Pagal ka skirstomos lietuviu liaudies dainos

Lietuva-dainų šalis. Lietuviams daina-antroji kalba, jos gaida. Kai žmonės pradėjo kalbėti, pradėjo ir dainuoti. Dainos Lietuvos kaime skambėdavo nuo amžių.,, Dainuodavo būriais traukdami į darbą ir grįždami iš darbo vyrai ir moterys. Niūniuodavo motinos, supdamos kūdikį, ir jaunos marčios, sukdamos girnų akmenį, susimąsčiusios apie savo sunkią dalią. Dainuodavo jauni broleliai, tėvynės ginti ar naktigonėn išjodami. Daina skambėdavo piemenėliui gyvulius raliuojant, taip pat šienpjovio plačius dalgio mostus lydėdama. Ją traukdavo ir jaunas žvejys, išplaukdamas į jūrą, su ilgesiu žvalgydamasis kopomis vaikščiojančios žvejų mergytės. O ką besakyti, kai ateidavo darbo pabaigtuvės, vestuvės ar šiaip linksmos sueigos, pobūviai, kada kiekvienas, savo vargą, skurdą ir nedalią pamiršęs, traukdavo dainas, giesmeles iš pilnos krūtinės.

Taip darbo žmonės dainavo ir kūrė savo dainas, perduodami jas iš kartos į kartą-motina dukteriai, tėvas-sūnui, vis naujais vaizdais jas praturtindami, naujais melodiniais vingiais ir puošmenomis pagražindami. Liaudis kuria ir dainuoja savo dainas ir dabar.“(J.Čiurlionytė)

Pirmieji šaltiniai, kuriuose minimi lietuvių liaudies papročiai laidotuvės, virkavimai ir dainos, siekia X ir net IX amžių. Pirmasis lietuvių liaudies dainą suu melodija užrašė Karaliaučiaus universiteto studentas. Ji buvo paskelbta 1634 m.
L.Rėza rašė:,, Užrašant ir pažymint ją gaidomis, dingsta tai, kas gražiausia ir ko negalima išreikšti. Nelyginant paukščių dainoje, liaudies dainos staigūs pakilimai, greiti keitimai ir švelnūs bangavimai, bandant juos sulaikyti ir že

enklais išreikšti, nesiduoda pagaunami.“

Apie ką lietuviai dainavo? Apie viską. Dainomis apipindavo visą žmogaus gyvenimą nuo pat gimimo iki mirties. Motinos dainomis migdydavo mažylius, vaikai jomis skelbdavo savo džiaugsmą ir vargus, jaunimas išreikšdavo patį tyriausią meilės jausmą, suaugusieji dainuodavo apie nelengvą gyvenimą, darbą, tėvynę, žmogaus likimą.

Atsižvelgdami į lietuvių liaudies dainų turinį, folkloro specialistai jas skirsto į žanrus. Tai lopšinės, vaikų, jaunimo, kalendorinės, vestuvinės, vaišių ir pasilinksminimų, darbo, karinės-istorinės, kovos už laisvę dainos, raudos ir pan. Kai kurių žanrų dainos yra labai plataus turinio ir gali būti sugrupuojamos dar į keletą rūšių, pavyzdžiui, darbo dainas sudaro šienapjūtės, rugiapjūtės, linų, grikių rovimo, arimo, malimo, verpimo, skalbimo ir kitokios dainos.

Lopšinės. Jos buvo dainuojamos migdant vaiką. Neatskiriamas lopšinės veiksmas buvo supimas, todėl ir jų melodijos turi supimo ritmą. Loopšinių tekstuose daug vaikiškų garsų, liūliavimų, įvairių gražių žodelių, palyginimų su paukšteliais, žvėreliais, vabalėliais. Supdamos kūdikį, motinos giliai įsijausdavo, susimąstydavo apie augančio sūnaus ar dukros ateitį, išreikšdavo savo godas, nusiskųsdavo dėl nelengvo gyvenimo.

