arba kad protas valdytų pats save, visas aistras ir geidulius.
Tas sielos nerimas, svarbiausias kūrybos variklis, buvo būdingas Baranauskui
visą gyvenimą. Vainute jis nerimavo dėl ateities, dėl žmogaus dvasinių
sugebėjimų ribotumo, dėl nepakankamo valingumo atsispirti gyvenimo blogiui. Net
senatvėje, kai jis jau buvo įtakingas dvasininkas ir turėjo didelį autoritetą,
dvasinis nerimas jo neapleido. 1884 m. H.Vėberiui jis rašė: „Ir aš kaip tas
žolynėlis, tarpu erškėčių ir dagilių išžėlęs, vargstu, kartais suvaitoju,
dažniaus savo skaudulį tarpu keturių sienų nubraškinu. Dėl to ir kito sopulį
numanau, ir draug man sopa.” Baranausko vidinio pasaulio turtingumą rodo ir jo
dvasinio gyvenimo intensyvumas bei interesų platumas. Jis nuo pat jaunystės daug
skaitė. Skaitymą Baranauskas laikė „mieliausia pramoga”, atkakliausiai veržėsi į
mokslą. Jau senatvėje Baranauskas rašė: „Mokslą gi mėgiu, noriu jo, ieškau kiek
išgalėdamas ir dėl to džiaugiuos, tiesos žodį užgirdęs.” Iš labiausiai jo
mėgstamų poetų minėtini: A. Puškinas, M. Lermontovas, I. Krasickis, kurį jis yra
pavadinęs poetų kunigaikščiu, J. Slovackis, A. Mickevičius. „Vėlinių” III dalį
Baranauskas slapta nusirašinėjo Varnių kunigų seminarijoje, o „Pono Tado”
ištisus puslapius mokėjo atmintinai. Poetas turėjo gražų balsą, jaunystėje buvo
nepakeičiamas pakasynų giesmininkas. Buvo jis pramokęs ir muzikos bei galėjo
užrašyti dainų melodijas. Be to, poetas dar domėjosi daile, vėliau, jau būdamas
dvasininkas,— kalbotyra, matematika. Baranausko interesų platumą rodo ir jo
laiškai. Jis palaikė ryšius su žymiais rusų kalbininkais J. Boduenu de Kurtenė,
A. Aleksandrovu, J. Grotu, A. Byčkovu, su vokiečių mokslininkais A. Šleicheriu
ir H. Vėberiu, su lenkų filologu J. Karlovičiumi, su latvių etnografu ir
kalbininku J. Kuznecovu, su lietuvių kultūros veikėjais, mokslininkais ir
literatais: A. Kašarausku, S. Didžiuliu, J. Dovydaičiu, F. Kuršaičiu, J.
Zauerveinu, J. Juška, A. Dambrausku-Jakštu, E. Volteriu ir kt. Baranauskas buvo
jautrus žmogus. Jis sielojosi dėl savo nesėkmių, skriaudų, įžeidimų, artimųjų
bėdų. Tai atsispindi iš jo dienoraščio, laiškų bei asmeninio pobūdžio lyrikos,
kur gausu tiesiogiai reiškiamų jausmų. Ypač jausmingai aprašomi atsiskyrimai su
tėviške, artimaisiais: „Prieš saulėtekį išvažiuoju, griaudžiai atsisveikinęs,
širdis man iš skausmo plyšta, jokiomis priemonėmis negaliu sulaikyti dviem
upeliais besiliejančių ašarų”. Arba kitoj vietoj jis rašo: ,,Mano vaizduotė buvo
išmušta iš proto vėžių, kupina svajonių, ji aplėkė Anykščių apylinkes ir ten nuo
pat vaikystės praleistas visas valandas. Širdis smarkiai plakė tėvų meile”.
Baranauskas sielojosi ir dėl savo bičiulių likimo. Jo laiškuose, rašytuose H.
