VALSTYBIŲ VYSTYMASIS

VALSTYBIŲ VYSTYMASIS

KAI KURIOS PROBLEMOS VALSTYBIŲ LYGIO IR DINAMIKOS APSKAITOJE

Geografijos vaidmuo tiriant socialinį – ekonominį vystymąsi yra nepakankamas, nes pats vystymasis nepatenka į geografijos mokslo tyrimo akiratį. Kada yra kalbama apie vystymosi geografiją, daugeliui gali kiti gana ironiškas klausimas, kurį pagrindė Nobelio premijos laureatas Robertas Solou straipsnyje, skirtame valstybių vystymuisi: “Ką tokia gera mergaitė veikia tokioje abejotinoje vietoje?”. Tačiau vystymosi sąlygų teritorinė įvairovė ir platus vystymosi rezultatų spektras yra akivaizdus visose erdvinėse (teritorinėse) hierarchijose, ir, be abejonės, yra geografijos mokslo ir švietimo tyrimų sudėtinė dalis. Norint teisingai suprasti skirtingų valstybių ir teritorijų vystymosi lygį ir tempus, geografas turi gerai orientuotis svarbiausiose ekonominės apskaitos tendencijose.

Trys skirtingi BVP vienoje ir toje pačioje šalyje vienu ir tuo pačiu metu

Ekonominėje geografinėje praktikoje svarbiausiu vystymosi lygio rodikliu yra BVP vienam gyventojui. BVP skaičiavimas – sudėtinga procedūra. Skaičiavimo rezultatai labai priklausomi nuo to, kokia metodika yra naudojama. Dažniausiai naudojamas BVP nominalinėje išraiškoje, kada BVP, paskaičiuotas nacionaline valiuta, perskaičiuojamas į dolerius pagal oficialų nacionalinės valiutos ir dolerio kursą. Toks skaičiavimas formalus: juk dolerio kursas ne visada atitinka realų perkamąjį valiutos pajėgumą įvairiose šalyse. Pvz., amerikietis pensininkas neišgyvens ir kelių dienų už maždaug 70-80 dol. pensiją, tekančią per mėnesį vienam Lietuvos pensininkui. Pas mus tokia suma nors ir elgetiška, bet visgi yra pragyvenimo šaltinis šimtams tūkstančių pagyvenusių žmonių.Todėl naudojamas rodiklis – BVP pagal faktinį perkamąjį pajėgumą (kartais jis vadinamas BVP pagal paritetinę perkamąją galią arba liaudiškai – perkamasis pajėgumas) palyginti neseniai labai plačiai naudojamas tarptautiniuose palyginimuose ir labai staigiai pakeitė supratimą apie valstybių ekonominį veidą. Daugelis išvystytų valstybių, ypatingai mažosios privilegijuotosios Europos nacijos, kur nacionalinių valiutų kursai dirbtinai pakelti (todėl ten viskas brangu), pagal BVP vienam gyventojui reitingus nukrito kiek žemyn, o kai kurios besivystančios valstybės (kuriose vidinėje rinkoje paprasčiausios prekės palyginti pigios, nors nacionalinė valiuta dolerio atžvilgiu kotiruojama labai žemai) reitingų sąrašuose kiek pakyla į viršų.

Tačiau nepakanka atsižvelgti vien tik į valiutos perkamąją galią, pagal kurią skaičiuojamas BVP. Reikia pagal galimybes įvertinti ir visą visuminį produktą atsižvelgiant į visas jo sudedamąsias. Tai reiškia, kad reikia įvertinti ir paskaičiuoti visas gaminamas šalyje prekes ir paslaugas. Tokį skaičiavimą gali atlikti tik išvystytos valstybės, turinčios galingą informacijos surinkimo ir apdorojimo sistemą. Be to, tokių šalių piliečiai pripratę prie, kad bet kuri materialinė gamyba ir nematerialinė ekonomika turi būti apskaitoma ir kontroliuojama. Daugelyje valstybių egzistuoja didžiuliai šešėlinės ekonomikos sektoriai, kurie yra neapskaitomi oficialioje BVP statistikoje. Tai ne tik kriminalinė ekonomika, kurią masinės informacijos priemonės yra pavadinusios šešėline. Tai ir tradicinė, patriarchalinė, šeimos ekonomika, kurią besivystančių valstybių piliečiai sunkiai įsivaizduoja kaip statistinės apskaitos objektą, apmokestinimo objektą ir pan. Šešėlinės gamybos ekonomikos apskaita įneša dideles korektyvas, nors ir neaišku, kas pareikalaus daugiau laiko: išnaikinti šešėlinį sektorių ar pasiūlyti patikimus šešėlinės ekonomikos apskaitos duomenis.Pagal vertinimus, šešėlinės ekonomikos dydis lyginant su oficialiuoju BVP 1989 – 1993 m. besivystančiose šalyse sudarė 39,2 proc., pereinamosios ekonomikos valstybėse – 23,2 proc., Savitarpio Pagalbos šalyse – 14,2 proc. 1995 m. tarp 56 valstybių, kuriose buvo gana patikimi duomenys, šešėlinės ekonomikos santykinė dalis svyravo nuo 76 proc. Nigerijoje ir 71 proc. Tailande iki 7 proc. Austrijoje ir Šveicarijoje. Tai reiškė, kad Nigerijoje nominalusis BVP vienam gyventojui, 1995 m. buvęs 260 dol., vertinant nacionalinės valiutos – nairos – perkamąjį pajėgumą, sudarė 1200 dol., o įvertinant ir šešėlinę ekonomiką – 2150 dol. Priešingai, Šveicarijos realusis BVP, netgi apskaitant ir šešėlinę ekonomiką, buvo trečdaliu mažesnis nei nominalusis.

