Lenkijos istorija

Lenkijos Istorija

Lenkijos valstybė pradėjo formuotis iš vakarinių slavų genčių į vakarus nuo Vyslos žemėse, aplink dabartinę Pozanę. Sąlygine Lenkijos valstybės įkūrimo data laikomi 996m., kai pakrikštijo valdančiosios Piastų dinastijos karalius Mieška (Mieszko). Piastų dinastija valdė Lenkija iki 1386. Tais metais Piastų princesė Jadvyga ištekėjo už Lietuvos kunigaikščio Jogailos, kuris tapo Lenkijos karaliumi ir pradėjo Jogailaičių dinastiją. Tuo pačiu metu buvo sudaryta ir personalinė Lenkijos ir Lietuvos unija, nes Jogaila liko ir Lietuvos valdovu.
Jogaila ir jo palikuonys valdė Lenkiją ir Lietuvą iki 1599m. Paaskutinis Jogailaitis, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas, 1569m., pertvarkė Lenkijos ir Lietuvos sąjunga iš personalinės unijos i Abiejų Tautų Respubliką. Taip tuometinėje Vidurio Europoje Lenkija ir Lietuva tapo viena iš didžiausių ir galingiausių valstybių, kurios valdos tęsėsi nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Tačiau tolesnė Lenkijos ir Lietuvos valsybės raida nebuvo sėkminga.
Taip nutiko iš dalies dėl to, kad pasibaigus Jogailaičių dinastijai Lenkijos ir Lirtuvos sostas nustojo būti pavaldimas. Kiekvieną kartą naują karalių rinkdavo specialus elekcinis bajorų seimas, o iššrinktas karalius turėdavo įsipareigoti nepažeisti plačių bajorų teisių bei laisvių ir be seimo žinios nespręsti svarbių valstybės reikalų. Taigi karalius buvo silpnas ir negalėjo savo rankose sutelkti veiksmingam valstybės valdymui pakankamos galios.
Iš tiesų Abiejų Tautų Respublika žlugo, matyt, kaip tik dė

ėl to, kad buvo savotiška išimtis Europoje. Tai buvo šalis, kurioje griežtai pasipriešinta centralizuotai monarcho valdžiai, kurioje klestėjonuomonių įvairovė ir religinė tolerancija. Jos silpnybėmis pasinaudojo ir galiausiai XVIII a.pabaigoje ją sunaikino bei jos neginamas teritorijas pasidalijo aplink ją įsikūrusios tironoškos Rusijos, Prūsijos ir Austrijos imperijos.
Lenkija savo nepriklausomybę atgavo tiktai po Pirmojo pasaulinio karo. Tokie Lenkijos politikai kaip Juzefas Pilsudkis, 1867 – 1935 siekė atkurti daugiau kaip prieš šimtmetį egzistavusią bendrą Lenkijos ir Lietuvos valstybę, tačiau laikai jau buvo pasikeitę, ir Lietuvai toks sumanymas buvo nepriimtinas. Dėl šio nesutarimo, deja, kilo nemalonus Lenkijos ir Lietuvos konfliktas dėl Vilniaus – tarpukario laikotarpiu istorinę Lietuvos sostinę valdė Lenkija.