Vėberiui, gausu nuoširdžiausio rūpinimosi bičiulio sveikata, tarnyba, moksline
veikla. Viename laiške jis prašė: „Atsiųsk man keturis žodžius: 1. gyvas, 2.
sveikas, 3. gromatą apturėjau, 4. nepykstu. Man tie keturi žodžiai, kaip tam
pavytusiam žolynui gausi rasa, širdelę atgaivins.” Visą gyvenimą Baranauskas
buvo augte suaugęs su gamta. Iš dienoraščių ir korespondencijos matyti, kaip jis
nuo pat vaikystės mėgo gamtą, kaip mokėjo ją stebėti ir įsijausti į jos
paslaptis. Jo dienoraštyje aprašoma kiekvieno mėnesio gamta. Visą savo gyvenimą
poetas mėgo būti gamtoje. Laiške H. Vėberiui kalba apie dažnus
pasivaikščiojimus: „Sveikata mano vis buvo gera; tik šią vasarą ėmiau per daug
vaikščioti, ūmai ir ilgai eidamas, per ravus peršokdamas, gavau trūkį.” A.
Vienuolis savo atsiminimuose pasakoja apie kasdienines vyskupo keliones į mišką.
Baranauskas buvo labai susijęs su liaudimi. Jis be galo vertino liaudies moralę,
jos dvasinę kultūrą. „.Visados mintys skrieja prie vienos ribos, — sakė jis,—
kad ir kaip pradėtum tyrinėti. O ta riba arba tas centras visada yra darbštaus
kaimo artojo luomas. Ar gali būti, o Mielieji Tėveliai, didesnis malonumas ir
laimė pasaulyje, kaip turėti gryną sąžinę? Garbingas kaimietis niekados jos
nesuterš.” Jis labai mėgo lietuvių liaudies dainas. „Reta svieto giminė turi
tokią daugybę taip gražių dainų, kaip lietuvinykai. Iš tų dainų pasirodžia
gražybė jausmų, apsiėjimų ir viso lietuvių gyvenimo. Senobiškosios dainos yra
tai skarbas brangiausių perlų, per tiek amžių surankiotas ir užlaikytas”,— rašė
Baranauskas J. Juškai. Per atostogas pats poetas rinko tėviškėje dainas,
pasakas, raudas, į tautosakos rinkimo darbą stengėsi įtraukti ir kitus. Jis
labai brangino liaudies gyvąją kalbą. „Kiekvienam lietuvinykui,— sakė
Baranauskas, — savoja tarmė labai brangi. Kas kita knyga, kas kita burna:
knygoje kalba pusiau apmirusi; burnoje gi visa gyva. Kalba ne po knygas guli,
bet žmonių burnoje tarmių upeliais teka ir, gyva būdama, pamažėl dyla ir
mainos”. Lietuvių kalbą jis tyrinėjo ir būdamas Žemaičių pavyskupiu. H. Vėberiui
jis tada rašė: „.Ar šiokį, ar tokį darbą turėsiu, vis lietuviškos kalbos
nepamesiu”. Baranausko suaugimas su savo gimtuoju kraštu, liaudies bei jos
dvasinės kultūros meilė turtino poetinį talentą ir Baranauską įgalino sukurti
labai idėjiškus ir meniškus kūrinius. Baranauskas buvo sudėtinga asmenybė.
Jaunystėje poetas užjautė liaudį, brangino jos dvasinę kultūrą, karštai kovojo
dėl gimtosios kalbos ir tautinės kultūros teisių. Jo socialinės ir politinės
pažiūros buvo gana radikalios. Vėliau, Baranauskui užimant vis aukštesnius
dvasininko postus, jo demokratiškumas pamažu nyko. Akademinėje lietuvių
literatūros istorijoje rašoma, kad, tapęs „aukštu dvasininku, visuomeninėmis
pažiūromis Baranauskas vis labiau sutapo su feodaline sulenkėjusia dvasininkijos
viršūne, atitrūko nuo lietuvių liaudies, virto užkietėjusiu unijinių ryšių su
feodaline Lenkija šalininku, stropiausiu katalikų bažnyčios interesų gynėju.
buvo nusistatęs net prieš lietuvių interesus nacionaliniame judėjime”. Dar
priešiškiau jis žiūrėjo į liaudies socialinio ir nacionalinio išsivadavimo kovą.