Lopšinių vertė ne vien tik ta, kad, jas atliekant, vaikutis greičiau užmiega. Lopšinės-tai pirmosios dvasinio ir net tautinio ugdymo pamokos mažyliui. Daina motina švelniausiu būdu perduoda vaikui savo šilumą ir meilę, jau nuo pat pirmųjų dienų vaiką pratina prie švelniausių kalbos ir muzikos intonacijų, tarytum nejučiomis formuoja savo ta
autos dvasinę pasaulėjautą.

Žaidimai. Tai dainelės, kuriose gausu kalbinimų, šūkčiojimų, pasakojimų, kutenimo, juokinimo ir įvairiausių žaidimų. Jas dainuodavo mamytės, sesutės ar auklės, norėdamos vaikutį nuraminti, pradžiuginti, sudominti. Žaidimai taip pat turėdavo didžiulę lavinamąją ir mokomąją prasmę.

Vaikų Kūryba. Ją sudarė dainuojamosios skaičiuotės, paukščių balsų mėgdžiojimai, erzinimai, dainelėmis palydimi žaidimai, dainos apie gamtą, gyvūniją. Gamtos, žvėrių, paukščių balsus vaikai pamėgdžiodavo laisvai improvizuodami, kaskart vis kitaip, dažnai be ryškesnės melodijos, o tik intonacijomis. Taip vaikai tarytum natūraliai bendraudavo su gamta, savaip ją papildydavo, paįvairindavo. Vaikai, suprantama, šiek tiek ūgtelėję, sukurdavo ir labai gražių melodijų. Ypač išsiskiria piemenėlių dainos. Be abejo, piemenėliai daugiausia apdainuodavo karvutę. Vien tik populiariosios dainos,, Ėsk, karvute“ galima rasti dešimtis žodžių ir melodijos variantų. Žodelis,, ralio“ ypač būdingas gyvulių ganymo dainoms: jomis piemenėliai gyvulius gindavo į laukus, ramindavo melžiant, skatindavo ėsti, guldydavo. Nuo pat mažens girdėdami suaugusiųjų dainavimą, vaikai pratindavosi pamažu ir prie jų dainų. Drąsesni, ypač mergaitės, esant progai, daugelį dainų traukdavo kartu su jais. Tačiau ir tie vaikai ar paaugliai, kurie prie suaugusiųjų nepritapdavo, vis tiek tas dainas ilgainiui gerai įsimindavo. Todėl nieko nuostabaus, kad, atėjus metui, stodavo tarp suaugusiųjų ir po vieno kito mėginimo nesunkiai įsijungdavo į skambų suaugusiųjų dainavimą. Tokia buvo natūrali liaudies mokykla.

Jaunimo dainos. Seniau Lietuvos sodžiuose da
ainos skambėdavo nuolatos. Vienos tyliai prie lopšio, rūtų darželyje ar besidarbuojant, kitos skambiai per vestuves, vakarėlius, kitokias šventes ar šiaip sau po darbo vakarais suėjus jaunimui į būrį. Sklisdavo dainų aidai iš kaimo į kaimą, natūraliai susiliedami su vakaro tyla, gamtos balsais. Be skambančios dainos vakaras atrodydavo nykus ir nejaukus. Apie tai, kad jaunimas daug dainavo ir kokią reikšmę jų buičiai turėjo daina, galima sužinoti iš daugelio šaltinių.

Jaunimas buvo pirmose gretose atliekant bet kurio žanro dainas. Tačiau, pasilikę vieni, dainuodavo apie tai, kas arčiausia širdie. Tai meilė. Meilės dainose jie išreikšdavo pačius nuoširdžiausius, subtiliausius jausmus, todėl jos yra labai jausmingos ir gražios. Tokių dainų daugiausia.

Rateliai ir šokiai. Jaunimas, susirinkęs vakarais, ne tik dainuodavo, bet ir pasakodavo šmaikščias istorijas, nutikimus, žaisdavo ratelius, šokdavo įvairiausius šokius: ,, Tek saulelė“, ,, Kurpių“, ,,Kadagį“, ,,Milijoną“, ,,Karve-

lėlį“, ,,Garnį“, ,, Žilvitį“, ,, Jurgelį“, ,,Aguonulę“, ,,Šiaudų batus“, ,,Kalvelį“,
,,Malūnėlį“, ,,Obelėlę“, ,,Noriu miego“, ,,Pjoviau šieną“.