Apskritai pažymėtina, kad Lenkija, kurią 1926 – 1935 m., beveik diktatoriškomis priemonėmis valdė Pilsudskis, turėjo didelių sunkumų ir su kitomis kaimynėmis, tarp kuurių pačios grėsmingiausios ir pavojingiausios buvo Hitlerio Vokietija ir Stalino Sovietų Sąjunga. Galiausiai 1939 m., abu diktatoriai ryžosi sąmokslui ir jų užsienio reikalų ministrai Ribentropas ir Molotovas pasirašė slaptą protokolą, kuriuo buvo sutarta užpulti ir pasidalyti Lenkiją. 1939 m., rugsėjo 1 dieną Vokietijos kariuomenei įsiveržus į Lenkiją prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Nors Lenkijos kariuomenė didvyriškai priešinosi, jėgos buvo nelygios. Galiausiai rugsėjo 17 dieną iš rytų Lenkiją užpuolė ir Sovietų Sąjunga. Šalies vyriausybei ir prezidentui teko trauktis į užsienį.
Po karo Lenkijos valstybė buvo atkurta, bet teritorinės ribos ge
erokai pasikeitė. Dalis rytinių teritorijų pateko Sovietų Sąjungos žinion, o Lenkija už tai gavo kompensaciją vakaruose – jai buvo atiduotos didelės teritorijos, iki tol priklaususios Vokietijai. Nuo to laiko Lenkijos r Vokietijos siena eina per Oderio ir neisės upėmis. Teritoriniu atžvilgiu Lenkija per daug nenukentėjo, tačiau politiniu požiūriu ji tapo sovietinio bloko sudedamąja dalimi. Šalies valdymą perėmė komunistų parija, kuri sustabdė demokratiją, sugriovė rinkos ekenomiką ir gerokai apribojo šalies ryšius su Europa.
Lenkija daugiau kaip pusę amžiaus buvo valdoma komunistų, tačiau apie 1980m., komunistų valdžia ėmė šlyti. Lenkijoje susikūrė galingas nepriklausomų profesinių sąjungų judėjimas „Soladarumas”, kurio įtakos sklidimo napajėgė sustabdyti netgi karinės padeties įvedimas 1982 – 1983 m. Galiausiai prasidėjus permainoms pačioje Sovietų Sąjungoje buvo atkurta demokratija ir Lenkijoje. 1990m., pagaliau bent jau simboliškai, iš Londono galėjo grįžti iki tol tremtyje buvusi tikroji vyriausybė ir grąžinti savo įgaliojimus demokratiškai išrinktam prezidentui – buvusiam „Solidarumo“ lyderiui Lechui Valensai.

Nuolatinės kovos ginantis nuo grobikų, vietnių lenkų žemvaldžių ir aukštuomenės tarpusavio vaidai labai susilpnino šalį. Todėl XVIII amžiuje stipresni ir agresyvesni kaimynai ( Austrija, Rusija ir Prūsija ) nesunkiai užpuolė ir pasidalijo Lenkijos ir Lietuvos valstybę į tris dalis. Lenkijos istorija nuo tada iki šių dienų – nuolatinės pastangos priešintis užsienio šalių primestam valdymui ir kova už nacionalinio identiteto išsaugojimą.
Lenkijos valstybė pradėjo formuotis X

amžiuje. Lenkijos “aukso amžius” buvo XVI a., kai kartu su Lietuva ji sudarė Žečpospolitą. Žečpospolita po paskutinio Jogailaičio mirties tapo bajorų ir didikų valdoma valstybe su renkamu karaliumi. Bajorams arba vadinamajai šlėktai ginant savo laisves valstybė silpo, nes aplinkui formavosi stiprios centralizuotos valstybės.
XVI a. viduryje prasidėję karai su kazokais, o vėliau ir su Turkija, Švedija, Rusija ir Brandenburgu toliau silpnino valstybę. XVIII a. Žečpospolita neturėdama efektyvios centrinės valdžios pateko Rusijos įtakon. Švietimo epocha Lenkijoje paskatino patriotinio judėjimo atsiradimą, kuris siekė sutvarkyti valtybę. 1791 m. buvo paruošta ir priimta pirmoji Europoje rašytinė konstitucija. Reformų procesą nutraukė Lietuvos-Lenkijos valstybės padalinimai 1772, 1793 ir 1795 metais. Lenkai priešinosi nepriklausomybės praradimui keletą kartų sukildami. Po Napoleno karų buvo atkurtas Lenkijos valstybingumas – įsteigta Varšuvos kunigaikštystė (Kongresinė Lenkija), turinti liberalią konstituciją ir valdoma Rusijos caro. Po sukilimų Rusija faktiškai aneksavo šalį panaikindama turėtas teises. Lenkijos laisvės oaze XIX a. tapo Austrijos valdoma Galicija. Pirmojo pasaulinio karo metu sąjungininkai susitarė dėl Lenkijos atkūrimo, kas buvo paskelbta ir JAV prezidento Vilsono Keturiolikos punktų programoje. Netrukus po Vokietijos kapituliacijos Lenkija atgavo nepriklausomybę (vadinamoji Antroji Respublika). Kare su sovietais 1919 m. Lenkija apgynė savo nepriklausomybę ir nustatė sienas su Rusija. Nepaisant susitarimų su Lietuva Lenkija faktiškai aneksavo ir Vilniaus kraštą.
Antroji Lenkijos respublika gyvavo iki An
ntrojo pasaulinio karo pradžios, kai Vokietija ir Tarybų Sąjunga užpuolė Lenkiją ir pasidalino jos teritoriją. Antrojo pasaulinio karo metu Lenkija patyrė milžiniškus ekonominius ir gyventojų nuostolius.

Leave a Comment