Tie ideologiniai prieštaravimai atsispindėjo ir Baranausko kūryboje. Baranauskas
savo dienoraštyje rašė, kad pradėjęs eiliuoti nuo 1849 m. Pirmaisiais kūriniais
laikytini eiliavimai, kuriais jis atsikirsdavęs į bendraamžių ar namiškių
erzinimus. Rumšiškėse Baranauskas rašo daugiausia lenkiškai. Čia jis eiliuoja
laiškus tėvams, sveikinimus, eilėmis apmąsto savo likimą, aprašo metų laikus,
Nemuno potvynį. Jau ir šioje pačioje ankstyviausioje poeto kūryboje pastebimas
talentas: laki fantazija, gebėjimas poetiškai įprasminti net buitiškiausius
tikrovės reiškinius, vaizdingas žodis ir frazė. O eilėraštis „Nemuno potvynis
Rumšiškėse” parašytas su švelniu humoru. Baranauskui raštininkaujant Vainute,
Raseiniuose, Sedoje ir Skuode, lenkiška jo poezija taip pat daugiausia buvo
proginė: sveikinimai, poetiniai laiškai, dedikacijos. Susipažinęs su K.
Praniauskaite, jis pradėjo galvoti apie kūrybos prasmę, ketino broliams
„atgaivinti tolimus mirusių amžių prisiminimus, juos papuošti nuostabiu svajonės
žiedu”. Lyriškumu ir nuoširdumu iki sentimentalumo išsiskiria atsisveikinimo su
namiškiais bei K. Praniauskaitei skirti eilėraščiai. Šiuo laikotarpiu poetas
pradeda improvizuoti. „Visiems pritariant, aš pirmąkart gyvenime išdrįsau
pasakyti. šviežiai mintyse sudėtą, neparašytą eilėraštį”, — užrašo jis
dienoraštyje. Netrukus Baranauskas pradėjo rašyti ir lietuviškas eiles. 1853 m.
spalio mėn. poetas dienoraštyje jau pažymėjo: „Rašau lietuviškai eilėraštį,
antrašte Šventoja, arba Šventupis”. Eilėraštis neišliko. Spėjama, kad gal tai
esąs toliau aptariamas „Saulėtekis”. Varniuose poetas vis daugiau rašė.
Lygiagrečiai su lenkiškomis eilėmis jis parašė ir lietuviškų giesmių bei
poetinių laiškų. Paminėtini du jo laiškai, skirti K. Kairiui. Iš jų matyti jauno
poeto platėjantys visuomeniniai interesai. Viename laiške pranašaujama lietuvių
kalbai ilga ateitis, primenamos lietuvių kovos su kryžiuočiais. Kitame laiške
aukštinami bičiulio nuopelnai kalbotyrai. Pirmasis poeto bandymas lietuviškai
apdainuoti gimtojo krašto gamtą buvo eilėraštis „Saulėtekis”, kurio poetinė
nuotaika jau aiškiai rodo būsimąjį „Anykščių šilelio” autorių. Su „Anykščių
šileliu” šį eilėraštį sieja ir tai, kad poetas, džiaugdamasis gamta, prisimena
dvaro išnaudojamų žmonių skurdą. „Anykščių Šilelis“ buvo sukurtas per 1858 ir
1859 m. vasaros atostogas Anykščiuose. Maironis jį pavadino tikru mūsų poezijos
perlu. V. Mykolaitis-Putinas iškėlė didelę poemos reikšmę, aukštą literatūrinį
lygį. Jis sakė, kad šis kūrinys „spinduliuojąs XIX a. lietuvių literatūroje.”
Poema pirmą kartą buvo išspausdinta 1860 ir 1861 m. L. Ivinskio kalendoriuose.