Svarbiausia, stengdavosi jų nepakartoti per visą vakarą. Tad kol visus, kuriuos
moka, iššokdavo, kol išmokdavo kokį naują, žiūrėk, jau laikas namolio.

Dainos apie gamtą. Tautos būdą ir tikrąjį jos dvasingumą formuoja gamta. Mūsų gamta be galo švelni. Nėra čia juodų kalnų, tarpeklių, gniuždančių krioklių, dykumų, o vien tik gėlėmis nusėtos pievos, gelsvi laukai, žali miškai, melsvi ežerai. Nėra čia kaukiančių viesulų, že
emės drebėjimų, kalnų griūčių. Ar ne todėl ir mūsų kaimo žmonės tokie tylūs, ramūs, ar ne todėl ir mūsų daina tokia švelni, ilgesinga, širdį graudinanti?

Mūsų senoliai labai mylėjo gamtą, iš jos įgijo dvasios šilumos, meilės visam, kas gyva, džiaugsmo ir grožio. Apie tai kūrė dainas, iš dainų patys mokėsi gerumo.

Kad ir ką lietuvis apdainuotų-gamtą, girią, pievas, laukus, upes, gyvūniją,-vis tiek išsirutuliodavo mintys apie žmogų, jo dalią, mergelės, bernelio, šeimos likimą. Tai natūralu, juk gamta buvo žmogaus gyvenimo dalis, nulemianti jo būdą. Apdainuodamas ją, žmogus pirmiausia išreikšdavo save, savo jausmus ir išgyvenimus.

Kalendorinės dainos. Tai dainos apie metų laikus ir jų svarbiausias šventes. Turinio įvairovė, mitologinių, apeiginių elementų gausumas, dermių, muzikinių intonacijų archajiškumas liudija, kad kalendorinės dainos priklauso seniausiam lietuvių liaudies dainų žanrui.

Lietuvių kalendorinėse dainose apdainuojami beveik visi metų laikai, tačiau bene ryškiausiai jose atsispindi žiemos ir vasaros saulėgrąžos laikotarpiai-Kalėdų ir Rasos šventės, jų papročiai ir apeigos. Žinoma, buvo dainuojama ir per Užgavėnes, Velykas, Jurgines, Sekmines, bet šioms šventėms skirtų dainų nedaug tėra išlikę.

Advento ir Kalėdų dainos. Žiemos atėjimas, nuotakos, jaunikio rinkimasis, piršlybos, ruošimasis būsimosioms vestuvėms, senų metų išlydėjimas-dominuojanti advento ir Kalėdų dainų tema. Dainų žodžiuose daug palyginimų, metaforų, epitetų.

Advento dainos dažniausiai santūrios, jausmingos, išreiškiančios ilgų žiemos vakarų ilgesį ir svajas. Įdomu, kad tose dainose daugiausia girdimi žodeliai ,,leliumai“, ,,aleliuja“, ,,leliumai rūta“ ir pan.(Šie žodeliai kuriuos nors tiesioginės prasmės dabar nebeturi, tačiau neatmestina, kad jie galėjo būti kilę iš žodžio ,,leliuoti“-aimanuoti, niūniuojant supti, liūliuoti.)

Kalėdinės dainos labiau atspindi pačių Kalėdų šventes, todėl jų nuotaka įvairesnė. Greta ramių, santūrių, yra ir gyvesnių dainų, išreiškiančių Kalėdų dainos iškilmių džiaugsmą ir linksmumą.

Ir Kalėdų, ir advento dainos yra labai senos, kur kas senesnės nei krikščionybė Lietuvoje, todėl tiesioginių ryšių su krikščioniškomis apeigomis nedaug teturi.

Nemažai advento ir Kalėdų dainų yra šokamos, tačiau jų choreografija dažniausiai labai paprasta, judesiai daugiau ritualiniai negu pramoginiai.