Keturi ekonominio augimo faktoriai (Harvardo versija)

19 a. pb. – 20 a. pr. geografai dėjo nemažai pastangų tiriant gamtinių sąlygų geografinės padėties, kranto linijos raižytumo, klimato ir kitų gamtinių veiksnių įtaką nacijos ar valstybės vystymuisi. Tačiau 20 a. šie darbai ekonomistų buvo nuvertinti, pavadinti geografinio determinizmo vardu ir paskelbti persona non grata. Paradoksalu, bet mūsų dienomis tokio pobūdžio darbai buvo reanimuoti. Atsirado bandymai kiekybiškai įvertinti fizinių-geografinių sąlygų, ekonominės geografinės padėties, išteklių bazės įtaką socialinio – ekonominio vystymosi tempams.

Neseniai Harvardo universitete tarptautinio vystymosi institute atlikti tyrimai atskleidė ekonominio vystymosi globalinių ypatumų kiekybinę priklausomybę nuo keturių veiksnių grupių. Jos yra skaidomos į atskiras sudedamąsias dalis:Pradinės pozicijosBVP vienam gyventojuiŠvietimo lygisVyriausybės paramaValstybės biudžetasEkonomikos atvirumasValstybinių įstaigų darbo efektyvumas Demografinė situacijaGyvenimo trukmėDarbingo amžiaus gyventojų skaičiaus augimasVisų gyventojų skaičiaus kaita Gamtinės sąlygos ir ištekliaiGamtinės sąlygosIšėjimo į jūras galimybėsTropinis klimatasKranto linijos ilgio santykis su visa valstybės teritorija

VISUOMENINIS TURTAS IR TRYS JO SUDEDAMOSIOS

BVP – dydis parodantis kiek valstybė sukuria per tam tikrą laiką (paprastai per metus). Jeigu valstybę lyginti su atskiru žmogumi, tai jo santaupos per metus, išreikštos pinigine verte. Tačiau žmogus per metus gali ir nieko nedaryti, o būti labai turtingas (jis gali turėti senesnių santaupų, gali gauti palikimą, o gali jam tekti laimė gimti ant požeminio naftos baseino). Panašiai ir valstybės gali būti turtinga, negamindama didelio BVP.Todėl, įvertinant pasiektą valstybės lygį reikia įvertinti ne tik “einamąjį” BVP rodiklį, tačiau ir “sukauptą” rodiklį – visuomenės (valstybės ) turtą.Katrodiagramoje parodyta valstybės turto pasiskirstymas pagal atskiras pasaulio valstybes ir valstybės turto dalis, tenkanti vienam kiekvienos valstybės gyventojui (pagal Pasaulio Banko ekspertus). Pasaulio valstybių pasiskirstymas pagal visuminį valstybės turtą vienam gyventojui labai skiriasi nuo valstybių rangavimo pagal BVP viema gyventojui tiek nominalia, tiek realia išraiška. Prognozuojant ekonominį augimą svarbus vaidmuo tenka valstybės turto struktūrai. Pagal Pasaulinio Banko modelį, jis susideda iš trijų komponenčių: daiktinio, žmogiškojo ir gamtinio kapitalo.Vertinant gamtinį kapitalą apskaičiuojama žemės, vandens, miško ir mineralinių išteklių vertė. Daiktinis kapitalas apskaičiuojamas pagal ilgalaikius stebėjimus, vertinant investicijų ir amortizacinių atskaičiavimų santykį. Žmogiškasis kapitalas apskaičiuojamas vertinant gyventojų skaičių, vidutinę gyvenimo trukmę ir kitas charakteristikas.