Jos tekstas turėjo 322 eilutes. L.Ivinskis, kūrinį redaguodamas, Baranausko
rytietybes pakeitė žemaitybėmis. Nors ši publikacija ir turi trūkumų, bet ji yra
reikšminga tuo, kad išvedė poemą į žmones. Antrą kartą „Anykščių šilelį”
publikavo čekų filologas prof. L. Geitleris 1875 m. Ruošdamas poemą spaudai,
Baranauskas iš esmės poemos netaisė, o tik atstatė kai kuriuos L. Ivinskio
pakeistus žodžius. Leidėjui jis nusiuntė du kūrinio tekstus: tarminį ir
perrašytą naująja savo rašyba. Baranauskas pageidavo, kad poema būtų paskelbta
naująja rašyba, nes norėjęs, kad „mokyti vyrai regėtų”, kokia dabar esanti jo
rašyba. L. Geitleris neišpildė autoriaus prašymo ir paskelbė tarminį tekstą, nes
pirmiausia jam rūpėjo šiuo kūriniu iliustruoti rytiečių tarmę. Trečią kartą
poemą išspausdino vokiečių filologas H. Vėberis 1882 m. leidinyje „Rytų Lietuvos
tekstai.” („Ostlitauische Texte.”). Tai buvo pirmas visas poemos tekstas,
turėjęs 342 eilutes. Baranauskas papildė poemą dešimčia eilučių apie Puntuką,
aštuonių eilučių epizodu apie kučmeistrą ir įterpė dvi eilutes. Perrašydamas
kūrinį naująja savo rašyba, poetas jį gerokai redagavo. 1882 m. leidimo
„Anykščių šilelio” tekstas yra laikomas autoriniu. Juo rėmėsi visi vėlesnieji
poemos leidėjai. Nusakant „Anykščių šilelio” parašymo aplinkybes, kartais
teigiama, kad Baranauskas savo poema norėjęs atsakyti Varnių kunigų seminarijos
retorikos dėstytojui, šiurkščiai atsiliepusiam apie lietuvių kalbą. Tai tik
dalis tiesos. „Anykščių šilelį”, tą poeto sugeltos širdies skundą, subrandino
sudėtingos gyvenimo aplinkybės. Lietuvių liaudis kentė ne tik socialinę, bet ir
tautinę priespaudą, kuriai palaipsniui vis labiau priešinosi. Tie prieštaravimai
labai ryškiai susikoncentravo Varnių kunigų seminarijoje, kurioje prieš
lenkiškąją atmosferą, prieš Lietuvos istorijos ir lietuvių kalbos niekinimą kilo
tautiniu atžvilgiu susipratę jaunuoliai. Baranauskas, kilęs iš liaudies ir
keletą metu dirbęs valsčių raštinėse, bendravęs su liaudimi, tuos prieštaravimus
ypač akivaizdžiai jautė. Jie ir kurstė poeto sieloje protestą prieš gimtosios
kalbos niekintojus. Baranauskui, be abejo, turėjo poveikio vis labiau
aktyvėjanti lietuvių inteligentų veikla. Jis palaikė ryšius su M. Valančium, J.