Be abejo, labiausiai Kalėdų šventės laukdavo vaikai. Laukdami sugalvodavo visokiausių žaidimų, dainelių, dainuodami kalbėdavosi su visais miško žvėreliais ir paukšteliais, klausydavosi pasakojimų apie ilgiausių žiemos naktų paslaptis,
Kūčių ir Kalėdų burtus ir būtinai ,,Kalėdų rytų rožei išžydus“ sulaukdavo dovanėlių.

Per Užgavėnes persirengėliai vaikščiodavo po kiemus, važinėdavo rogėmis po laukus, šauksmais ir dainomis varydavo žiemą, linkėdavo gero pavasario ir vasaros, kad tvartai ir klėtys būtų pilni javų ir gyvulių.

Gavėnios metu buvo draudžiama pramogauti, šokti, garsiai dainuoti, todėl šio meto dainos tylios ir liūdnos.

,,Per Velykas jauni vyrai eidavo per kiemus sveikindami: sustodavo po langais, sakydavo oracijas, kuriomis linkėdavo gero derliaus, šeimyninės laimės ir dainuodavo dainas.(J.Čiurlionytė)

Per Velykas, o ir šiaip sulaukus pavasario, jaunimas supdavosi ir dainuodavo vadinamąsias sūpynines dainas. Tai irgi turėjo apeiginę prasmę“ ,,Visi stengdavosi iškilti kuo aukščiau: merginos-kad vešliai sužaliuotų ir tirštai sužydėtų linai, o vyrai-kad būtų turtingas pasėlių derlius“ (J.Čiurlionytė)
Supantis dainuoti reikėjo tam tikru judesio ritmu,-tuo šios dainos labiausiai ir skiriasi nuo kitų žanrų dainų.

Jurginės-gyvulių ūkio šventė(balandžio 23 d.). Tada pirmą kartą gindavo gyvulius laukus, juos smilkydavo švęstomis žolėmis. Taip pat per šią šventę puotaudavo piemenys, į žemę būdavo užkasamas gabalėlis duonos, buvo dainuojamos tam skirtos dainos.

Sekminės-septintasis sekmadienis po Velykų. Tai gamtos ir augmenijos šventė. Lauko durys ir seklyčia būdavo puošiamos žaliais beržais, kiemas pabarstomas geltonomis smiltimis ir ajerais. Piemenys gyvulius puošdavo medžių šakų vainikais, keldavo vaišes, kepdavo tradicinę Sekminių kiaušinienę. Šeimininkai apeidavo laukus, dainuodavo dainas, kaimynai vieni kitiems linkėdavo gero derliaus, čia pat laukuose vaišindavosi.

Rasos-vidurvasario, saulės grįžimo šventė. Ji dar vadinama kupolinių švente arba tiesiog Joninėmis. Nuo seniausių laikų šios šventės metu žmonės garbindavo saulę, ugnį, vandenį.

Rasos šventės papročius lydėdavo dainos. Dažnoje jų yra žodelis ,,kupolio“,-
tai vaistažolės pavadinimas. Ir per Sekmines, ir per Rasos šventę būdavo apeinami javų laukai, taigi dažnai būdavo dainuojamos ir tos pačios dainos.
Gaila, Lietuvoje tėra nedaug išlikusių kalendorinių, ypač pavasario ir vasaros, švenčių dainų. Atgaivindami šias šventes dabar, be jų, dainuojame ir kitokias tą nuotaiką atitinkančias dainas. Antra vertus, kalendorinių švenčių papročiai glaudžiai susiję su žmonių buities, darbo, šeimos gyvenimo papročiais, tad ir per įvairias šventes dažnai dainuojamos tos pačios dainos. Dažniausiai per šventes vykdavo jungtuvės,- tada ištisai skambėdavo vestuvinės dainos.