Dovydaičiu, A. Kisarausku, skaitė S. Daukanto veikalus. Vėliau laiške H.Vėberiui
skundėsi, kad čekų kalbininkui L. Geitleriui paskolinęs „ant keleto nedėlių”
Daukanto „Būdą senovės lietuvių”, bet šis knygos nesugrąžinęs. Laiške „Aušros”
redakcijai Daukanto veiklą jis labai vertino ir sakė, kad „didžiausioji garbė
Daukantui yra jo triūsas, jo ištrivojimas ir apieravojimas visų materiališkų ir
morališkų sylų už lietuvystės labą”. Baranauskui įtakos turėjo ir lenkų
romantikų A. Mickevičiaus, J. Slovackio, J.Kraševskio lietuviškosios tematikos
kūriniai. Kai kurie „Anykščių šilelio” vaizdai turi tiesioginį ryšį su „Pono
Tado” peizažais. Parašyti poemą Baranauską skatino ir gimtojo krašto gamtos
grožis. Anykščių šilelis, kurį apdainavo poetas, yra gražus miškas. Per jį teka
Šventoji. Jam jaukumo teikia raižytas reljefas, proskynos, versmės ir upeliai,
miško pakraštyje stūksąs vienas didžiausių Lietuvos akmenų Puntukas. Dar ligi
šių dienų anykštėnai pasakoja legendas apie įspūdingesnes miško vietas — Šlavę,
Marčiupį ir kitas. Kai valdžia iš žmonių atėmė mišką, jie jautė didelę
nuoskaudą. Pats Baranauskas ragino namiškius ir visą apylinkę rašyti dėl to
skundą Valstybinių turtų rūmams. Poemos vaizdus su konkrečiu gyvenimu sieja ir
poemos prierašai. Viename jų aiškinamas šilelio likimas: „Nuo 1845 m. Anykščių
šilelį nuo žmonių atėmė ant skarbo ir po tam dalimis kas metai davė karališkiems
žmonėms iškirsti. Kučmeistras negalėdavo niekam medžių pardavinėti, bet
paslapčiomis pardavinėdavo. Anykščių vaitą Samulį Ignatą, apskundusį vyresnybėms
už tatai, kučmeistras Ozerskis. taip labai priplakė 1846 metuose, kad šis
keletą mėnesių sunkiai sirgo”. Pagaliau poeto glaudų ryšį su gimtinės gamta rodo
laiškai ir dienoraštis. Iš meilės savo kraštui bei liaudžiai „išaugo” „Anykščių
šilelis”. Tobula „Anykščių šilelio” eilėdara rodo aukštą meninį poezijos lygį.
Po K.Donelaičio „Metų” tai buvo pirmas tikrai labai meniškas kūrinys. ,,Metai”
šviečiamojo laikotarpio poema, o „Anykščių šilelis” yra romantinė poema.
„Anykščių šilelis” buvo gana anksti pradėtas versti į kitas kalbas. Šiandien
poema jau yra išversta į rusų, lenkų, latvių, vokiečių, anglų ir japonų kalbas.
Reikšmingas lietuvių literatūrai yra „Anykščių Šilelio” vertimas į vokiečių
kalbą. Poemą hegzametru išvertė (1967) H. Budenzygas. Vertime atkurta ne tik
stilistinė, bet ir intonacinė poemos struktūra. Išsaugota sudėtinga poetinių ir
sintaksinių figūrų sistema — anaforos, išskaičiavimai, palyginimai, metaforos.
Ypač gerai atkurti miško kvapai, nakties tyla, išlaikoma antrosios poemos dalies
epinė nuotaika. Tačiau vertime nėra deminutyvinių formų, dingęs stiliaus
lakoniškumas, rimai. „Kelionė Peterburgan”— tai 14 atskirų dalių poetinis
kūrinys, kurį sudaro apie 700 eilučių. Nusakant šio kūrinio žanrą, linkstama jo
atskiras dalis laikyti savarankiškomis. Tai poeto įspūdžiai, jausmai ir mintys
kelionės į Peterburgą metu, poetiškas jo atsisveikinimas su tėvais, artimaisiais
ir gimtuoju kraštu. Idėjinis kūrinio turinys labai prieštaringas. Čia žadinamas
patriotizmas, protestuojama prieš carizmo vykdomą socialinę ir nacionalinę
priespaudą. Šiose Baranausko eilėse nemažai klerikalinio fanatizmo, neretai
pereinančio ir į nacionalizmą. Atskirų kūrinio dalių idėjinė bei meninė vertė
labai skiriasi. Eilėraščiai „Nu, Lietuva, nu, Dauguva”, „Sudiev, Lietuva”,
„Sveiki, tėveliai”, kuriuose ginamos nacionalinės teisės ar reiškiamas
susirūpinimas dėl krašto ateities, yra poetiški. Juose kūrybiškai panaudojama
tautosaka, išradingai ieškoma naujų meninės išraiškos priemonių, greta silabinės
eilėdaros yra nemažai posmų, sueiliuotų tautosakiniais metrais. Daugelis tų
eilėraščių posmų skamba lengvai ir žaismingai. . „Giesmininko pasikalbėjimas su
Lietuva”. Tai prieštaringas 1851 m. kūrinys, parašytas poetiniu dialogu. Jame
poeto pasikalbėjimo su Lietuva forma svarstoma tautos ateitis. Čia kertasi poeto
Baranausko ir klerikalinio ideologo pozicija. Baranauskas poetas meniniais
vaizdais ragina siekti nacionalinės, materialinės ir dvasinės, kultūros,
užtikrinančios laimę, laisvę, gerovę. Bet Baranauskas klerikalinis ideologas
paneigė Baranauską poetą. Galutinėje išvadoje jis siūlė laimę po mirties.
Teisingai yra literatūros vertintojų pastebėta, kad „Giesmininko pasikalbėjime
su Lietuva” atsispindėjo ne tik Baranausko, bet ir to meto visuomeninės pažiūros
į nacionalinės kultūros kūrimą, jos esmę ir galutinį tikslą. „Dievo rykštė ir
malonė” (1859). Kiekybiškai tai didžiausias Baranausko kūrinys, turintis 800
eilučių. Juo poetas atsiliepė į M.Valančiaus blaivybės veiklą. „Dievo rykštėje
ir malonėje” parodomas girtavimo pragaištingumas. Vaizduodamas senovės laikus,
poetas lietuvių tautos istorinį kelią parodo iškreiptai, tematydamas vien karus
ir marus, „dievo rykštes”, kuriomis buvo baudžiami žmonės už savo nuodėmes. „Ko
gi skaudžia man širdelę”. Šis eilėraštis buvo parašytas Miunchene 1863 m. Iš jo
matyti, kaip Baranauskas vertino 1863 m. sukilimą. Poetas sukilimui pritarė.
Eilėraščio parašymo aplinkybės buvo tokios. Sukilimo įvykiai Baranauską buvo
labai sujaudinę: jis atidžiai sekė pranešimus iš gimtojo krašto. Sukilimo
šalininkų raginamas, Baranauskas buvo net parašęs lietuviškai atsišaukimą į savo
tautiečius. Bet nuodėmklausiui įsakius, atsišaukimą jis įmetęs į ugnį. O tų
dienų eilėraštį „Ko gi skaudžia man širdelę” turime ir šiandien. Kūrinyje
betarpiškas poeto jausmas išauga į nerimą, sielvartą dėl liaudies kančių.
Tautosakinės stilistinės priemonės — deminutyvai, sintaksiniai paralelizmai,
žmogaus gyvenimo ir gamtos paralelės, aukštų kalnelių, žalių girių, ašarų
giesmelių įvaizdžiai visam kūriniui teikia liaudišką atspalvį. „Ko gi skaudžia
man širdelę” yra tikrai meniškas eilėraštis ir pirmasis mūsų poezijoje tobulo
chorėjo pavyzdys. Baranausko kūryba suvaidino didelį vaidmenį lietuvių
literatūros raidoje. Ji yra tarsi tiltas tarp K.Donelaičio ir Maironio.
K.Donelaitis apibendrino trijų šimtmečių lietuvių literatūros patirtį švietėjo
ir humanisto akimis. Baranauskas literatūrinėmis tradicijomis susijęs su K.
Donelaičiu, bet tai jau visai kitos epochos žmogus, į pasaulį žiūrėjęs romantiko
žvilgsniu. Jis apibendrino XIX a. pirmosios pusės lietuvių literatūros patirtį,
visus jos realistinius ir romantinius laimėjimus. Jis nutiesė kelius tolesnei
romantinei lietuvių literatūrai, paruošė dirvą Maironiui. Antanas Baranauskas lietuvio odio saugotojas ir puoselojas Graudus yra
maos tautos ir jos kultos likimas: aminas budimas, amina gynyba, kalbo
poetas Justinas Marcinkevius viename lietuviam odiui skirtame renginyje.