Vestuvinės dainos. Vestuvės-iškiliausia šeimos šventė. Nuo seniausių laikų jos buvo švenčiamos laikantis daugybės liaudies papročių, apeigų, ritualų. ,,Pa-
grindinė vestuvių veikėja yra nuotaka. Aplink ją koncentruojasi veiksmas: ji esti dėmesio centre, o jos vaidmuo vestuvėse apsprendė pačius graudžiausius ir dramatiškiausius vestuvinių apeigų momentus ir susilaukė įstabių dainų“.(J.
Čiurlionytė)
Iš tiesų, vestuvinės dainos, ir dzūkų, ir aukštaičių ar žemaičių, yra nuostabiai gražios, jų išlikę labai daug. Vien tik paėjusio šimtmečio dainų rinkėjas A. Juška ir vien tik Veliuonos apylinkėse jų surinko daugiau nei tūkstantį! O kiek jų dar surinkta kituose kraštuose!
Dainomis buvo apdainuotas kiekvienas smulkiausias vestuvių elementas: piršlybos, sužieduotuvės, kvietimas į vestuves, mergvakaris, nuotakos ruošimas jungtuvėms, jaunikio pulko atvykimas, nuotakos atsisveikinimas išleidžiant į jungtuves , vestuvių puota, vainiko nuėmimas, piršlio ,,korimas“, išvažiavimas pas jaunąjį. Taip pat buvo dainuojama apie sunkią marčios dalią po vestuvių.
Gaila, kad per pastaruosius dešimtmečius buvo susidariusios itin nepalankios sąlygos liaudies tradicijoms, ypač muzikinėms, būdingiausios, pačios gražiausios vestuvinės dainos buvo beveik pamirštos, pakeistos primityviomis, dažnai vestuvių muzikantų vulgariai išdarkytomis dainomis. Būtina vestuvines liaudies dainas grąžinti, beje, jos jau pamažu grįžta.

Vaišių dainos. Lietuviams visada buvo nesvetima papramogauti, pasilinksminti. Susirinkdavo ne tik per vestuves, bet ir per vardynas, gimtadienius, vardines, užbaigus darbus, atvažiavus giminėms. Susirinkę vaišindavosi, dainuodavo vaišių dainas, šokdavo, pažaisdavo ratelių ir žaidimų. Jaunimas susipažindavo, kartais įvykdavo ir piršlybos. Tačiau net ir vaišių dainos nebuvo pernelyg energingos, trankios, visuomet būdavo išlaikomas lietuviškas santūrumas, dainuodavo švelniai ir susikaupę.

Darbo dainos. Darbo dainų , kaip ir vestuvinių, turime daug ir įvairių. Jos daugiausia buvo dainuojamos darbo protarpiais, ilsintis, einant į laukus ir grįžtant. Tačiau buvo nemaža ir tokių dainų, kurios buvo dainuojamos darbo metu, ypač verpiant, skalbiant, malant, ariant, akėjant.
Tarp populiariausių darbo dainų, ypač Žemaitijoje ir Aukštaitijoje, yra šienapjūtės dainos. Jų melodijos plačios, erdvios, pritaikytos dainuoti lauke, būriu. Dainų turinys nuolat vinguriuoja apie bernelį, dobilėlį, mergelę.
Šienapjūtės dainą galima atskirti vien iš dažnai pasikartojančių žodelių ,,valio“, ,,valioj“. Tik Dzūkijoje jo neišgirsi, ir šiaip dzūkai itin originaliomis šienapjūtės dainomis negarsėja. Užtat kokios nuostabios jų rugiapjūtės dainos!
Rugiapjūtė-ko ne pats svarbiausias vasaros darbų metas. Jį lydėdavo daugybė apeigų, mat į rugius būdavo kreipiamasi kaip į gyvas būtybes. Vienos dainos buvo dainuojamos išeinant į laukus, kitos darbų metu, trečios-grįžtant namo, ketvirtos-per pabaigtuves. Pačios seniausios, kartu ir labiausiai išplėtotos, iš-
vinguriuotos yra dzūkų krašto rugiapjūtės dainos. Jas daugiausia kūrė ir dainavo moterys, pjaudamos rugius pjautuvais, todėl ir jų turinyje vyrauja moterų gyvenimo motyvai.
Ne viena dabar mums žinoma rugiapjūtės daina siekia tolimiausią praeitį. Tokia yra ir ,,Bėkit, bareliai“. Jos senumą rodo siauras melodijos diapazonas, labai elementarus, tačiau ypač koncentruotas muzikinis plėtojimas, archaiškas
skambesys. Lietuviai apdainuodavo ir linų, grikių rovimo darbus. Linų ir ypač grikių rovimo dainose dažniausiai apdainuojama darbščioji bitelė.
Arimo dainos atsirado dėl gana vienodo, monotoniško, vieno žmogaus dirbamo darbo. Ardamas žmogus suspėdavo apie daug ką pamąstyti, įsijausti į gamtos, laukų grožį. Tada daina lyg ir savaime iš širdies išplaukdavo, kartais savy, tyli, niūniuojama, kartais prasiveržianti visu balsu. Dainuojant ir laikas greičiau bėgdavo, ir smagiau būdavę. ,,Kai užtrauki dainą, tai ir arkliai lengviau eina, nesimėto į šalis, nereikia jiems botago, vis eina pirmyn ir pirmyn“,-tokį paprasto valstiečio paaiškinimą užrašė J. Čiurlionytė.