Kai 1904 metgegu m. 7 diencaras Nikolajus II panaikino spaudos
lietuviais raenimis draudim s ykis, anot to meto kalbinink savo
reikingumu prilygo lgirio miui. Jei oje kovoje dalyvavo daugelis taut
tai kovoje su spaudos draudimu pagrindinir lemiama ov dalis priklauso
visiems paangiems lietuviams, neabejingiems savo krao kultai, gimtajai
kalbai ir spausdintam odiui. Daug j ratoj bebaimiknygneir paprast
jiems talkinusimoni jau seniai aminu miegu miega savo gimtoj emel,
taau atmintis apie jnuveiktus darbus, padusius iaugoti tautos
egzistavimo pagrind spausdintod gyva ligi ol. Vienas itoki
nepamiramlietuvio odio saugotojir puoselojpaais juodiausiais
lietuvitautos metais buvo Antanas Baranauskas, dvasininkas, poetas ir kalbos
tyrinojas, kurliteratos kritikai vadina viena priearingiausiir
dramatiiausiasmenybivisoje mliteratos istorijoje. Daug posiir
nevienareikiapsisprendimbuvo jo sudingame gyvenime, taau paus
lemtingiausius tautai klausimus jis sprendkartu su ja, kartu iyveno skausmus
ir sopulius, tjuodnegand kuri ugriuvo tautkartu su spaudos
udraudimu. Bamas iprigimties jautrus, jis skaudiai prisavo tautos
paeminim carizmo priespaud moniskurd o labiausiai gimtosios kalbos
niekinim Dar bamas studentu, iirdo vienseminarijos dtytojcituojant
garsius lenkpoetus ir giriant, kad tik lenkkalba galima parati tokias
eiles apie mi nes jos turtingumui neprilygsta kitos kalbos, o ypa
lietuvi kuri teba prasokia muikkalba. Kaip sakpats A.Baranauskas,
tie odiai staai lyg peiliu rdin smog. U juos jis atkerjo savo
garsia poema Anykilelis , od, kad lietuvikalba ne tik skambi ir
grai, turtinga, bet ir tinkanti poezijai, patiems graiausiems vaizdiniams
apibinti, slapausioms mintims ieiki. Amiams bant, s poezijos
kinys tapo klasikiniu ir toliau tebejaudina skaitytoj Jame jis girdi ne vien
sielvarto uksmd prarastgiri bet ir d pavergtos tyn. Ikirtinis
motyvas tai pasididiavimas savo pavergta Tyne, jos iukinimas. Kalnai
ant kaln- ant tkalnKalnai ir mai kalneliai.- poetas ais odiais
tarsi nusako Lietuvos didyb Ir reikia pripainti: tokios aukos Lietuvos dar
niekas na mat. ose dviejose eilute ji atrodo tarsi trij keturi
auk kalnai, ant jv kalnai, o ant tkalndar mai kalneliai.
Radamas as eilutes, galima sakyti, poetas vienu vilgsniu apmatvis
Lietuvir pamatjkaip kokmed gyv beaugan vir bekylan Jose
mes matome pastangas nupiei ne tiek geografin kiek dvasinLietuvos peiza
pateikti tautos istorin patirties reljef kur kaip kalnai vieni ant kit
auga aminai, pripildyti nesunaikinamo ir niekuo nepakeiamo laisv ir laim
siekimo. (Just.Marcinkevius). Ne tik Anykilelyje , bet dar iki jo
pasirodymo eiliuotuose laiuose draugams poetas ieiia idinprierie
emai, tamsiai ir negyvai baudiavinei tikrovei. Jo odiuose ryi artano
sukilimo nuojauta: ia leliai, kriokia upeliai Ir kalnai staugia tarp v
Na, o papoem Anykilelis Just. Marcinkevius vadina
daugiareike metafora . Apratasis lelis skaitytojo vaizduote nejuomis
iuga iki Lietuvos simbolio. Poema tai ir eistas paminas lietuvikalbos
uksmas, siekimas odyti visiems pasaulyje savo groir turtingum Kartu ir
ukimasis pasaulinio teismo nes ir j kaip tlel kirto, kas tik
pasiek (Just.Marcinkevius). Skaitydami mes skaudiai igyvename kiekvien
lelio niokojim mes jauame, kad tai mpa mistorijos ir kultos,
mkalbos ir kybos niokojimas. Baisiausia, kad tai daroma savo rankomis,
siekiant vienadien naudos, kada, poeto odiais: Po keturias demtis veim
pardavDiaugdavi, ant dienos po muingav Anykilel galime
pavadinti mdvasios leliu. Kiek a spalv kvapir groio, bies
pilnatv pajautimo, kada mogus, nepajdamas odiais ieiki rdapusio
gerumo, tik atsidta, nubraukdamas iryusias aras: Danai mie lietuvis,
ko verkia, neino. Galb verkiame suvok kaip gria mumyse auki svajoni
meil, siekiir kitimmediai, galb iirstame, kaip ukiasi globos ir
reso tai, kas gyva, grau, gera ir teisinga pauose mumyse. Antanas
Baranauskas artimai bendravo su daugeliu ymiusienio kalbinink lietuvi
kalbos tyrinoj paintis jam pado sukaupti daug tarmiduomen kuri
pagalba jis suskirstpaas tarmes. Baranauskas praturtino lietuvikalb
suknaujodi Daugeljvartojame ir andien (raid sakinys, tarinys
ir t.t.). Taigi A.Baranausko darbai lietuvikalbai ir literatai paliko
neabejotinai didiulreik Poetas Maironis, ertindamas jo nuopelnus, sak
kad be jo gal ir mnebbuv. Tikriausiai ir daugelis dabartinipoet
jaua, kokius didelius tuius poezijos plotus ji upildtuo laikotarpiu, kai
daugelis aukuomen monigardiavosi svetimkalbskambesiu. Galime
driai sakyti, kad Anykilelis atsirado pau laiku, suteikdamas
priebir uuovspaudos draudimo persekiojamam modiui, skatindamas
tautos kybingum adindamas jos viltir tikimgyventi ir iikti, Nors
poema baigiasi nusiaubto, iirsto mio vaizdu, mumyse lieka itikinimas, kad
negalima sunaikinti to, kas jau kartiygo, aliavo, o. tas tragias
optimizmas nepaprastai suaktualino poem Nustebpamatom, kad beveik prie
pusantro mto metparatas kinys supranta, saugo ir gina mus nuo XXI
amiaus smurto ir kirvi Netgi galume pasakyti, kad mes kinsuvokiame
geriau ir giliau negu jo amininkai, nes andien karai tarp taut smurtas
virto visuotine naikinimo ideologija. Lygiagreai vyksta ir gamtos niokojimas
ir termas, negalvojant apie tokias barbarias pasekmes. Utat ir sodrmio
aliavim mogaus dvasi jos kybinigaliiiskleidimmes ir suvokiame
kaip dramativisgyvyb formprienimi mirai, iykimui, nebiai.
Savo tragia istorijos ir mogaus egzistencijos samprata Anykilelis
ina visateinanamiEuropos kultos kontekst Kalbama apie
A.Baranausko kyb ypajo poem Anykilelis , negaliu jo idealizuoti
tik kaip buvusio mio groio, visos senov Lietuvos gamtos ir mogaus
poetizuotojo. Man jo kyba via tikimtuo, kad tik grai, nesubjaurota
gamta atitinka mogiideal Tai ragina kovoti prietuos, kurie,
nepaisydami gamtos dni savanauditikslvedami, eina naikinimo keliu.
Kada kalbame apie totalinnaikinim tai kalbame apie pavojmediui, mogui,
kultai, gimtajam odiui. Noriau ubaigti poeto Just.Marcinkeviaus
odiais, skirtais A.Baranausko paminimui: kad mgimtasis odis igd
tokiamino aktualumo giesm toklel kuriami, galime sau ir
kitiems pasakyti: ai kas yra mes .

Leave a Comment