Yra ir malimo, verpimo, audimo, skalbimo dainų. Šiuos darbus atlikdavo moterys, atlikdavo moterys, tad jų gyvenimo džiaugsmai bei vargai atsispindi jose dažniausiai. Malimas, verpimas, iš dalies ir audimas bei skalbimas-nuolat pasikartojantys, ritmiški procesai, tad ir tos dainos dažniausiai aiškaus, pastovaus ritmo.

Naktigonės dainos labiausiai buvo paplitusios Žemaitijoje, mat čia jau nuo seniausių laikų žinomos žirgų auginimo tradicijos. Naktigonėn jodavo vaikinai. Daugeliui naktigonės dainų būdinga jojimo, meilės, laužų kūrenimo tematika, jaunatviškas šaunumas ir humoras. Vakarais prie laužų susirinkdavo ir vieni, ir kiti, dažniausiai slapta nuo tėvų. Skambėdavo dainos, juokavimai, pasakojimai įvairiausi, dažnai baugūs nutikimai.

Istorinės dainos. Istorikai mini liaudies dainius vaidilas, kurie apdainuodavę tų laikų įvykius, Lietuvos kunigaikščių žygdarbius, kovas su kryžiuočiais, švedais, totoriais.
Paplitusios buvo ir pasakojamojo pobūdžio dainos-baladės. Tai pasakojimai apie išjojusius į karužę bernelius, jų kovas, žūtį, žinią mergelėms.
Daug išdainuota dainų apie pavergtą tėvynę, kovas už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, Lietuvos partizanus. Jas kūrė nežinomi poetai ir kompozitoriai, liaudies dainomis virto ne vienas įžymiųjų mūsų poetų eilėraštis.

Raudos. Tai seniausias lietuvių liaudies muzikinės-poetinės kūrybos žanras. Žinomos dvi raudų rūšys-laidotuvių ir vestuvinės. Pastarosios dar vadinamos virkavimais, arba Aukštaitijoje-rypavimais. Senųjų laikų raudose nėra pastovesnės, labiau išplėtotos melodijos,- vyrauja tik verkimo intonacijos, vėlesniosios-melodingesnės. Ypač prasmingi švelnūs ir graudūs raudų žodžiai.
Raudas ėmė keisti giesmės.

Aš manau, kad liaudies dainos yra tikrai reikalingos. Su jomis užaugo mūsų seneliai, proseneliai. Liaudies dainų žodžiai turi kur kas didesnę ir gilesnę prasmę negu šiuolaikinės jaunimo mėgstamos dainos. Kadangi liaudies dainos turi įvairiausių žanrų, jos tinka visur, ir vestuvėse, laidotuvėse, dirbant, švenčiant, šokant, žaidžiant.

Taip kad nepamirškime tų senų gerų, mūsų senolių sukurtų liaudies dainų. Nors mes jų ir neklausom, tačiau ir nesmerkime tų žmonių kurie jas klauso, semiasi patirties iš jų tekstų.

Leave a Comment